Kristijono Donelaičio poema „Metai“ nepaliaujamai traukia literatūros tyrinėtojų dėmesį, skatindama gilintis į jos turtingą simboliką ir galimas interpretacijas. Ypač daug diskusijų kelia bibliniai ir homiletiniai (pamoksliniai) motyvai, kurie ryškiai juntami kūrinyje. Nors kai kurių poemos vietų turinys ir autoriaus požiūris į dorovę bei Dievo įstatymus artimi pamokslams, svarbu suprasti, kad „Metai“ neturėtų būti laikomi vien pamokslų rinkiniu. Straipsnyje siekiama išanalizuoti šiuos motyvus ir atsakyti į klausimą, ar K. Donelaitis galėjo poemą ar jos ištraukas deklamuoti iš sakyklos, ar kurdamas ją atsižvelgė į to meto Prūsijos liuteronų bažnyčios skaitinių liturginę tvarką.
Bibliniai motyvai „Metuose“
„Metuose“ galima nesunkiai atsekti daugelį biblinių motyvų, kurie varijuoja nuo kelių sakinių iki didesnių poemos dalių. Autorius cituoja įvairias Šventojo Rašto knygas, ypač Psalmes ir Evangelijas, siekdamas pagrįsti savo mintis ir sustiprinti kūrinio didaktinį poveikį.
Ištraukos iš Kristaus kalno pamokslo
Vienas ryškiausių biblinių įkvėpimų matomas „Pavasario linksmybėse“, kur K. Donelaitis, remdamasis Kristaus kalno pamokslu, ragina žmogų būti kantresniam ir visus rūpesčius patikėti Dievui. Pavyzdžiui, paukščių gyvenimo pavyzdžiais skaitytojas mokomas labiau pasitikėti Dievu, nes paukščiai niekada nesiskundžia.
„Prieš jums sakau: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilksitės. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužius? Pažvelkite į dangaus sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’ arba: ‘Kuo vilksimės?’“ (Mt. 6, 25-26, 31).
Tačiau K. Donelaitis ne tiesiogiai cituoja, o plėtoja Kristaus mintį. Jis pabrėžia lakštingalos kantrumą ir gervės giesmės stebuklingumą. Išvada, kad tai ne Kalno pamokslo egzegezė, bet poemoje vystomų minčių pagrindimas Dievo žodžiu, atrodo logiška. Autorius neakcentuoja pagrindinės Kristaus palyginimo išvados: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir teisybės, o visa tai jums bus pridėta“ (Mt. 6, 33).
Nuopuolio istorija
Reikšmingą vietą „Metuose“ užima žmogaus nuopuolio istorija, ypač po pavasario darbų apžvalgos. K. Donelaitis nagrinėja klausimą, kodėl žemėje tiek daug vargo, ir nukreipia žvilgsnį į Adomą ir Ievą, pirmąją nuodėmę ir jos pasekmes. Poetas vaizdingai pasakoja apie Dievo Adomą „išmetus“ iš Rojaus, nuo kada žmogus priverstas prakaitu užsidirbti duoną. Sutvėrėjas aprengė juos kailiais, kad nesušaltų.
Nors K. Donelaitis gana smulkiai atpasakoja žmogaus nuopuolį, jis nepamini kai kurių svarbių detalių, pavyzdžiui, žalčio Rojaus sode ar jo dialogo su moteriške. Taip pat neužsimenama apie Dievo sprendimą moters atžvilgiu, susijusį su gimdymo skausmais, kaip aprašyta Biblijoje: „O moteriai jis tarė: ‘Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus’“ (1 Moz. 1, 16).
Šiuo atveju galima pritarti L. Passargės teiginiui, jog poetas „Metuose“ dažnai yra „stipresnis negu dvasininkas“. Atpasakodamas biblinę istoriją, jis pasilieka plačią erdvę kūrybai, pavyzdžiui, gilinasi į pirmojo žmonių vaikelio luomą, nors Biblija apie tai nekalba. K. Donelaitis Kainą vaizduoja ne ponu, bet būru, teigdamas, kad gimęs Kainas buvo padėtas į pašalį, kaip būrai savo lėles glūpas su skrangaliu rėdo ir suvystytas į tamsų pašalį kiša.
Poemas baigiamas grįžimu prie pradžioje iškelto klausimo apie vargo priežastis: „Ak Adom! - atsidūsta. - Tu peržengdams prisakymą Dievo / Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą“ (P.). Šiuo atveju taip pat galima abejoti, ar K. Donelaitis siekė atlikti nuopuolio istorijos egzegezę, nes Rojaus istorija atpasakota netiksliai, paliekant daug vietos kūrybinei laisvei ir nepaminint pagrindinio nuopuolio fakto - Dievo įsakymo pažeidimo.
Eschatologiniai poemos epizodai
„Metuose“ gausu eschatologinių pranašysčių, kalbančių apie pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą. Pamaldusis Selmas susirūpinęs antruoju Kristaus atėjimu, kai bus atlyginta už kiekvieno darbus: „Tič tik, iki sūdžia šio svieto tau pasirodys / Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yra sudavadys“ (P. 251).
Selmo žodžiai paremti Mato evangelija: „Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuo metu jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt. 25, 31-32). Poema cituoja ir kitas M. evangelijos ištraukas, aprašančias artėjančius sunkumus: „Tauta sukilks prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai tik kentėjimų pradžia. Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt. 24, 7-14).
Eschatologiniuose epizoduose K. Donelaitis kalba kaip pranašas, numatydamas dorovės nuosmukį, tautų sumišimą ir žmogaus supasaulėjimą.
Ištraukos iš Psalmyno
K. Donelaitis žavėjosi psalmėmis, kuriose apdainuojamas Dievo kūrinijos grožis ir šlovinami Viešpaties darbai. Šventraščio poetiniai tekstai atskleidžia kontrastą tarp Dievo visagalybės ir žmogaus menkumo, pavyzdžiui, žmogaus gyvenimą lyginant su laukų gėle.
„Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta“ (Ps. 90, 5); „Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė: vos paliečia ją vėjas, jos jau nebera, ji išnyks, nepalikdama žymės“ (Ps. 103, 15-16).
„Žiemos rūpesčiai“ baigiami parodant žmogaus menkumą prieš Dievo visagalybę. Kunigas, remdamasis Biblija, sako, kad Dievas žmogų pažino dar jam neprasidėjus motinos įsčiose: „Tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įstose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, - aš tai gerai žinau. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“ (Ps. 139, 13-16).
Paskutinėse poemos eilutėse autorius teigia, kad į egzistencinius klausimus atsakymą gali duoti tik Dievas: „Mes glūpi daiktai neišmanom tavo davadą; ir tavo mislės neigi bedugniai mums pasirodo“. Šie žodžiai paimti iš pranašo Izaijo knygos: „Juk mano mintys ne jūsų mintys. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys jūsų mintis“ (Iz. 55, 8-9).
Homiletiniai elementai ir pamokslų hipotezė
Nors dauguma tyrinėtojų vengia teigti, kad „Metai“ yra pamokslų rinkinys, jie kelia hipotezę, kad kunigas šią poemą galėjo naudoti kaip bažnytinį pamokslą. L. Passargė ir L. Gineitis, įžvelgę poemos turinyje konfesinės didaktikos elementų, spėjo, kad K. Donelaitis poemą ar jos ištraukas galėjo skaityti iš Tolminkiemio sakyklos.
Iš tiesų, „Metuose“ yra nemažai konfesinės didaktikos, akivaizdus poemos sąlytis su Biblija ir netgi liuteroniškomis doktrinomis. Autorius cituoja Kristaus kalno pamokslą, tačiau jo interpretacija ir pritaikymas skiriasi nuo tiesioginio Biblijos teksto. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie rūpesčius, K. Donelaitis leidžia suprasti, kad Kristaus paraginimas ne rūpintis rytdiena skirtas ne žmogui, o paukščiams, tuo tarpu žmogus privalo nuolat kažkuo rūpintis.
„Nės jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė, / bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo“ (P.). Tai prieštarauja Kristaus žodžiams Mato evangelijoje: „Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi“ (Mt. 6, 34).
Tačiau kitose eilutėse autorius sugrįžta prie pirminės teksto prasmės, pripažindamas, kad „vis lab bus niekai, ką veiksim ar ką pradėsim, / kad žegnojanti rankelė tavo negelbės“ (P. 261).
Taip pat svarbu pažymėti, kad kai kurios „Metų“ ištraukos skamba lyg iš sakyklos. L. Passargė pastebi: „Daugelį vietų skaitai, tarsi jos būtų buvusios skelbtos iš sakyklos“.
Personifikacijos pamoksluose
„Metuose“ kunigas į pagalbą pasitelkia personifikacijas, dažnai pamokslauja gervės, žvirbliai, lakštingalos ir kiti giesmininkai. Tai padeda perteikti dorovines pamokas ir priminti apie Dievo buvimą gamtoje. K. Donelaitis žinojo, kad jo parapijiečiai dažnai užmiršta ryto ir vakaro maldas, užmiršta padėkoti Dievui už valgį.
Donelaitis kaip pamokslininkas: konkreti ir meistriška kalba
Amžininkai apie kunigo K. Donelaičio pamokslus atsiliepė labai palankiai. Įsruties superintendentas S. Miuleris pažymėjo, kad kunigas „pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistriškumu“. Iki mūsų dienų yra išlikęs pamokslo planas, skirtas Tolminkiemio bažnyčios kertinio akmens pašventinimui, paremtas Pradžios knygos pasakojimu apie Dievo apsireiškimą Jokūbui.
Taip pat žinoma apie pamokslą, kurį kunigas pasakė grįžęs po Septynerių metų karo. Susipažinęs su rusų okupacinės valdžios dekretais, K. Donelaitis 1757 m. rugsėjo 10 d. bažnyčioje vietoj pamokslo apie Aleksandrą Nevskį pasirinko apaštalo Povilo žodžius apie kalvį Aleksandrą, taip dviprasmiškai palyginęs jį su plėšiku ir davęs parapijiečiams suprasti okupacijos žiaurumą.
Šie pavyzdžiai rodo K. Donelaičio, kaip pamokslininko, konkretumą ir meistriškumą, tačiau jo pamokslavimo meno visumos atskleisti nepadeda. Daugiau informacijos apie tai galime susidaryti iš „Metų“ ir pasakėčių, kurių ištraukos, anot L. Passargės, „skamba tarsi iš sakyklos“.
Kristijonas Donelaitis – „Metai“, būrai ir jų gyvenimo filosofijos - Mokslinčius.lt
Apibendrinant, K. Donelaičio „Metai“ yra gausūs biblinių ir homiletinių motyvų. Nors poema nėra tiesioginis pamokslų rinkinys, ji atspindi autoriaus gilų tikėjimą, dorovines pažiūras ir siekį auklėti skaitytoją. Biblijiniai tekstai tampa ne tik pagrindu, bet ir įkvėpimu autoriaus kūrybinei interpretacijai, kuri dažnai pranoksta tiesioginę egzegezę ir tampa savitu, nepakartojamu didaktiniu kūriniu.
tags: #donelaicio #metai #vaikai
