Vaiko mokymą tvarkytis galima pradėti nuo pat mažų dienų. Psichologai teigia, kad daugelis tėvų daro pagrindinę klaidą - susigriebia pernelyg vėlai, negu reikėtų. Pratinti vaiką prie pagalbos galima jau nuo tada, kai jis pradeda kalbėti.

Pirmasis žingsnis: Leiskite padėti

Ankstyvame amžiuje mažyliui norisi viską sužinoti ir išbandyti, tačiau tėvai jam neleidžia: „pasitrauk“, „neliesk“, „neimk“. Jiems kur kas paprasčiau padaryti viską patiems - taip bus greičiau ir patikimiau. Tačiau tokiais draudimais jie nuslopina vaiko norą padėti buityje.

Žinoma, vaikas nesugebės gerai išvalyti grindų ar paruošti valgį, bet jei tėvai leis jam pačiam padėti lėkštes ant stalo, nusilupti kiaušinį, susirinkti žaislus, tuomet vaikas bus patenkintas - juk jis daro tą patį, ką mama ir tėtis, pažymi psichologai.

Net jei vaikas, padėdamas, padaro dar didesnę netvarką nei buvo, jį reikia pagirti, o ne subarti. Svarbiausia - neišjuokti jo pagalbos!

„Aš taip pat įsitikinusi, kad geriausias būdas išmokyti padėti - leisti kažką daryti. Na ir kas, kad po tokios „pagalbos“ gali tekti tvarkyti visus namus. Mano 4 metukų dukrelė visada man padeda: formuoja kotletus, pašluoja grindis, padaro man arbatos. Žinoma, apie skonį nekalbėsiu - neretai ten būna įberta druskos… Daryti viską pačiai yra daug greičiau, bet suprantu, kad draudžiant vaikas greitai praras interesą padėti“, - patirtimi dalijasi viena mama.

Kalbant apie darbą ir vaikus, tenka pripažinti, kad po daugybės „negalima“, „neimk“ ir „neliesk“ mažylis praranda bet kokį norą dalyvauti buities darbuose. Daugelis vaikų jaučia nuoskaudą, kai tėvai atmeta jų pastangas padėti.

Kad šios nuoskaudos nepatirtų dar kartą, vaikai tiesiog liaunasi stengtis ir nebenori padėti, net kai tėvai jau patys paprašo ką nors padaryti. Taigi tegu geriau vaikas sudaužo kelis puodelius, bet galiausiai įpranta plauti indus, negu vėliau iš tolo apeitų nešvarias lėkštes.

Psichologai teigia, kad pratinti vaiką tvarkytis galima nuo tada, kai jis pradeda vaikščioti. Apie antruosius vaiko metus jis jau gali susitvarkyti savo žaislus, o nuo trijų metų tėvai jau tikrai nebeturėtų vieni tvarkyti vaiko kambario. Žinoma, kol vaikutis mažas, jo žaislus ir daiktus prižiūri tėvai, tačiau ilgainiui reikėtų pereiti prie pagalbos tvarkantis. Tai reiškia, kad netvarkome žaislų už vaiką, bet ir nenurodinėjame: „O dabar greit viską sutvarkyk”.

Labai svarbus tarpinis etapas, kai vaikui padedame, tvarkome kartu, kartais net jo rankutėmis dedame žaislus į vietą ir taip supažindiname su svarbiais tvarkymosi principais, neskubindami ir nedarydami spaudimo.

Mokydami mažylį tvarkytis atsižvelkite į jo sugebėjimus, taip pat ir į tai, ar vaiko kambarys patogus, t.y., ar vaikas pasiekia knygų lentyną, žaislų dėžę, rūbų stalčių. Kalbėkite apie tai, kad visi daiktai turi savo vietas („namus“) ir būtent jose jie „mėgsta ilsėtis“, kai žinai, kur kieno vieta, tvarkytis tampa lengviau.

Teigiama, kad dar trejų metų neturintys vaikai moka ir labai mėgsta rūšiuoti daiktus - pasinaudokite tuo, tik padėkite įvardindami: „knygutės ilsisi lentynoje, mašinėlės ant komodos” ir pan.

Jei vaikas guodžiasi, kad nemoka, svarbu padėti ir pasidalinti patirtimi, skatinti tikėjimą, kad jis pats gali sukurti tvarką, kad tai jo jėgoms.

Vaikus įkvepia pagyrimai („tu šaunus pagalbininkas“, „tu man labai padedi, ačiū“), padėkos, tada jie jaučiasi svarbūs ir nori padėti.

Dar vienas svarbus momentas - jei vaikas pats rodo iniciatyvą - leiskite jam būti savarankišku. Būtent ankstyvajame amžiuje vaikams norisi daug ką išbandyti, tad nepražiopsokite šios akimirkos, tai geriausias laikas pradėti pratinti vaiką prie tvarkos. Nors daugeliui tėvų atrodo paprasčiau ir greičiau viską sutvarkyti už vaikus, taip slopinamas vaiko noras padėti, o po daugybės „negalima” ir „neliesk” jis visai prarandamas.

Namų darbų pasiskirstymas: Jei šeima dalinasi viskuo, turėtų dalintis ir namų tvarkymo darbais. Vaikas iki penkerių metų gali būti atsakingas už savo erdvę, savo žaislus, o perkopęs penkis, jau gali prisidėti ir prie bendros aplinkos tvarkymo. Tik nekritikuokite pirmųjų rezultatų! Kantrybės!

Antras žingsnis: Žaidžiame

Psichologai pritaria: žaidimas yra puikus metodas skiepyti meilę darbui. „Mokinti vaikus atlikti darbus, kurie jam yra neįdomūs, geriausia žaidimo forma. Pavyzdžiui, pasakykite vaikui, kad jūs rinksite visus meškiukus, o jis - lėles, ir tuomet pažiūrėsite, kuris tai padarys greičiau“.

Galima nupirkti vaikui žaislinių prietaisų ir daiktų, kurie naudojami namų ruošoje - žaislinį lygintuvą, lyginimo lentą, skalbyklę ir pan. Namuose ką nors dirbdami kartu, pavyzdžiui, džiaustydami skalbinius, pasakokite linksmas istorijas ar prisiminimus.

Trečias žingsnis: Patikime

Tiesa, paprastas smalsumas, kurį trejų metų mažyliui kelia jūsų šluota ar dulkių siurblys, sąmoningesniame amžiuje gali lengvai išgaruoti. Viena, kai daiktas yra nepažįstamas, ir kita - kai jis jau žinomas ir perprastas. Štai kodėl reikia kuo greičiau nustatyti nors ir elementarių, bet asmeninių vaiko pareigybių ratą.

Taip pat labai svarbu pabrėžti jam patikėtų reikalų svarbą. Klasikinis pavyzdys, kaip išmokyti vaiką dirbti, - patikėti jam prižiūrėti kambarines gėles ar naminį gyvūną. Reikia vaikui paaiškinti, kad viskam, kas gyva, būtinas oras ir vanduo, maitinimas ir priežiūra.

Būtinai pridurkite, kad vaikas jau pakankamai didelis ir gali būti geras pagalbininkas, todėl jam patikimas atsakingas darbas - prižiūrėti gėles (gyvūną). Iš pradžių kelis kartus jam parodykite, kaip ir ką reikia daryti, kad mažylis įsimintų. Vėliau jam šiek tiek padėkite ir vis priminkite jo pareigas. Taip jos taps įpročiu.

Taip pat svarbu prie vaiko pasakoti kitiems šeimos nariams, kad sūnus (ar dukra) taip pat turi savo reikalų ir puikiai su jais tvarkosi. Svarbiausia - nepamiršti to padaryti. Jausmas, kad juo pasitiki, o ne jį verčia, labai įkvepia visus vaikus.

„Kai mano vaikui suėjo 9 metai, aš vis dažniau pradėjau prašyti jo pagalbos, o jis vis dažniau atsisakydavo ir rodydavo kaprizus. Mūsų tėtis tuo metu dažnai vykdavo į komandiruotes ir po vienos tokios kelionės pasikvietė sūnų rimtam - „vyriškam“ - pokalbiui. Jam paaiškino, kad yra priverstas šiuo metu daug dirbti, todėl patiki jam, suaugusiam ir atsakingam vyrukui, rūpintis mama. Vaikas tiesiog pasipūtė iš pasididžiavimo. Man net neprašant, jis su didžiuliu malonumu pradėjo valyti kilimus, plauti indus ir kt. Supratau: dabar jis jautėsi ne mažu berniuku, bet suaugusiu pagalbininku!“ - pasakojo viena mama.

Ketvirtas žingsnis: Formuluojame

Labai daug kas priklauso nuo to, kaip suaugusieji prašo ar siūlo namie ką nors padaryti. Pavyzdžiui, niekada nereikia tikėtis, kad vaikas pats susipras, jog reikia padėti. Juk ir mes pagyvenusiems žmonėms ar nėščioms moterims padedame ne todėl, kad jaučiame vidinį poreikį tai daryti, o dėl to, kad taip buvome auklėjami vaikystėje.

Tėvai kartais tik užsimena, jog jiems reikėtų pagalbos, bet vaikas nesupranta užuominų, nes dar nemoka skaityti tarp eilučių. Vaikams tai apskritai nebūdinga. Suaugusieji, nesulaukę reikiamos reakcijos į jų užuominas, pradeda pykti. Rezultatas - nuoskauda ir nesupratimas.

„Kur kas teisingiau naudoti tiesioginę komunikaciją - aiškiai ir tiesiai sakyti, ką vaikui reikia padaryti. Žinoma, ne įsakmiu, bet draugišku ir ramiu tonu, kad tai atrodytų kaip prašymas“, - pataria psichologai.

„Kol vaikas mokosi kažką daryti ir pirmą kartą suklysta, labai svarbu nekelti balso. Vaikas išsigąsta riksmo ir jo smegenyse visam laikui užsifiksuoja asociacijos, kad šis darbas yra blogas, nemalonus. Aiškinant ir rodant, kaip pasikloti lovą, padengti stalą ar palaistyti gėles, tėvams reikia nuolat vartoti žodžius „kartu“, „padėsiu“, „patarsiu“, „parodysiu“. Tuomet pirmosios vaiko pastangos kažką padaryti siesis su maloniais prisiminimais ir įsisavinti darbai nekels priešiškumo“, - pasakojo vaikų darželio auklėtoja Irina.

Jeigu vaikas rodo kaprizus, patyrusi pedagogė pataria naudoti kompromisines formuluotes. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pareiškia, kad nesitvarkys, užuot sušukus, jog „Aš pasakiau, kad tvarkysiesi!“, reikia tarsi nepastebėjus jo atsisakymo sakyti: „Nuvalysi dulkes ar pašluosi grindis?“. Tuomet vaikui formuosis nuostata, jog tiesiog atsisakyti bendrų buities darbų negalima, bet jis gali rinktis - o tai reiškia, kad yra laikomas suaugusiu. Tai neleis atsirasti jausmui, tarsi jis yra verčiamas kažką dirbti ar yra baudžiamas darbu už neaiškų prasižengimą.

Penktas žingsnis: Giriame

Dar vienas svarbus momentas - teisinga skatinimo sistema. Už nusivalytus batus nereikia žadėti ledų, o už savaitę budėjimo virtuvėje - naujų sportbačių. Vaikas turi suprasti, kad už darbus namuose negaunamas materialus atlygis, tačiau juos reikia atlikti, kad būtum naudingas savo artimiesiems.

„Mano nuomone, labai svarbu, kad vaikas jaustų pasididžiavimą savo atliktais darbais. Kai vaikai dirba tik dėl materialinio atlygio, jie užduotis atlieka per prievartą, tik svajodami apie dovaną. Kai už darbą sulaukia tikro dėkingumo ir susižavėjimo, tuomet jie patiria malonumą nuo paties proceso ir stengiasi padėti vėl ir vėl. Kita vertus, mėgti visus buities darbus neįmanoma. Juk ir mes, suaugusieji, turime nemėgstamų darbų. Vieniems nepatinka lyginti, kitiems - plauti grindis. Todėl stengiuosi visuomet pastebėti, kas vaikams pavyksta geriausiai, ir už tuos darbus apdovanoju juos ypatingomis pagyromis. Mažyliai jaučia pasididžiavimą savo darbu! Tiesa, yra kai kurių niuansų. Dirbti tik tai, kas patinka, irgi negalima. Todėl jei matau, kad vaikas tam tikram darbui atiduoda daug pastangų, tačiau dirba nejusdamas malonumo, būtinai proceso metu jį padrąsinu, pagiriu“ - savo patirtimi dalijosi 7 metų sūnų auginanti mama.

„Svarbiausia mokėti teisingai pagirti, o ne apsiriboti atsainiai ištartu „Šaunuolis!“. Geriausia pasakyti ką nors įkvepiančio: „Koks tu geras pagalbininkas, pats geriausias. Be tavęs niekaip nesusitvarkyčiau! Labai tau ačiū!“. Taip pat svarbu, kad vaikas išmoktų į žmonių padėką „ačiū“ atsakyti žodžiais „prašau“ arba „į sveikatą“, o ne paprastu „nėra už ką“. Visa tai pabrėžia darbo svarbą ir jo vertę“, - teigia psichologai.

Šeštas žingsnis: Rodome pavyzdžius

Žinoma, mokydami vaiką dirbti, tėvai neapsieis be pavyzdžių - jų pačių, draugų, pažįstamų, televizijos personažų. Kad vaikas užsinorėtų ką nors daryti, jis turi pamatyti, kaip tai įdomu. Viena forumo skaitytoja pateikė originalią mintį: „Aptikau netikėtą būdą, kaip paskatinti dukrą padėti man virtuvėje. Parodžiau jai kulinarinį televizijos šou „Junior Master Chef Australia“ (šou šiuo pavadinimu galima rasti internete). Jame garsūs šefai įdomiai ir išradingai moko vaikus gaminti maistą. Dalyviai lengvai maišo padažus, kepa tortus, smulkina salotas, gamina net sudėtingus patiekalus. Dukra buvo pakerėta. Dabar pati veržiasi padėti“.

Kitas tėvas, turintis 7 metų sūnų, pasakojo: „Pasiūliau sūnui sodyboje kartu nudažyti daržinę. Jis susiraukė. Tuomet jam perpasakojau, kaip vaikai maldavo Tomo Sojerio leisti jiems nudažyti tvorą, kaip tai smagu ir linksma. Sūnus pagalvojo, pažiūrėjo į mane ir taip pat paėmė teptuką į rankas“.

„Stenkitės atkreipti vaiko dėmesį į dirbančius žmones: ieškokite pavyzdžių gatvėse, animaciniuose filmuose, knygose. Tačiau svarbiausia - asmeninis tėvų pavyzdys. Kad vaikams kiltų noras dirbti, pirmiausia jums patiems reikia būti pavyzdžiu. Vaikai stebi tėvus, mato, kaip jie bendrauja, dirba ir kopijuoja lygiai tą patį elgesio modelį“, - sako psichologai.

Tiesa, gali būti, kad mažasis tinginys yra tiesiog išsiblaškęs ir tereikia atkreipti jo dėmesį į tai, kas yra darbas ir koks jis yra svarbus jūsų šeimai. Teigiamas dėmesys gali daug kuo pagelbėti tėvams, auklėjantiems vaikus. Vaikai yra linkę labai aktyviai reaguoti į pagyrimą ar paskatinimą - jie siekia būti pastebėti, o skaudžiausia jiems, kai jų pastangos lieka neįvertintos. Jei taip atsitinka, tikėtina, kad vėliau vaikas bus mažiau linkęs demonstruoti panašų elgesį.

Skatinimo sistema

Skatinimo sistema - tai viena iš pasaulyje dažniausiai naudojamų strategijų, padedančių vaikams įgyti naujų įgūdžių ir keisti elgesį. Tai sistema, kai suaugusieji (tėvai arba auklėtojai) už tam tikrą pageidaujamą vaiko elgesį ar naują įgūdį paskatina pagal iš anksto nustatytą susitarimą, arba sistemą. Dažniausiai tokiose sistemose naudojamos elgesio lentelės, žetonai ar kitos priemonės, kurios vaikui padeda suprasti, kokį paskatinimą jis pelnė. Ši sistema veiksminga vaikams nuo dvejų metų ir turi būti pritaikyta pagal jų amžių ir asmeninius ypatumus.

Kaip sukurti skatinimo sistemą:

1. Nuspręskite, kokio naujo įgūdžio norite išmokyti vaiką, ar kokį elgesį norite keisti. Geriausiai šią sistemą taikyti siekiant paskatinti tinkamą elgesį: tvarkytis, eiti laiku miegoti, valytis dantis, atsiprašyti, dalytis žaislais, kalbėti paeiliui, nusiraminti supykus. Taip pat galima siekti pakeisti netinkamą vaiko elgesį: nemeluoti, agresyviai nesielgti su kitais vaikais, neatsikalbinėti, nekramtyti nagų ar kt.
2. Susėskite kartu su vaiku ir aptarkite, kokio elgesio jūs tikitės. Svarbu pasirinkti ne daugiau kaip tris siektinus išugdyti įgūdžius ir sutelkti dėmesį į juos. Stenkitės pageidaujamą elgesį suformuluoti teiginiais, nevartodami žodelio „ne“. Geriau aiškiai pasakykite, ką vaikas turi daryti, o ne ko nedaryti.
3. Būtinai labai aiškiai apibūdinkite, koks elgesys bus skatinamas, užrašykite tai, o dar nemokantiems skaityti vaikams pageidaujamas veiklas pavaizduokite piešiniais.
4. Nustatykite, koks bus atlygis. Kai tik pastebite pageidaujamą elgesį - suteikite vaikui atlygį. Tai gali būti lipdukas, žetonas, stiklinis rutuliukas, dėlionės ar konstruktoriaus detalė ar kitas paskatinimą simbolizuojantis daiktas. Atlygį parinkite kūrybingai - tai gali būti bet koks daiktas, kuris pradžiugins vaiką ir motyvuos stengtis toliau.
5. Įteikdami atlygį, aiškiai pasakykite vaikui, kokį tinkamą, pagirtiną jo elgesį pastebėjote, ir pagirkite už tai.
6. Svarbu, kad vaikas turėtų ir tam tikrą būdą, kaip stebėti savo pasiekimus. Kartu su vaiku galite pagaminti žaismingą, spalvingą ir patrauklią lentelę. Jei už pageidaujamą elgesį įteikiate žetoną, rutuliuką ar kokį kitą daiktą, paskirkite specialią dėžutę ar stiklainį, kuriame vaikas galėtų juos kaupti.
7. Jei jūsų sūnus ar dukra pageidaujamo elgesio nedemonstruoja, tiesiog nesuteikite atlygio. Šioje sistemoje nėra jokių bausmių ir atimti anksčiau skirto paskatinimo negalima.
8. Apmąstykite skatinimo sistemos sąlygas. Apgalvokite visas detales, kaip skatinsite vaiką. Pavyzdžiui, jei vaikas mokosi susitvarkyti žaislus - ką konkrečiai tai reiškia: kada jis turi juos tvarkyti, kaip turi atrodyti sutvarkyta žaidimų vieta ir kt. Kiek vyresniems vaikams galite pasiūlyti tam tikrą skaičių surinktų taškų - žvaigždučių, lipdukų ar žetonų - iškeisti į tam tikras privilegijas. Kartu su vaiku sudarykite sąrašą veiklų, pramogų ar daiktų ir nustatykite, kiek paskatinimo simbolių jis „kainuos“.
9. Apgalvokite, kas motyvuoja jūsų vaiką, kas jam įdomu, svarbu, išklausykite paties vaiko idėjas, kokių apdovanojimų jis norėtų už savo pastangas.
10. Kai vaikas pasiekia savo tikslą, pavyzdžiui, surenka tam tikrą skaičių taškų per mėnesį ir matote, kad jis jau įvaldė naują įgūdį ar atsisakė nepageidaujamo elgesio, pažymėkite tai - pagirkite vaiką ir įteikite pačių pagamintą „Pasiekimo diplomą“.
11. Nekurkite pernelyg sudėtingos skatinimo sistemos, nes svarbu, kad vaikas ją suprastų ir galėtų stebėti savo pasiekimus ir apdovanojimus.
12. Pasirinkite tinkamą laiką mokyti naujo elgesio. Pagrindinis šios sistemos tikslas - padėti vaikui įgyti motyvaciją pačiam atlikti pageidaujamas užduotis ar demonstruoti išmoktus įgūdžius. Kai pastebite, kad elgesys, kurį skatinote, tampa natūralus jūsų vaikui, t. y. jis susirenka žaislus iš karto, kai yra prašomas, eina miegoti laiku ar pyktį išreiškia žodžiais, toliau skatinkite, girkite ir apdovanokite už pageidaujamą elgesį. Jei neišliksite nuoseklūs ir nesilaikysite sistemos, vaikas gali greitai prarasti motyvaciją stengtis.

Skatinimo sistema padeda ne tik išmokti naujų elgesio būdų, bet ir stiprinti tėvų ir vaikų ryšį. Vaikai patys užsidirbdami privilegijas mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savarankiškai kontroliuoti elgesį. Taip pat vaikams svarbu būti pastebėtiems ir įvertintiems, tai didina jų pasitikėjimą savimi ir savivertę.

Vaikų įtraukimas į bendrą veiklą

Vaikų įtraukimas į bendrą veiklą - receptas, užtikrinantis santarvę ir tvarką namuose. Kasdieniai namų ruošos darbai, kuriuos tėvai ir vaikai atlieka kartu, padeda kurti ir išlaikyti stiprius tarpusavio santykius. Vaikų savarankiškumo pamoka - tai situacija, kurioje gavę citriną - netvarką, galime džiaugsmingai iš jos pasigaminti limonadą.

Daugelis tėvų vietoj to, kad pasakytų „Mielasis, dabar surink visus žaislus į žaislų dėžę” viską surenka patys. Paprasčiausiai mus aplanko mintis „Bus greičiau viską padaryti pačiam”. Negaudamas nurodymų ar nepaprašytas pagalbos tvarkantis, vaikas tiesiog nesupranta, kad reikėtų kažko imtis.

Kaip elgtis:

1. Skatinkite kuo dažniau vaiką įsitraukti į dauguma darbų, kuriuos atliekate. Tai bendradarbiavimo ugdymas.
2. Pasitikėkite vaiku, skirdami jam darbą ar atsakomybę. „Tu gali vienas pats iškrauti indus iš indaplovės”.
3. Įtraukdami į darbus, leiskite vaikui pasirinkti: pasirinkimas gali būti iš kelių darbų, ar tiesiog iš kelių priemonių, reikalingų darbui atlikti. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimo savimi jausmą.
4. Parodykite vaikui pavyzdį. Paaiškinkite, kaip atlikti veiksmus.
5. Padrąsinkite už veiklumą. „Tau puikiai sekasi tvarkytis”. Padrąsinkite ypač tada, kai kas nors nesiseka „Visai nedaug beliko.
6. Kantriai stebėkite, neskubėkite įsikišti, pamatę klaidas ar vaiko patiriamus sunkumus, venkite viską padaryti už vaiką. Niekas negimė mokytas, todėl priimkite klaidas. Kritiką pakeiskite pamokymu ir pagalba.
7. Parodykite, kad vaiko pagalba jums svarbi.
8. Parodykite, kad vaiko pagalba naudinga.
9. Pagyrimas. Pasakykite, kad džiaugiatės vaiko elgesiu „Man patinka, kaip tu susitvarkei savo kambarį”. Įvardinkite konkrečiai už ką giriate.
10. Apdovanokite vaiką jam svarbiais dalykais už atliktus darbus. Žadėdami apdovanojimus, aptarkite sąlygas su žodeliu „kai”. „Kai susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”. Tokia kalba mes patvirtiname vaikui, jog jis anksčiau ar vėliau turėtų padaryti darbą. Tai šiek tiek skiriasi nuo sąlygos su žodeliu „jei”. „Jei susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”, kuri suteikia galimybę visiškai atsisakyti darbo. “Jei - tada” sąlygą geriau naudoti, kai vaiko prašoma pagalbos ir nebūtinai tikitės, kad jis prisijungs. „Jei vietoj manęs išplausi grindis, greičiau išeisime į kiną ir galėsime prieš filmą dar užsukti ledų”. Apdovanojimai gali būti ir namų taisyklių dalis. „Filmukai žiūrimi tik tuomet, kai namie sutvarkyti žaislai”.
11. Būkite žaismingi, įtraukdami vaikus į darbus. Suorganizuokite varžybas „Kas greičiau nuneš šiukšles į šiukšlių dėžę?”. Pasitelkite fantaziją „Dabar aš būsiu Batuotas Katinas ir valysiu batus.
12. Nustatykite tvarkos namuose taisykles. Taisyklės turi būti aiškios, būtina aptarti: Kas? Kur? Kaip? Kada? „Prieš einant miegoti virtuvė turi būti tvarkinga. Sutvarkyta virtuvė - tai išplauti indai, maisto produktai sudėti į šaldytuvą, nuvalytas stalas”. Paskirstykite vaikams atsakomybes, priskirdami jiems nuolatinius darbus pagal jų galimybes. „Justai, tu esi atsakingas už gėlių laistymą. Palaistyk visas gėles namuose kartą per savaitę, pavyzdžiui sekmadieniais. Raimonda, tavo darbas kartą per savaitę nuvalyti dulkes nuo spintelių. Kurią savaitės dieną tau būtų patogiausia tai atlikti?”. Vaikus galime įtraukti į namų ruošos darbus sudarant darbų tvarkaraščius.
13. Dar vienas žaismingas būdas pasiskirstyti darbais - „darbų loterija“, kurios metu reikia traukti surašytus lapeliuose darbus iš „darbų indo“. „Agne, tu ištraukei grindų valymą, aš indų plovimą.
14. Parodykite vaikui supratimą - atspindėkite jo jausmus. „Suprantu, kad dabar tau nėra nuotaikos valyti grindų, nors ir tavo eilė.
15. Parodykite vaikui nesitvarkymo pasekmes: natūralias ir logines. Natūralios pasekmės: „Sunku rasti raudonąją mašinėlę, kai nesudedi žaislų į jiems skirtą dėžę“, „Tavo meškiukas sulijo, nes palikai lauke“.

Vaikų tvarkymosi įgūdžių ugdymas yra tėvų ir vaikų bendravimo dalis. Netvarka turėtų būti suvokiama kaip galimybė dar vienai vertingai pamokai - tai bendravimo situacija, kuomet galime sustiprinti tarpusavio ryšį, užuot konfliktavę. Tereikia mažumėlę pasistengti.

Visi daiktai turi savo vietą. Psichologai teigia, kad pratinti vaiką tvarkytis galima nuo tada, kai jis pradeda vaikščioti. Apie antruosius vaiko metus jis jau gali susitvarkyti savo žaislus, o nuo trijų metų tėvai jau tikrai nebeturėtų vieni tvarkyti vaiko kambario. Žinoma, kol vaikutis mažas, jo žaislus ir daiktus prižiūri tėvai, tačiau ilgainiui reikėtų pereiti prie pagalbos tvarkantis. Tai reiškia, kad netvarkome žaislų už vaiką, bet ir nenurodinėjame: „O dabar greit viską sutvarkyk”.

Labai svarbus tarpinis etapas, kai vaikui padedame, tvarkome kartu, kartais net jo rankutėmis dedame žaislus į vietą ir taip supažindiname su svarbiais tvarkymosi principais, neskubindami ir nedarydami spaudimo.

Mokydami mažylį tvarkytis atsižvelkite į jo sugebėjimus, taip pat ir į tai, ar vaiko kambarys patogus, t.y., ar vaikas pasiekia knygų lentyną, žaislų dėžę, rūbų stalčių. Kalbėkite apie tai, kad visi daiktai turi savo vietas („namus“) ir būtent jose jie „mėgsta ilsėtis“, kai žinai, kur kieno vieta, tvarkytis tampa lengviau.

Teigiama, kad dar trejų metų neturintys vaikai moka ir labai mėgsta rūšiuoti daiktus - pasinaudokite tuo, tik padėkite įvardindami: „knygutės ilsisi lentynoje, mašinėlės ant komodos” ir pan.

Jei vaikas guodžiasi, kad nemoka, svarbu padėti ir pasidalinti patirtimi, skatinti tikėjimą, kad jis pats gali sukurti tvarką, kad tai jo jėoms.

Vaikus įkvepia pagyrimai („tu šaunus pagalbininkas“, „tu man labai padedi, ačiū“), padėkos, tada jie jaučiasi svarbūs ir nori padėti.

Dar vienas svarbus momentas - jei vaikas pats rodo iniciatyvą - leiskite jam būti savarankišku. Būtent ankstyvajame amžiuje vaikams norisi daug ką išbandyti, tad nepražiopsokite šios akimirkos, tai geriausias laikas pradėti pratinti vaiką prie tvarkos. Nors daugeliui tėvų atrodo paprasčiau ir greičiau viską sutvarkyti už vaikus, taip slopinamas vaiko noras padėti, o po daugybės „negalima” ir „neliesk” jis visai prarandamas.

Vaikų įtraukimas į bendrą veiklą - receptas, užtikrinantis santarvę ir tvarką namuose. Kasdieniai namų ruošos darbai, kuriuos tėvai ir vaikai atlieka kartu, padeda kurti ir išlaikyti stiprius tarpusavio santykius. Namų ruošos darbai niekuomet nesibaigia, ypač kai namie yra vaikų. Dažnai ta netvarka atsiranda dar ir iš mūsų mažylių pabandymų susitvarkyti, kai jie iniciatyviai imasi veiksmų kopijodami tėvus. Džiaugiamės ir šypsomės matydami, kaip jie valo grindis su viršijančius jų ūgį šluota ar bando savo nuožiūra prikrauti skalbyklę skalbinių. Tai situacija, kurioje gavę citriną - netvarką, galime džiaugsmingai iš jos pasigaminti limonadą - vaiko savarankiškumo pamoką. Kodėl mes nepasinaudojame šia galimybe? Daugelis tėvų vietoj to, kad pasakytų „Mielasis, dabar surink visus žaislus į žaislų dėžę” viską surenka patys. Paprasčiausiai mus aplanko mintis „Bus greičiau viską padaryti pačiam”. Ir tai tiesa. Mes tikrai gebame greičiau tvarkytis, tačiau su tokiu požiūriu galime sau padaryti meškos paslaugą, net atsižvelgus į tai, kad matydamas tėvus nuolat besitvarkančius, vaikas turėtų suprasti, jog tvarka yra būtina.

1. Negaudamas nurodymų ar nepaprašytas pagalbos tvarkantis, vaikas tiesiog nesupranta, kad reikėtų kažko imtis.

2. Venkite tokio elgesio - elkitės priešingai! Galite daug pasiekti kasdien žengdami mažus žingsnelius vaikų mokymo tvarkytis procese.

1. Skatinkite kuo dažniau vaiką įsitraukti į dauguma darbų, kuriuos atliekate. Tai bendradarbiavimo ugdymas.

2. Pasitikėkite vaiku, skirdami jam darbą ar atsakomybę. „Tu gali vienas pats iškrauti indus iš indaplovės”.

3. Įtraukdami į darbus, leiskite vaikui pasirinkti: pasirinkimas gali būti iš kelių darbų, ar tiesiog iš kelių priemonių, reikalingų darbui atlikti. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimo savimi jausmą.

4. Parodykite vaikui pavyzdį. Paaiškinkite, kaip atlikti veiksmus.

5. Padrąsinkite už veiklumą. „Tau puikiai sekasi tvarkytis”. Padrąsinkite ypač tada, kai kas nors nesiseka „Visai nedaug beliko.

6. Kantriai stebėkite, neskubėkite įsikišti, pamatę klaidas ar vaiko patiriamus sunkumus, venkite viską padaryti už vaiką. Niekas negimė mokytas, todėl priimkite klaidas. Kritiką pakeiskite pamokymu ir pagalba.

7. Parodykite, kad vaiko pagalba jums svarbi.

8. Parodykite, kad vaiko pagalba naudinga.

9. Pagirkite. Pasakykite, kad džiaugiatės vaiko elgesiu „Man patinka, kaip tu susitvarkei savo kambarį”. Įvardinkite konkrečiai už ką giriate.

10. Apdovanokite vaiką jam svarbiais dalykais už atliktus darbus. Žadėdami apdovanojimus, aptarkite sąlygas su žodeliu „kai”. „Kai susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”. Tokia kalba mes patvirtiname vaikui, jog jis anksčiau ar vėliau turėtų padaryti darbą. Tai šiek tiek skiriasi nuo sąlygos su žodeliu „jei”. „Jei susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”, kuri suteikia galimybę visiškai atsisakyti darbo. “Jei -tada” sąlygą geriau naudoti, kai vaiko prašoma pagalbos ir nebūtinai tikitės, kad jis prisijungs. „Jei vietoj manęs išplausi grindis, greičiau išeisime į kiną ir galėsime prieš filmą dar užsukti ledų”.

Apdovanojimai gali būti ir namų taisyklių dalis. „Filmukai žiūrimi tik tuomet, kai namie sutvarkyti žaislai”.

Tėvai dažnai klausia, ar pinigai yra tinkamas paskatinimas už atliktus darbus. Kartais galima vaikams siūlyti pinigų už tam tikrus, tačiau būtinai neeilinius darbus. Pinigai turėtų būti išimtis iš taisyklės, bet ne - taisyklė. „Puikiai padirbėjai per bulviakasį. Štai tau keletas eurų, gali nusipirkti, ką nors kaip apdovanojimą už šiandien parodytą ištvermę - daug valandų dirbai”.

11. Būkite žaismingi, įtraukdami vaikus į darbus. Suorganizuokite varžybas „Kas greičiau nuneš šiukšles į šiukšlių dėžę?”. Pasitelkite fantaziją „Dabar aš būsiu Batuotas Katinas ir valysiu batus.

12. Nustatykite tvarkos namuose taisykles. Taisyklės turi būti aiškios, būtina aptarti: Kas? Kur? Kaip? Kada? „Prieš einant miegoti virtuvė turi būti tvarkinga. Sutvarkyta virtuvė - tai išplauti indai, maisto produktai sudėti į šaldytuvą, nuvalytas stalas”. Paskirstykite vaikams atsakomybes, priskirdami jiems nuolatinius darbus pagal jų galimybes. „Justai, tu esi atsakingas už gėlių laistymą. Palaistyk visas gėles namuose kartą per savaitę, pavyzdžiui sekmadieniais. Raimonda, tavo darbas kartą per savaitę nuvalyti dulkes nuo spintelių. Kurią savaitės dieną tau būtų patogiausia tai atlikti?”. Vaikus galime įtraukti į namų ruošos darbus sudarant darbų tvarkaraščius.

13. Dar vienas žaismingas būdas pasiskirstyti darbais - „darbų loterija“, kurios metu reikia traukti surašytus lapeliuose darbus iš „darbų indo“. „Agne, tu ištraukei grindų valymą, aš indų plovimą.

14. Parodykite vaikui supratimą - atspindėkite jo jausmus. „Suprantu, kad dabar tau nėra nuotaikos valyti grindų, nors ir tavo eilė.

15. Parodykite vaikui nesitvarkymo pasekmes: natūralias ir logines. Natūralios pasekmės: „Sunku rasti raudonąją mašinėlę, kai nesudedi žaislų į jiems skirtą dėžę“, „Tavo meškiukas sulijo, nes palikai lauke”.

tags: #kaip #ismokyti #vaikus #darzelyje #tvarkyti #zaislus

• Kaip pratinti kūdikį prie nešiojimo
• Vaikų darželio svarba
• Aplinkybės, legendos ir istorinė tiesa apie Vytauto Didžiojo mirtį
• Tradicinis varškės sūris namuose
• Naujagimio priežiūra