Įsigijai sporto klubo narystę, tačiau nežinai nuo ko pradėti? Abejoji dėl savo pasirinktos sportinės aprangos, neįsivaizduoji kaip naudotis pirmą kartą matomais treniruokliais, o dėl to, ar visas reikalingas priemones susidėjai į sportinį krepšį - nesijauti užtikrintai. Geri norai - puiku, tačiau kaip juos įgyvendinti, nežinant kelio, gali būti sudėtinga. Kodėl nepasirinkus treniruotės plano? Daugelis žmonių susirašo pratimus ant popieriaus lapo ar telefone ir sportuoja. Pasirinkę asmenines treniruotes būsite užtikrintas, kad jūsų atliekami pratimai yra teisingi ir tikslingai veda prie siekiamo tikslo. Asmeninis treneris padės atsikratyti skausmo, arba tiesiog suteiks daugiau pasitikėjimo savimi sporto salėje.
Jūs pradėjote rūpintis savo sveikata ir savijauta - einate į sporto salę, kodėl tada nervinatės? Daugumą žmonių, pirmi kartai sporto klube gąsdina ne mažiau, nei pirma diena mokykloje. Nesvarbu, kokias baimes jaučiate, žinokite, kad esate ne vienas. Padėsime jums įveikti šias baimes, kad galėtumėte labiau susikoncentruoti į savo sveikatą ir gerą savijautą. Gali atrodyti, kad visi čia žino, ką daro, tačiau nepamirškite - jiems kažkada irgi buvo pirmas kartas. Vos tapus sporto skubo nariu, jums praves trumpą instruktažą, paaiškins, kokias paslaugas galite rinktis, supažindins su sporto įranga ir kaip ja naudotis. Būsite nuvestas apžiūrėti persirengimo kambario, sužinosite, kada klube būna daugiausiai žmonių.
Sporto klubo naujoko gidas
1. Tinkama apranga - pasitikėjimo ir efektyvumo pagrindas
Jei sporto salėje esi naujokas, tikriausiai vis dar svarstai, ar tavo sportui pasirinkta apranga teisinga. Tinkama apranga padeda įgauti pasitikėjimo savimi, su ja gali efektyviau treniruotis. Nuo ko reikėtų pradėti renkantis aprangą? Pirmiausia, pasvarstyk apie savo tikslus - jei, pavyzdžiui, eini patobulinti ar auginti raumenis, pagrindinė tavo treniruočių ašis bus sunkieji svoriai - tokiu atveju, apranga turėtų būti laisvesnė, nevaržanti tavo judesių. Jei eini dėl aktyvesnės kasdienos ir planuoji intensyviau naudotis kardio treniruokliais, funkcine zona - aprangą rinkis labiau prigludusią prie kūno. Taip ji nemaišys tau bėgti ar minti dviratį. Pagalvok ir apie sportinės aprangos medžiagą - sportuoti bus lengviau, jei pasirinksi odai kvėpuoti leidžiantį, kūną vėsinantį audinį. Nepamiršk ir avalynės.
2. Sportinis krepšys: tik tai, ko reikia
Daugelis mėgstame krautis įvairius lagaminus, tačiau neretai į juos prikrauname nebūtinų dalykų. Lygiai ta pati taisyklė galioja ir renkantis priemones, kurias nešiesi į sporto salę. Apsvarstyk ir į sportinį krepšį dėk tik tai, ko tau gali prireikti - vandens atsargos, žingsniamatis, rankšluostis, įtvarai (jei jų reikia) ir dar keli atributai, kurie salėje tikrai pravers. Tiesa, nepamiršk apie nuvarginto kūno priežiūrą po treniruotės: įsidėk švarius rūbus, asmenines higienos priemones - sporto salės rūbinėse švara itin svarbu.
3. Informacijos paieška ir pasiruošimas
Jei turi galimybę, nepatingėk apie klubą, į kurį įsigijai narystę, pasidomėti kituose šaltiniuose. Interneto svetainėje, socialiniuose tinkluose, įvairiuose forumuose gali rasti nemažai naudingos informacijos, kuri padės sporto salėje nesijausti svetimu. Įprastai iš anksto gali nemažai sužinoti apie sporto klubų išplanavimą, turimus treniruoklius, dirbančius salės instruktorius ar asmeninius trenerius. Prieš įsigyjant sporto klubo narystę, kai kuriuose klubuose gali pabandyti ir nemokamą pirmą apsilankymą - jo metu gali apžiūrėti klubą, išbandyti treniruoklius, susipažinti su administracija ir pajausti sporto klubo atmosferą.
4. Baimės įveikimas: svetimi žvilgsniai ir koncentracija į tikslą
Svetimi nužiūrintys žvilgsniai - vienas populiaresnių mitų, dėl ko dauguma sportuoti sporto klubuose prisibijo. Tačiau šiuo atveju reikėtų suprasti, kad kiekvienas sportuojantis į treniruotes ateina su asmeniniais tikslais, sau išsikeltais iššūkiais, o treniruočių metu tik į tai ir koncentruojasi. Jei manai, kad jausiesi nejaukiai, į pirmą treniruotę ateik su draugu - bus drąsiau, galėsite vienas kitą motyvuoti. Tiek sporto salės naujokui, tiek sporto salės veteranui vienas svarbiausių dalykų yra koncentracija į savo tikslą. Kiekvienas jo siekia skirtingomis treniruotėmis, tau tereikia atrasti savąsias ir dėti visas pastangas, kad nuo jų nenukryptum.
Visi yra priimami. Nesvarbu, ar jūs profesionalus maratonų bėgikas, bandantis atsigauti po traumos, o galbūt žmogus, kuris nėra gyvenime padaręs nei vieno atsilenkimo. Visai nesvarbu, ką jūs mokate ar galite - jūs galite eiti visur - į sporto salę, treniruoklių salę, naudotis baseino arba SPA erdvėmis. Išbandykite viską, ką galite, net jei ir manote, kad tai ne jums. Sporto klube nesvarbu, kaip atrodote. Jei nesate tikras, kokius rūbus rinktis, pasidomėkite patarimais, kokią aprangą rinktis. Atminkite, kad sporto salėje lankosi įvairių formų žmonės su skirtingais tikslais ir skirtingais gebėjimais. Lygindamas save su jais nieko nepasieksite. Prakaituoja kiekvienas ir kiekvieno kūnas šiek tiek „dreba“ judant.
Kaip pradėti sportuoti: *gyvenimą keičiantys* patarimai, kaip būti nuosekliam, patarimai, kaip atsikratyti motyvacijos ir nerimo sporto salėje
Vaiko „ne“: savarankiškumo, kontrolės ir emocijų išraiška
„Ne!“ - vienas dažniausiai girdimų žodžių tėvų kasdienybėje. Ne rengtis, ne valgyti, ne eiti, ne miegoti. Toks vaiko elgesys dažnai kelia frustraciją ir verčia galvoti, kad vaikas tampa užsispyręs ar net „sunkus“. Tačiau specialistai ramina - nuolatinis „ne“ dažniausiai nėra blogo elgesio požymis, o natūrali vaiko raidos dalis.
„Ne“ - pirmasis savarankiškumo ženklas
Maždaug nuo 1,5-3 metų vaikas pradeda aktyviai suvokti save kaip atskirą asmenį. Jis atranda, kad gali turėti savo nuomonę, norus ir sprendimus. Žodis „ne“ tampa paprastu, bet labai galingu įrankiu išreikšti savarankiškumą. Vaikui tai nėra protestas prieš tėvus - tai bandymas pasakyti: „Aš esu, aš galiu rinktis.“
Kodėl vaikas taip dažnai sako „ne“?
- Ribotas žodynas: Mažiems vaikams dar trūksta žodžių apibūdinti savo jausmus, todėl „ne“ dažnai reiškia: „Aš pavargau“, „Man baisu“, „Nenoriu dabar“, „Noriu pats“.
- Kontrolės poreikis: Vaikas kasdien susiduria su daugybe taisyklių ir nurodymų. Sakydamas „ne“, jis bando atgauti kontrolės jausmą.
- Emocijų reguliavimo stoka: Vaiko smegenys dar tik mokosi valdyti emocijas, todėl stiprūs jausmai dažnai pasireiškia neigimu, pykčiu ar ašaromis.
- Pavargimas ar pervargimas: Kai vaikas pavargęs, alkas ar per daug stimuliuotas, „ne“ tampa greičiausiu atsaku į bet kokį prašymą.
Ką gali padaryti tėvai?
- Nepriimti „ne“ asmeniškai: Vaikas nesiekia jūsų įžeisti ar valdyti - jis mokosi būti savimi.
- Suteikti pasirinkimą: Vietoje „Apsirenk dabar“, siūlykite: „Rengiamės mėlyną ar žalią megztinį?“ Pasirinkimas mažina pasipriešinimą.
- Įvardyti vaiko jausmus: „Matau, kad nenori dabar. Tau turbūt sunku sustoti žaisti.“ Vaikas jaučiasi suprastas.
- Išlaikyti ribas: Supratimas nereiškia visko leidimo. Ribos suteikia saugumo.
- Būti nuosekliems: Aiškios, pastovios taisyklės padeda vaikui jaustis saugiai net ir tada, kai jis sako „ne“.
Kada „ne“ pradeda mažėti?
Augant vaiko kalbai ir emociniam intelektui, „ne“ palaipsniui praranda savo intensyvumą. Vaikas išmoksta derėtis, kalbėti ir išreikšti poreikius kitais būdais. Tai ženklas, kad raida vyksta sėkmingai.
Vaiko nenoras sportuoti: priežastys ir sprendimo būdai
Sporto treniruotės turėtų teikti malonumą ir stiprinti vaikų sveikatą, tačiau ne visiems mažiesiems tai asocijuojasi su džiaugsmu. Dažnai tėvams tenka susidurti su netikėta situacija - vaikas, kurį užrašė į pamėgtos sporto šakos treniruotes, staiga atsisako eiti, verkia ar net skundžiasi pilvo skausmais prieš užsiėmimą. Vaiko nenoras sportuoti dažnai slepia gilesnes priežastis, kurias suprasti - pirmas žingsnis sprendimo link.
Baimės priežastys
Baimės priežastys dažniausiai būna susijusios su nežinomybe - nauja aplinka, nepažįstami vaikai ir treneriai kelia nerimą. Psichologai pastebi, kad vaikams, ypač jaunesniems (4-7 metų), būdingas prisirišimas prie saugios aplinkos, todėl bet koks naujas kontekstas gali sukelti diskomfortą. Prof. Rasa Bieliauskaitė, vaikų psichologė, pastebi: „Daugelis vaikų bijo ne pačios veiklos, o reakcijos į jų klaidas. Ankstesnės neigiamos patirtys ypač stipriai veikia mažuosius. Jei vaikas patyrė nesėkmę, buvo išjuoktas ar nepripažintas sportinėje veikloje, tikėtina, kad jis vengti panašių situacijų. Perfekcionizmas - dar viena dažna priežastis. Mažieji, kurie bijo klysti ar neatitikti (dažnai įsivaizduojamų) standartų, gali vengti situacijų, kuriose, jų manymu, nesugebės būti tobuli. Tėvų lūkesčiai ar spaudimas taip pat gali tapti vaiko nerimo šaltiniu. Fizinio nepatogumo baimė ypač aktuali sportiniame kontekste.
Baimės požymiai
Skirtingi vaikai skirtingai išreiškia savo nerimą, todėl svarbu atpažinti įvairius baimės požymius. Psichosomatiniai simptomai dažnai išduoda stiprų nerimą - pilvo skausmas, galvos skausmas, pykinimas ar net temperatūros pakilimas prieš treniruotę. Šie simptomai realūs, nors jų kilmė - psichologinė. Elgesio pokyčiai taip pat išduoda drovų vaiką, kuris vengia sporto. Jis gali tapti irzlus, užsisklęsti, pradėti verkti ar net pykti, kai artėja laikas ruoštis treniruotei. Vaiko emocinė raida lemia, kad jaunesni vaikai dažnai negali tiksliai įvardyti savo jausmų, todėl tėvams tenka atidžiai stebėti mažųjų elgesį ir reakcijas. Svarbu atskirti laikinį adaptacijos periodą nuo ilgalaikės problemos.
Tėvų ir trenerių vaidmuo
Augančiam sportininkui įveikti nerimą padeda du svarbiausi suaugusieji - tėvai ir treneris. Tėvų vaidmuo prasideda dar namuose - jų požiūris į sportą, klaidas ir tobulumą formuoja vaiko suvokimą. Psichologai pabrėžia, kad suaugusiųjų elgesys yra galingesnis už žodžius - jei tėvai patys vengia fizinės veiklos ar bijo rizikuoti, vaikas perima šį modelį. Vaiko savivertė stipriai priklauso nuo to, kaip jis jaučiasi vertinamas namuose. Tėvai, kurie akcentuoja pastangas, o ne rezultatus, ugdo atsparesnę asmenybę. Trenerio pagalba vaikui, išgyvenančiam nerimą, neįkainojama. Patyręs specialistas geba sukurti tokią atmosferą, kurioje mažasis sportininkas jaučiasi saugus klysti ir mokytis. Vaiko adaptacija naujame kolektyve sėkmingesnė, kai tėvai ir treneris bendradarbiauja. Prieš užrašant į treniruotes verta susitikti su treneriu, papasakoti apie vaiko individualius bruožus, baimes ir poreikius.
Pasirengimas ir palaikymas
Pasirengimas sporto užsiėmimui prasideda ne persirengimo kambaryje, o namuose. Pokalbiai prieš treniruotę turėtų būti pozityvūs, bet ne spaudžiantys. Vietoj „Tikiuosi, šiandien padarysi viską gerai” veiksmingiau sakyti „Bus smagu pamatyti, ką šiandien išmoksi”. Svarbu pripažinti vaiko jausmus: „Suprantu, kad jaudinamės eiti, tai normalu. Psichologai rekomenduoja vengti pažadų apie apdovanojimus už dalyvavimą treniruotėje - taip skatinama išorinė motyvacija, kuri nėra ilgalaikė. Patyrę vaikų treneriai žino, kad baime nedingsta per vieną treniruotę, tačiau tinkamos strategijos gali žymiai pagreitinti adaptaciją. Treneris Tomas Balčiūnas, dirbantis su įvairaus amžiaus vaikais, dalijasi: „Dėmesys kiekvieno vaiko detalėms kuria pasitikėjimą. Įveikti sporto baimę - procesas, reikalaujantis kantrybės, nuoseklumo ir įvairių metodų derinimo. Baimės įveikimas prasideda nuo jos normalizavimo - vaikai turi žinoti, kad bijoti naujos aplinkos ar veiklos yra natūralu. Vaikų psichologai rekomenduoja atvirai kalbėti apie jausmus, nenuvertinant jų: „Visai normalu jaudintis prieš naują veiklą. Visi kartais bijome. Laipsniškas pripratinimas - vienas efektyviausių metodų. Sprendimai ir patarimai tėvams apima ir namų praktiką. Kai kurie elementai gali būti repetuojami šeimos aplinkoje, kur vaikas jaučiasi saugus - taip didinamas pasitikėjimas savimi. Vaizdingos vizualizacijos padeda mažiesiems sportininkams įveikti baimę. Galite paskatinti įsivaizduoti save atliekantį pratimus sėkmingai, aptarti, kaip jie jausis po treniruotės, koks bus pasididžiavimas savimi. Istorijos apie herojus, įveikusius baimes - galingas įrankis vaikų motyvacijai ugdyti. Dialogas apie jausmus turėtų vykti ne tik prieš ar po treniruotės, bet ir neutraliomis akimirkomis, kai vaikas nėra įsitempęs. Pirmoji treniruotė kelia daugiausiai nerimo, tad jai reikia ypatingo dėmesio. Svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas bus smagu, bet ir apie galimus iššūkius: „Gali būti, kad iš karto nepavyks visi pratimai, ir tai normalu. Jei nerimas nesilpnėja po 3-4 treniruočių, verta peržiūrėti strategiją. Psichologai perspėja - nereikia apkaltinti vaiko dėl jautrumo ar versti jį „užaugti”. Baimės įveikimo pratimai turėtų būti kūrybingi ir žaismingi, o ne traumuojantys. Nors dauguma vaikų baimių yra normalios ir įveikiamos, kartais nerimas perauga į rimtesnes problemas, kurioms išspręsti reikia profesionalios pagalbos. Kreipimasis į specialistus nėra tėvų nesėkmės ženklas - priešingai, tai rodo atsakingą požiūrį į vaiko emocinę sveikatą. Vaikų emocinė raida reikalauja profesionalaus požiūrio ir intervencijos, jei kliūtys tampa per didelės. Vaiko baimė sporto treniruočių - natūralus reiškinys, kurį galima suprasti ir įveikti taikant tinkamas strategijas. Svarbiausias žingsnis - atpažinti, kad vaiko jausmai yra realūs ir svarbūs, net jei suaugusiojo akimis atrodo nepagrįsti. Tėvų, trenerių ir specialistų bendradarbiavimas sukuria saugų tinklą, kuriame vaikas gali palaipsniui tyrinėti savo galimybes ir įveikti baimes. Nuoseklumas, kantrybė ir besąlygiškas palaikymas padeda vaikams atrasti džiaugsmą judesyje ir kolektyvinėje veikloje. Priklauso nuo vaiko temperamento ir patirties: kai kuriems užtenka kelių užsiėmimų, kitiems - reikia daugiau laiko ir nuoseklaus palaikymo. Prievarta didina baimę; rekomenduojama skatinti palaikyti, bet nenuteikti prieš sportą. Pasikalbėkite apie jausmus, išsiaiškinkite priežastis, pasiūlykite laikiną pertrauką ir ieškokite alternatyvių veiklų. Rinkitės individualius ar mažesnių grupių užsiėmimus, atsižvelkite į vaiko asmenybę ir pageidavimus.
Vaiko raidos ypatumai ir tėvų vaidmuo
Vaiko raida priklauso nuo daugybės - genetinių, fiziologinių, aplinkos - veiksnių. Harvardo universitete atlikto tyrimo metu nustatyta, kad jai didelę įtaką turi ir suaugusiųjų pasiruošimas tapti tėvais. Sportuojančių, taisyklingai besimaitinančių ir emociškai stabilių moterų kūdikiai, sulaukę 6 mėnesių, geriau atliko pažintinių funkcijų vertinimo testus. Vaiko raidos specialistai taip pat sutinka, kad didelę įtaką vaiko raidai turi bendravimas su tėvais. „Neuromokslininkė Urtė Neniškytė yra pasakiusi: „tai, ką kūdikis susirinko iki 6 mėnesių amžiaus, yra bazė. Tai, ką vaikui duodame per pirmuosius gyvenimo metus, išliks visam gyvenimui“. Kai pas mane atveda 2,5-3 metų amžiaus nekalbantį vaiką, dažniausia to priežastis - bendravimo stoka arba neteisingas bendravimas su vaiku iki metų“, - sako logopedė Diana Anušauskė-Švederauskienė. Pagrindine to priežastimi pašnekovė įvardina jaunų šeimų nepasiruošimą tėvystei ir naujiems iššūkiams: „Bemiegės naktys, nuovargis, pašliję santykiai, pogimdyminė depresija… Naujai „iškepta“ mama neturi nei jėgų, nei noro užsiimti su vaiku. Jai svarbu, kad vaikas būtų švarus, sausas, pavalgęs ir apkrautas žaislais. O vaikui svarbu kontaktas, šypsena, pakutenimai, pakalbinimai ir įvairūs sensoriniai stimulai.“ Logopedės teigimu, emocinė kūdikio aplinka stipriai veikia jo besiformuojančią nervų sistemą. Jei viskas vyksta teisingai, metų amžiaus vaikas jau taria pirmuosius žodžius bei garsažodius. Jei su vaiku pradedama bendrauti tik nuo metų, vaikas pradeda kalbėti 2,5-3 metų. „Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos tik trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro ir tenka labiau pasistengti, kad vaikas kalbėtų“, - pastebi D.Anušauskė-Švederauskienė.
Bendravimą keičia ekranai
Anot logopedės, pastaruoju metu daugėja nekalbančių 3-4 metų amžiaus vaikų, nors pagal raidą tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti sakiniais. „Dauguma sako, kad taip yra dėl išmaniųjų technologijų bumo. Manyčiau, išmanieji telefonai yra ne nekalbėjimo priežastis, bet priemonė. Jei tėvai su vaiku teisingai užsiims, jį kalbins, žais, pasakos, pieš ar užsiims kitokia veikla, dvidešimt minučių prie telefono kalbos raidai nepakenks“, - įsitikinusi specialistė. Klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi, kad ekranai smarkiai sutrikdo ne tik vaikų kalbos, bet ir socialinę, emocinę raidą. „Dažnai po mokomaisiais animaciniais filmukais ar kompiuteriniais žaidimais klijuojama edukacinė etiketė, tačiau nėra jokių svarių duomenų, kad tokie mokymo būdai yra efektyvesni už paprastą kontaktą. Atvirkščiai, skatina vaiką kalbėti minimaliai.“ „Analizuodama socialinės ir emocinės raidos iššūkius, matau, kad jauno žmogaus nervų sistema nėra prisitaikiusi prie šiandien pasiekiamo informacijos kiekio. Tai tolygu ką tik pradėjusiam skaityti šešiamečiui duoti išanalizuoti Šventą raštą. Tikėtina, viskas bus suprasta pažodžiui ir iškreiptai. Gyvo bendravimo šiuo metu pakeisti negali jokia man žinoma technologija“, - sako klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi.
Auklėjimo ir bendravimo klaidos
D. Anušauskė-Švederauskienė pastebi, kad didelis tėvų užimtumas, spartus gyvenimo tempas lemia vaikų nerangumą, o tai stabdo ir kalbos raidą. „Dabar vaikai į darželį ir atgal vežami automobiliu. Visur reikia skubėti, tad jie aprengiami ir nurengiami. Neliko pasivaikščiojimų arba jie reti. Tad organizmas vystosi pasyviai. Jei vėluoja motorinė, dažniausiai vėluos ir kalbos raida“, - teigia specialistė. Dirbdama logopedinį darbą, ji sako pastebinti nemažai tėvų daromų auklėjimo ir bendravimo klaidų. Viena jų - tėvai nusileidžia vaikams. „Tokie vaikai nemoka pralaimėti. Kabinete jie nežaidžia su nematytais žaislais ar priemonėmis, nes bijo nesėkmės. Arba susidomėję pradeda žaisti, o suklydę pravirksta“, - pasakoja pašnekovė. Kai kurie vaikai užsiėmimų metu vaikšto po kabinetą, viską krausto, daro, ką nori, o sudrausminti pyksta. Šiems, pašnekovės teigimu, tėvai laiku nenubrėžė ribų. „Tokiu atveju nukenčia logopedinio užsiėmimo kokybė, nes didelė dalis laiko skiriama deryboms su vaiku ir taisyklių kūrimui“, - apgailestauja logopedė. Specialistė taip pat pastebi, kad šiandien vaikai nemokomi baigti pradėtų darbų. „Neraginami, pavyzdžiui, susitvarkyti žaislų, vaikai neturi valios ir kantrybės. Ir logopedo kabinete jie taip pat neturi kantrybės laukti, nemėgsta kartoti artikuliacinių pratimų, skiemenų ar žodžių, nepabaigia veiklos arba daro bet kaip.“ Jei tėvai linkę viską daryti už vaiką, „hipergloboti“, užsiėmimuose jis jaučiasi nesaugus, nenoriai mokosi, nenori atlikti užduočių, laukia, kol jas atliks kas nors kitas. „Tai - emociškai nestabilūs, nesavarankiški vaikai, kurie kalbos ugdymo rezultatų pasiekia daug lėčiau“, - teigia logopedė.
Patarimai tėvams, kaip reikėtų kalbėti su savo vaikais
Kad vaikas pradėtų kalbėti, pirmaisiais gyvenimo metais reikia tobulinti sensorines, motorines, pažintines funkcijas.
- Pirmiausiai (iki 8 mėn.) vaikas kitų žmonių kalboje pradeda skirti intonaciją, todėl reikia kalbėti išraiškingai, vartoti daug jaustukų, ištiktukų (ai, nu-nu, kū-kū, fui).
- Bendraujant vaikas turi matyti jūsų veidą, kad galėtų kopijuoti artikuliaciją (tarimo judesius).
- Kalbėkite lėtai, dažniau naudodami dviejų žodžių frazes arba tik daiktų ir veiksmų pavadinimus.
- Kalbėkite su vaiku tik apie tai, ką šiuo metu su juo veikiate, arba apie tai, kas jį supa, ką nesunku jam parodyti. „Radijinis“ ištisinis kalbėjimas netikslingas - vaikui iki vienerių metų sunku išskirti žodžius ilgame kalbos sraute.
- Vienerių metų vaikas turi suprasti aplinkinių kalbą, t.y. turi būti sukaupęs pakankamą vidinį žodyną ir žinoti, kaip pavadinti daiktą / dalyką primityviai, pavyzdžiui, garsažodiu: ate, bum, ojoj, au, kaka ir pan.
- Kai vaikas taria 6-8 garsažodžius, po truputį pereikite prie lengvos skiemeninės struktūros žodžių, susidedančių iš dviejų atvirų skiemenų: lova, koja, bėga, sėdi, imu. Pastaba: vaiką mokyti kalbėti reikia emocingai žaidžiant, negalima vaiko prašyti pakartoti. Kai vaikas bus pasiruošęs, jis tai pasakys spontaniškai.
Yra du dalykai, kurių labiausiai laukia visi naujai iškepti tėvai: vaiko pirmasis žingsnis ir vaiko pirmasis žodis. Abu jie kelia tėvų susijaudinimą, o neretai - ir susirūpinimą. Juk - toli gražu - kūdikiai ne visada vystosi taip greitai, kaip mes, tėvai, norėtume. Kada reikėtų sunerimti, jei vaikas vis dar nekalba? Naujagimiai dar nemoka kalbėti, todėl savo jausmus išreiškia per verksmą ir riksmą. Kiek vėliau, būdami 2-3 mėnesių, kūdikiai pradeda vogruoti, guguoti, čiauškėti. Nors šie garsai yra skirtingi bei atspindi mažylio nuotaiką ir emocijas, bendravimu pavadinti to dar negalime. Pirmoji komunikacija atsiranda tada, kai mama nesąmoningai atkartoja kūdikio garsus. Nustebęs, jis ima juos kartoti. Šitaip tarp mamos ir vaiko užsimezga pirmasis dialogas. 10 mėnesių amžiaus kūdikis jau gali bandyti kartoti gimtosios kalbos garsus, o nuo 12 mėnesių - tarti pavienius žodžius (nuo kelių iki keliasdešimt žodžių). Įdomu tai, kad jau nuo pat pradžių jis kalba ištisais „sakiniais“. Nors jūs girdite tik žodį ar net skiemenį, vaiko galvelėje tuo metu sukasi visas kontekstas. Pavyzdžiui, sakydamas „tėtis“, jis gali turėti omenyje „tėti, paimk mane ant rankų“, „tėti, duok kamuolį“ ir t. Jei vaiko kalba vystosi sklandžiai, 18-24 mėnesių vaikas jau gali konstruoti dviejų žodžių sakinius, sparčiai plečiasi jo žodynas. Pastaruoju metu pastebima vaikų kalbos vystymosi sutrikimų tendencija. Mūsų dienomis vis daugiau tėvų kreipiasi į logopedus dėl įvairių vaikų kalbos problemų. Nors tinkamai besivystantis 5 metų vaikas jau turėtų gebėti aiškiai kalbėti ir reikšti mintis, deja, realybė dažnai kitokia. Žiūrėdamas filmuką, vaikas pasyviai klausosi. Jo kalbos centrai, artikuliacija nedirba, o tai reiškia, nesivysto. Moksliniai tyrimai įrodė, kad kuo daugiau laiko mažyliai leidžia prie prietaisų, tuo labiau kenčia jų bendravimas ir kitos kalbą ir intelektą vystančios veiklos. Deja, dauguma tėvų leidžia savo atžaloms neribotai sėdėti prie elektroninių prietaisų. Juk tai yra lengviausias ir be galo patogus kelias: vaikui tyliai sėdint, nereikia su juo dirbti, bendrauti, rodyti pasaulio ir stengtis. Vėliau, susidūrus su tokio elgesio pasekmėmis, dažnai būna per vėlu. Jei vaikas dar nekalba, vertėtų vengti dvikalbystės. Geriausia - pasirinkti vieną kalbą, kurią vartosite namuose, ir ja bendrauti. Vaiko raidą lemia tėvų pavyzdys ir aplinka, kurioje jis auga. Norint, kad mažylio kalba sparčiai vystytųsi, vertėtų atkreipti dėmesį į tėvų žodyną. Augdamas ir girdėdamas įvairius garsus, jis turi turėti, iš ko mokytis. Tėvai dažnai kartoja klaidą, mėgdžiodami vaiko iškreiptus žodžius, užuot stengęsi kalbėti pilnais, aiškiais sakiniais. Rezultatas: vietoje to, kad mokytųsi iš tėvų ir tobulėtų, vaikas įsimena savo netaisyklingai ištartą žodį. Taigi jeigu jūsų atžala rodo į kačiuką ir sako „miau“, atsakykite: „Taip, tai kačiukas.“ Jokiu būdu nekartokite jo skleidžiamų garsų. Kad vaikas suprastų ne tik jūsų emociją, bet ir žodžių prasmę, kalbėkite aiškiai, lėtai, taisyklingai. Tardamas š, ž, č, dž garsus iškiša liežuvį tarp dantų.
