Sveikiname! Jūs perėjote sudėtingą etapą ir sukūrėte naują žmogų. O kas dabar? Dabar jį reikia mylėti, ugdyti ir ruošti kasdieniniams iššūkiams. Didysis gyvenimo žaidimas prasideda! Tikiu, kad užduotis ne iš lengvųjų, juk vartojimo instrukcijos niekas nepridėjo. Žinau, turite be galo daug klausimų. Paguosiu pasakiusi, kad nėra tokio žmogaus, kuris įžengęs į naują sritį, jau būtų viskam pasiruošęs, o juk mažasis pasaulio pilietis ar pilietė ir yra nauja sritis. Šios knygos vartotojo vadovo irgi neatstos, tačiau gali taptu puikiu žemėlapiu painiame auklėjimo kelyje. Kelyje, kuriame laukia daugybė nuotykių. Geriausi autoriai parengė kryptį, kurią papildykite savo intuicija.
Kartu su patogupirkti.lt knygyno atstovais įvertinome realius skaitytojų atsiliepimus, specialistų rekomendacijas ir parengėme geriausių knygų tėvams sąrašą. Šie leidiniai apima platų temų spektrą.
Knygos berniukų auginimui
Vaikų psichologų Dan Kindlon ir Michael Thompson knyga „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“ rekomenduojama visiems, auginantiems sūnų. Dan Kindlon ir Michael Thompson pasitelkia įtikinamą statistiką, kuri vaizdžiai piešia liūdną paauglių nusikaltimų paveikslą: tyčines žmogžudystes daugiausiai įvykdo vaikinai, taip pat jie atsakingi už 85% smurtinių nusikaltimų. Vaikinai savižudybių skaičiumi irgi lenkia mergaites. Kodėl? Žmonės vis dar linkę kaltinti testosteroną, tačiau pati visuomenė yra kalta už netinkamą berniukų auklėjimą, spaudimą slėpti emocijas, būti „tikrais vyrais“. Knyga „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“ yra visapusiškai naudinga. Autoriai atskleidžia, kas vyksta vaikų širdyse ir galvose bei pataria, kaip negniuždyti emocinio jų gyvenimo. Psichologai laužo lyčių stereotipus ir siūlo tėvams įrankius, padėsiančius atrasti bendrą kalbą su berniukais. Leidinys sulaukė daugybės palankių atsiliepimų, jis nuolat patenka į geriausių auklėjimo knygų topus.
Ieškote „gyvų“ apžvalgų? Jei tema užkabino ir norite daugiau įžvalgų, rekomenduoju dar ir psichologo Michael C. Reichert knygą „Kaip užauginti sūnų“.
Atsakinga tėvystė ir vaikų supratimas
Jūratė Bortkevičienė - psichologė, konferencijos „Atsakinga tėvystė“ organizatorė, trijų vaikų mama. Savo knygoje „Atsakinga tėvystė“ ji dalinasi patirtimi. Knyga nėra sudėtinga, tačiau ji padės geriau suprasti savo vaikus. Jūratė Bortkevičienė moka netikėtai smagiai parodyti, kaip viena ar kita situacija, ištikusi vaikus, atrodytų suaugusiojo akimis. Pavyzdžiui, jūs be paaiškinimų nubaudžiate savo atžalą, o kaip jaustumėtės jei be paaiškinimų jums bausmę skirtų darbo vadovas?
Ugdymo metodikos ir praktiniai patarimai
Bestselerių autoriaus Brian Tracy knygą „Užaugink ir išauklėk supervaiką“ knygyno pirkėjai vertina ypač palankiai, o rekomendacijos sklinda iš lūpų į lūpas. Nedidukas leidinys siūlo paprastą ir aiškią sistemą, ką daryti, kad taptumėte geresniais tėvais. Lyderystės ekspertas nedaugžodžiauja ir paprastai, tarsi vienas du trys, žeria faktus, kurie padės užauginti pasitikintį savimi ir laimingą vaiką. Ko gi tikėtis iš leidinio? Susistemintų ir labai konkrečių auklėjimo patarimų. Knyga padės išsikelti ugdymo tikslus, o pasinaudoję patarimais, pamatysite, kad laikas, kurį leidžiate su šeima, tapo kokybiškesnis. Atžalos daug noriau imasi kasdieninių pareigų. Atsiranda ryšys su vaiku, kuris ilgainiui tik stiprėja. Jaučiate abipusę pagarbą ir mėgaujatės tėvyste. Suprasite, kad vaikai nėra nuosavybė, o per daug meilės nebūna.
Lyderystės ekspertas Robin Sharma knygoje „Šeimos vertybės pagal vienuolį, kuris pardavė Ferrari“ teigia, kad vaikų ugdymas yra pati vertingiausia investicija. Ką autorius akcentuoja? Jis kalba apie tai, kaip svarbu yra atskleisti ir ugdyti įgimtas savo atžalų savybes ir talentus. Jis moko, kaip užauginti stiprios dvasios vaikus, kaip skatinti juos svajoti apie tikrąsias vertybes, tvirtinti ryšius su aplinkiniais ir džiaugtis gyvenimu. Leidinys susideda iš šešių svarbių pamokų, tokių kaip „Užuot baręs, ugdyk lyderį“ ar „Jei norite būti puikūs tėvai, būkite puikūs žmonės“.
Vaikų auklėjimo filosofija pagal danus
Jessica Joelle Alexander, Iben Dissing Sandahl knyga „Vaikų auklėjimas pagal danus“ siūlo pažvelgti į danų laimės formulę. Juk danai jau daugybę metų išrenkami laimingiausia pasaulio tauta. Danų vaikų ugdymo filosofija pasiekia puikių rezultatų, jų mažyliai auga emociškai stabilūs, laimingi, o vėliau tampa lygiai tokiais pačiais emociškai stabiliais ir laimingais suaugusiaisiais. Autoriai ieškojo laimės formulės, o ją atradę nusprendė pasidalinti, kuo gi šios šalies vaikų auklėjimas skiriasi nuo kitų. Jessica Joelle Alexander ir Iben Dissing Sandahl parengė metodiką, kurios pasiryžę laikytis turėsite apsišarvoti kantrybe, ryžtu ir sąmoningumu.
Perspektyvos ir realybė vaikų auginime
Austėja Landsbergienė - viena žymiausių Lietuvos edukologių, jau porą dešimtmečių dirbanti švietimo sistemoje. Socialinių mokslų daktarės knyga „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ - tikra auklėjimo vadovė. „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ narsto tokias problemas: vaikų pokyčiai įvairias amžiaus tarpsniais, fizinis artumas, atsakomybės ir pareigos, baimės, draugystės, dirbančių tėvų problemos, emocinis tvirtumas, higiena, talentai, jautrumas, konfliktai, miegas, netektys ir dar daugiau. Tiesą sakant, sunku net išvardinti, kiek daug telpa knygoje, kurią sudaro beveik 500 puslapių. Jums bus reikalingi bent keli knygų skirtukai, nes pasižymėti norėsite ne vieną vietą. Austėja Landsbergienė apie vaikų auklėjimą dažnai pasisako įvairiuose interviu, radijo ir televizijos laidose, rašo straipsnius. Šioje knygoje nerasite mokslinių tyrimų. Čia daug autorės asmeninių minčių apie įvairius reiškinius, susijusius su vaikų auginimu. Apie tėvystę ji kalba be pagražinimų, taip įkvėpdama visus tuos tėvus, kurie socialiniuose tinkluose matydami vien nudailintus vaizdelius praranda pasitikėjimą savimi. Tuos, kurie pasimetė informacijos gausoje. Tuos, kurie jaučia spaudimą būti tobulais tėvais. Vieną iš įdomesnių atsiliepimų rasite tinklaraštyje „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“. Taip pat noriu pacituoti komentaro fragmentą, kurį svetainėje „Goodreads“ paliko skaitytoja Jurgita V. „Jeigu šitos knygos nebūtų, ją tikrai reiktų sugalvoti. Nuo pirmų sakinių iki skirtukų ir daugtaškių. Tai asmeniškiausia, ką skaičiau per visus buvimo mama metus apie tėvystę.“
Daugiau nei keturiasdešimt metų praktikuojanti psichologė Marina Melija knygoje „Palikite vaiką ramybėje!“ siūlo nesudėtingą nesikišimo metodą ir rekomenduoja dėmesį nukreipti ne į vaikus, o į savo veiksmus ir žodžius. Nebūkite kritikas, būkite klausytojas! Nebūkite baudėjas, būkite patarėjas! Tekste kalbama apie tarpusavio santykius, vaikų pareigas ir ribas, kišenpinigius, patyčias ir daugeliu kitų temų, kurios neišvengiamos kasdienybėje.
Socialinių mokslų daktarė, daugiau nei tris dešimtmečius švietime dirbanti privačių darželių ir mokyklų įkūrėja Austėja Landsbergienė teigia: „Esame savo vaikams geriausi tėvai“. Keturis vaikus užauginusi dr. A. Landsbergienė prisipažįsta esanti sveiko proto motinystės šalininkė. Naujausioje savo knygoje ji dalinasi įžvalgomis apie tai, kad meilė vaikui gali ir turi būti protinga. Ji pabrėžia, kad motinystėje ir tėvystėje protą aptemdo baimė - baimė būti nepakankamam, baimė padaryti kažką blogo, baimė klysti, baimė nuvilti. Itin svarbu yra mokytis reflektuoti, tam tikra prasme pasikalbėti su savimi. Šiandien jau savigalbos knygos, grupės ir net apsilankymai pas specialistus nebėra tabu, tad reikia išnaudoti tai, kas yra pasiekiama. Ji pati motinystės mokėsi iš savo tėvų, studijų, darbo ir, žinoma, paties gyvenimo - tai didžiulė mozaika, padėjusi atrasti savąjį motinystės kelią. Dr. A. Landsbergienė ragina tėvus visada atkreipti dėmesį, kas parašė knygą, kas ją rekomenduoja arba nerekomenduoja, taip pat - kokie yra knygos šaltiniai. Rekomenduojama remtis kitų mokslininkų, universitetų darbais, o knygos pabaigoje pateikiamais šaltiniais pasitikrinti informacijos patikimumą.
Pasak dr. A. Landsbergienės, nors ir keičiantis kartoms, didžioji dalis tėvams kylančių klausimų išlieka tie patys. „Jie labai priklauso nuo vaiko amžiaus: vieni klausimai kyla tik gimus vaikeliui, kiti - jau ruošiantis į ugdymo įstaigą, ikimokyklinę, pradžioje darželį, tada jau išeinant į mokyklą ir taip toliau. Ką daryti, kai gimė vaikelis, kai išleidi jį į ugdymo įstaigą, kaip adaptuosis, ką reikia daryti man pačiam, ką reikia su vaiku daryti ir panašiai“, - pasakoja ji. Lyginant situaciją prieš du dešimtmečius ir dabar, labai išaugo tėvų kaltės jausmas, ypač - mamų. „Aš jaučiuosi kalta, kad aš, tarkim, išleidau vaiką į darželį. Aš jaučiuosi kaltas, kad per mažai laiko leidžiu su vaiku. O dar niekada žmonijos istorijoje tėvai neleido tiek daug laiko su savo vaikais - tai jau yra mokslo įrodyta ir mokslininkų suskaičiuota. Žinoma, yra individualios situacijos, bet šiaip, jeigu mes imame žmoniją, ypač Vakarų civilizacijas, Vakarų Europą, JAV, Kanadą - dar niekada tėvai tiek daug laiko neleido su savo vaikais ir niekada dar nejautė tiek kaltės jausmo“, - sakė ji.
Knyga „Sveiko proto motinystė“ ne tik suteiks jums daugiau informacijos, bet ir įkvėps pasitikėti savimi ir tikėti, kad esame savo vaikui geriausi.
Paauglystės iššūkiai ir tėvų vaidmuo
Turbūt retai kam nors sąmoningai ruošiamės. Gyvenimas eina, eina ir… ateina paauglystė. Tėvystė yra prasmingas ir apdovanojantis gyvenimo darbas, o kai vaikas auga laimingas bei atliepia tai, kas mums tinka ir patinka, džiaugiamės. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo pagrindinius tikslus, o paauglystės vienas iš pagrindinių tikslų yra atsiriboti nuo tėvų, atrasti naują, draugišką santykį su tėvais ir patį save: kas aš esu, ko aš noriu, kokie mano tikslai, svajonės. Būtent tas nepriklausomybės siekis tėvams kelia ne tik stresą, bet ir skausmą. Ne vienas neturime atsakymų į šiuos klausimus, bet visi juos keliame. Noriu jus nuraminti - dauguma vaikų, kaip ir tėvų, sėkmingai išgyvena paauglystę. Tiesa, mūsų vaikai šiais laikais turi gerokai daugiau iššūkių (technologijos, socialiniai tinklai, patikimos ir nepatikimos informacijos gausa), todėl jiems nelengva ugdytis. Be nežinomybės, paauglystė tėvams yra sudėtingas amžiaus tarpsnis dar ir todėl, kad prabėgus geram dešimtmečiui mums atrodo, jog su savo vaiku suformavome artimą ryšį. Jau žinome, kas veikia, o kas - ne, kas patinka, o kas - ne, atrodo, kad dabar jau galime gyventi ramiai. Man vėlyvoji vaikystė - pradinės mokyklos amžius - yra vienas gražiausių vaiko gyvenimo tarpsnių. Ikimokykliniame amžiuje mes susipažįstame su savo vaiku, sukuriame su juo santykius, o pradinėje mokykloje vaikas tampa savarankiškesnis, gali pats sau padėti, bet yra nepaprastai artimas, šiltas, geranoriškas ir tėvai jam vis dar yra didžiulis autoritetas. O tada netikėtai, vos ne pernakt, užklumpa paauglystė. Viskas, ką gerą dešimtmetį kūrėme, nebūtinai sugriūva, bet sudreba. Suvokiame, kad turime keistis, nebent nusprendžiame ignoruoti vykstančius pokyčius. Būtent nenoras keistis dažnai ir yra sudėtingų, konfliktinių situacijų priežastis. Be jokios abejonės, neignoruokite to, kas jums buvo naudinga ir veikė. Paauglystė yra metas, kai keičiasi ne tik vaikas, bet ir mes. Galiu jus patikinti, kad per ketvirtį mano darbo su tėvais amžiaus beveik nebuvo tokių atvejų, kad baisiausi tėvų įsivaizdavimai taptų realybe. Todel paauglystę mokykitės žiūrėti kaip į dovaną, kuri, augant vaikui, augins ir jus. O jūs turite unikalią galimybę stebėti, padėti ir būti šalia augančio žmogaus.
Paauglių maištavimas. Kaip išgyventi?
Atminkite, kad paauglystę gaubia daug mitų ir stereotipų. Turime paklausti savęs: ar aš ne per daug kontroliuoju savo vaiką, ar jį girdžiu, ar leidžiu būti tokiam, koks jis nori būti, o ne tokiam, kokį matyti noriu aš. Vaikui būtina išmokti atsitraukti nuo to tėvo (tėčio ar mamos), kuris jam yra artimiausias. Žinoma, tam tėčiui ar mamai gali būti skaudu, gali kilti konfliktų, kad vaikas nenori būti kartu, tačiau turime tam atsiskyrimui emociškai pasiruošti. Tai yra natūralu ir būtina. Jeigu norime, kad vaikas su mumis būtų atviras, kalbėtų ir konfliktų būtų kuo mažiau, turime būti šalia ir visada pasiruošę su vaiku kalbėtis taip, kaip jis nori, o ne taip, kaip norime mes. Iš esmės, paaugliams reikia, kad tėvai būtų šalia ir jų klausytųsi, bet nesikištų į kasdienius jų reikalus. Ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje mūsų pagalba ir dėmesys kasdieniams reikalams buvo būtinas, nes vaikas dar tik mokėsi savigalbos įgūdžių ir savarankiškumo. Paauglystėje staiga turime atsitraukti nuo kasdienių reikalų sužiūrėjimo, o tai nėra lengva. Rekomenduočiau mokytis susitelkti į saugumą ir matyti didįjį paveikslą, o ne kasdienius reikalus ir smulkmenas. Juk nenorime, kad mūsų vaiko pirmasis savarankiškas sprendimas būtų: paimti draugo siūlomą cigaretę, ar ne. Jei iki šiol vaikas nejautė savo sprendimo pasekmių, tai jam bus sunku priimti svarbesnius sprendimus. Todel skatinkite vaiką priimti sprendimus savarankiškai. Pavyzdžiui, leiskite nueiti miegoti vėliau, kad ryte pajustų, ką reiškia būti neišsimiegojusiam, nedrauskite išleisti savo sutaupytus pinigus niekams, kad žinotų, ką reiškia jų neturėti, arba leiskite žiūrėti filmą, neatlikti užduoties ir už tai gauti blogą pažymį. Penktoje, šeštoje klasėje leiskite vaikams priimti tokius sprendimus, kurių pasekmės vaikui yra skaudžios, bet ne tokios, kad kenktų jo saugumui ar laimei. Tiesiog tokios, kurios privers vaiką pasigailėti priėmus vienokius ar kitokius sprendimus ir mokytis iš savo klaidų, o tai yra svarbu. Man apskritai atrodo, kad 5-8 klasės yra tas laikotarpis, kai vaikui itin svarbu pajusti savo sprendimų pasekmes, galėti savarankiškai priimti sprendimus ir jausti, kad tėvai ir kiti suaugusieji elgiasi sąžiningai.
Taisyklės ir vertybės šeimoje
Bet kurio amžiaus vaikas taisyklėms gali (ir turi!) priešintis, tačiau taisyklės svarbios ir dėl to, kad vaikui būtų aišku, kokie yra jūsų lūkesčiai dėl pažymių, elgesio, namų ruošos. Jeigu jūsų lūkesčiai yra adekvatūs, tai dažnai paaugliai džiaugiasi, kad namuose galioja tam tikros taisyklės, nors ne visada tai pripažįsta. Pavyzdžiui, paauglių apklausos rodo, kad jei namuose nėra taisyklių, tai paaugliams atrodo, kad jie tėvams nerūpi. Neabejoju, kad esate girdėję, jog paaugliai nenori būti su tėvais ir geriau rinktųsi leisti laiką tik su draugais. Tai yra tiesa, bet vėlgi tyrimai atskleidžia, kad nors paaugliai atsitraukia nuo tėvų ir savo elgesiu bei žodžiais parodo, kad nori erdvės sau, giliai širdyje jiems vis dar reikia, kad tėvai būtų šalia ir skirtų jiems dėmesį. Taigi tai turi būti mūsų prioritetas. Jeigu iki šiol niekada neleisdavome sąmoningo laiko kartu (kai padedame visus išmaniuosius prietaisus į šoną ir tiesiog klausomės savo vaiko), reikėtų tai pradėti daryti dar ankstyvojoje paauglystėje. Jeigu bandysite į šį traukinį įšokti vaikui sulaukus 14-15 metų, greičiausiai jam kils klausimas, kas jums atsitiko. Vėlyvoji vaikystė ir ankstyvoji paauglystė yra tas amžiaus tarpsnis, kai galime įskiepyti vaikams tas vertybes, kuriomis norime, kad jie vadovautųsi. Be abejonės, vertybes skiepijame nuo pat gimimo, bet būtent šiame amžiaus tarpsnyje pravartu kalbėti apie brendimą, kibernetinį saugumą, narkotikus, seksą, nes tokio amžiaus vaikai dar mus girdi. Ikimokykliniame amžiuje tokiems pokalbiams dar per anksti, bet vėlyvojo pradinio amžiaus vaikai jau yra pasiruošę jus išgirsti. Patikėkite, šiomis temomis kalbėtis su 12-13 metų amžiaus paaugliu bus gerokai sunkiau, nes vidurio amžiaus paauglystė - tai metas, kai labiausiai yra bandomos ribos ir eksperimentuojama. Kartais tie eksperimentai yra susiję su rizikingus elgesiu, todėl turime pasikalbėti šiomis jautriomis temomis iki vaikui susiduriant su tuo realybėje, kad jis galėtų priimti protingus sprendimus. Jei mūsų vaikas ne kartą bus girdėjęs, kas yra teisinga, o kas - ne, jam bus daug lengviau priimti sprendimą.
Ypač domėkitės, su kuo draugauja jūsų paauglys, kadangi tėvų tarpusavio komunikacija taip pat svarbus aspektas, padedantis sukurti saugią aplinką. Tarpusavyje bendraujantys tėvai apie vaikus sužino daugiau, nes tam tikrus dalykus žinote jūs, tam tikrus - jūsų vaiko draugo tėvai.
Praktiniai įgūdžiai ir atsakomybė
Pradėkite nuo paprastų, buitinių dalykų, pavyzdžiui, skalbinių. Išmokykite vaikus skalbti (ir rankomis, ir skalbykle). Kartais jiems patiems reikia ką nors išsiskalbti, kartais jie nenori, kad jūs skalbtumėte, - tai yra puikus gebėjimas, kurio reikės visą gyvenimą. Mokykite tvarkytis, t. y. ne tik kojines sudėti, bet ir iššveisti vonią, išplauti grindis, parodykite, kaip tai daryti tinkamai, paaiškinkite, kodėl tai yra svarbu. Skatinkite vaiką gaminti maistą, mokykite jį, tegul bando, net jei pirmais kartais ir nepasiseka. Mūsų jauniausiai dukrai pradėjus gaminti daugybę kartų neišėjo, tačiau dabar, įžengusi į paauglystę, kai kuriuos patiekalus ji gamina geriausiai iš visų šeimos narių. Be namų ruošos darbų, tegul vaikas praneša savo būrelio vadovui, kad negalės atvykti į užsiėmimą, tegul susideda pietus į mokyklos žygį, rytais vaiko nebežadinkite, tegul atsikelia savarankiškai, nepriminkite apie namų darbus. Pirmiausia skirkite laiko juos padaryti, priminkite tik tuomet, jei nepadarys. Vaikui duokite kuo daugiau atsakomybių.
Senelių ir tėvų santykiai
Kai mūsų tėvai mums, jauniems tėvams, siūlo pagalbą ir patarimus, dažniausiai girdime tik viena: „Tu nežinai, ką darai, ir viską darai netinkamai.“ Net jei vyresnieji tėvai nori nuoširdžiai padėti, jaunesnieji stoja gynybinėn pozicijon, o juk noras padėti mylimam žmogui - visiškai natūralus. Vis dėlto didžiausia įtampa ir konfliktų tarp senelių ir tėvų kyla tuomet, kai vaikai dar visai maži, vos gimę. Pradinės mokyklos metais šie santykiai jau būna apsišlifavę, tačiau iššūkių vis dar pasitaiko. Kai kitą kartą pyktelėsite ant savo tėvų, prisiminkite: jūsų vaiko seneliai vis dėlto yra jūsų tėvai, tad apie vaikų auginimą jie šį tą tikrai išmano - juk jau užaugino jus! Ko gero, svarbiausia, kad vaikų auginimo ir ugdymo klausimais sutartumėte su savo sutuoktiniu, kad veiktumėte kaip vienas kumštis ir bendraudami su mokytojais, ir su vaikų seneliais. Įprastai sunkiausiai pozityvus ryšys mezgasi tarp jaunos mamos ar tėčio ir sutuoktinio tėvų. Tai - visai kas kita, negu bendrauti su savo tėvais. Kol esame jauni tėvai, visi, ypač artimi žmonės, nori dalyti patarimus net pačiose nereikšmingiausiose kasdienėse situacijose: kada guldyti vaiką į lovytę, kada paimti ant rankų, kiek vaikščioti lauke, kaip aprengti ir t. t. Aš pati dar augindama savo pirmagimį supratau, kad kuo ilgiau ginčysiuosi, tuo bus blogiau. Iki šiol prisimenu ir savo vyro patarimą, ne kartą padėjusį man įvairiose situacijose auginant mažus vaikus: tai, kad kas nors pataria, dar nereiškia, kad privalai pulti naudotis tuo patarimu. Net jei tie patarėjai yra tėvai. Kaip mandagiai išklausysite patarimus, taip ir mandagiai, tačiau tvirtai išsakykite savo poziciją, jei visiškai nepritariate tam tikriems dalykams - tai visiškai normalu. Tarkime, namuose turite griežtą taisyklę, kad saldumynus vaikai valgo tik savaitgalį, o štai nuvažiavęs pas senelius ketvirtadienį vaikas buvo privaišintas be progos. Arba visada reikalaujate, kad vakare vaikas susitvarkytų savo kambarį, o seneliai nuolaidžiauja ir siūlosi viską sutvarkyti patys. Tokį pokalbį pradėkite, kai šalia nebus vaikų, įtraukite ir sutuoktinį, kad galėtumėte palaikyti vienas kito poziciją, o ir seneliai suprastų, jog jums abiem rūpi, esate nusiteikę geranoriškai ir siekiate geriausia savo vaikui. Jokiu būdu nepulkite karštai ginčytis, nesėdėkite susiraukę ir nesielkite impulsyviai.
Su savo vaikais nuo pat mažens kalbėdavome, kad nuvykę pas senelius jie patenka į kiek kitų taisyklių pasaulį, ir tai nėra blogai. Juk gebėjimas prisitaikyti prie įvairių situacijų yra svarbi savybė, kurią vaikai įgyja ir bendraudami su seneliais, ir paisydami jiems įprastų taisyklių. Apskritai vis dažniau kaip vienas būtinų XXI amžiaus bruožų yra įvardijamas adaptabilumas. Ir visiškai normalu, kad ilgesnį laiką anūkų nematę seneliai norės juos palepinti porcija ledų ar leisdami pažiūrėti filmą lovoje, o jūs tam prieštarautumėte, jeigu vaikas būtų namie. Žinoma, seneliai neturėtų kritikuoti tėvų girdint vaikams: „Tavo tėvai nežino, ką daro“ arba „Tavo mama visada buvo tokia“. Tačiau pakartosiu tai, ką jau sakiau: nereikia pamiršti, kad seneliai mums ir mūsų vaikams beveik visada linki tik gera. Taip, kartais jie peržengia ribas, tačiau dažnai tiesiog ramus pokalbis padeda išspręsti visus nesusipratimus. Patiems seneliams svarbu suprasti, kad jei jų patarimo niekas neprašo, tai geriausia jo ir neduoti. Žinoma, bus situacijų, kai jūsų vaikai skųsis seneliams: kad jūs ko nors nenupirkote, kad ko nors neleidote ar supykote. Ir nieko čia keista ar neįprasta. Džiaukitės, kad vaikas turi kam išsikalbėti. Norėdami užmegzti šiltus santykius su anūkais, seneliai turi į tai investuoti savo laiką ir pastangas. Esu ne kartą girdėjusi nusiskundimų: „Bet jie man neatveža anūkų!“ O juk tėvai yra jauni žmonės, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, kad galėtų grąžinti paskolas, jie verčiasi per galvą žongliruodami darbais, vaikais bei kitomis pareigomis. Todėl tėvams visada kartoju: nesijauskite kalti, didžioji iniciatyva turėtų ateiti iš pačių senelių. Ir kiek jau jos būna, tiek ir gana. Didžiausias mūsų rūpestis turėtų būti mūsų vaikai, nes visa atsakomybė už tai, kokie žmonės jie užaugs, gula ant mūsų, ne senelių, pečių. Būti seneliais dažnai yra kur kas smagiau, negu būti tėvais. Seneliai gali nepaprastai mėgautis laiku su anūkais, o kai šis baigiasi - džiaugtis tyla ir ramybe. Jiems nereikia keltis naktimis ir justi tos didžiulės atsakomybės už mažo žmogaus auginimą. Savo aplinkoje esu susidūrusi su seneliais, kurie ir emociškai, ir finansiškai palengvina tėvams gyvenimą, padeda auginti vaikus, prisideda namų ruošoje. Tokiose šeimose juntamas bendruomeniškumo ir pagarbos jausmas. Pasitaiko, kai neišspręstos, senos tėvų ir vaikų problemos persikelia ir į santykius su anūkais. Tai be galo trukdo užmegzti seneliams šiltus santykius su jais. Jei iš tikrųjų norime, kad vaikai jaustų artimą ryšį su savo seneliais, turime jį megzti nuo ankstyvos vaikystės. To tikrai nenutiks savaime, vaikui augant. Jei artimo ryšio nebuvo, kai vaikai buvo maži, deja, jo greičiausiai neatsiras ir vėliau. Santykių meno vaikai mokosi stebėdami suaugusiųjų pavyzdį.
Sociologijos profesoriai Merril Silverstein ir Vernas L. Bengtsonas identifikavo šešis faktorius, lemiančius solidarumą tarp skirtingų kartų. Pirmas veiksnys - tai fizinis artumas. Antra - kontakto dažnumas. Trečias faktorius - tai senelių vaidmuo šeimos gyvenime. Ketvirtas - tai visos šeimos narių, taip pat senelių nuostata, kad artimas ryšys yra savaime suprantamas, o jo mezgimas reikalauja pastangų ir įsitraukimo. Penktas - emocinio ryšio veiksnys, kai anūkų ir senelių santykiai grįsti dideliu pasitikėjimu, išklausymu, patarimais, ilgais pokalbiais, supratimu bei empatija. Šeštas punktas - tai susitarimas dėl bendrų vertybių ir taisyklių. Daugiausia pastangų turi įdėti seneliai, įsiklausydami į savo vaikus, mat šių gyvenime vis dar labai daug įtampos, juk vaikai maži, darbų milijonas, tad ginčytis su seneliais dėl vertybių ne visada lieka laiko.
Visi šie faktai leidžia daryti išvadą, kad anūkų meilė seneliams vis dėlto nėra savaime suprantama, ją reikia puoselėti, auginti ir stengtis dėl jos kiekvieną dieną. Kai patys seneliai neįdeda pastangų ir tik minimaliai dalyvauja anūkų gyvenime, nieko keista, jei atgalios sulauks tik mandagaus ir formalaus anūkų bendravimo. Ne visi seneliai yra tokie tobuli, kokius juos matome filmuose ir apie kokius skaitome pasakose. Tačiau visi jie gali būti pozityvūs ir supratingi. Lygiai tokie pat turėtume būti ir mes, tėvai. Ne tik seneliai turi taikytis prie mūsų dienotvarkės, bet ir mes turėtume gerbti jų laiką, privatumą bei ramybę. Juk jie savo vaikus, tai yra mus, jau užaugino, o tėvystė, pripažinkime, yra pats sunkiausias darbas, susijęs su kaltės jausmu, abejonėmis ir nuolatiniu nuovargiu. Tad seneliai lygiai taip pat turi teisę pasakyti, ko visiškai nenori daryti. Jei vis dėlto tarp senelių ir tėvų kyla didelė įtampa, jei seneliai tampa toksiški visai šeimai, reikėtų aiškiai pasakyti, kad tai nėra ir nebus toleruojama. Ir visai nesvarbu, kas tai yra - ar pompastiškos dovanos, ar nuolatinis taisyklių nepaisymas, ar absoliučiai netinkama vaikų mityba. Jei išbandėte viską, bet tai vis tiek neveikia, greičiausiai vertėtų apriboti anūkų bendravimą su seneliais. Tačiau tikrai rekomenduočiau jo visiškai nenutraukti, nes tai neduos jokios naudos nei jums, nei vaikams. Kuo daugiau mylinčių žmonių supa vaikus, tuo jie jaučiasi saugesni ir laimingesni. To nereikėtų iš vaikų sąmoningai atimti. Jei seneliai patys tolsta nuo jūsų, vengia skambučių ir susitikimų, bent jau žinosite, kad netrukdėte ryšiui užsimegzti, ir jūsų visą gyvenimą nekankins kaltės jausmas. Ko gero, teisingesnis sprendimas vis dėlto būtų pabandyti atrasti pusiausvyrą, o ne visiškai nutraukti ryšius.
Bet kuriuo atveju nemeluokite savo vaikams, sakykite tiesą ir pasiruoškite atsakyti į jiems kilsiančius klausimus, nes jie jų tikrai turės. Melas ir mėginimas nuslėpti tiesą tik gilins problemas ir kels vis daugiau klausimų. Net ir tokiame komplikuotame ir sumišusiame pasaulyje turėti senelius vis dėlto yra nuostabu. Jie padeda tėvams, rūpinasi anūkais ir nepaprastai praturtina mūsų visų gyvenimą. Prisiminkime, kad vaikų ir senelių santykiuose didžiausia galia yra būtent senelių rankose. Darbuose ir kasdieniuose rūpesčiuose užsisukę tėvai turėtų būti geranoriški ir ne trukdyti, o džiaugtis šiltais senelių bei vaikų santykiais, priminti vaikams šio ryšio svarbą. Juk be galo gražu girdėti, kaip jau suaugę žmonės šiltai prisimena savo senelius.
tags: #austejos #rekomenduojamos #knygos #apie #vaikus
