Kai lapai pradeda kristi, o oras tampa vis vėsesnis, dauguma sodininkų mano, kad sode jau nebeliko ką veikti. Tačiau būtent ruduo yra tas metas, kai galime padėti savo augalams pasiruošti žiemai ir išvengti daugelio pavasarinių problemų. Viena iš efektyviausių priemonių - rudeninis augalų purškimas ir tinkamas tręšimas.
Kodėl verta purkšti rudenį?
Rudeninis augalų purškimas - tai ne tik profilaktinė, bet ir apsauginė priemonė. Ji padeda sunaikinti grybelinių ligų sporas ir kenkėjų lervas, kurios peržiemoja ant žievės, šakų ar dirvos paviršiaus.
- Sunaikinamos grybelinių ligų sporos (miltligės, rauplės, dėmėtligės ir kt.).
- Dezinfekuojama augalų žievė, pumpurai ir dirvos paviršius, kur dažnai slepiasi kenkėjai.
- Sustiprinamas augalų imunitetas prieš šalčius ir pavasario ligas.
Tokiu būdu pavasarį augalai pradeda vegetaciją stipresni, o ligų protrūkiai būna gerokai retesni.
Kada purkšti?
Tinkamiausias metas - kai lapai jau ima kristi, o vidutinė paros temperatūra siekia apie +5-10 °C. Tai reiškia, kad augalai baigia vegetaciją ir pereina į ramybės būseną. Purkšti galima vaismedžius (obuolius, kriaušes, slyvas), uogakrūmius (serbentus, agrastus), spygliuočius, rožes ir kitus dekoratyvinius augalus.
💡 Svarbu: purkšti reikia sausą, bet ne karštą dieną, kai nenumatomas lietus - kad tirpalas spėtų įsigerti ir veikti.
Kuo purkšti rudenį?
Sodininkai renkasi tiek chemines, tiek ekologiškas priemones. Tai padeda išvengti daugelio ligų, mažina kenkėjų kiekį ir stiprina augalus natūraliu būdu.
Pirmosios rudeninės šalnos primena, kad artėja vėsusis laikotarpis - iki rimtesnių šalčių reikia suspėti nuimti sodų derlių. Kai obuoliai jau saugyklose, o žvarba pakerta vaismedžių lapus, metas purkšti vaismedžius nuo rauplių ir vėžio. Rauplėgrybio grybiena žiemoja šakutėse ir nukritusiuose lapuose, kur per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais. Kai pirmosios rudens šalnos pakerta vaismedžių lapus, norint sumažinti kitų metų obelų rauplių užkratą, tinkamiausias laikas vaismedžius nupurkšti 4-5 proc. karbamidu. Nustatyta, kad rudenį, kai jau yra nukritę 50 proc. vaismedžių lapų, nupurškus medžius 5 proc. karbamido tirpalu, ženkliai sumažėja rauplių užkratas. Tačiau verta atsiminti, kad didesnė karbamido koncentracija gali turėti fitotoksišką poveikį pumpurams jų sprogimo tarpsniu pavasarį, todėl nereikėtų karbamido koncentracijos didinti, kol ant medžių yra lapų. 7 proc. koncentracijos tirpalas naudotinas tik tada, kai vaismedžių lapai visiškai nukritę. Tyrimais nustatyta, kad tirpalo kiekis neturi būti mažesnis kaip 1 000 l/ha, nes reikia gerai nupurkšti ne tik likusią lapiją, bet ir pomedžius. Panaudotą karbamidą reikia įskaičiuoti į bendrą azoto trąšų kiekį.
Paprastojo obelų vėžio sukėlėjo žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Ir aukšliasporės, ir konidijos daug geriau plinta drėgnu oru. Obelų vėžį geriausia gydyti kompleksiškai, derinant pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiu naudojamus augalų apsaugos produktus. Nustatyta, kad rudenį nupurškus 5 proc. koncentracijos vario grupės preparatų tirpalu, kai 50 proc. vaismedžių lapų jau yra nukritę, iki 60 proc. sumažėja obelų ligos. Labai svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Sena gera priemonė - kamienų balinimas - jei tai padaroma iš rudens, labai efektyviai apsaugos vaismedžių kamienus ir žievę nuo dienos ir nakties temperatūrų svyravimo poveikio, saulės nudeginimų. Reikėtų neužmiršti, kad vėžio plitimą skatina ir vaismedžių genėjimas drėgnu oru, kai būna didelė santykinė oro drėgmė, todėl jautrių veislių obelis vertėtų genėti kuo vėliau pavasarį, kai nebebūna atodrėkių.
Apsauga nuo graužikų
Vaismedžių sveikatingumui ir išgyvenimui tiesioginės įtakos turi pelės. Sodo augalų apsauga nuo kiškių - savaime suprantamas dalykas, bet sodininkai dažnai pamiršta ar neįvertina kitų ne mažiau žalingų graužikų - pelių ir pelėnų. Vaismedžių šaknims šie graužikai pridaro daugiau žalos negu kiškiai. Jei pelės plačiu žiedu nugraužia vaismedžio kamieno kaklelį, augalas gali žūti, ir joks sodo tepalas tokiu atveju nepadės. Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jauno vaismedžio žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Tai pastebima tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei vaismedžiai nuvirsta, arba juos galima lengvai išrauti iš žemės.
Dirvonuojantys plotai yra natūrali dirvinių pelių bei paprastųjų pelėnų veisykla. Pelės veisiasi ir javų plotuose, taip pat soduose, kur žemė nedirbama. Soduose galima aptikti ir vandeninių pelėnų, kurie veisiasi ten, kur sodai ribojasi su didesniais vandens telkiniais (prie ežerų, tvenkinių). 3-4 metrų ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus. Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nesimato. Ir patys gyvūnai sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme. Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeninių pelėnų. Tokį plotą reikia stebėti: jei urvelius atkasus, po dviejų parų jie bus uždengti žemėmis su lapais - pelėnai tikrai gyvena.
Požymiai, rodantys, kad sode atsirado pelių ir pelėnų, - šviežiai iškapstyta žemė, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos. Sode, ypač prie jaunų vaismedžių, reikia padėti masalo graužikams, bet taip, kad jis nebūtų prieinamas paukščiams ir kitiems naudingiems padarams.
Rudeninis tręšimas ir dirvos paruošimas
Rugsėjis - laikotarpis, kai soduose dar skiname derlių, o kartu pradedame galvoti apie augalų paruošimą žiemai. Nors atrodo, kad vaismedžiai ilsisi, jų šaknys vis dar aktyviai kaupia maisto medžiagas. Viena dažniausių klaidų - manyti, kad po vaisių skynimo papildomas tręšimas nebereikalingas. Šiuo laikotarpiu vaismedžiams ypač reikalingi fosforas ir kalis. Jie stiprina šaknyną, padeda sumedėti ūgliams ir užtikrina didesnį augalų atsparumą žiemą.
Tręšimas mėšlu ir kompostu
Jeigu neturite kur laikyti ir kompostuoti didelio mėšlo kiekio, galite nusipirkti jo rudenį ir dalį išdėlioti šiltnamyje ir lysvėse, o dalį sukrauti krūvą, kad subrestų. Šviežio mėšlo rudenį galima įdėti ten, kur augo agurkai ir kitos moliūgų šeimos daržovės (moliūgai, cukinijos, melionai), taip pat krapai, salierai, vėlyvieji kopūstai. Jeigu mėšle daug šiaudų ir pjuvenų, pirmais metais po jo uždėjimo daržovėms reikės azoto trąšų, nes grubios organinės medžiagos šutimo metu naikina azotą. Didžiausią šviežio mėšlo naudą pajausite praėjus sezonui, kai patręštose vietose galėsite pasodinti tas pačias kultūras: agurkus, kopūstus, burokėlius, ridikėlius, žalumynus.
Įprastai mėšle būna daug piktžolių sėklų. Todėl patogu jo uždėti ne pavasarį, o rudenį - didžioji dalis piktžolių suspės sudygti, tad galėsite jas sunaikinti perkasdami dirvą dar prieš pagrindinių augalų sodinimą. Be to, rudenį uždėtas mėšlas per žiemą prisigers drėgmės, pamažu pradės šusti ir gerai susimaišys su dirvožemiu.
Perpuvusio mėšlo ir subrendusio komposto į dirvą galima pridėti tiek pavasarį, tiek rudenį. Kiekvienas būdas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Tai darant rudenį, dalį maistingųjų medžiagų išplaus polaidžio vanduo, tačiau organinės medžiagos bus maksimaliai drėgnos ir paskui lengvai susimaišys su žeme. Rinkitės jums patogesnį būdą. Įprastai po avietėmis, serbentais, braškėmis, obelimis ir kitais daugiamečiais vaismedžiais ir vaiskrūmiais perpuvęs mėšlas ir kompostas dedamas purenant dirvą, kai jau nurinktas derlius. Daugiametes gėles suirusiomis organinėmis trąšomis irgi tręšia rudenį. Trąšų su žeme nesumaišykite, dėkite jas kaip mulčą - žiemą jis šildys. Daržo lysves patogiau rudenį tik perkasti, nesutrupinant grumstų, o mėšlo ar komposto pavasarį įdėti prieš sodinant daržoves. Taupumo sumetimais organinių trąšų galima įdėti tik į duobutes ir griovelius sėkloms.
Durpės ir kalkinimas
Durpėse maža maistingų medžiagų, bet jos puikiai tinka kaip dirvožemį gerinantis priedas. Žemumų durpės daro puresnę sunkią, molingą žemę, padeda geriau susigerti drėgmei į smėlingą žemę. Sausos durpės sunkiai drėksta, vanduo į jas geriasi lėtai, todėl kartais sunku tolygiai paskirstyti drėgmę dirvoje. Jei turite laiko, patogu įmaišyti durpių rudenį. Jeigu jūsų darže labai sunki žemė, bus naudingas šis patarimas: 4-5 l (pusę kibiro) durpių įmaišykite į 1 kvadratinį metrą dirvožemio per rudeninį perkasimą, o paskui pavasarį - dar tiek pat durpių ar mėšlo ir dar kartą perkaskite. Taip organinės medžiagos tolygiau susimaišys su dirva, bus lengviau susmulkinti didelius molio grumstus.
Hidratinių kalkių į dirvą įmaišoma tik rudenį, nes jos lėtina fosforo įsisavinimą. Kad nepakenktumėte augalams, nuo šių kalkių įmaišymo iki aktyvios vegetacijos pradžios turi praeiti keli mėnesiai. Dolomito miltai, kalkės, pelenai, kiaušinių lukštai. Dabar dirvožemio rūgštingumui sumažinti dažniau naudoja ne kalkes, o dolomito miltus ar kalkių miltus, kreidą, pelenus. Šių priedų galima įmaišyti į dirvą bet kokiu metu. Dažnai tai daro pavasarį - kruopščiai purenant dirvą, lengviau joje paskirstyti kalkinančią medžiagą. Pelenų pageidautina įmaišyti tik pavasarį - juose yra vandenyje tirpstančių maistingų medžiagų, kurias išplauna polaidžio vanduo.
Mineralinės trąšos
Geriausia mineralinėmis trąšomis tręšti pavasarį, prieš daržovių sėjimą ir sodinimą. Daugiametes kultūras mineralinėmis trąšomis patartina tręšti rudenį. Rudeninių trąšų sudėtyje turi būti ne tik fosforo ir kalio, bet ir azoto (tiesa, kitokiomis proporcijomis nei vasarinėse trąšose). Nukritus lapams, daugiamečių augalų medžiagų apykaita sulėtėja, bet visiškai nesustoja. Daugelis augalų toliau vartoja azotą, kaupia jį intensyviam augimui pavasarį. Šaltoje dirvoje azotas įsisavinamas labai lėtai, o pavasarį jis labai reikalingas, ypač vaismedžiams, azoto poreikio nepatenkintų vien pavasarinis tręšimas.
Rudenį galima tręšti azoto, fosforo, kalio trąšomis atskirai, bet patogiausia naudoti rudeninius mineralinius kompleksus - jų rasite visose daržo ir sodo reikmenų parduotuvėse. Specialiai rudens sezonui sukurtos Rudeninės trąšos vejoms, sodo ir daržo augalams yra puikus sprendimas ir vaismedžių priežiūrai. Trąšas rekomenduojama paskleisti aplink medžio vainiko zoną, kad veikliosios medžiagos pasiektų aktyviausią šaknų plotą.
