Teisėje yra svarbus mirties momento ir fakto nustatymas. Mirties momentas - laikas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba visiškai ir negrįžtamai nutrūksta visos smegenų funkcijos. Mirties faktas nustatomas negrįžtamai nutrūkus žmogaus kraujotakai ir kvėpavimui arba įvykus žmogaus smegenų mirčiai. Šioji nustatoma pagrįstais tyrimų metodais įrodžius, kad visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veikla yra negrįžtamai nutrūkusi, o žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas išlieka tik palaikomi dirbtinių priemonių. Smegenų mirtis nustatoma tik stacionarioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje.
Mirties faktas įregistruojamas gavus medicininį mirties liudijimą (laikiną ar galutinį). Laikinas medicininis mirties liudijimas išduodamas, kai jo išrašymo metu nežinoma mirties priežastis, reikia atlikti papildomą lavono ar jo audinių tyrimą mirties priežasčiai nustatyti arba patikslinti.
Lietuvoje mirties nustatymo ir registravimo tvarką reglamentuoja Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas (1997, nauja redakcija 2002), Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001). Smegenų mirtį nustato ne mažiau kaip 3 gydytojų (vienas jų turi būti neurologas ar neurochirurgas) konsiliumas. Nustatant smegenų mirtį, neturi teisės dalyvauti chirurgai transplantologai ir kiti asmenys, dėl kokios nors priežasties suinteresuoti mirštančiojo organų bei audinių transplantavimu.
Teisę nustatyti asmens mirties faktą turi asmens sveikatos priežiūros specialybių gydytojai, gydytojas patologas, teismo medicinos ekspertas, gydytojų konsiliumas, skubios nestacionarios medicininės pagalbos įstaigų slaugos specialistai, slaugos specialistė, tiesiogiai atlikusi mirusiojo sveikatos priežiūrą nesant gydytojo.
Asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduoda medicininį mirties liudijimą ar medicininį perinatalinės mirties liudijimą. Medicininis perinatalinės mirties liudijimas išduodamas gimus negyvam naujagimiui (kūno svoris nuo 500 g, gestacinis amžius nuo 22 savaičių) ar po gimimo išgyvenusio ne ilgiau kaip 6 dienas; po gimimo išgyvenusiam ilgiau, išduodamas medicininis mirties liudijimas.
Apie mirtį turi būti pareikšta ir ji įregistruota ne vėliau kaip per 3 paras nuo mirimo ar mirusiojo suradimo laiko. Kartu su pareiškimu įregistruoti mirtį pateikiamas medicininis mirties liudijimas ar įsiteisėjęs teismo sprendimas paskelbti asmenį mirusiu.
Asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jei jo gyvenamojoje vietoje 3 metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jam dingus be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba leidžia spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, - kai apie asmenį duomenų nėra 3 mėnesius. Karys ar kitas asmuo, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu ne anksčiau kaip praėjus 2 metams nuo karo veiksmų pabaigos dienos.
Paskelbto mirusiu asmens mirties data laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jei paskelbiamas mirusiu asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę ar leidžia spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną.
Mirties faktas įregistruojamas pateikus mirusiojo asmens tapatybės dokumentą, medicininį mirties liudijimą, jei Lietuvos pilietis mirė užsienyje - užsienio valstybės atitinkamos įstaigos išduotą medicininį mirties liudijimą ar mirties liudijimą (išrašą iš mirčių registro). Mirtį registruoja mirusiojo gyvenamosios vietos ar mirimo vietos viena iš įstaigų - civilinės metrikacijos, Lietuvos Respublikos konsulinė įstaiga, miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, seniūnijų (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) seniūnai. Mirtis registruojama įrašant mirties įrašą ir išduodant mirties liudijimą.
Perregistruojant užsienyje mirusio Lietuvos piliečio mirtį būtina pateikti užsienyje išduoto mirties liudijimo vertimą (legalizuotą Lietuvoje ir patvirtintą notaro) ir mirusiojo asmens dokumentą. Užsienio piliečio mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo nuolatinė jo gyvenamoji vieta mirties momentu, teisę.
Literatūrinis teismas ir teisės samprata
Gruodžio 21-ąją, šį sekmadienį, Vilniaus mažajame teatre (VMT) spektaklį „Marti“ išvysiančios publikos laukia netikėta šio scenos kūrinio tąsa. Vos pasibaigus pagal žymiausią lietuvių literatūros klasikės Žemaitės kūrinį pastatytam spektakliui, į sceną žengs teisininkai, o pjesės veikėjai taps kaltinamaisiais ir kaltintojais. Teatro scena virs teismo sale - prie aktorių prisijungs profesionalūs teisėjai, advokatai ir prokurorai. Žiūrovams taip pat bus patikėtas svarbus vaidmuo. Šios teismo idėjos autorė įsitikinusi, jog toks spektaklio tęsinys suteiks publikai galimybę būti ne pasyviais stebėtojais, bet ir aktyviais dalyviais, galbūt net persvarstyti savo laikyseną tam tikrų poelgių, veikėjų ir vertybių atžvilgiu.
Spektaklį pagal Žemaitės kūrinį „Marti“ prieš septynetą metų VMT pastatė režisierė, šio teatro Meno skyriaus vadovė Gabrielė Tuminaitė. Ji dirbo kartu su rašytoja, dramaturge Paulina Pukyte, kuri žymųjį apsakymą pavertė pjese, pritaikyta šiuolaikinio teatro scenai.
2025-ieji, kai minimos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, žinomos Žemaitės slapyvardžiu, 180-osios gimimo metinės, tampa puikia proga ne tik prisiminti žymiausią jos apsakymą, bet ir naujai įsiklausyti į jos papasakotą istoriją, įvertinti veikėjų poelgius šių laikų kontekste.
Pasak P. Pukytės, nors ir parašytas kitu laikmečiu, galiojant kitoms socialinėms normoms, „Marti“ yra įžvalgus, aštrus, jautrus pasakojimas apie nepavydėtiną moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje, kurioje, anot jos, ir dabar tebegyvename. „Reikalai po truputį keičiasi, visuomenė, socialiniai santykiai tobulėja, bet ši baisi archajiška istorija vis dar yra ir apie mus, apie tai, kokie baisūs dalykai gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip „pagrindinė visuomenės ląstelė“, tai yra šeima, kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti“, - sako pjesės „Marti“ autorė.
Jos įsitikinimu, šiandien svarbūs ir dar du šio apsakymo aspektai. Visų pirma, jame parodoma, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą, kuris nori ir drįsta būti kitoks. „Taip pat teigiama, kad kai kurios mūsų liaudies tradicijos ir vadinamoji išmintis nebėra vertingos ir saugotinos, netgi yra tapusios žalingos tiek individui, tiek bendruomenei - būtent šią mintį akcentavome spektaklyje mano parašytu dramaturginiu intarpu į Žemaitės tekstą“, - paaiškina pašnekovė.
„Marčios“ režisierė G. Tuminaitė pasakoja, jog šis spektaklis, nors gyvuoja jau kelerius metus, iki šiol yra gausiai lankomas ir kelia diskusijas. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių ieškoti naujų būdų apmąstyti ir įvertinti šį kūrinį. Taip G. Tuminaitei kilo mintis įvesti į sceną literatūrinio teismo formatą - savotišką pjesės pratęsimą. Jį įgyvendinti ėmėsi teisininkė prof. dr. Snieguolė Matulienė, su kuria režisierė konsultavosi dar statydama šį spektaklį.
„Tokie literatūriniai teismai yra labai įdomi, realiai egzistuojanti praktika, į kurią mokydamiesi neria teisės studentai. Taigi, galima sakyti, kad literatūroje ir dramaturgijoje egzistuojantys siužetai nuo senų laikų kaip archetipai veikia ir šiandieną, - sako G. Tuminaitė. - Vertindami Žemaitės ar Šekspyro laikus, neretai mąstome, jog esame pažengę toli į priekį, tačiau verta apsvarstyti, ar išties tas žingsnis į priekį buvo padarytas. Mano manymu, kultūra - literatūra, teatras, kitos meno formos - tiesiogiai dalyvauja žmonių sąmonėje, gyvenime, atspindi, kaip mes gyvename ir kokį palikimą patys perduodame, paliekame.“
Teisės ir moralės sąveika
Mykolo Romerio universiteto bendruomenė į vieną renginį sukvietė visus tris šio universiteto rektorius bei pirmąjį universiteto statutą prieš tris dešimtmečius pasirašiusį universiteto garbės daktarą, profesorių Vytautą Landsbergį. Profesorius kvietė susimąstyti - kaip elgtis tuomet, kai sprendimas teisėtas, bet neteisingas? Tardamas sveikinimo žodį prof. V. Landsbergis susirinkusius privertė susimąstyti - jis kalbėjo apie tai, kad teisė, teisėsauga - tarsi labai aiškios ir konkrečios sąvokos. Tačiau prieš tris dešimtmečius LTSR juk taip pat veikė „teisingumas“ ir buvo priimami „teisėti“ sprendimai. „Prisimenu šio universiteto pradžią. Jis gimė su viltimi, kad turėsime naujoviškas, europietiškas, ne postsovietines - kitokias - aukštąsias mokyklas. Su šiuo universitetu gimė ir teisingesnė teisingumo samprata. Skamba paradoksaliai? Bet juk sovietinėje prievartos sistemoje taip pat buvo „teisingumas“,- prisiminė prof. V. Landsbergis.
Jis tęsė, kad ir šiandien kasdien sprendžiame dilemą, ar tikrai tai, kas teisėta, kartu yra ir teisinga, ar sprendimas teisingas ne tik pagal teisės, bet ir pagal tavo vidinės moralės nuostatas. „O jei priimti sprendimai yra teisėti, bet akivaizdžiai neteisingi? Jei mums sako: „Nesuk sau galvos, čia viskas teisėta.“ Galbūt taip daroma, kad ateityje būtų geriau? Bet nepamirškime, kad ir visos komunizmo baisybės buvo padarytos tam, kada kada nors žmonės būtų laimingi,“ - perspėjo profesorius. Baigdamas jis pridūrė, kad šalia teisingumo kriterijaus visada turėtų būti ir žmogiškumo kriterijus - to šiuolaikiniame pasaulyje labai trūksta.
Universitetą kūrė ir kuria studentai. Renginio metu į sceną pakviestas universiteto įkūrėjas, pirmasis jo rektorius prof. dr. Alvydas Pumputis sakė: „Nesu universiteto įkūrėjas. Galbūt iš arčiau mačiau jo susikūrimo procesą, bet pagrindinis universiteto įkūrėjas - tai studentas. Savo pasirinkimu jis universitetą kuria, ugdo, tai darė pradžioje ir toliau tai daro. Toliau žinoma - bendruomenė. Atrodo, kad pats Dievas mums tokią bendruomenę suteikė - tai nepaprastai darbingas kolektyvas.“ Jis prisiminė, kad bekuriant universitetui pradžią davusią akademiją buvo daugybė sistemingai brukusių pagalius į ratus ir tam trukdžiusių. Prof. dr. A. Pumpučio teigimu, jei ne profesoriaus Vytauto Landsbergio pozicija ir pagalba - galbūt šis universitetas ir nebūtų atsiradęs. „Bet, žinote, padėkokime ir tiems žmonėms, kurie mums trukdė. Patys to nesuvokdami, šie žmonės mums padėjo labiau susitelkti. O aš - „padariau ką galėjau, kas gali - tepadaro geriau“, - lotyniška citata sveikinimo žodį užbaigė prof. dr. A. Pumputis.
Detaliau apie Mykolo Romerio universiteto istoriją papasakojo dabartinė universiteto rektorė, profesorė daktarė Inga Žalėnienė. Universitetas įkurtas 1990-ųjų liepą kaip Lietuvos policijos akademija - tuo metu tarybų sąjungos valdžia vis dar nepripažino Lietuvos Nepriklausomybės, o čia dar atsirado ir autonomiška aukštoji mokykla. „Tais metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Laikinąjį akademijos statutą. Dar po metų, priėmus nuolatinį statutą, buvo panaikintas akademijos pavaldumas Vidaus reikalų ministerijai - ji tapo autonomiška aukštąja mokykla. Tai žymėjo milicijos pertvarkymo į policiją pradžią - tikrą iššūkį tuometinės tarybų Lietuvos institucijoms. Policijos pareigūnai jau buvo ugdomi dirbti nepriklausomoje demokratiškoje aplinkoje,“ - kalbėjo prof. dr. Inga Žalėnienė. Nuo pat veiklos pradžios akademijoje siekta perimti pažangiausią Vakarų Europos valstybių praktiką. Jau 1994 m. metais akademijoje atsirado studijų kreditų sistema, buvo sukurtos bakalauro ir magistro studijų pakopos. Toliau kuriantis įvairioms šalies institucijoms bei privačioms įmonėms, tūkstantmečio pabaigoje ėmė itin trūkti teisės ir viešojo valdymo specialistų. Jų reikėjo tiek, kad Vilniaus universiteto Teisės fakultetas nebepajėgė paruošti, todėl, Vyriausybės įpareigojimu, ši užduotis padalinta tarp Vilniaus universiteto ir Lietuvos policijos akademijos. 1997 m. čia įkurtos teisės bei teisės ir valdymo studijų programos. Netrukus aukštoji mokykla pakeitė pavadinimą į Lietuvos teisės akademiją, o 2000 m. jau vadinosi Lietuvos teisės universitetu.
Tarptautiškumas - strateginė universiteto kryptis
Nuolat daugėjo socialinės krypties studijų programų ir tarptautinių galimybių. 2004 m. universitetas pasirinko garbingą, jį tinkamai reprezentuojantį Mykolo Romerio vardą. Šis žmogus buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ideologas tarpukario laikotarpiu, konstitucionalistas, pirmasis Kaune įkurto Lietuvos universiteto rektorius. Netrukus Mykolo Romerio universitete įsteigtos ir pradėtos stiprinti psichologijos, komunikacijos, vadybos, edukologijos, filologijos krypčių studijų programos. Universitetas vykdo dviejų diplomų studijų programas su partneriais iš Austrijos, Suomijos, Prancūzijos, Ukrainos, Pietų Korėjos. 2015 m. čia atidarytas Tarptautinis studijų mokslo ir akademinio mobilumo centras, jungiantis Socialinių inovacijų mokslines laboratorijas. Pagrįsdamas savo puoselėjamas vertybes realiais darbais, Mykolo Romerio universitetas daugiau nei 10 metų savo infrastruktūra dalinosi su „tremtinio“ sąlygomis veikusiu Europos humanitariniu universitetu. Jo veiklą Minske nutraukė Aliaksandro Lukašenkos režimas. 2017 m., bendradarbiaujant su Pietų Korėjos universitetu, MRU įkurtas Karaliaus Sedžongo institutas - korėjiečių kalbai ir kultūrai ugdyti.
Šiandien universitetas krikštijamas „tarptautiškiausiu“ šalyje. Pagal pasaulinį universitetų dalykinį reitingą „QS World University Rankings by Subject“, kuriame pasaulio universitetai reitinguojami pagal konkrečias studijų ir mokslo kryptis, 2020-aisiais MRU pateko tarp 250 geriausių pasaulio universitetų teisės srityje. Į Lietuvą negalėjo atvykti Dongseo universiteto Pietų Korėjoje, su kuriuo MRU glaudžiai bendradarbiauja, rektorius Jekuk Changas, tačiau savo sveikinimo žodį jis atsiuntė vaizdo įrašo formatu. Rektorius vylėsi, kad greitai vėl galės susitikti su MRU bendruomene. „Mykolo Romerio universitetas man - labai svarbus. Tai mūsų brangiausias partneris, todėl labai norėčiau šiandien būti kartu. Jau tiek dešimtmečių mokote studentus inovacijų, o šiandien dar ir suteikiate unikalios užsienio patirties galimybę. Tikiuosi, ateityje atrasime dar daugiau įvairių bendradarbiavimo kelių,“ - vaizdo įraše kalbėjo Jekuk Changas.
„Šiandien Mykolo Romerio universitetas - didžiausias Lietuvoje specializuotas socialinių mokslų universitetas. Esame atviri, tarptautiški, suteikiantys dideles galimybes studentams, ugdantys moksliąją visuomenę, skatinantys organizacijų ir bendruomenių pažangą. Vertiname savo prasmingus ryšius su daugeliu Europos, Azijos ir kitų universitetų. Visus trisdešimt metų kūrėme ir toliau kursime atvirą, darnų, teisingą, pasitikėjimu grįstą universitetą Lietuvai ir jos visuomenės gerovei,“ - baigdama renginį sakė universiteto rektorė prof. I. Žalėnienė.
