Simonas Daukantas - XX a. tautinės lietuvių kultūros ideologas, pirmasis profesionalus Lietuvos istorikas, pirmasis lietuviškai rašęs Lietuvos istorijos veikalus. Jis taip pat pasireiškė kaip plataus užmojo švietėjas, tautosakininkas, kalbininkas. S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose, visi jie rašyti lietuvių kalba. Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Simonas Daukantas dar žinomas kaip Lietuvos istorikas bei garsus rašytojas ir švietėjiškų idėjų žmogus.
Biografija ir išsilavinimas
S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, Kretingos apskrityje, dvaro eigulio šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Kalvarijos mokyklose. 1814 m. rudenį pėsčias išėjo į Vilnių. Norėjo stoti į universitetą, tačiau nebuvo pakankamai pasirengęs. Todėl 1814-1816 m. S. Daukantas mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir atsidėjo Lietuvos istorijos studijoms. Baigęs mokslus magistro laipsniu, 1825 m. S. Daukantas išvyko iš Vilniaus.
Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 m. Nuo 1835 m. - Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje.
Tarnystė ir mokslinė veikla
1825 m. S. Daukantas išvyko iš Vilniaus ir įsidarbino Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Tačiau tarnyba jo nepatenkino, kadangi sunku buvo patekti į Rygos magistrato archyvą ir prieiti prie Lietuvos istorijos šaltinių. Todėl 1834 m. S. Daukantas išvyko į Peterburgą, kur buvo priimtas dirbti į Valdančiojo senato kanceliariją Lietuvos Metrikos skyriaus vedėjo (metrikanto) padėjėju. S. Daukantui gyvenant Peterburge (1834-1850 m.), ten susiformavo lietuvių kultūros židinys. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Jau Sankt Peterburge S. Daukantas pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi.
1850 m. pasibaigus atostogoms, S. Daukantas liko Lietuvoje. 1851 m. pradžioje jis buvo atleistas iš tarnybos ir išėjo į pensiją. Apsigyveno Varniuose pas vyskupą M. Valančių, abu puoselėjo didelius kultūrinio darbo planus, svajojo įkurti Žemaičių akademiją. Tačiau santykiai su M. Valančiumi pašlijo, ir 1855 m. jis apsigyveno Latvijoje, Jaunsvirlaukos dvare, pas gydytoją P. Smuglevičių, kur formavosi naujas kultūros židinys. 1859 m. S. Daukantas apsigyveno pas gimines apie Viekšnius ir Skuodą.
Veikla ir idėjos
Pagrindinės kultūros sritys, kuriose darbavosi S. Daukantas yra: istorija, tautosaka, vertimai bei sekimai, vadovėliai, kalba, ūkiški leidiniai. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830-1831 m., nei 1863-1864 m. S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai: Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius.
S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Drauge jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjoms argumentuoti S. Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija.
Kūryba
Simono Daukanto kūryboje įvairiais būdais apibendrinamas senovės lietuvių gyvenimas, jų gyvenimo kasdienybė bei vargai, jausenos. Rašytojo nuolatinis prioritetas nuolatos atitekdavo gimtojo krašto praeičiai, jos įvykiams, kurie teikia individui dvasinės ir moralinės stiprybės, taip pat praeities džiaugsmai bei vargai žadina tautinę savimonę, norą ir supratimą, jog reikia kovoti už savo tauto egzistavimą ir išlikimą. Simonas Daukantas vaizdavo lietuvių tautos charizmą, žmonių gyvenimą iš įvairiapusio taško, taip pat bandė parodyti ir tuometinę visuomenės santvarką. Kūryboje buvo labai svarbu papročiai ir tolima ateitis.
S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų aušrininkų XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Lenkų kalba ištraukos iš „Būdo“, verstos R. Podbereskio, 1850 m. Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurio rankraštis 1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. Labiausiai žinomas veikalas: Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.).
Simonas Daukantas Rubinaičio peliūzės gyvenimas
Kalbininkystė ir naujadarai
S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai).
Palikimas ir atmintis
S. Daukantas buvo vienas iš žymiausių XIX a. tautinės lietuvių kultūros ir lietuviškojo sąjūdžio atstovų. Jo darbai ir idėjos padėjo pamatus moderniai lietuvių tautai. S. Daukanto vardu Lietuvoje yra pavadintos įvairios pagrindinės bei vidurinės mokyklos, gimnazijos. Jo atminimui pastatyti paminklai ir memorialiniai muziejai. Minint Simono Daukanto 230 metų gimimo sukaktį, Seimas paskelbė 2023-iuosius S. Daukanto metais.
Muziejaus stenduose pasakojama apie S. Daukanto gyvenimo ir kūrybos kelią. Vertingiausi eksponatai: S. Daukanto „Lietuvos istorijos pirmasis leidinys 1893 m.“, „Būdo“ - antrasis leidimas, S. Daukanto rankomis padaryta kėdė, kuriai apie 140 m., mokslininkų knygos apie S. Daukantą, dokumentų kopijos iš jo studijų Vilniaus universitete, iš viso pasaulio ekslibrių kolekcija skirta 200 metų S. Daukanto jubiliejui.
