Arūnas Pūkelis, ilgą laiką visuomenėje žinomas savo praeities pravarde „Švinius“, yra viena iš labiausiai poliarizuojančių ir diskutuojamų asmenybių Lietuvos nepriklausomybės istorijoje.
Jo gyvenimo kelias primena sudėtingą trilerį, kuriame persipina devintojo ir dešimtojo dešimtmečių laukinio kapitalizmo realijos, tamsūs kriminalinio pasaulio šešėliai, skambios bylos ir vėlesnis, kruopščiai suplanuotas perėjimas į legalaus, stambaus ir pelningo verslo vandenis.
Šiandien šis žmogus viešumoje prisistato kaip sėkmingas verslininkas, mecenatas ir buvęs aukšto rango sporto funkcionierius. Vis dėlto, jo praeities šleifas nuolat seka iš paskos, keldamas aršias diskusijas tarp žurnalistų, politikų ir paprastų piliečių.
Praeities šešėliai: nuo Tauragės grupuotės iki tarptautinių skandalų
Nepriklausomybės atgavimo aušroje Lietuva išgyveno didžiulius ekonominius ir socialinius sukrėtimus. Tauragė, dėl savo specifinės geografinės padėties ir artumo su Kaliningrado sritimi, tapo vienu iš svarbiausių tranzito, o kartu ir kontrabandos, taškų.
Būtent šiame regione prasidėjo Arūno Pukelio kelias. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai valstybinės institucijos dar tik formavosi, o teisėsaugos sistema buvo silpna, pasienio miestuose klestėjo nelegali prekyba automobiliais, cigaretėmis, alkoholiu bei kitomis prekėmis.
Arūnas Pukelis greitai išsiskyrė savo lyderio savybėmis, gebėjimu suburti žmones ir priimti griežtus sprendimus. Nors daugelis to meto įvykių yra apgaubti gandų ir nepatvirtintų legendų, teisėsaugos institucijų archyvuose ir to meto spaudoje jo pavardė buvo nuolat siejama su vadinamąja „Švinių“ grupuote.
Tauragė tapo šios grupuotės įtakos zona, kurioje vyko arši kova dėl išlikimo ir dominavimo. Nors teisėsaugai ne visada pavykdavo įrodyti tiesioginį A. Pukelio dalyvavimą sunkiausiuose nusikaltimuose, jo, kaip vieno iš regiono autoritetų, statusas buvo neginčijamas.
Pravardė „Švinius“ tapo neatsiejama Arūno Pukelio tapatybės dalimi, nors pats verslininkas ne kartą viešai teigė, kad šis epitetas jam yra nepriimtinas ir žeminantis. Yra kelios versijos dėl šios pravardės kilmės, tačiau dažniausiai ji siejama su jo jaunystės laikais ir asmeninėmis charakterio savybėmis arba tiesiog su anų laikų tradicija suteikti pravardes visiems išsiskiriantiems asmenims.
Antradienį 19 val. Marijampolės mieste sulaikytas 37-erių Arūnas Pūkelis, pravarde Švinius, kuris pagal 2004 m. gruodžio 16 d. Vokietijoje išduotą Europos arešto orderį dėl pinigų plovimo uždarytas į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę.
Tauragėje, Rytų gatvėje, prabangiame name įsikūręs, kartą teistas A. Pukelis teisėsaugos pareigūnams žinomas kaip dar nuo 1991 metų sukurtos nusikalstamos grupuotės lyderis.
1995 metais A. Pukelis ir dar 13 jo bendrų buvo apkaltinti reketu ir nusikalstamo susivienijimo organizavimu.
Anot teisėtvarkininkų, pirminį kapitalą grupuotė sukaupė darydama bendro pobūdžio kriminalinius nusikaltimus - reketuodama verslininkus, vogdama.
Tačiau labiausiai Švinius išgarsėjo 1995 metais, kai spaudoje pasirodė slapta įrašytų jo ir tuometinio šalies prezidento Algirdo Brazausko patarėjo valstybės ir teisės klausimams Rimo Andrikio pokalbių išklotinės.
Jose užfiksuota, kad neva Švinius ketinęs R. Andrikį ir tuometinį prezidentą A. Brazauską pasikviesti į svečius. Patarėjas R. Andrikis netrukus atsistatydino.
A. Pukelis ypač išgarsėjo po to, kai 2000 metų pabaigoje Vokietijos policininkai jo automobilyje rado per 270 tūkstančių Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie pusantro milijono litų).
Kadangi neatsirado dokumentų, įrodančių pinigų kilmę, buvo ieškoma žmonių, kurie paliudytų, kad juos paskolino.
Skolintoju tapo „daktarų“ grupuotės lyderiu vadinamas Vidmantas Gudzinskas, pravarde Guzas.
Lietuvos specialiosios tarnybos su kontrabandos reikalais sieja Arūno Pukelio dažnus skrydžius kartu su skandalingai pagarsėjusiu eksprezidento Rolando Pakso rėmėju Jurijumi Borisovu.
Vienas iš labiausiai nuskambėjusių įvykių, kuris puikiai iliustruoja A. Pukelio gyvenimo metodus, įvyko jau gerokai vėliau, 2014 metais. Tai buvo incidentas su kito žinomo Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro sūnumi Enriku Daktaru.
Po to, kai E. Daktaras viename Kauno naktinių klubų esą įžeidė A. Pukelio žmoną, pastarasis ėmėsi veiksmų, kurie labiau priminė mafijos filmų scenas nei teisinės valstybės praktiką. Baltarusijos sostinėje Minske E. Daktaras buvo sulaikytas, sumuštas ir įmestas į automobilio bagažinę. Už šį savavaldžiavimą ir laisvės atėmimą A. Pukelis vėliau stojo prieš teismą Lietuvoje.
Nukentėjusysis buvo padavęs verslininką į teismą, bet galiausiai pretenzijas atsiėmė.
2001-aisiais šie vyrai turėjo nemalonumų Vokietijoje. Jų automobilyje buvo rasta 270 tūkst. nedeklaruotų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 1,5 mln.).
Taip A. Pukelis sureagavo į tai, kad Džordanos Butkutės koncerto metu E. Daktaras įžeidė verslininko žmoną. E. Daktaras buvo nuvežtas į mišką bei sumuštas.
Dabar dėl šio incidento teismų slenksčius minantis R. Matemaitis "Balsas.lt savaitei“ teigė: "Panašu, kad konfliktas kilo dėl to, jog prieš jį važiuodamas parodžiau posūkį. Matyt, jis įpratęs, kad visi važiuoja iš paskos. Visi jo bijo, bet aš neišsigandau. Gerbiu save, nenorėjau prieš mašinoje sėdinčius vaikus pasirodyti, kad esu negarbingas žmogus. Liūdna, kad iki šiol visi paklūsta žmogui, kuris akivaizdžiai rodo savo žemą lygį ne tik prieš mane, bet ir prieš artimuosius.
Verslo imperijos statybos ir transformacija
Bėgant metams ir Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, laukinio kapitalizmo taisyklės keitėsi. Supratęs, kad ankstesni veiklos metodai tampa pernelyg rizikingi ir neperspektyvūs, Arūnas Pukelis pradėjo aktyvų perėjimą į legalų verslą.
Ši transformacija nebuvo momentinė - tai reikalavo didžiulių finansinių išteklių, teisininkų komandų darbo ir ryšių politiniuose bei verslo elito sluoksniuose. Pagrindinės sritys, kuriose A. Pukelis aktyviai veikia, yra nekilnojamasis turtas, statybos ir logistika.
Šiandien Arūnas Pukelis oficialiai vadovauja ir yra akcininkas keliose didelėse įmonėse. Jo verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius valstybei ir, formaliai žiūrint, veikia pagal visus Lietuvos Respublikos įstatymus.
Jis rengiasi brangiais kostiumais, dalyvauja labdaros akcijose, remia sporto bei kultūros renginius Tauragėje ir visoje Lietuvoje.
Verslo veikla Baltarusijoje: ryšiai su diktatoriaus aplinka ir bankrotas
Suprasti akimirksniu Baltarusijoje žlunga A.Pukelio verslas, kurtas su „Lukašenkos pinigine“ pravardžiuotu verslininku Jurijumi Čyžu. Statybų kompanijos „Magnus Group“ užsakymai siejami su egzotiškais investuotojais ir Aliaksandro Lukašenkos šeima.
„Magnus Group“ bankrotas prasidėjo po to, kai KGB sulaikė į Lietuvą bėgusį J.Čyžą.
A.Pukelis stabdo investicijas Baltarusijoje, bet su J.Čyžo bėdomis to nesieja.
35,88 mln. rublių, 918,96 tūkst. eurų ir 8,66 mln. dolerių. Su tokiomis skolomis žlunga prieštaringai vertinamo Tauragės verslininko imperija kaimyninėje šalyje.
A.Pukelio verslo flagmanas Baltarusijoje, su Vakarų sankcijų paliestu veikėju Jurijumi Čyžu valdyta bendrovė „Magnus Group“ („Магнус-групп“), likviduojama su trenksmu.
Visa tai vyksta po trilerio vertų gaudynių, kai buvęs A.Pukelio partneris nuo savo šalies teisėsaugos bandė pabėgti į Lietuvą ir buvo pagautas.
Praėjus metams po sulaikymo, J.Čyžas ritasi žemyn turtingiausių baltarusių sąrašuose, jo verslas praranda vertingą turtą.
Aliaksandras Lukašenka neslepia pats prižiūrintis „Lukašenkos pinigine“ pravardžiuojamo verslininko bylą ir demonstruoja savotišką malonę, laidydamas užuominas, jog J.Čyžas į kalėjimą nesės.
Buvęs „Lukašenkos piniginės“ verslo partneris A.Pukelis neslepia savo pinigus nukreipiantis į kitas šalis ir nebelaikantis Baltarusijos prioritetu.
Vis dėlto jis tvirtina, kad tai niekaip nesusiję su J.Čyžo problemomis.
Kaimyninės šalies žiniasklaidoje nurodoma, jog „Magnus Group“ A.Pukelis įsteigė su garsiu Baltarusijos verslininku Jurijumi Čyžu.
Jis žinomas kaip vienas turtingiausių Baltarusijos verslininkų, ne sykį buvęs ir šalies milijonierių sąrašo viršūnėje.
Dar J.Čyžas pravardžiuojamas „Lukašenkos pinigine“ - ilgą laiką jis laikytas Baltarusijos diktatoriaus favoritu ir kone asmeniniu finansininku.
Tiesa, visa tai pasikeitė pernai, kai KGB gaudė J.Čyžą, 220 km/h greičiu lėkusį Lietuvos sienos link.
Ir būtent su šiuo žmogumi A.Pukelis šovė į Baltarusijos verslo olimpą.
Baltarusijos žiniasklaidoje nurodoma, kad tauragiškis - buvęs J.Čyžo partneris statybų kompanijoje „Magnus Group“.
Ši įmonė kurį laiką oficialiai priklausė J.Čyžo holdingui „Triple“ („Трайпл“), tačiau buvo atskirta, kai „Lukašenkos piniginė“ susidūrė su rimtais nemalonumais.
Tiesa, dar ne šalies viduje, o jos išorėje. 2012 m. J.Čyžui ir jo verslams pritaikytos Europos Sąjungos sankcijos.
„Lukašenkos piniginė“ visoje ES - žinoma, ir Lietuvoje - tapo persona non grata.
Tokio sprendimo, tiesa, panaikinto 2015 metais, priežastis buvo J.Čyžo parama A.Lukašenkos režimui.
Būtent J.Čyžo holdingas „Triple“ oficialiai įvardintas kaip finansinės paramos A.Lukašenkos režimui tiekėjas.
Bet visi šie įvykiai netrukdė „Magnus Group“ klestėjimui. Ir su neeiliniais partneriais.
„Batiuškos“ sūnūs ir arabų kariškiai: egzotiški verslo ryšiai
Garsių užsakymų „Magnus Group“ netrūko. Kaip ir viešai mirgančių sąsajų su paties Baltarusijos diktatoriaus šeima.
Štai 2015 m. portalas Tut.by rašė apie „Magnus Group“ Minske statomą daugiafunkcinį kompleksą „Green City“.
Anot viešai skelbiamos informacijos, jo vystotoja - Baltarusijos įmonė „Eurostepgroup“ („Евростэпгрупп“) - yra „rusiško kapitalo“.
Savo ruožtu, Tut.by nurodo, esą vienas iš šios įmonės steigėjų - Baltarusijos Prezidento sporto klubas, vadovaujamas 1980 m. gimusio diktatoriaus sūnaus Dmitrijaus Lukašenkos.
Anot Baltarusijos žiniasklaidos, „Magnus Group“ gali pasigirti ir labai egzotiškais klientais Baltarusijoje.
Minske išdygęs 65 tūkst. kvadratinių metrų kompleksas „Sokol“ su pirmuoju šalyje „Marriott“ viešbučiu - taip pat „Magnus Group“ patikėtas projektas.
Kaip rašė Tut.by, tokio statinio idėja gimė A.Lukašenkai 2011 m. viešint Katare.
Į kompleksą „Sokol“ taip pritrauktas neeilinis investuotojas - Kataro ginkluotųjų pajėgų investicinis fondas.
Baltarusijos žiniasklaidos pranešimuose mirga žinios, kaip šį kompleksą Minske pristatinėjo Kataro gynybos viceministras Thani Abdulrahmanas AL-Kuwari.
O statybas esą koordinavo dar viena neeilinė asmenybė - vyriausiasis Baltarusijos diktatoriaus sūnus Viktoras Lukašenka.
Kataro ginkluotųjų pajėgų vardas dabar mirga jau kitame „Magnus Group“ istorijos puslapyje.
Remdamasis neoficialiais šaltiniais, Tut.by pernai rašė, kad staiga subyrėjusi statybų milžinė negavo dalies žadėtų pinigų iš abiejų garsiųjų investuotojų - Kataro ginkluotųjų pajėgų fondo ir su A.Lukašenkos šeima siejamo komplekso „Green City“ statytojų.
Bankrotas „Magnus Group“ užgriuvo pernai balandį - praėjus vos daugiau nei mėnesiui po nesėkmingų J.Čyžo lenktynių su Baltarusijos KGB.
„Magnus Group“ bankrotas įsibėgėjo turbūt neatsukamai.
15min surinkti dokumentai rodo, kad Minsko ekonominis teismas mažiau nei prieš du mėnesius pradėjo įmonės likvidavimo procedūrą.
Teismo sprendime įvardintos ir įspūdingos buvusios statybų milžinės skolos: 35,88 mln. rublių, beveik 919 tūkst. eurų ir net 8,66 mln. JAV dolerių.
Be to, nurodoma, kad „Magnus Group“ neturi tiek turto, kad pakaktų padengti šiuos įsipareigojimus.
„Skolininkė yra nemoki“, - konstatuojama dokumente.
15min susisiekė su „Magnus Group“ likvidatore Olga Pepenina.
Ji pažadėjo vėliau pateikti detalesnę informaciją apie bendrovės padėtį, tačiau keletą dienų į skambučius iš Lietuvos neatsiliepė.
Pirmadienį, galų gale pavykus susisiekti su O.Pepenina, ji pareiškė negalinti teikti daugiau informacijos, nei oficialiai paskelbta.
Likvidatorė užtikrino tik viena: „Magnus Group“ neturi pakankamai turto skoloms grąžinti.
„Jei bankrotas - vadinasi, nepakanka“, - lakoniškai komentavo O.Pepenina.
Į klausimą, ar procesas susijęs su J.Čyžo problemomis Baltarusijoje, ji neatsakė.
Iššūkiai viešajame gyvenime: futbolas ir teisinės kovos su žiniasklaida
Vienas ambicingiausių A. Pukelio bandymų įsitvirtinti viešajame šalies gyvenime ir visiškai reabilituoti savo įvaizdį buvo jo atėjimas į Lietuvos futbolo federaciją (LFF).
Būdamas didelis futbolo aistruolis ir rėmėjas Tauragėje, jis palaipsniui didino savo įtaką šalies futbolo pasaulyje.
Toks asmuo, turintis prieštaringą praeitį ir teistumų istoriją, iškilimas į vienos didžiausių sporto šakų valdymo viršūnę sukėlė milžinišką rezonansą.
Lietuvos žiniasklaida pradėjo intensyvius tyrimus, atskleisdama ryšius ir galimą interesų konfliktą LFF viduje.
Svarbiausia, kad į šį procesą įsikišo valstybės politikai.
Spaudimas buvo milžiniškas.
UEFA ir FIFA stebėjo situaciją, o Lietuvos futbolo bendruomenė skilo į dvi stovyklas: vieni teigė, kad A. Pukelis atnešė finansinę tvarką ir rėmėjų lėšas, kiti tvirtino, jog toks atstovavimas daro neataisomą žalą sporto prestižui.
Galų gale, supratęs, kad tolesnis jo buvimas postuose gali reikšti valstybės finansavimo nutraukimą ir federacijos izoliaciją, Arūnas Pukelis pasitraukė iš LFF viceprezidento ir Vykdomojo komiteto nario pareigų.
A.Pukelis atsistatydino iš Tauragės apskrities futbolo federacijos (TAFF) prezidento posto.
Tai reiškia, kad kartu A.Pukelis praras ir vietą LFF Vykdomajame komitete - svarbiausiame šalies futbolo organe.
Savo sprendimą tauragiškis priėmė ir pranešė ketvirtadienio vakarą.
Vietoj A.Pukelio naujuoju TAFF prezidentu jau išrinktas Robertas Jurkšaitis.
15min šaltinių teigimu, R.Jurkšaitis - artimos A.Pukelio aplinkos žmogus.
Paklaustas apie ateitį, tauragiškis svarstė, kad visiškai nuo futbolo veikiausiai nenutols.
Pagal ją A.Pukelis veikiausiai ir taip būtų praradęs savo pareigas, nes pagal naują variantą federacijos vadovybėje galės dirbti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys.
A.Pukelis pastaruoju metu vadovavo ir LFF Ekonomikos komitetui.
Po naujųjų įstatų tvirtinimo tauragiškio veikiausiai neliks ir ten.
Jis patikino, jog LFF konferencijoje gruodžio 21 dieną nedalyvaus.
Po nesibaigiančių teisinių ginčų su tinklaraštininku Skirmantu Malinausku, kuris vėl iškėlė į paviršių skandalingą verslininko kriminalinę praeitį, A.Pukelis pastaraisiais mėnesiais buvo kiek atsitraukęs iš priešakinių pozicijų ir LFF vairavo nuo galinės sėdynės.
Visgi jo svoris Vykdomojo komiteto posėdžiuose ilgą laiką buvo lemiamas, o balsas skambėdavo garsiausiai.
Federacijos koridoriuose A.Pukelio įtaka pradėjo augti nuo pat tos akimirkos, kai jis 2015-ųjų lapkritį buvo išrinktas Tauragės apskrities futbolo federacijos prezidentu ir gavo vietą Vykdomajame komitete.
Labai greitai jis pradėjo vadovauti paties iniciatyva įkurtam LFF ekonomikos komitetui.
Jo sumanymu LFF buvo inicijuotos didelės permainos - iš generalinio direktoriaus pareigų buvo „išstumtas“ Nerijus Dunauskas, o jo vietą užėmė Edgaras Stankevičius.
2019-ųjų balandį A.Pukelis įšventintas į LFF antrojo viceprezidento pareigas.
Jaunystėje Šviniaus pravardę dėl didžiulės fizinės jėgos gavęs tauragiškis ne kartą buvo teistas.
Dabar jis neretai pabrėžia savo patirtį verslo pasaulyje, kur valdo nekilnojamojo turto, logistikos, transporto, mašinų ir žuvies pramonės bendroves.
Siekiant galutinai ištrinti „Šviniaus“ etiketę ir įtvirtinti solidaus verslininko statusą, Arūnas Pukelis pradėjo beprecedentę teisinę kampaniją prieš Lietuvos žurnalistus ir interneto paieškos sistemas.
A. Pukelio teisininkai masiškai kėlė bylas dėl garbės ir orumo įžeidimo bei dalykinės reputacijos menkinimo.
Dar svarbesnis aspektas buvo pasinaudojimas Europos Sąjungos Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR) ir vadinamąja „teise būti pamirštam“.
Šie teisminiai procesai sukėlė platų diskursą apie žodžio laisvę, visuomenės teisę žinoti ir asmens privatumą.
Lietuvos teismai ne kartą priėmė sprendimus, pabrėždami, kad asmenys, aktyviai dalyvaujantys viešajame gyvenime, siekiantys užimti aukštas pareigas sporto ar kitose visuomeninėse organizacijose, yra viešieji asmenys.
Jų atžvilgiu taikomos žemesnės privatumo apsaugos ribos, o visuomenės interesas žinoti apie jų praeitį nusveria asmeninį norą būti pamirštam.
Todėl dauguma bandymų cenzūruoti žiniasklaidą baigėsi A. Pukelio pralaimėjimu teismuose.
Pukelio melą įrodęs Malinauskas džiaugiasi: aš laimėjau prieš Švinių.
Antradienį Vilniaus apygardos teisme pripažinta, kad A. Pukelis apsimelavo pats, kai žinomą S.
Skirmantas Malinauskas: voratinklis Per dvejus metus, kol Seimas priiminėjo rezoliucijas, žurnalistai piktinosi, o aš buvau tampomas po teismus, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Vykdomajame komitete teistų asmenų skaičius tik išaugo, Švinius užvaldė VšĮ „Tauragės futbolas“, per kurią tapo Lietuvos vaikų ir jaunių ugdymo futbolo asoc...
Enrikui Daktarui Paskelbtas nuosprendis
Apibendrinimas: visuomenės požiūris ir pamokos
Arūno Pukelio gyvenimo istorija yra kur kas daugiau nei vieno asmens biografija. Tai unikalus Lietuvos socialinės, ekonominės ir teisinės raidos atspindys.
Jo bandymas pereiti iš laukinio 90-ųjų pasaulio į kostiumuotų Europos verslininkų elitą rodo šalies progresą ir besikeičiančias žaidimo taisykles.
Žiniasklaidos vaidmuo šioje istorijoje išlieka kritiškai svarbus.
Būtent tiriamoji žurnalistika neleidžia viešiesiems asmenims perrašyti istorijos taip, kaip jiems patogu.
Nuolatinė trintis tarp A. Pukelio siekio kontroliuoti savo naratyvą per teismus ir žurnalistų pareigos informuoti visuomenę demonstruoja brandžios demokratijos veikimą.
Tokios biografijos skatina nuolatinę diskusiją apie tai, ar žmogus gali iš tiesų pasikeisti ir ar visuomenė turi suteikti antrą šansą be jokių išlygų.
Viena vertus, teisinė valstybė garantuoja atleidimą išnykus teistumui ir leidžia kiekvienam kurti teisėtą verslą.
Kita vertus, moralinė ir etinė atsakomybė neturi senaties termino, ypač kai asmuo pretenduoja į pozicijas, formuojančias jaunosios kartos vertybes ar atstovaujančias valstybei tarptautiniu lygiu.
Arūnas Pukelis, Lietuvos visuomenėje ilgą laiką geriau žinomas savo praeities pravarde „Švinius“, yra viena iš labiausiai poliarizuojančių, diskutuojamų ir analizuojamų asmenybių šalies nepriklausomybės istorijoje.
Jo gyvenimo kelias primena sudėtingą įtempto siužeto trilerį, kuriame persipina devintojo ir dešimtojo dešimtmečių laukinio kapitalizmo realijos, tamsūs kriminalinio pasaulio šešėliai, skambios bylos bei vėlesnis, kruopščiai ir sistemingai suplanuotas perėjimas į legalaus, stambaus ir pelningo verslo vandenis.
Šiandien šis žmogus viešumoje prisistato kaip sėkmingas verslininkas, mecenatas ir buvęs aukšto rango sporto funkcionierius.
Vis dėlto, jo praeities šleifas nuolat seka iš paskos, keldamas aršias diskusijas tarp tiriamosios žurnalistikos atstovų, politikų ir paprastų piliečių.
Lietuvos specialiosios tarnybos su kontrabandos reikalais sieja Arūno Pukelio dažnus skrydžius kartu su skandalingai pagarsėjusiu eksprezidento Rolando Pakso rėmėju Jurijumi Borisovu.
Tauragėje, Rytų gatvėje, prabangiame name įsikūręs, kartą teistas A. Pukelis teisėsaugos pareigūnams žinomas kaip dar nuo 1991 metų sukurtos nusikalstamos grupuotės lyderis.
1995 metais A. Pukelis ir dar 13 jo bendrų buvo apkaltinti reketu ir nusikalstamo susivienijimo organizavimu.
Anot teisėtvarkininkų, pirminį kapitalą grupuotė sukaupė darydama bendro pobūdžio kriminalinius nusikaltimus - reketuodama verslininkus, vogdama.
Tačiau labiausiai Švinius išgarsėjo 1995 metais, kai spaudoje pasirodė slapta įrašytų jo ir tuometinio šalies prezidento Algirdo Brazausko patarėjo valstybės ir teisės klausimams Rimo Andrikio pokalbių išklotinės.
Jose užfiksuota, kad neva Švinius ketinęs R. Andrikį ir tuometinį prezidentą A. Brazauską pasikviesti į svečius.
Patarėjas R. Andrikis netrukus atsistatydino.
A. Pukelis ypač išgarsėjo po to, kai 2000 metų pabaigoje Vokietijos policininkai jo automobilyje rado per 270 tūkstančių Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie pusantro milijono litų).
Kadangi neatsirado dokumentų, įrodančių pinigų kilmę, buvo ieškoma žmonių, kurie paliudytų, kad juos paskolino.
Skolintoju tapo „daktarų“ grupuotės lyderiu vadinamas Vidmantas Gudzinskas, pravarde Guzas.
Šis asmuo taip pat yra vieno politinio skandalo herojus.
2001 metais buvo išspausdinta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip iškyloje jis geria alų su tuometiniu Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijos Seime seniūnu Gediminu Jakavoniu.
G. Jakavonis teigė, kad su Guzu nusifotografavo atsitiktinai, tačiau frakcijos seniūno pareigų jis neteko.
1. Arūnas Pukelis yra Lietuvos verslininkas, kilęs iš Tauragės. Jis aktyviai veikia nekilnojamojo turto, statybų ir logistikos sektoriuose.
2. „Švinius“ yra Arūno Pukelio jaunystės laikų pravardė, priskirta jam dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje Tauragėje, kai jis pradėjo formuoti savo įtaką vietiniame pasaulyje.
3. Taip, Arūnas Pukelis yra turėjęs problemų su teisėsauga. Vienas žinomiausių teistumų yra susijęs su 2014 metų įvykiais Baltarusijoje, kai jis savavaldžiavo ir laisvės atėmimu nubaudė Enriką Daktarą. Nors jis išvengė ilgalaikių laisvės atėmimo bausmių už kitus įtarimus, jo teistumų faktas yra patvirtintas Lietuvos teismų.
4. A. Pukelis ėjo LFF Vykdomojo komiteto nario ir viceprezidento pareigas. Jis taip pat vadovavo LFF Ekonomikos komitetui.
5. Jo valdomos ir kontroliuojamos įmonės daugiausia koncentruojasi į stambius nekilnojamojo turto projektus, komercinių patalpų nuomą, statybos valdymą ir krovinių gabenimą.
