Elena Kubilienė, vadovaujanti organizacijai „Visos Lietuvos vaikai“, savo gyvenimą paskyrė rūpinimuisi vaikais, kurie neturi tinkamos globos ar namų. Jos darbai apima ne tik skurstančių vaikų aprūpinimą, bet ir jų integraciją į visuomenę, mokymą savarankiškumo bei rūpinimosi savimi.
„SOS vaikai“ agentūros darbuotojai, vadovaujami Elenos Kubilienės, aktyviai veikia miestuose, tokiuose kaip Visaginas, ieškodami benamių vaikų gatvėse ir aikštėse. Šie vaikai yra įdarbinami bent dvi valandas kasdien, prižiūrint kiemus, skverus, šluojant gatves ir renkant šiukšles. Dalį uždarbio vaikai pasilieka sau, o kita dalis skiriama jų maitinimui. Elena Kubilienė pabrėžia, kad svarbiausia - išmokyti vaikus rūpintis savimi.
Organizacija „Visos Lietuvos vaikai“ įkurta prieš penkerius metus ir jau nuveikė nemažai darbų. Ji ne tik teikia paramą skurstančiems, bet ir rūpinasi, kad vaikai turėtų namus ir šeimą. Pradžia buvo Elenos Kubilienės namuose, kur ji pati, augusi vaikų namuose, svajojo sukurti vaikams sąlygas, artimas šeimos aplinkai.
Organizacijos veiklos pradžia ir plėtra
1990 metų vasarą Elenos Kubilienės šeima priglaudė 23 vaikus nuo trejų iki septyniolikos metų. Organizacija pradėjo veiklą neturėdama nei patalpų, nei lėšų. Pirmasis išbandymas - blokados metas, kai buvo kreiptasi į žmones prašant pagalbos. Tuomet Profsąjungos namai suteikė vieną koridorių rūsyje, kur žmonės nešė vaikams drabužius, maistą ir pinigus.
Buvo parengta programa, kaip tobulinti vaikų globos įstaigų darbą, tačiau geros idėjos atsimušė į ministerijų sienas. Teko pasikliauti savo jėgomis. Netrukus atsirado pirmoji sodyba Valakampiuose, kur vaikai nuo mažumės mokomi savarankiškai tvarkytis ir padėti prižiūrėti namus. Šiuo metu tokių sodybų yra dvidešimt septynios.
Sodybose dirbantys žmonės atstoja vaikams tikruosius tėvus. Gyvenimas sodybose reikalauja daug kantrybės ir supratimo, nes tenka nuolat aiškinti ir rodyti tai, kas kitiems vaikams jau seniai suprantama. Pavyzdžiui, penkiametis berniukas kiša į ugnį pirštus ir klausia: „Mamyte, kas čia?“ Arba dvynės, dalindamos viską pusiau, sudrasko gyvą viščiuką, nes dar ne iki galo supranta, kad gyvūnėliams skauda.
Vis daugiau žmonių nori padėti skurstantiems vaikams. Pavyzdžiui, Maldeikiuose atidavus vaikų darželį sodybai kurti, atsirado savanorių, kurie padėjo jį suremontuoti, o senutės nešė vaikams sūrį, kiaušinius ir dėkojo sodybos šeimininkei Nijolei Vasiljevai.
Pagalba vaikams ir šeimoms
Į „SOS vaikai“ būstinę Vilniaus senamiestyje užsuka daug žmonių. Čia pagalbos sulaukia vaikai, kuriems stinga artimųjų globos. Kartais nedrąsiai duris praveria pirmokėlis ir skundžiasi: „Mane muša tėvas“. Elena Kubilienė teigia, kad „Visi gali padėti“. Žmonės neša į būstinę vaikų išaugtus drabužius ir batus, nes daugelis vargingai gyvenančių šeimų neišgali vaikams visko pripirkti. Taip pat padeda ir firmos.
Elena Kubilienė sako, kad viską darys, jog vaikai būtų priglausti saugioje aplinkoje, nes pati yra patyrusi skaudžių patirčių. Viename epizode minima 7-erių pamestinukė Silvija, rasta Vilniuje, Laisvės prospekte. Mergaitė pasiklydo prie namo, o jos mama, pasak kaimynų, girtauja. Silvija buvo pristatyta į prieglaudą „Sos vaikai“.
Organizacija „SOS vaikai“ taip pat rūpinasi vaikais, kurie yra atstumti ar vieniši. Vilniaus 12-oji pradinė mokykla, įsikūrusi Pašilaičiuose, integruoja negalią turinčius vaikus į bendrą ugdymo procesą. Mokykloje mokosi ir vaikai su sutrikusio intelekto, ir vaikai, kurie sunkiai girdi. Nors mokytojo darbas su šiais vaikais reikalauja daug pastangų ir pagalbininkų, didžiausia problema išlieka lėšos.
Šios mokyklos darbuotojų pastangos duoda vaisių: negalią turintys vaikai pamažu keičiasi, tampa draugiškesni, mažiau barasi. Jiems labai padeda bendraamžiai, kurie mielai su jais draugauja. Toks buvimas kartu nuo mažumės moko vaikus suprasti ir atjausti kitokius žmones.
Mes – NeKitokie: Gyvenimas vaikų globos namuose ir už jų ribų
Elena Kubilienė taip pat skiria daug dėmesio motinoms, organizuodama stovyklas. Ji pabrėžia, kad negalima vaiko atplėšti nuo mamos, kad ir kokia ji bebūtų. Svarbiausia jai padėti, neatstumti ir nesmerkti. Stovyklose moterys kalba, išsipasakoja, dalinasi patirtimi, o tai duoda gerų rezultatų.
Vienas iš gražių pavyzdžių - tėvas, atvykęs į moterų stovyklą. Jo vaikų akys suspindo džiaugsmu. Jis ėmėsi taisyti visų batukus. Tai parodo, kad suaugusiųjų klystkeliai nesvarbu, svarbiausia - skirti dėmesį atžaloms.
Elena Kubilienė, remdamasi savo pačios patirtimi, kai po tėvo žūties ir motinos ligos liko be tėvų ir namų, supranta, ką reiškia netekti artimųjų. Po namo sudegimo ji su broliu buvo apgyvendinta vaikų namuose, kur ji jautėsi mylima. Būtent tada kilo mintis sukurti namus, kuriuose gyventų panašią patirtį turintys vaikai.
Nors jos kelias nebuvo lengvas - teko kovoti dėl galimybės studijuoti universitete dėl jos „šaknų“ ir tėvo istorijos, ji baigė geografijos studijas ir vėliau įkūrė „Visos Lietuvos vaikų“ globos namus.
Šiuo metu E. Kubilienės įkurtiems vaikų globos namams yra 25 metai. Juose gyvena vaikai ir kai kurios jų mamos. Elena pabrėžia, kad motinoms skiriamas dėmesys yra ypač svarbus. Ji teigia, kad moterys visada laukiamos pas juos, ir tai duoda rezultatų.
