Ar kada nors susimąstėte, kaip gyvena astronautai, skraidantys kosminiais laivais? Tai tikrai įdomu! Jų kasdienybė labai skiriasi nuo mūsų, nes kosmose nėra gravitacijos, o tai reiškia, kad viskas vyksta kitaip nei Žemėje.
Nesvarumo būsena smagi tik iš pradžių. Kosminiuose erdvėlaiviuose astronautų kūnai patiria nesvarumo būseną. Daugelis žino, kad mes orientuojamės erdvėje, nes esame veikiami gravitacijos. Stovint tvirtai ant žemės, smegenys, gaudamos impulsus iš akių, suvokia kur yra koks daiktas, supranta kryptis (aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę). Dingus žemės traukai, orientuotis tampa labai sudėtinga, kai kurios kūno funkcijos sutrinka ir žmogus ne juokais sunegaluoja. Buvusiam astronautui Jake‘ui Garnui priklauso neoficialus blogiausios adaptacijos kosmose rekordas. Kolegos juokaudami sakė, kad tos „siaubingos istorijos geriau niekam nepasakoti“. Specialiai itin smarkiems negalavimams išmatuoti astronautai netgi sukūrė skalę, kurioje matuojama... garnais. Matavimo vienetas pavadintas stipriai negalavusio kosmonauto garbei. Vienas garnas reiškia visišką fizinį blogumą ir blaivaus mąstymo praradimą. Laimė, nei vieno astronauto būklė nėra pasiekusi daugiau nei 0,1 garno.
Miego ir higienos iššūkiai
Miego problema erdvėlaiviuose itin opi. Miegoti susiruošęs žmogus turi prisirišti specialiais diržais, kad užmigęs nesklandytų aplink ir nesitrankytų į erdvėlaivio įrenginius, sienas ar miegančius kolegas. Įprastame kosminiame laive yra įrengtos keturios specialios vietos, skirtos miegoti su minkštais plačiais diržais ir kita reikalinga įranga. Jei į misiją leidžiasi daugiau žmonių, likusiesiems tenka miegoti prisirišus prie sienos ar kėdės.
Pasiekę kosminę stotį, astronautai ramiau neatsikvepia. Taip, čia yra įrengtos vienvietės ar dvivietės kajutės skirtos miegoti, tačiau pati stotis įrengta labai miegui nepalankioje visatos vietoje. Čia astronautai patiria saulėlydžius ir saulėtekius po šešiolika kartų per parą.
Erdvėlaiviuose nepalįsi po dušu. Tiesą sakant, dušo ten net nėra. Net jei būtų įmanoma erdvėlaivyje įrengti tokio dydžio vandens talpyklas, tai padaryti vis tiek būtų neįmanoma dėl nesvarumo būsenos. Iš dušo galvutės lašeliai spruktų į visas šalis jūsų nė nepalietę, todėl erdvėlaiviuose prausiamasi sausuoju būdu. Astronautai turi specialius higienos rinkinius, kuriuose galima rasti šukas, dantų šepetuką, kempinių, sausą šampūną ir pan. Visos priemonės gali būti klijuojamos ar kitaip pritvirtinamos prie spintelių sienų ar kt.
Plaukus astronautai trenka sausais šampūnais, kurie buvo sukurti specialiai nejudantiems ligoniams, visą kūną valo specialiomis kempinėmis. Tik skutamasi ir valomasi dantis taip pat kaip ir Žemėje. Tiesa, šios procedūros atliekamos itin kruopščiai ir atsargiai. Vienas lašas ar plaukas, nukeliavęs ne ten, kur priklauso, gali pridaryti daug rūpesčių.
Nueiti į tualetą taip pat nėra paprasta. Sistema veikia panašiausiai kaip lėktuvuose (viskas išsiurbiama lauk). Kūno skysčiai turi būti susiurbiami tuoj pat, nespėjus pasklisti patalpoje. Sudžiovintas "didysis reikalas", o šlapimas gali būti perdirbtas į geriamąjį vandenį.
Mityba kosmose
Anksčiau astronautų maistas buvo kelios dantų pastą primenančios tūtelės ir skirtingų didelių tablečių maišeliai. Tačiau pernelyg skirtingas nei įprasta žemiečiams maistas kėlė daug rūpesčių. Įgulos nariams nesinorėjo valgyti, sutrikdavo žarnyno veikla. Ilgainiui imta astronautų maistą vis labiau artinti prie įprasto.
Dabar erdvėlaivyje mėnesių mėnesiais gyvenantys astronautai valgo vaisius, daržoves, makaronus, vištieną, krevetes, pudingus, vytintą jautieną, riešutus ir daugybę kito puikaus maisto. Tiesa, jis pateikiamas ne lėkštėse, bet hermetiškuose maišeliuose. Visi gėrimai taip pat geriami iš specialių maišelių (tušti buteliai užimtų per daug vietos) ir traukiami per šiaudelį.
Tačiau, astronautai sako, kad maistas kosmose atrodo beveik beskonis. Daugiausia tai susiję su susilpnėjusia uosle. Dėl skysčių apytakos organizme sutrikimo astronautams užgula nosį - pojūtis gali būti prilyginamas tam, lyg valgytume stipriai sloguodami ar skrisdami lėktuvu.
Fizinė forma kosmose
Nors sklendimas ore atrodo tarsi supergalia, iš tiesų būnant nesvarumo būsenos ne stiprėjama, bet silpnėjama. Žemėje, kur nuolat esame veikiami gravitacijos, savo raumenis naudojame ne tik judėti, kelti ir nešti daiktus, bet taip pat ir priešintis pačiai Žemės traukai. Kosmose visi šiems dalykams reikalingi raumenys ilsisi. Ilgainiui ne tik sumažėja raumenų masė, bet galima ne juokais susižeisti. Silpnėja ir kaulai bei sąnariai, todėl galima susilaužyti galūnę ir net stuburą. Kad išvengtų tokios baisios lemties, astronautai erdvėlaiviuose privalo sportuoti.
Tarptautinėje kosmoso stotyje yra įrengta speciali treniruoklių salė, kurioje galima sportuoti esant nesvarumo būsenai. Čia astronautai turi plušėti ne mažiau kaip 2,5 valandos per dieną.
Gyvūnai kosmose: pionieriai ir herojai
Į kosmoso platybes pirmieji pakilo ne žmonės, o gyvūnai. Siekiant įsitikinti, kad žmonės galės išgyventi kosminiuose laivuose, į suborbitinius ir orbitinius skrydžius buvo siunčiami patys įvairiausi gyviai - nuo muselių, varlių ir tritonų iki žiurkių, šunų ir beždžionių. Įvairios valstybės skirtingai rinkosi gyvūnus kosminiams bandymams. Amerikiečiai itin daug eksperimentavo su beždžionėmis, o Sovietų Sąjunga daugiausia bandomųjų skrydžių atliko su šunimis.
1948 ir 1949 m. įvyko pirmieji beždžionių skrydžiai raketomis. Šiuos bandymus atliko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) specialistai. Šunys astronautais tapo kiek vėliau. Juos į kosmosą išsiuntė Sovietų Sąjungos kosminės programos atstovai. Jie nusprendė, kad į rizikingus skrydžius dera siųsti benamius beveislius šunis. Veislinių šunų kosminiams eksperimentams buvo pasitelkta labai nedaug. Mokslininkų motyvai buvo tokie: benamiai šunys jau gatvėje yra įveikę natūraliąją atranką, jie - ganėtinai stiprūs, neįnoringi, pripratę prie stresinių situacijų. Eksperimentams buvo naudojami nedideli, dažniausiai iki 6-7 kilogramų svorio, šunys. Į aukštybes jie kildavo specialiose kapsulėse, pritvirtinti saugos diržais, kartais paveikti narkozės. Prie gyvūnų būdavo pritvirtinama įvairių daviklių. Kapsulės leisdavosi su specialiomis parašiutų sistemomis. Tiesa, dalis šių sistemų nesuveikė tinkamai, todėl dalis gyvūnų leidimosi metu žuvo ar buvo sužaloti.
Sovietų Sąjungoje šunys buvo naudojami visų pirma suborbitiniams skrydžiams atlikti. Itin daug jų rengta 1951-1960 m. Tuo laikotarpiu daugelis raketų buvo paleidžiama iš pietinėje Rusijos dalyje, Astrachanės srityje, esančio Kapustin Jaro poligono.
Dezikas ir Cyganas 1951 m. liepos 22 d. į skrydį viršutinių atmosferos sluoksnių link leidosi pirmoji pora - šunys Dezikas ir Cyganas. Tai buvo du beveisliai patinėliai, gerai sutarę mokslinių tyrimų centro šunidėje. Panašaus būdo šunys buvo patalpinti į bendrą kapsulę. Mokslininkai norėjo išsiaiškinti, kaip tomis pačiomis sąlygomis du organizmai reaguos į stresą ir įvairius skrydžio metu kylančius sunkumus. Iš pradžių šunys buvo rengiami skrydžiui - buvo uždaromi į barokameras, tam tikru greičiu sukami centrifugose, rišami prie vibracinių stendų. Gyvūnai buvo gerai šeriami, Karinių oro pajėgų Aviacinės medicinos instituto darbuotojai ar šunides prižiūrėję Apsaugos kuopos kariai vedžiodavo šunis pasivaikščioti. Programai vadovavęs sovietų kosmonautikos kūrėjas Sergejus Koroliovas labai rūpinosi gyvūnais.
Šunys astronautai Belka ir Strelka labiausiai išgarsėjo. Jie 1960 m. rugpjūčio 19 d. pakilo į kosmosą, 17 kartų apskriejo aplink Žemę ir sėkmingai nusileido. Po kurio laiko Strelka atsivedė šešių šuniukų vadą. Vieną šunelį, vardu Pušokas, Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas padovanojo JAV prezidento Džono Kenedžio žmonai Žaklinai. Belka ir Strelka sulaukė gilios senatvės. Dabar jų iškamšas galima pamatyti Kosmonautikos muziejuje Maskvoje.
Greta šunų į garbingą astronautų sąrašą pateko ir katės. Tiesa, jų kosminiams bandymams pasitelkta kur kas mažiau. Labiausiai išgarsėjo juodos ir baltos spalvų katė Feliset, 1963 m. atsidūrusi Prancūzijos aviacinės medicinos mokslinių tyrimų centre. Tų metų spalio 18 d. iš Alžyro Chamagyro kosmodromo Sacharos dykumoje pakilusi raketa „Veronique AG1“ pavertė katę suborbitinio skrydžio didvyre. Pabuvojęs 160 kilometrų aukštyje, gyvūnas specialioje kapsulėje buvo nuleistas į Žemę. Pavojingą kelionę Feliset atlaikė sėkmingai, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, buvo praminta Astrokate.
Kosminiai laivai ir jų išbandymai
JAV šiuo metu vykdomi „Orion“ kosminio laivo įgulos modulio maketo bandymai. Pradėjusi „Orion“ projektą, NASA iš pradžių planavo lygiagrečiai kurti dviejų - 6 ir 4 vietų - „Orion“ projektus. Pagal šį planą šešiavietis laivo modelis turėjo būti naudojamas darbui orbitoje aplink Žemę, o keturvietis - būsimiems skrydžiams į Mėnulį.
1986-ųjų sausį Floridos (JAV) padangės ramybę sudrumstė milžiniškas ugnies kamuolys. Po kelių sėkmingų skrydžių tik pakilęs sprogo kosminis laivas "Čelendžeris". Žuvo septyni juo skridę astronautai. Nors atrodė, kad tai eilinė misija, tačiau netikėtos aplinkybės ir ignoruoti perspėjimai lėmė tragediją. Kilimo metu atskylantis ledas galėjo pažeisti ugniai atsparią laivo dangą. Nors komanda kruopščiai valė ledą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad kompanijos "Rokvel" inžinierius pasiūlė startą atidėti, kadangi visiškai nuvalyti ledo tikriausiai nepavyksią. Deja, apie šį įspėjimą nežinojo ir astronautai.
Gyvenimas Tarptautinėje kosminėje stotyje
tags: #astronautu #gyvenima #kosminiame #laive #vaikams
