Graikų buities ir kultūros bruožas - siekimas pirmauti, tobulėti visose gyvenimo ir veiklos srityse - turėjo didžiulės įtakos nuostabios antikinės Graikijos kultūros sukūrimui, žmogaus grožio puoselėjimui.
„Nuolatos tobulėti!“ - tai senovės graikų devizas.
Kai kalbame apie antikos sportą, senovės žaidimus, turime galvoje visų pirma senovės Graikiją, jos kultūrą. Čia randame ir sporto ištakas.
Apie paplitusią kūno kultūrą, sportą Balkanų pusiasalyje liudija XIV-XV a.pr. Kr. keramikos meno kūriniai, antkapių piešiniai.
Vėliau sporto varžybų plėtrai senovės Graikijoje didelės įtakos turėjo svarbūs graikų buities ir kultūros bruožai, vadinami agonistika: lenktyniavimas, varžymasis, siekimas tobulėti ir pirmauti įvairiose gyvenimo srityse, darbe, mene, sporte.
Įvairios varžybos - agonai - buvo viena iš dievo garbinimo formų, jose dalyvavo daug žmonių. Tai buvo muzikų, poetų, dailininkų, skulptorių, filosofų, oratorių ir kitokie konkursai.
Antikos graikai nuolat tobulino kūno mankštos, fizinių ir dvasinių galių įvertinimo sistemą.
Sportinė dvasia senovės Graikijoje buvo ugdoma, remiantis aukščiausiomis žmoniškomis vertybėmis: fizinis tobulumas, fizinė ir dvasios jėga ir grožis buvo pagrindinės savybės, kurios buvo branginamos ir vertinamos sporto arenose.
Žmogus buvo traktuojamas kaip matomas dievybės paveikslas, nes graikų dievai turėjo žmogaus bruožus ir ypatybes.
Praėjus daugeliui amžių nebeįmanoma nustatyti pačių pirmųjų varžybų datų ir pergalės džiaugsmą patyrusių sportininkų.
Sporto, kaip ir kitų senovės reiškinių, pradžia apgaubta tirštu mitų ir legendų rūku, tad ir istorinę tiesą nuo prasimanymų atskirti vargu ar galima.
Varžymųsi dvasia, antžmogiškos pastangos siekiant kokio nors tikslo ar žygdarbio, atiduodant visas fizines ir protines jėgas yra vyraujantis elementas graikų mitologijoje.
Olimpinei mitologijai būdingas ryškus gėrybės sužmoginimas: dievams priskiriami fiziniai kūnai, turintys įprastas žmogaus savybes.
Vietoje padavimų apie pabaisas atsirado mitai apie didvyrius (Heraklį, Tesėją- Poseidono sūnų ir kitus), kurie kaunasi su tomis pabaisomis ir nugali jas.
Dzeusas senovės graikų poetų Heziodo ir Pindaro kūriniuose virsta pasaulinį teisingumą įkūnijančiu įvaizdžiu.
Kartu su mitologija formavosi ir graikų religija, kultūra ir apeigų sistema.
Varžybos gi senovės Graikijoje visada sudarė kulto dalį: visos varžybos, tarp jų ir sporto, buvo rengiamos mirusio didvyrio garbei ar dievo garbei.
Pvz., religinėse kaimiečių šventėse jaunuoliai lenktyniaudavo nešdami vynuogių kekes, vynuogių arba lauro šakas.
Gana išsamių žinių apie senovės graikų sporto varžybas randame Homero poemose, parašytose gerokai prieš atsirandant antikos Olimpijai ir kitoms žaidynėms.
Homero aprašytose varžybose atletas galėjo išreikšti savo individualybę, parodyti kovotojo ir moralines savybes, įrodyti savo pranašumą prieš varžovus.
Buvo tikima, kad kiekviena sporto varžybų rūšis - sporto šaka turi savo įkūrėją - dievą arba mitologinį didvyrį.
Ta žmonių sportinė kova buvo pakylėta iki dievų lygio, pasiūlant jiems idealo pavyzdį, dėl kurio verta atiduoti visas jėgas.
Taip suformuota varžybinė dvasia, vyravusi graikų mitologijoje, paskui buvo perkelta į graikų sportą.
Daug dešimtmečių prieš oficialią Olimpijos žaidynių pradžią: sporto žaidynės, kilnūs idealai gyvavo anksčiau nei 776m.pr. Kr.
Žmogaus kūną tobulinančių pratimų piešiniai ant akmens luitų, uolų siekia III tūkstantmetį pr. Kr. Juose vaizduojamos pirmosios rungtynių kovos, pratimai su kamuoliais, svarsčių kilnojimo akimirkos.
Iš tokių fizinių pratimų ilgainiui išsirutuliojo varžybos, paskui - žaidynės.
Atletika - menas lavinti žmogaus fizines galias fiziniais pratimais. Tai viena seniausių ir pagrindinių sporto šakų, kurią sudarė ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai, daugiakovės.
Kūnui tobulinti be gimnastikos pratimų, buvo naudojami kamuolio žaidimai (sferistika).
Gimnazionuose, arba gimnazijose ir palestrose buvo žaidžiama tam pritaikytose patalpose (sferisterijose).
Šiuos žaidimus žaidė ir moterys.
Ant senovės vazų, kituose meno kūriniuose rasta nemažai žaidimų su kamuoliu vaizdų, deja, neišliko žaidimų taisyklių.
Žaidimas aporaksis buvo žaidžiamas su odiniu arba medžiaginiu obuolio dydžio kamuoliu.
Žaidimo esmė - mušti kamuolį į žemę kuo stipriau, kad jis kuo aukščiau atšoktų, ir gaudyti jį.
Homeras „Odisėjoje“ aprašo žaidimą vadintą urančia: vienas žaidėjas meta kamuolį aukštyn, o kitas bando pagauti arba pasiųsti kitam, kol kamuolys nenukritęs ant žemės.
Žaidimas episkyros, panašus į mūsų dienų rankinį, buvo žaidžiamas aikštėje, padalytoje pusiau vidurio linija iš mažų akmenukų (skyros).
Žaidimo pradžioje dviejų komandų žaidėjai, sustoja savo aikštelėse, stengiasi laimėti aikštės viduryje padeda kamuolį (epikoinos) ir, perdavinėdami vienas kitam rankomis pasiųsti jį už varžovo gynybos linijos.
Kitas komandinis žaidimas buvo phaininda.
Vienos komandos žaidėjai perdavinėjo tarpusavyje kamuolį, o kitos - stengėsi jį perimti.
Keturkampėje aikštėje (kraštinė- 150 žingsnių) buvo žaidžiamas žaidimas harpaston: žaidėjai rankomis ir kojomis varydavo kamuolį kiekvienas į taikinį.
Panašus į žolės riedulį žaidimas su lenktomis lazdomis - riedmušomis buvo vadinamas kkeredison.
Baigiantis VIIa. Pr. Kr. Graikijoje atleto idealas įgijo gana konkrečią išraišką.
Mankštinosi, treniravosi ne tik tie atletai, kurie išsiskyrė savo gebėjimais, galimybėmis arba priklausė socialiniam elitui.
Mankštinimasis, treniravimasis buvo privalomas visiems miestelėnams nuo vaikystės iki brandos amžiaus.
Tai patvirtina įvairių metų Olimpijos žaidynių nugalėtojai: 48-ųjų žaidynių (596 m.pr. Kr.) vieno stadijaus bėgimo laimėtojas Polimestoras buvo ožkų pieno, 65-ųjų žaidynių (520 m. pr. Kr.) kumštynių varžybas laimėjo ūkininkas Glaukas, 80-osiose žaidynėse (460 m. pr. Kr.) imtynių varžybose nugalėjo kerdžius Amersinas.
Gera senovės graikų fizinį parengtumą ir dvasios tvirtybę liudija ir Graikijos karių šaunumas: garsųjį Maratono mūšį (490 m. pr. Kr.) su persais laimėjo keli tūkstančiai Atėnų miestelėnų, o ne aristokratų sūnūs.
Du tūkstančiai spartiečių pilna kario amunicija pėsčiomis nužygiavo apie 260 km. nuo Spartos ir Atėnų ir per tris dienas, kad suskubtų pagelbėti Maratono mūšyje.
Sporto visiems principas pradėtas įgyvendinti senovės Graikijoje jau prieš 3 000 metų!
Tuomet visi žmonės mankštinosi, didino savo fizines galias ne tik Olimpijos ar kitoms žaidynėms: jaunų žmonių fizinis lavinimas buvo visuomenės, viso miesto labui.
Senovės graikų filosofas Aristotelis (384-322m. pr. Kr.) teigė: „Fizinis auklėjimas yra mokslas, tiriantis ir nustatantis, koks fizinis lavinimas, treniravimas yra tinkamas daugumai žmonių, nes svarbiausias fizinio lavinimo objektas yra didžioji dauguma, o ne tik tie, kuriuos gamta apdovanojo ypatingomis savybėmis“.
Praėjo beveik 3 000 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtos sporto varžybos: Homero „Ilijadoje“ - apie Achilo surengtas varžybas, vėliau „Odisėjoje“ - apie mitinio fajakų karaliaus Alkinojo surengtas varžybas Odisėjo garbei.
Graikai nebuvo pirmieji, pradėję individualias ar komandines sporto varžybas.
Jas pradėjo daug anksčiau egiptiečiai, šumerai ir kitos senovės tautos.
Tik graikai suteikė toms varžyboms kitą prasmę, reikšmę ir turinį, uždėjo savo kultūros anspaudą, lygiai kaip kitų dalykų, kurie juos pasiekdavo iš Rytų.
Šventės dieną jauni žmonės atsistodavo per vieną stadiją nuo aukuro ir bėgdavo iki jo.
Pirmasis atbėgdamas iki aukuro gaudavo deglą iš žynio rankų ir uždegdavo aukų laužą.
„Tai ir yra pati Olimpijos žaidynių istorijos pradžia“ - teigia autoritetingas graikų istorikas K.Paleologas.
Pamažu nuo deivės Rėjos garbinimo pereita prie Dzeuso kulto.
Pirmosios senovės Graikijos žaidynės minimos 1030-1010m.pr.Kr.
Dažnai minima iš Ifio ir Elidės (vietovė Peloponeso vakaruose, kur įsikūrusi Olimpija), Likurgo iš Spartos ir Kleosteno iš Pisos dieviškos taikos sutartis, sudaryta 108 m. anksčiau, negu buvo surengtos pirmosios Olimpijos žaidynės: susitarusios šalys paskelbė Olimpiją šventa vieta, atnaujino sporto šventes, sporto varžybų mėnesį paskelbė visuotine taika.
IX a.pr.Kr. vietines - vieno Graikijos miesto - varžybas pakeitė jungtinės kelių miestų atletų varžybos.
Manoma, kad Šventoji giraitė Olimpijoje - Altis buvo svarbus sporto varžybų centras dar gerokai iki Olimpijos žaidynių pradžios.
Jeigu Olimpija pirmiausiai buvo kulto vieta, kurioje aukojamos aukos dievams, tai tikėtina, kad sporto varžybos čia pradėtos ankstyvuoju graikų aristokratijos atsiradimo laikotarpiu.
Gausu šaltinių, liudijančių sporto žaidynių atgaivinimą.
Vadinasi, juos vyko senų senovėje, paskui daigelį amžių buvo pamirštos.
Ieškodami Olimpijos žaidynių šaknų, vėl susiduriame su legendomis, siejančiomis Olimpijos žaidynių pradžią su senovės graikų dievais, mitiniais didvyriais arba religinėmis šventėmis.
Olimpijos žaidynių pavadinimas kilo nuo gyvenvietės, kurioje jos buvo rengiamos, pavadinimo.
Ši gyvenvietė - Olimpija - buvo šiaurės vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje.
Iš pietų ją skalavo Alfėjaus, iš vakarų - Kladijaus upės vandenys, o iš šiaurės dengė Kronos kalnas.
Ir tik į rytus plytėjo derlinga lyguma, kurią pavasario potvynių metu užliedavo Alfėjaus vandenys.
Ėmus rengti visos Graikijos žaidynes, Olimpija tapo istoriniu ir kultūriniu senovės Graikijos centru.
Buvo pastatytas stadionas, hipodromas, gimnazija, svečių namai, daug paminklų, šventykla.
Visa tai sudarė geras sąlygas rengti didžiules sporto varžybas - Olimpijos žaidynes.
Palesta - sporto įrenginys, pastatas (66x66metrai), kuriame buvo įvairios patalpos fiziniams pratimams, žaidimams su kamuoliu, higieninių procedūrų kambariai, pirtys.
Olimpijos stadionas - jo arena buvo 213x29m dydžio ir jame tilpo apie 50 000 žiūrovų.
Žirgų lenktynėms buvo įrengtas hipodromas (730x66m).
Įžymus vokiečių archeologas K. Kurcijus (1814-1896), atkasinėjęs kelis šimtmečius po žeme buvusius Olimpijos griuvėsius, rašė: „.dargi jei Dievas turi ir kitų paplitusių žemėje priesakų, skelbiančių didesnę taiką negu Olimpijos paliaubos, ir tuomet Olimpija liks mums šventąja žeme.
Metrai, sekundės, taškai, įvarčiai.
Džiaugsmai, nusivylimai, ašaros, medaliai.
Sportininkai, treneriai, teisėjai, sirgaliai.
Visa tai - sportas, jo aukštumos ir kasdieninis triūsas.
„Olimpinės žaidynės - didžiausios viso pasaulio sportinės varžybos.
Tai ir savotiška gyvenimo mokykla: garbingai kovojant siekti pergalės, tai puiki galimybė pristatyti šalį, jos kultūrą, kartu pažinti kitus žmones, kitas tautas.
Žinoma, ne kiekvienam patekti į tą didžiulę sporto šventę.“
Kalokagatija (gr. Kalokagathia < kalos kai agathos - grožis ir gėris) - senovės graikų auklėjimo idealas - dvasinis ir fizinis grožis.
Pagrindinis treniruočių tikslas - tobulame kūne tobula siela.
Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią - žemina žmogų.
Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį - kenkia ištvermei ir stiprumui.
Visada ir visur reikia išlaikyti darną tarp fizinių, protinių ir dvasinių pratimų.
Graikų auklėjimo idealas siekė harmonijos tarp fizinio ir dvasinio tobulėjimo, vadinamosios kalokagatijos.
Šis idealas formavosi per ilgus amžius, atsispindėtuose mituose, religijoje ir kasdieniame gyvenime.
Senovės graikai tikėjo, kad tobulame kūne gyvena tobula siela, todėl fiziniam lavinimui ir sportui buvo teikiama didelė reikšmė.
Tačiau fizinis tobulėjimas nebuvo tikslas pats savaime, jis buvo neatsiejamas nuo dvasinio augimo, proto lavinimo ir dorovinių vertybių puoselėjimo.
Toks holistinis požiūris į žmogaus ugdymą padėjo suformuoti ne tik stiprius ir gražius atletus, bet ir išmintingus piliečius, gebančius kurti ir ginti savo polisą.
Net ir šiandien senovės graikų auklėjimo idealas išlieka aktualus, primindamas mums apie būtinybę siekti harmonijos tarp kūno ir dvasios.
