Autizmas - tai įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdingi sutrikimai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Žodis autizmas kilimas iš graikų kalbos „autos“ - pats, „izmas“ - orientacija. Autizmo bruožų turintys žmonės „kitaip“ suvokia aplinką. Jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpažinti kito žmogaus nuotaiką veide.

Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai įtakoti smegenų vystymąsi ir iššaukti autizmo sutrikimus. Įrodyta, jog autizmas tikrai neišsivysto kaip blogo auklėjimo ar konfliktų šeimoje pasekmė.

Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui. Teikiant tinkamą pagalbą, sutrikę gebėjimai gali būti pagerinami, o autistiško elgesio apraiškos sušvelninamos.

Kaip atpažinti autizmo spektro sutrikimą?

Autizmo paliesti vaikai tokie skirtingi, kad net po kelias dešimtis metų su jais dirbantys specialistai teigia, jog atrasti du vienodus autistiškus vaikus praktiškai neįmanoma. Natūralu, kad ir autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bruožai skiriasi: vieni gali kalbėti ir mėgdžioti suaugusius, kiti to niekada nedaro, vieni bando komunikuoti, kiti visiškai užsidarę savame pasaulyje. Tačiau per ilgus metus tyrinėjimų specialistai vis dėlto išskyrė keletą dalykų, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį tėvai, o pastebėję nerimą keliančių požymių - pasikonsultuoti su specialistais.

Mokslininkai ir gydytojai praktikai sukūrė vadinamųjų „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams:

• vaikas nereaguoja (arba labai retai reaguoja) į savo vardą;
• vaiko kalbos įgūdžiai vystosi lėtai;
• vaikas neklauso nurodymų;
• kartais atrodo, kad vaikas yra kurčias ar neprigirdi;
• vaikas nerodo į daiktus, nemojuoja rankute atsisveikindamas (nedaro „ate-ate“);
• vaikas neseka tėvų žvilgsnio (nežiūri į daiktus, į kuriuos žiūri tėvai);
• vaikas dažnai kartoja keistus, neįprastus judesius (linguoja, sukasi, vėduoja ranka, keistai įtempia rankas ar liemenį, mėgsta „žvairuoti“);
• vaikas yra pernelyg aktyvus, nebendraujantis ar užsispyręs (priešinasi ką nors keisti, išmokti);
• vaikas nemėgsta prisilietimų, jautriai reaguoja į garsus, šviesą ar tam tikrus daiktus;
• kartais atrodo, kad vaikas nejaučia skausmo;
• vaikui išsivysto staigūs įniršio ir agresijos priepuoliai;
• vaikas nemoka žaisti su žaisliukais, naudoja juos ne pagal paskirtį;
• vaikas negali paaiškinti, ko jis nori;
• vaikas neatsako šypsena į šypseną;
• vaikas nežiūri į akis, labiau domisi daiktais nei žmonėmis;
• vaikas nuolat kartoja tuos pačius veiksmus;
• vaikas atrodo labiau mėgsta žaisti/būti vienas;
• vaikas ima daiktus tik sau;
• pagal savo amžių vaikas atrodo labai nepriklausomas (neprisirišęs);
• vaikas tarsi gyvena savo pasaulyje;
• vaikas keistai prisirišęs prie kai kurių žaislų, daiktų ar taisyklių (pvz., visada rankoje laiko virvutę, prieš užsimaudamas apatines kelnaites privalo užsimauti kojines ir kita);
• vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vieną liniją, dėstydamas juos tam tikra nekintama tvarka.

„Raudonos vėliavėlės“ ankstyvame amžiuje:

• 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
• 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
• 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
• 24 mėn. ir vyresnio amžiaus savarankiškai neištaria 1-2 žodžių frazės (savarankišką kalbą nelaikomas išgirstos frazės atkartojimas, pamėgdžiojimas, pokalbį turi inicijuoti pats vaikas);
• Praranda bet kokius turėtus kalbos ar socialinius įgūdžius, bendravimą bet kokiame amžiuje (regresija).

Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:

Socialinės sąveikos sutrikimas

Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais, arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.

Komunikacijos sutrikimas

Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų - kūno kalbos, veido išraiškos, - kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos - vadinamojo šeštojo pojūčio, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.

Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas

Dažniausiai autistiški vaikai būna panirę į tą pačią, nuolat besikartojančią veiklą: tai vis tie patys, be fantazijos žaidžiami žaidimai; domėjimasis viena siaura sritimi, pavyzdžiui lipdukais, ir nesidomėjimas kitais žaislais; stiprus pasipriešinimas pokyčiams bei naujovėms; to paties maisto valgymas, to paties vaizdo klipo žiūrėjimas daugybę kartų.

Kur kreiptis?

Jei turite įtarimų, pirmiausiai pasikonsultuokite su vaiką prižiūrinčiu gydytoju. Šis, įvertinęs požymius, nukreips jus pas raidos specialistus.

Lietaus vaikai nori bendrauti

Visuomenėje paplitęs mitas, kad autistai nenori bendrauti, nuolat linguoja, žaloja save, nežiūri į akis, nesišypso. Iš tiesų autizmas yra labai įvairus. Sakoma, kad nėra dviejų vienodų autistų. Tad klaidingai suformuoti autizmo stereotipai neretai trukdo tėvams atpažinti vaiko raidos sutrikimą, o atpažinus - sėkmingai integruotis į visuomenę.

Autistai nori bendrauti, tik nežino kaip arba negeba to daryti daugumai priimtinu būdu. Jiems nėra įgimtas mokymasis mėgdžiojant, jiems sunku atpažinti emocijas žmogaus veide, suprasti perkeltines žodžių reikšmes, todėl dažnai jų reakcijos būna neadekvačios. Bendravimas ir buvimas socialinėje aplinkoje, kurios taisyklės jiems ne visuomet aiškios, kelia įtampą ir reikalauja nuolatinės savikontrolės. Todėl jie daro „pertraukėles“ ir grįžta į savo uždarą pasaulį kuriame gali atsipalaiduoti, susidėlioti mintis jiems priimtinu būdu.

Autistams būdingos savistimuliacijos gali būti pačios įvairiausios. Lengviausiai atpažįstamas yra monotoniškas lingavimas, „plasnojimas“ rankomis, tačiau gali būti ir žymiai subtilesnių savistimuliacijos išraiškų: įvairių kūno dalių spaudimas, plaukų sukimas ar net nagų kramtymas. Taip pat itin skirtingi yra ir autistų užsiciklinimai ties mėgstama veikla - rikiavimas ir bokštų statymas yra tik itin ryškūs ir plačiai atpažįstami autistų pomėgiai, tačiau jų gali būti pačių įvairiausių. Agresija ar saviagresija irgi nėra būdinga visiems autistams. Būtent tokia autizmo įvairovė neretai stabdo tėvus kreiptis pagalbos, nes retas kuri autistas atitinka visuomenėje paplitusius stereotipus.

Terapijų rūšys

Siekiant surasti autistiškam vaikui tinkamiausią ugdymo programą, pirmiausia reikia perprasti autistiškų vaikų mokymosi stilių, kuris paprastai skiriasi nuo neurotipinių vaikų. Augindami autizmo sutrikimą turintį vaiką veikiausiai pastebėjote, kad tos pačios mokymo strategijos, kuriomis moko kitus vaikus, jūsiškio neveikia. Pavyzdžiui, norėdami išmokyti vaiką mojuoti „ate, ate“ paprastai demonstruojame vaikui veiksmą, sakydami “padaryk ate, ate” ir/ar judiname jo/jos ranką. Neurotipiniam vaikui paprastai užtenka kelių ar keliolikos tokių kartų, kad jis/ji suprastų ko yra tikimasi ir atkartotų veiksmą bei greitai įsisąvintų jo prasmę. Tačiau autistiškiems vaikams tokie socialiniai veiksmai dažnai yra sunkiai išmokstami ir suvokimas apie jų prasmę neateina savaime. Tai nereiškia, kad autistiškas vaikas nėra pajėgus išmokti šių ar kitų elementariais atrodančių veiksmų. Socialiniai bendravimo įgūdžiai ir elgsena, kuriuos neurotipiniai vaikai išmoksta, atrodytų, visiškai be pastangų (naudoti rodomuosius gestus, sekti jūsų žvilgsnį, kad nustatyti į ką jūs žiūrite arba kuo esate susidomėjęs, naudoti akių kontaktą ir veido išraiškas, ir kt.) neateina natūraliai atistiškiems vaikams ir dažnai jų turi būti mokoma atskirai. Norint išmokinti autizmo sutrikimą turintį vaiką dalykų, kurių jis nepajėgia išmokti natūraliai, reikia įsigilinti į jo asmeninį mokymosi stilių, atrasti motyvuojančius veiksnius ir individualiai parinkti konkrečiam vaikui tinkamiausią mokymo būdą, kuris neretai gali kisti priklausomai nuo situacijos ar įgūdžio, kurio yra mokoma.

Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Nėra vieningos nuomonės apie tai, kuri terapijos rūšis yra geriausia ir tinkamiausia autistiškų vaikų ugdymui. Tai, kas tinka vienam vaikui, gali netikti kitam. Taip pat tai, kas tinka vienam vaikui vienu gyvenimo periodu, gali nebetikti kitu. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.

Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), kitos gi reikalauja specialios erdvės. Neretai terapijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir terapijų derinimas. Nors lemiamą žodį terapijų pasirinkime taria autizmo spektro sutrikimų turinčio vaiko tėvai, tačiau svarbu atsižvelgti ir į vaiko sveikatą prižiūrinčių specialistų nuomonę, gretutines ligas bei sutrikimus.

Pagrindiniams autizmo sutrikimo simptomams koreguoti taikomos terapijos yra orientuotos į socialinius, bendravimo ir elgesio ypatumus. Jos paprastai integruoja ergoterapijos ar logopedinių užsiėmimų elementus. Taip pat gali būti taikomos terapijos, skirtos naikinti kitus, su autizmu susijusius simptomus - alergijas, maisto netoleravimą, miego sutrikimus ir pan. Terapijų derinimas yra sveikintinas dalykas ir gali padėti vaikams greičiau vystytis bei integruotis į visuomenę, tačiau svarbu išlaikyti bendrą individualios gydymo programos vientisumą ir mokymosi formą.

Prieš pasirenkant vaiko ugdymo kelią rekomenduojame detaliau pasigilinti į jus dominančias terapijų rūšis, jei tik įmanoma - pastebėti gyvai kaip jos taikomos, pasikalbėti su praktikuojančiais terapeutas ir viską aptarti su vaiko raidą stebinčiais specialistais.

Terapijos skirtos esminių autizmo simptomų gydymui

• Taikomoji elgesio terapija (ABA) ir Atskirų bandymų metodas (DTT)
• Esminio atsako mokymas (PRT)
• Kalbinės elgsenos (VB) terapija
• Ankstyvos pradžios Denverio modelis (ESDM)
• Floortime (DIR)
• Son-Rise programa
• Santykių vystymo terapija (RDI)
• TEACCH
• SCERTS

Terapijos, skirtos kitų sutrikimų, susijusių su autizmu, gydymui

• Logopediniai užsiėmimai
• Ergoterapija
• Sensorinė integracija
• Kineziterapija
• Menų terapija
• PECS
• Klausos integracijos terapija
• Dieta (be gliuteno ir kazeino)
• Hipoterapija

Apie savo įtarimus ir kelią diagnozės link pasakoja tėveliai

Kristina

Kadangi sūnus buvo antras vaikas, gimęs nedideliu amžiaus skirtumu nuo sesės, augo tarsi kartu su ja pakankamai lengvai. Žinoma, buvo ir nemigos, ilgų supimų ant rankų, skausmingo verksmo naktų, kurias nurašėme „pilvukui“. Jokiomis ypatingomis ligomis nesirgo. Buvo jaukus, minkštutėlis vaikutis - mėgo būti nešiojamas, glaustomas - labiausiai, aišku, mamos… Vienu metu džiaugiausi, koks ramus vaikas - atsibudęs po pietų miego, gali ilgai žaisti su žinduku, o aš tuo metu ir dukrai, ir sau daugiau dėmesio skirti galiu… Tik va, niekaip nedaugėjo žodžių. Žinoma, visi juokavo ir ramino, kad berniukams tai - įprasta, kad, žiūrėk, dviejų metų sulaukęs, prakalbės sakiniais… Neprakalbėjo. Tik darėsi vis labiau užsispyręs, namuose nuolat vertė daiktus, priešinosi bet kokiam mūsų „ne“, nemėgo, kai sesė bandydavo prisijungti pažaisti kartu, daug verkdavo. Niekaip nesutiko būti sodinamas ant puoduko. Įpusėjus trečius, prasidėjo „sprūdimas“ - kartais ėmė tarsi negirdėti mūsų, neatsigręždavo, nereaguodavo kviečiamas. Nesidomėjo muzika, dainelėmis, nenorėjo jokių „viru viru košę“ - traukdavo ranką į šalį. Galėjo be galo ilgai krauti žaislus į savo lovelę, mėtyti akmenukus į nuotėkų šulinėlius lauke ar krauti malkas pas senelius kaime… Kaip jį apibudino viena daug patyrimo turinti auklė, „šitam vaikui reikia „nelįsti į akis“… Jis nerikiavo daiktų, neturėjo kažkokių neįprastų mums ritualų ar pasikartojančių kūno judesių - ieškodami informacijos, mes būtent taip įsivaizdavome, kas yra autizmas. Kai eilinį kartą suvedžiau į google „vėluojanti kalba“, radau taip vadinamą „raudonų vėliavėlių“ sąrašą. Ir sumojavo mums vėliavėlės. Po keleto mėnesių mes pagaliau atsidūrėme VRC.

Laura

Dukrytė buvo antras vaikas šeimoje ir viskas atrodė taip lengva ir paprasta. Ji augo savaime. Bet juk tai normalu antram vaikui, tiesa? Nuo gimimo buvo ramesnė už pirmagimę, galėdavo ilgiau pabūti viena, ramiai žaisdavo šalia kol aš užsiimdavau su kitu vaiku. Tikra palaima po itin aktyvaus ir reiklaus pirmojo vaikelio. Bėgo laikas. Metai, pusantrės, o mano pagrandukė vis dar „kūdikis“. Negaliu sakyti, kad kliuvo kažkas konkrečiai, bet keistas jausmas, kad ji dar neišaugo kūdikystės buvo gana aiškus. Į „normas“ lyg ir tilpom, tad per daug ir nesijaudinau. O kur dar aplinkiniai su pasakymais „nelygink vaikų“, „kiekvienam savas laikas“, „vyresnioji vunderkindė, nenorėk, kad ir antras toks būtų“ ir panašiai. Gal jie ir teisūs. Laikas bėgo toliau, kol artėjant antrajam gimtadieniui pastebėjau, kad dingo mokėti žodeliai (kad ir kiek nedaug jų buvo). Tuomet pradėjau stebėti atidžiau ir pastebėjau, kad pasikeitė elgesys (susiaurėjo domėjimosi objektų ratas), kad neparodo žaislų ar daiktų, kad nesupranta kalbos. Supratau, kad raidoje įvyko regresas ir „kažkas yra negerai“. Kaupiausi porą mėnesių kreiptis į daktarus, nes nežinojau nuo ko pradėti. Apie autizmą nebuvo net mintis šmėkštelėjusi, nors atrodė žinau, koks tai sutrikimas. Juk mano dukrytė visada meiliai šypsojosi, žiūrėjo į akis, atsakė į mano šypsenas, buvo judri, linksma, nelingavo, nestatė bokštų ar nerikiavo eilių, gana lengvai pakęsdavo įvairius pasikeitimus. Vieną dieną į svečius užsuko kita mergytė. Tuomet ir „nušvito“ protas, kad medik...

Visuomenėje paplitęs mitas, kad autistai nenori bendrauti, nuolat linguoja, žaloja save, nežiūri į akis, nesišypso. Iš tiesų autizmas yra labai įvairus. Sakoma, kad nėra dviejų vienodų autistų. Tad klaidingai suformuoti autizmo stereotipai neretai trukdo tėvams atpažinti vaiko raidos sutrikimą, o atpažinus - sėkmingai integruotis į visuomenę. Autistai nori bendrauti, tik nežino kaip arba negeba to daryti daugumai priimtinu būdu. Jiems nėra įgimtas mokymasis mėgdžiojant, jiems sunku atpažinti emocijas žmogaus veide, suprasti perkeltines žodžių reikšmes, todėl dažnai jų reakcijos būna neadekvačios. Bendravimas ir buvimas socialinėje aplinkoje, kurios taisyklės jiems ne visuomet aiškios, kelia įtampą ir reikalauja nuolatinės savikontrolės. Todėl jie daro „pertraukėles“ ir grįžta į savo uždarą pasaulį, kuriame gali atsipalaiduoti, susidėlioti mintis jiems priimtinu būdu.

Statistika negailestinga: prieš 20 metų šį sutrikimą turėjo 1 iš 2500 vaikų, o dabar - 1 iš 68 vaikų. Visuomenėje egzistuoja įvairių stereotipų, mitų apie vaikus turinčius autizmo spektro sutrikimų. Pastaruoju metu keitėsi autizmo samprata. Viena vertus, tokie vaikai gali pasižymėti labai aukštais kognityviniais gebėjimais, kita vertus, jie gali pasižymėti labai menkais socialiniais gebėjimais, prastu supratimu apie savo funkcinius gebėjimus. Vaikai su autizmo sindromu - tai vaikai, turintys socialinių ir komunikavimo sutrikimų, taip pat turintys elgesio sutrikimų: jie gali būti mėgdžiojantys aplinkinius, kategoriški, griežti, sunkiai priimantys pokyčius, nukrypimus nuo rutinos. Svarbiausias dalykas yra gebėjimas, žinojimas kaip su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku elgtis. Visų pirma turime suvokti, kas yra autizmas. Žiniasklaida, mokslas, o ir patys tėvai pasistengia, kad žinių apie autizmą būtų kuo išsamesnių. Tai labai svarbu, kadangi daugybė vaikų gali patekti į autizmo apibrėžimo lauką. Kuo daugiau žinių turime apie autizmo sindromą ir apie tai, kad jo požymiai yra labai įvairūs, tuo lengviau tiek vaikams, tiek patiems suaugusiems bendrauti, dirbti ir priimti į visuomenę autizmo sindromą turintį vaiką. Tiesa, labai svarbu kuo anksčiau nustatyti autizmo sindromą vaikui ir atlikti tinkamas intervencijas, tačiau paprastai visuomenė dar nepakankamai suvokia šio dalyko reikšmę. Dažnai tėvai nusprendžia, kad vaikui viskas gerai, jis išaugs, susitvarkys. Viena iš knygų autorius pats yra autizmu sergančio vaiko tėtis, kuris nuostabiai aprašė kasdienį gyvenimą, paminėdamas visus vaiko rėkimus, klyksmus įvairiose vietose, daiktų mėtymus… Mes turime parodyti abi tokio gyvenimo puses, atskleidžiant jo įvairiapusiškumą, sudėtingumą. Tai yra puiki priemonė šviesti visuomenę.

Lietuvoje daug specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdomi bendrojo ugdymo sistemoje kartu su bendraramžiais, tačiau reikia užtikrinti, kad ne tik genijai, bet ir gilių problemų turintys vaikai turėtų tokias pačias galimybes mokytis. Tokioje sistemoje vaikai kartu ugdomi nuo pat pirmųjų vaiko dienų. Mokytojai pripranta sutrikimų turinčius vaikus laikyti lygiais su kitais, o įprastai ugdomi vaikai mato mokytojų elgesį, nebemato, kad kažkuris vaikas yra kitoks, ir nepatiria sunkumų priimant turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių.

Kalbant apie pedagogų profesinę kvalifikaciją ir kompetencijas įprastinėje mokykloje, reikėtų atskirti du jų formavimosi etapus: kompetencijos, įgytos iki pradedant dirbti mokytoju ir tos, kurios yra įgytos jau dirbant. Iki tol, kol pradedama dirbti mokytoju, yra labai svarbu turėti žinių apie įvairias negalias, sutrikimus, kaip vesti pamokas, kurių metu bus lavinami vaikų gebėjimai, priimti įvairovę, spręsti problemas, turėti pačių bendriausių specialiosios pedagogikos žinių. Šiuo metu yra vartojama sąvoka „universalus dizainas“, kuri kalba ne apie specialiuosius poreikius, o tiesiog poreikius. Universalaus dizaino atveju mes kalbame apie tai, kad mokytojas visų pirma žvelgia į mokinius klasėje kaip į visumą, o tik paskui į kiekvieną vaiką individualiai. Pagalba, dėmesys, kurį suteiks mokytojas vienam vaikui, taip pat padės spręsti ir kito vaiko problemas. Tapus mokytoju, svarbu mokytis dirbti su kiekvienu vaiku taikant atskiras metodikas, strategijas. Kitas svarbus aspektas - komandinis darbas. Mokykloje dirba pedagogai, padėjėjai, specialiojo ugdymo specialistai, logopedai. Nesant bendradarbiavimo nebus pažangos. Daugeliu atveju pokyčius atneša patys tėvai, kadangi jie nebijo, drąsiai reikalauja to, ko reikia vaikui, ir nepasiduoda. Ypač daug pasiekiama, kai tėvai susivienija - jų balsas tampa stiprus. Tėvai yra komandos dalis, todėl, jeigu girdėsime tik ugdymo specialistų, profesionalų nuomones, ignoruodami tėvų nuomonę, nepasieksime nieko.

Tėvai, auginantys vaikus, sergančius autizmu, dažnai susiduria su visuomenės nesupratimu ir stereotipais. Pavyzdžiui, bijodami neigiamos reakcijos, jie gali vengti viešų vietų, tokių kaip parduotuvės ar restoranai. Toks visuomenės požiūris, kai tėvai kaltinami vaiko neauklėjimu, yra nesąžiningas ir netolerantiškas. Visuomenė turėtų būti tolerantiškesnė, priimti ir bandyti padėti arba bent jau netrukdyti tokioms šeimoms.

Tyrimai rodo, kad tėvai, auginantys vaikus su autizmo spektro sutrikimais, patys gali turėti autistiškų bruožų, pavyzdžiui, pasikartojančius veiksmus ar per didelį dėmesį detalėms. Tai nereiškia, kad jie turi problemų, kartais tokie bruožai gali būti netgi naudingi.

Juokas, ašaros, tyla, smalsumas - žvilgtelėti į pasaulį ir vaikų pasaulėžiūrą kartais yra tikras iššūkis. Tačiau jis tampa daug didesnis ir sunkesnis, kai atsiranda autizmo simptomai. Šis procesas gali užtrukti ilgai, tačiau kuo anksčiau nustatomas autizmo sutrikimas, tuo greičiau galima imtis priemonių. Mat vaikai, sergantys autizmu, turi labai skirtingus ir specialius poreikius nei kiti. Be to, nėra dviejų vienodų vaikų, kuriems diagnozuota ši diagnozė. Tačiau kiekvienas iš jų turi stipriųjų pusių ir iššūkių, kaip ir kiekvienas iš mūsų turime savo unikalų būdą judėti, juoktis, šokti.

Kai kurie vaikai, sergantys autizmu, gali puikiai pasirodyti vizualiniuose įgūdžiuose, muzikoje, matematikoje ar dailėje, o kiti turi didelių iššūkių kalbos, kalbėjimo ir socialinių įgūdžių srityse. Tai labai veikia bendravimo įgūdžius, socialinę sąveiką ir kognityvinius gebėjimus. Kartais autizmu sergantiems vaikams sunku suprasti ir išreikšti emocijas, užmegzti santykius su kitais ir susirasti draugų. Jiems dažnai reikia specialios pagalbos mokantis ir įgyjant naujų žinių.

Būtent todėl labai svarbu anksti nustatyti autizmą, taip pat rasti tinkamą paramą ir išteklius. Laiku imtasi veiksmų leidžia taikyti individualizuotą terapiją, kuri gali pagerinti pagrindinius vaikų įgūdžius, tokius kaip socialinės sąveikos, bendravimo ir kognityviniai gebėjimai. Tai gali apimti logopediją, ergoterapiją ir elgesio terapiją. Ankstyva diagnozė suteikia daug galimybių, kurios kitaip liktų nepasiekiamos, suteikdama autizmu sergantiems vaikams galimybę visapusiškai atskleisti savo potencialą ir gyventi geresnę gyvenimo kokybę.

Jei pastebėjote ankstyvus autizmo požymius, pasitarkite su savo vaiko pediatru. Jis gali nukreipti jus pas tinkamus specialistus - logopedus, ergoterapeutus, žaidimų terapeutus ir elgesio terapeutus. Kuo greičiau suprasite savo vaiko stipriąsias puses ir iššūkius, tuo geriau galėsite sudaryti gydymo planą. Nepaprastai svarbu sukurti tinkamą aplinką tiek namuose, tiek mokykloje, nes tai daro didelę įtaką socialinių įgūdžių ugdymui. Tai gali apimti namų pritaikymą ar atnaujinimą, pavyzdžiui, ramios erdvės sukūrimą, persikėlimą į specializuotą mokyklą ar įstojimą į įprastą mokyklą kaip kompanionui. Visa tai skatina autizmą turinčio vaiko įtrauktį, priėmimą ir stabilų funkcionavimą.

Autizmo spektro sutrikimai kartais turi ir fizinių sveikatos problemų. Neramus miegas ar virškinimo trakto sutrikimai yra dažni, todėl reguliarūs sveikatos patikrinimai ir atidus vaiko stebėjimas gali padėti greitai išspręsti šias problemas. Sveika mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir pakankamas miegas yra svarbūs kiekvieno vaiko gerovei.

Kartais sunku diagnozuoti autizmo spektro sutrikimus mažiems vaikams, nes nėra jokio konkretaus požymio, kuris patikimai atskirtų šiuos vaikus nuo bendraamžių. Nors vaikai, turintys autizmą, demonstruoja neįprastą elgesį, jis gali pasireikšti ir tipiškai besivystantiems vaikams, turintiems kitų sutrikimų, bet mažesniu mastu. Todėl tiksliam įvertinimui reikia atkreipti dėmesį į šio elgesio dažnumą, sunkumą ir trukmę bei į tai, kiek jis kenkia vaiko socialinei ar ugdymosi raidai ir įgūdžiams.

Tyrimai parodė, kad vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, yra didesnė bent vieno gretutinio psichikos sveikatos sutrikimo rizika. Dažniausiai pasitaiko elgesio problemos, dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas, nerimas ir depresija. Amžius taip pat yra veiksnys, turintis įtakos tam, kaip psichikos sveikatos sutrikimai pasireiškia vaikams, nes emociniai, elgesio ir socialiniai sunkumai gali turėti įtakos autizmo diagnozės laikui. Tuo tarpu vaikai, kuriems diagnozė nustatoma vėlai, dažnai patiria tokių sunkumų, o prie to prisideda ir išoriniai veiksniai, tokie kaip nesugebėjimas pritapti prie visuomenės, kitų nepriėmimas ir prieinamos paramos trūkumas.

Štai kodėl psichologai atlieka pagrindinį vaidmenį ankstyvoje autizmo diagnostikoje, atpažįstant šio tipo sutrikimo požymius. Atidžiai stebėdami vaiko elgesį, bendravimo įgūdžius ir socialinę sąveiką, jie gali nustatyti galimus simptomus. Psichologai atsižvelgia į įvairius veiksnius ir renka informaciją iš tėvų bei globėjų, kad nustatytų tikslią diagnozę. Daugelis jų pripažįsta, kad procesas yra ilgas, nes vaiko elgesys ir simptomai gali keistis. Jų vaidmuo yra labai svarbus, nes jie teikia vertingą paramą ir patarimus tėvams, susiduriantiems su vaiko, turinčio autizmą, auginimo iššūkiais. Jie siūlo strategijas, elgesio valdymo metodus ir turimus išteklius, skirtus skatinti jų vystymąsi ir bendrą gerovę. Tuo pačiu metu daugelis jų bendradarbiauja su mokyklomis, kad padėtų sukurti įtraukesnę aplinką, kuri leistų vaikams, turintiems autizmą, lavinti gyvenimo įgūdžius, gerinti socialinę sąveiką ir gerinti emocijų reguliavimo gebėjimus.

Ko labiausiai reikia vaikams, turintiems autizmą?

Kai vaikui diagnozuojamas autizmas, prasideda supratimo, priėmimo ir palaikymo procesas. Palaikymas vaikams, sergantiems autizmu, pasireiškia įvairiomis formomis, o tėvai yra neatsiejama viso šio proceso dalis. Jų veiksmai gali reikšmingai paveikti vaiko pažangą, padėdami jam gyventi visavertį gyvenimą nepaisant sutrikimo.

Svarbiausias patarimas, kurį jiems duoda Amerikos psichiatrų asociacija, yra: įgyti išsamių žinių apie autizmo spektro sutrikimus, palaikyti stabilią rutiną ir struktūrą namuose, bendrauti su kitais tėvais, auginančiais vaikus, sergančius autizmu, konsultuotis su ekspertais dėl konkrečių rūpesčių, tačiau vis tiek skirti laiko sau ir savo artimiesiems. Kai šeimoje auga vaikas, turintis autizmą, tai paveikia visus. Tai dažnai sukelia stresą, užima daug laiko ir yra brangu. Rūpintis visų šeimos narių fizine ir emocine gerove yra labai svarbu. Todėl tėvai ir globėjai taip pat neturėtų bijoti kreiptis pagalbos dėl savo fizinių ir psichologinių poreikių, nes tėvų streso lygis taip pat susijęs su nerimo simptomais vaikams, sergantiems autizmu.

Anksti aptikus ir tinkamai palaikius psichologus, tėvus ir bendruomenę, vaikai, turintys autizmą, gali atskleisti visą savo potencialą ir gyventi prasmingą gyvenimą. Kelionė gali būti sunki, tačiau su tinkama parama ir informacija tėvai gali padėti savo vaikams įveikti su autizmu susijusias kliūtis.

Autizmu sergantiems vaikams dažnai kyla bendravimo sunkumų. Jiems gali būti sunku kalbėti šnekamąja kalba, jų žodynas ribotas arba jie vartoja pasikartojančias frazes. Kai kurie autizmu sergantys vaikai gali visai nekalbėti ir naudotis alternatyviomis bendravimo formomis, tokiomis kaip gestų kalba ar paveikslėliais pagrįstos bendravimo sistemos. Vaikams, sergantiems autizmu, socialinė sąveika taip pat gali kelti sunkumų. Jiems gali būti sunku suprasti socialinius ženklus, įsitraukti į abipusius pokalbius arba užmegzti ir palaikyti draugystę. Tai nereiškia, kad jie nenori bendrauti, bet jiems gali būti sunku suprasti nerašytas socialinio bendravimo taisykles. Daugelis vaikų, sergančių autizmu, turi sensorinį jautrumą. Jie gali būti jautrūs arba nejautrūs tam tikriems dirgikliams, pavyzdžiui, garsams, šviesoms, tekstūroms ar skoniams. Šis jautrumas gali turėti įtakos jų kasdienei patirčiai ir sukelti jutimų perkrovą arba vengimą. Autizmu sergantys vaikai dažnai elgiasi pasikartojančiai arba griežtai laikosi rutinos. Jie gali būti labai susidomėję tam tikromis temomis ar objektais ir rasti paguodą pasikartojančiuose veiksmuose, tokiuose kaip supimas ar pliaukštelėjimas rankomis. Toks elgesys gali padėti jiems susidoroti su sensorine perkrova arba suteikti nuspėjamumo ir kontrolės jausmą.

Taikant tinkamas intervencines priemones, terapiją ir išteklius, galite padėti vaikui klestėti ir išnaudoti visas savo galimybes. Gyvenimas su autizmu vaikams kelia unikalių iššūkių. Vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria autizmu sergantys vaikai, yra bendravimas. Daugeliui autizmu sergančių vaikų kyla sunkumų dėl verbalinio ir neverbalinio bendravimo įgūdžių. Jiems gali būti sunku išreikšti savo poreikius, emocijas ar mintis, o tai gali sukelti nusivylimą ir pykčio priepuolius. Autizmu sergantiems vaikams dažnai kyla socialinės sąveikos sunkumų. Jiems gali būti sunku suprasti ir interpretuoti socialinius ženklus, pavyzdžiui, kūno kalbą ir veido išraišką. Sensorinis jautrumas - dar vienas dažnas iššūkis, su kuriuo susiduria autizmu sergantys vaikai. Kai kurie autizmu sergantys vaikai gali būti jautresni jutiminiams veiksniams, pavyzdžiui, garsiems garsams, ryškioms šviesoms ar tam tikroms tekstūroms. Autizmu sergantys vaikai dažnai elgiasi ribotai ir pasikartojančiai. Toks elgesys gali būti įvairus - nuo pasikartojančių kūno judesių, pavyzdžiui, rankų pliaukštelėjimo ar supimo, iki įkyrių pomėgių ar ritualų. Norint suteikti autizmu sergantiems vaikams reikiamą paramą ir išteklius, kad jie galėtų klestėti, labai svarbu suprasti šias problemas.

1. Autizmu sergantiems vaikams puikiai tinka rutina ir nuspėjamumas. Nuoseklios dienotvarkės sudarymas gali padėti jiems jaustis saugiau ir geriau kontroliuoti situaciją. Naudokite vaizdines priemones, pavyzdžiui, tvarkaraščius, kalendorius ir laikmačius, kad padėtumėte vaikui suprasti, ko tikėtis per dieną.

2. Viena iš pagrindinių autizmu sergančių vaikų problemų yra bendravimas. Labai svarbu rasti būdų, kaip pagerinti jų bendravimo įgūdžius. Naudokite vaizdines priemones, pavyzdžiui, paveikslėlius ir simbolius, kad padėtumėte suprasti ir išreikšti mintis.

3. Vaikams, sergantiems autizmu, socialinė sąveika gali būti sudėtinga, tačiau ji labai svarbi jų bendram vystymuisi. Įtraukite vaiką į veiklą, skatinančią bendravimą su bendraamžiais, pavyzdžiui, į žaidimų vakarėlius, socialinių įgūdžių grupes arba struktūruotus žaidimus mokykloje.

4. Daugelis autizmu sergančių vaikų turi sensorinį jautrumą, kuris gali turėti įtakos jų kasdienei funkcionavimui. Atkreipkite dėmesį į jų sensorinius poreikius ir sukurkite jiems palankią aplinką.

5. Būdami tėvai, neprivalote keliauti vieni. Susisiekite su paramos grupėmis ir organizacijomis, kurios specializuojasi autizmo srityje. Jos gali suteikti vertingų patarimų, išteklių ir palaikymo tinklą. Ieškokite specialistų, pavyzdžiui, pediatrų, terapeutų ir švietimo specialistų, kurie turi patirties dirbant su autizmu sergančiais vaikais.

Atminkite, kad kiekvienas autizmu sergantis vaikas yra unikalus ir tai, kas tinka vienam, gali netikti kitam. Labai svarbu būti kantriems, prisitaikyti ir būti atviriems išbandyti įvairias strategijas ir priemones. Teikiant paramą autizmu sergantiems vaikams reikia taikyti įvairiapusį požiūrį, kuris atitiktų jų unikalius poreikius. Kurdami struktūruotą aplinką, galime užtikrinti nuspėjamumą ir rutiną, kuri autizmu sergantiems vaikams labai patinka. Siekiant padėti autizmu sergantiems vaikams išreikšti savo poreikius ir emocijas, labai svarbu veiksmingai bendrauti. Kad autizmu sergantys vaikai galėtų sėkmingai orientuotis socialiniuose santykiuose, labai svarbu skatinti socialinių įgūdžių ugdymą. Norint sukurti patogią aplinką autizmu sergantiems vaikams, labai svarbu atkreipti dėmesį į sensorinį jautrumą. Neįkainojamą pagalbą tėvams ir slaugytojams gali suteikti pagalbos šaltiniai, pavyzdžiui, terapijos paslaugos ir paramos grupės. Turėdami tinkamą paramą ir išteklius, galime suteikti vaikams, sergantiems autizmu, galimybę išnaudoti visas savo galimybes.

tags: #autizmu #sergantys #vaikai

• Kaip veikia vaiko teisių apsaugos kontrolierius
• Kaip mityba veikia vaiko hormonų balansą
• Kunigas Valerijus Rudzinskas
• Vaikiški čiužiniai: patarimai tėvams
• Sužinokite apie vaistinį nėštumo nutraukimą