Savižudybė yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų pasaulyje. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje nusižudo daugiau nei 720 000 žmonių. Savižudybė yra trečia pagrindinė mirties priežastis tarp 15-29 m. asmenų pasaulyje. Teigiama, kad 29-60 proc. paauglių yra kada nors galvoję apie savižudybę, o 7,5-9 proc. yra turėję realių ketinimų tai padaryti. Statistika rodo, kad berniukai žudosi dažniau nei mergaitės, mergaitės dažniau ir aktyviau ieško pagalbos.
Savižudybių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kasmet mažėja, visgi šis skaičius lyginant su kitomis šalimis, yra aukštas. Pagal jaunų žmonių savižudybių skaičių, Lietuva vis dar pirmauja Europoje. A. Jonkutė (2021 m.) teigia, kad pasaulinės pandemijos metu socialinių kontaktų apribojimas, karantinas, pasikeitęs laisvalaikis, ekonominiai iššūkiai neigiamai veikė jaunų žmonių psichologinę sveikatą. Tačiau grįžimas į mokyklą, patyčios joje taip pat didino streso lygį, nerimą. Bobinienė I. (2023 m.) teigia, kad net trečdalis mokinių turi savižudybės riziką, todėl vaikų savižudybėms reikia skirti itin didelį dėmesį.
Savižudybė - reiškinys, apie kurį vos tik išgirdus kyla begalė jausmų. Nejauku. Iki galo nepažinta. Kai pagalvoji, kad savižudybė talpina savyje visa, kas nebetelpa pačiame žmoguje - sielvartą, vienišumą, prislėgtumą, bejėgiškumą ir beviltiškumą, ji tampa, rodos, neaprėpiamai gili. Džiugina tik tai, kad savižudybių skaičius Lietuvoje sulig kiekvienais metais mažėja, tiesa, gąsdinantis išlieka vaikų ir paauglių savižudybių skaičius - šis nežymiai, bet auga.
Statistiniai duomenys
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje išdėstyti savižudybių rodikliai Lietuvoje 2019-2024 m.
| Metai | Iš viso mirčių Lietuvoje | Mirtys dėl savižudybės Lietuvoje | Iš viso savižudybių tarp 10-14 m. asmenų | Iš viso savižudybių tarp 15-19 m. |
|---|
Duomenys parodo, kad jaunų asmenų savižudybių aukščiausias rodiklis buvo 2019 m., po to šis skaičius palaipsniui mažėjo. Visgi 2024 m. Žemiau pateiktoje lentelėje išdėstyti tyčinių susižalojimų duomenys tarp 10-19 m.
| Metai | Iš viso 10-19 m. |
|---|
Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad lyginant lyties skirtumus tarp jaunų žmonių savižudybių, vaikinų savižudybės įvyksta dažniau nei merginų. Nuo 2019 m. iki 2024 m. Lietuvoje iš viso tarp 10-19 m. nusižudė 59 vyrai ir 18 moterų.
Kada ir kaip kalbėtis su vaiku apie savižudybę?
Jei vaikas užsimena apie savižudybę ar kitaip išreiškia savižudiškas mintis, būtina reaguoti. Net ir jei atrodytų, kad tai buvo juokelis ar angliškai išreikštas sakinys, kurio galbūt vaikas ir pats ne visiškai suvokia. Išgirdus tokias vaiko mintis, būtina apgalvoti situaciją, pagalvoti, kas vaiką slegia, liūdina. Reikėtų apgalvoti, ką tėvai su vaikais gali išspręsti patys, gal reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus.
Vaikų savižudybės riziką psichikos sveikatos specialistai vertina ligoninės priimamajame bet kuriuo paros metu arba poliklinikoje darbo metu. Pabrėžiama, kad, esant savižudybės rizikai, nereikia iš anksto užsiregistruoti, galima vykti tiesiai į įstaigą. Bobinienės I. teigimu, vaiko hospitalizavimas tėvams neretai sukelia sumaištį, įvairius jausmus. Būtina suprasti, kad ligoninėje teikiamos intensyvios konsultacijos, dirbama tikslingai, bendradarbiaujama su vaiku ir tėvais. Ligoninė - saugi vieta, kur vaikas ne tik gyja, bet ir yra apsaugotas.
Tėvams dažnai atrodo neįmanoma pašalinti visų rizikos veiksnių, tačiau priemonių prieinamumo sumažinimas yra svarbi savižudybių prevencijos dalis. Svarbu šiuos pokyčius aptarti su vaiku, kad jis jaustų rūpestį, o ne kontrolę. Savižudybės krizė dažnai tėvus visiškai įtraukia, tačiau svarbu matyti vaiką ne tik per krizės prizmę - jis turi asmenybę, pomėgius, svajones. Vaiko santykis su tėvais - vienas svarbiausių. Jame kyla daug įtampos, bet jame ir daugiausia potencialo gydytis. Reikėtų mažinti kontrolę, stiprinti ryšį, ieškoti bendro laiko, kurti balansą tarp sunkių ir gerų patirčių. Pyktis šeimoje nėra blogas - svarbu, kad jis būtų išreiškiamas konstruktyviai.
Santykiai su bendraamžiais gali būti tiek pagalba, tiek našta. Paaugliai patys renkasi draugus - vieni santykiai suteikia supratimą ir bendrystę, kiti - apsunkina. Tėvams svarbu nebijoti kalbėtis apie jautrius dalykus - netektis, traumas, savižudybės mintis. Santykiai tarp tėvų stipriai veikia vaiko savijautą. Jei namuose vyrauja konfliktai ar atitolimas, tai kelia įtampą vaikui.
Kaip kalbėtis su vaiku apie artimo žmogaus savižudybę?
Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko amžių prieš pradedant kalbėti apie artimo žmogaus savižudybę. Nėra blogai su vaiku kalbėtis apie mirtį, tačiau gali būti labai sunku atsakyti į klausimus apie gyvenimą bei mirtį. Jeigu tėvai laukia kol vaikas pats pradės apie tai kalbėti, yra didelė tikimybė, kad vaikas gaus informacijos iš kitur. Vaikai yra skirtingi bei reaguoja skirtingai, tačiau vaikai kitaip nei suaugę moka pernešti skausmą. Jų skausmas bei nerimas gali išsijungti bei vėl įsijungti. Yra labai svarbu, kad jie turėtų galimybę jausti suaugusius šalia, kurie galėtų išklausyti, būtų atviri jų klausimams, kurie galėtų padėti vaikams reguliuoti jų emocijas.
Būkite atviri ir pasakykite tiesą vaikams, kas nutiko. Reikia vaikui papasakoti, kodėl tai įvyko, bet neduoti laisvės spekuliacijoms. Kai žmogus serga depresija, jo mintys yra tamsios. Šviesios ir pozityvios mintys pamažu išnyksta. Kai žmogus nusižudo, vaikui turi būti suteikta informacija apie tai, kaip tai įvyko. Leiskite vaikui išreikšti visas emocijas - tokias, kaip pyktį ar palengvėjimą. Kalbėkite su vaiku atvirai apie mirusįjį bei mirtį, kad ir jis taip pat galėtų atvirai kalbėti apie šią situaciją.
Paaiškinkite vaikui, kad savižudybė nėra normalus elgesys ir kad tai nėra problemų sprendimo būdas. Nekalbėkite su vaiku apie savižudybę bei mirtį jiems prieš miega. Paaiškinkite vaikui, kad tai yra ne jo atsakomybė ar kaltė, jog kažkas nusižudė. Kalbėkite ir klauskite savo vaiko, ką jis galvoja apie savižudybės priežastis. Jeigu yra imanoma, vaikas turetų atsisveikinti su mirusiu. Tai padės jam suvokti, kad miręs žmogus yra tikrai mires. Labai svarbu gerai paruošti vaiką šiam atsisveikinimui, kad jis jaustųsi saugus ir nejaustų išgąsčio. Duokite vaikui laiko prisiminti mirusįjį ir leiskite kurį laiką palaikyti ryšį su juo. Pasiimkite vaiką kartu į laidotuves, nes jis neturetų būti paliktas pas giminaičius ar draugus per laidotuves. Slėpimas sukuria nesaugumo jausmą bei duoda peno fantazijoms.
Vaikai turi kalbėtis su suaugusiu apie tai, ko tikėtis iš artimos aplinkos, kokius jiems klausimus gali uzduoti aplinkiniai, kaip jiems atsakyti į tuos klausimus, ką jie gali papasakoti savo draugams darželyje ar mokykloje.
Kaip reaguoti, jei vaikas grasina nusižudyti?
Jei vaikas užsimena apie savižudybę ar kitaip išreiškia savižudiškas mintis, būtina reaguoti. Net ir jei atrodytų, kad tai buvo juokelis ar angliškai išreikštas sakinys, kurio galbūt vaikas ir pats nevisiškai suvokia. Išgirdus tokias vaiko mintis, būtina apgalvoti situaciją, pagalvoti, kas vaiką slegia, liūdina. Reikėtų apgalvoti, ką tėvai su vaikais gali išspręsti patys, gal reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus.
Kai šio amžiaus vaikai pasako ,,Nebenoriu gyventi“, ,,Nusižudysiu“, dažniausiai tai įvyksta pykčio metu, kai ko nors negauna arba viskas vyksta ne pagal jų norus. Ir kuo tėvai labiau sureaguoja, tuo tas elgesys dažnėja. Netinkamas sureagavimas yra vaiko norų tenkinimas, ar labai išsigandusi veido išraiška. Kartais vaikai pajutę silpną tėvų vietą ima tai kartoti ir tuo naudotis. Taigi jei tai tampa įpročiu, pasistenkite sukontroliuoti veido išraišką ir ramiai kalbėkitės su vaiku. Galima vaiko klausti: ,,Ką tu tuo nori pasakyti?“, ,,Kaip tai atrodytų?“ Vienas vaikas pasakojo: ,,na paimsiu šautuvą ir nusišausiu, tada gulsiu ant žemės ir pagulėsiu.“. O paklaustas, o ką darysi, kai atsibos būti mirusiam, atsakė, kad eisiu žaisti arba gulėsiu, kol mama duos pažaisti su telefonu. Vaikai šiame amžiuje dar nesuvokia mirties baigtumo ir kuria istorijas, ką veiktų mirę. Iš tikrųjų jie mirti nenori, o nori gauti dėmesio, valdžios, skanėstų arba pramogų. Mažuosius galima mokinti sakyti, kad ,,Aš labai pykstu ir noriu...“. Toliau tinka visos technikos tinkančios pykčio valdymui.
Vaikai ir paaugliai jau daugiau supranta ir gali siekti daugiau tikslų tokiu pasakymu. Jeigu jau vaikas pasakė, kad nebenori gyventi daugiau, reiktų gilintis kokios tai priežastys. Jei vaiką užvaldžiusios pykčio emocijos, padėti nusiraminti. Jei liūdesys stengtis išklausyti, stiprinti ir guosti. Svarbiausia vaiką priimti su neigiamomis emocijomis - pykčiu, liūdesiu, kalte, gėda ar baime. Labai svarbu vaiką priimti, suprasti, nekaltinti ir jokiu būdu nesakyti, kad tavo problemos, tai ne problemos. Vėliau vaikui nusiraminus galima vaikui užduoti tokį klausimą. ,,Ko tokiais žodžiais sieki ar labai pyksti, ar nori mane įskaudinti ar iš tikrųjų nenori gyventi?“ Jei tai pyktis, kalbėtis kaip tvarkytis su pykčiu. Jei nori įskaudinti, tai sakyti, kad man iš tikrųjų skauda, nes Tu man labai rūpi, aš tave labai myliu. Ką aš galiu padaryti, kad daugiau nebenorėtum grasinti man, kad nusižudysiu“. Dar galima klausti: ,, O kaip tu norėtum, kad būtų?“ Svarbu nepasiduoti manipuliacijomis. O jei vaikas ar paauglys sako, kad labai rimtai galvoja apie savižudybę, tada klausti ar jau yra sugalvojęs kaip tai padarys. Šiuo klausimu tikrai nepaskatinsite planuotis savižudybės, o išgirsite, kiek Jūsų vaikui reikia pagalbos, kurią galėsite suteikti pačiu laiku. Jei yra konkretus planas drąsiai, kreipkitės į specialistus, nes pavojingiausia likti vienam su vaiku ir jo problema. Riziką, kad vaikas bandys žudytis padidina jei vaikas turi draugų, kurie jau tai bandė arba tai padarė. Bet kokiame amžiuje į vaiko pasakymą ,,Nebenoriu gyventi.” ,,Nusižudysiu.“, reikia reaguoti rimtai kaip į pagalbos prašymą.
Savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui nereikėtų sakyti „tu nesi vienas“ arba „nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekada nėra šovę į galvą tokių minčių“. Frazės „tu turi dėl ko gyventi“, „tavo mintis įskaudins šeimą“ arba „pažiūrėk, kiek gražių dalykų aplink“ taip pat nėra tinkamos. Jei nerandate tinkamų žodžių, tiesiog būkite šalia, palieskite ranką, petį, pakvieskite pokalbiui, tiesiog išklausykite. Jei krizę išgyvenantis žmogus nenori jums išsikalbėti, suraskite specialistą, padėkite užsiregistruoti, palydėkite. Nepalikite savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus vieno.
"Gyvenu sveikai": Kokius pirmus žodžius sakyti apie savižudybę galvojančiam žmogui?
Ką daryti, kad sumažinti savižudybių riziką?
Prevencija pirmiausia prasideda šeimoje - tėvų ir vaikų santykių stiprinime, atvirume, bendrame laike bei rūpinantis visos šeimos psichologine sveikata. Pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams - jų emocinė sveikata tiesiogiai veikia vaiko gijimą. Pagrindinė žinutė - savižudybė nėra išeitis, o pagalba yra pasiekiama visada.
Geros patirtys - būtina rūpintis, kad gyvenime atsirastų daugiau malonių veiklų: atostogos, gamta, sportas, kūryba, muzika. Konstruktyvūs santykiai - draugai, seneliai, treneriai, kiti reikšmingi suaugusieji. Susidūrus su vaiko savižudišku elgesiu, pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams. Dažnai pačių tėvų išgyvenimai ir traumos turi įtaką vaiko elgesiui, todėl ir patys tėvai turi rūpintis savo psichine sveikata, tai svarbi visos šeimos gijimo dalis.
Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) teigia, kad išgyvenant vaiko savižudybės krizę, tėvus neretai kamuoja kaltės jausmas. Visgi turime suprasti, kad tėvai visuomet padaro geriausia, ką gali tuo gyvenimo etapu. Esant kaltės jausmui, galime sau priminti, kad nė vienas tėvas neužaugino vaikų be klaidų, sunkumų. Užtenka būti pakankamai gerais tėvais, kad vaikas galėtų sveikti. Taip pat niekada nevėlu keisti savo elgesį, ieškoti atviresnio, tikresnio santykio su vaiku net ir vėlesniame gyvenimo etape. Prasminga ieškoti santykio artumo su vaiku bet kokiame amžiuje.
Šeimai, išgyvenant vaiko savižudybės krizę, yra itin sudėtinga, nes visos jėgos yra nukreiptos į vaiko poreikius, jo gijimą. Visgi reikia nepamiršti ir savęs. Kartais patiems tėvams pasijutus geriau, išėjus iš „užstrigimo“ taško, pokytis įvyksta ir vaiko gyvenime. Taigi, sutelkimas jėgų turi būti nukreiptas ne tik į vaiko poreikius, bet ir į savo paties. Tėvams taip pat reikalinga psichologo, psichoterapeuto pagalba. Taipogi reikia rasti laiko poilsiui, atsipalaidavimui (pasivaikščiojimas, sportas, baseinas, knygų skaitymas ir pan.). Verta pasitelkti tikėjimą ateitimi, gyvenimu, sveikimu. Teigiama, kad religijose slypi nemaža žmonijos patirtis ir išmintis.
Tėvams reikėtų priimti savo galimybių ribotumą ir suprasti, kad yra dalykų, kurie nuo jų nepriklauso - aplinka, vaiko charakteris, kitų elgesys, situacijos. Tėvai stengiasi padaryti viską, ką gali tuo metu, tačiau visko gyvenime nesukontroliuosi šimtu procentu.
Psichoterapeutė teigia, kad savižudiškos mintys dažniausiai yra epizodinės, dažniausiai žmogus negalvoja apie savižudybę nuolat, todėl tuo metu, kai mintys apie tai atitolsta, reikėtų mokytis kalbėti apie savo jausmus, susidaryti savo saugumo planą, užsirašyti psichologų, emocinių linijų, draugų kontaktus, juos visada su savimi turėti ir skambinti pasijutus prastai. Taipogi patariama susiplanuoti savo laiką, darbus, nes kai savižudiškų ketinimų turintis asmuo turi daug tuščio laiko, gali užeiti suicidinės mintys.
Svarbu nepraleisti pro ausis sakomų frazių „daugiau nebegaliu“, „nebeturiu jėgų“, „aš pasiduodu“, „viskas beviltiška, nieko nebegaliu padaryti“. Psichologinis skausmas sunaikina galimybę suvokti situaciją realiai, imtis geriausių sprendimų. Išgyvenant savižudybės krizė, nebeveikia loginis mąstymas, žmogus įtiki išsivadavimo iš kančios iliuzija. Tikrasis savižudybės krizę išgyvenančio asmens noras yra ne išnykti, o nebekęsti to nepakeliamo skausmo ir sustabdyti kančią.
Mitas: žmonės nusižudo be jokių išankstinių ženklų. Yra ženklų, kurie rodo, kad žmogus galvoja apie savižudybę. Dauguma žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, vienu ar kitu būdu praneša apie tai. Kartais jie tai sako tiesiai, pavyzdžiui, „aš nusižudysiu“. Kartais jie kalba užuominomis, pavyzdžiui, sakydami, kad jie tik sukelia problemų kitiems, arba kad kitiems būtų geriau be jų. Ženklus apie savižudybę galima pastebėti ir iš pasikeitusio žmogaus elgesio, pavyzdžiui, jei paauglys pradeda gerti, tampa piktesnis arba atstumia savo draugus. Ne visada lengva suprasti šiuos ženklus. Kartais tik po mėginimo nusižudyti ar net savižudybės, suprantame, kad žmogus turėjo tokių minčių. Niekas negali visiškai tiksliai suprasti kitų žmonių minčių, bet jeigu pasidarė neramu dėl draugo ar kito žmogaus, geriau tai aptarti. Kalbėkis su suaugusiais, patikimais draugais, arba tiesiog paklausk žmogaus: „Ar kada nors jautiesi taip blogai, kad galvoji apie savižudybę?“ Jei žmogus atsako teigiamai, labai svarbu paskatinti jį ieškoti pagalbos. Tai gali būti pokalbis su tėvais, mėgstamu mokytoju ar psichologu. Nepažadėk laikyti paslapties apie savižudiškas mintis, nes tai gali būti gyvybės ir mirties klausimas.
Taip pat svarbu suprasti, kad aplink yra žmonių, kurie nori padėti ir tikrai padės.
