Per visą žmonijos istoriją nevaisingumas kėlė didelį sielvartą tiek vyrams, tiek moterims, ypač moterims - apie tai skaitome jau pirmuosiuose Biblijos skyriuose.

Šiandien pažangios medicinos technologijos suteikia vilties ir sprendimų nešiojančioms, kad jos galėtų tapti tėvais. Tačiau kartu iškyla ir sudėtingų etinių bei moralinių klausimų, ypač kai kalbama apie dirbtinį apvaisinimą ir jo sąsajas su Biblijos mokymais. Šiame straipsnyje nagrinėsime įvairius dirbtinio apvaisinimo metodus, jų etinius aspektus ir tai, kaip Biblija gali padėti suprasti šiuos klausimus.

Kas yra pagalbinis apvaisinimas?

Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti.

Yra du pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo būdai:

• Dirbtinė inseminacija (DI): Tai šiek tiek paprastesnis nevaisingumo gydymo metodas, kai į moters lyties organus sušvirkščiama specialiai apdorota spermijų suspensija ir apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne.
• Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - In Vitro Fertilization): Tai vienas iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, suteikiantis galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme.

Šiais būdais pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų.

Dirbtinio apvaisinimo metodai

Šiuolaikinė medicina siūlo keletą dirbtinio apvaisinimo metodų, kurie skiriasi savo sudėtingumu ir taikymo galimybėmis:

Intrauterinė inseminacija (IUI)

Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Atliekant IUI, vyro sperma (arba donoro sperma) yra specialiai paruošiama, atskiriant judriausius spermatozoidus. Paruoštas spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą, siekiant palengvinti spermatozoidų patekimą prie kiaušialąstės.

In vitro fertilizacija (IVF)

In vitro fertilizacija (IVF), lotyniškai „stiklinėje“, yra sudėtingesnė procedūra, apimanti kiaušialąsčių apvaisinimą ne moters organizme. Pirmasis kūdikis po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje pasaulį išvydo 1978-aisiais Anglijoje ir buvo pramintas „kūdikiu iš mėgintuvėlio“. Jo motinai buvo diagnozuotas kiaušintakių nepraeinamumas - sutrikimas, dėl kurio spermatozoidai nepasiekdavo jos kiaušialąsčių, todėl moteris negalėjo pastoti.

IVF procedūros metu moters organizmas stimuliuojamas hormonais, siekiant subrandinti kuo daugiau kiaušialąsčių. Vėliau atliekama kiaušidžių punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialasčių. Surinktos kiaušialąstės laboratorijoje sujungiamos su vyro (ar donoro) sperma. Apvaisinti pavyksta kelias kiaušialąstes, kurios pradeda dalytis ir tampa gemalais. Po kelių dienų šie gemalai kruopščiai peržiūrimi, atrenkami sveiki ir tinkami implantavimui. Apie trečią dieną į moters gimdą implantuojami vienas ar keli geriausi gemalai, siekiant padidinti nėštumo tikimybę.

Skirtingose šalyse IVF atliekamas nevienodai, tačiau pagrindiniai šios procedūros etapai iš esmės tie patys.

Kiti pagalbinio apvaisinimo metodai

Be IUI ir IVF, egzistuoja ir kiti metodai:

• Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT): Kiaušialąstės ir spermatozoidai patalpinami į moters kiaušintakius.
• Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT): Apvaisinta kiaušialąstė (zigota) patalpinama į kiaušintakį.
• Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI): Vienas spermatozoidas mikropipete įjungiamas į vieną kiaušialąstę. Šis metodas ypač naudingas, kai vyro spermos kokybė yra labai prasta.

Lietuvoje leidžiama taikyti visus šiuos metodus.

Etiniai ir moraliniai klausimai

Dirbtinis apvaisinimas, ypač IVF, kelia daugybę etinių ir moralinių klausimų, kurie yra svarbūs tiek mokslininkams, tiek tikintiesiems.

Žmogaus embriono statusas

Vienas iš svarbiausių klausimų yra žmogaus embriono statusas. Biblijoje teigiama, kad negimusį kūdikį turėtume laikyti žmogumi nuo pradėjimo akimirkos. Taip pat pabrėžiama, kad žmogaus embrionas yra absoliučiai saugotinas.

IVF procedūros metu dažnai apvaisinama kelios kiaušialąstės, taip siekiant didesnės sėkmės. Tačiau tai reiškia, kad gali susidaryti daugiau gemalų nei yra implantuojama į moters gimdą. Ką daryti su likusiais gemalais? Jie gali būti užšaldyti skystame azote, tačiau tai kelia moralinę dilemą. Kai kurie sutuoktiniai gali pasirinkti mokėti už jų saugojimą, kiti - leisti jiems atšilti ir žūti. Šie sprendimai reikalauja didelės atsakomybės ir sąžiningumo.

Vienas reprodukcinės endokrinologijos specialistas sakė pastebėjęs, kad dauguma porų, „spręsdamos, ką daryti su [užšaldytais] gemalais, suvokia, koks atsakingas tai sprendimas, ir jaučia didelę vidinę sumaištį“.

Trečios šalies dalyvavimas

Kai kuriuose dirbtinio apvaisinimo metoduose, pavyzdžiui, heterologinėje inseminacijoje (naudojant donoro spermą ar kiaušialąstes), dalyvauja trečia šalis. Tai kelia klausimus apie biologinę tėvystę ir šeimos santykius.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, įstatymai apriboja trečios šalies dalyvavimą. Tai ypač aktualu kalbant apie homoseksualių porų galimybes naudotis dirbtinio apvaisinimo paslaugomis.

Dievo požiūris į gyvybę

Krikščionys, spręsdami opius klausimus, susijusius su IVF, turėtų pamąstyti apie Biblijos mokymą, kad gyvybė yra šventa ir kad žmogus yra Dievo kūrinys. Pagalbinio apvaisinimo technologijų draugijos (SART) 2014 m. duomenimis, jaunesnių nei 35 metų moterų kūdikių gimstamumas per vieną IVF ciklą su savo kiaušialąstėmis yra 54,4 %.

Nors IVF procedūra nėra „natūralus“ procesas, nes pastojama ne lytinio akto metu, kaip numatė Dievas, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad technologijos tobulėja ir leidžia apvaisinti tik vieną ar dvi kiaušialąstes, taip siekiant išvengti per didelio embrionų skaičiaus.

Remiantis ankstesniais keturiais punktais, daroma išvada, kad, jei pagalbinį apvaisinimą in vitro renkasi sutuoktinių pora ir jei stengiamasi išvengti sąmoningų embrionų sunaikinimo, tai yra moraliai priimtinas sprendimas, kuris patinka Dievui, nes nepažeidžia jokių Šventojo Rašto gairių bei padeda pasiekti moralinį gėrį - įveikti nevaisingumą ir dar vienai porai leidžia džiaugtis vaikų palaiminimu.

Tai vienas iš daugelio rimtų moralinių klausimų, kurie iškyla poroms, nusprendusioms daryti dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Savo sprendimais sutuoktiniai turi rodyti pagarbą pačiam Jehovai.

Biblijos požiūris į nevaisingumą ir vaikus

Biblija nevaisingumą laiko dalyku, kurį turėtume stengtis įveikti, neabejodami, kad tokios pastangos patinka Dievui. Dievas apdovanojo mus įvairiais Žemės turtais, kuriuos žmogus sugeba atrasti ir panaudoti įvairiems tikslams - tarp jų ir gydymui bei vaistams.

Svarbu prisiminti, kad vaikai yra Dievo dovana, o ne grynai žmogaus pasirinkimas. „Dievo dovana, ne grynai žmogaus pasirinkimas“. Krikščioniškas požiūris pabrėžia socialinės motinystės ir tėvystės vienovę.

Iš sutuoktinių negali būti atimama bendra tėvystė. Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.

Išvados

Dirbtinis apvaisinimas, ypač IVF, yra sudėtinga procedūra, turinti tiek medicininę, tiek etinę bei moralinę dimensijas. Biblijos principai ragina gerbti gyvybę nuo pradėjimo momento ir priimti atsakingus sprendimus, ypač kai kalbama apie likusius embrionus.

Nors IVF gali būti moraliai priimtinas pasirinkimas sutuoktinių poroms, kovojančioms su nevaisingumu, svarbu atsižvelgti į visas aplinkybes, rizikas ir Dievo požiūrį į gyvybę. Krikščionys, priimdami šį sprendimą, yra atsakingi pačiam Jehovai ir turi klausyti savo sąžinės, išlavintos pagal Bibliją. Kad ir kaip apsispręstų, jų sąžinė turi likti švari.

tags: #dirbtinis #apvaisinimas #biblija

• Kūdikio judesių stebėjimas 38 savaitę
• Vaikas ir jo priežiūra pagal Benjaminą Spocką
• Vaikiškų batutų nauda
• Stilingi rūbeliai vaikams
• hCG normos nėštumo metu