Gėlės turi praeitį, ateitį, žmonių prieraišumo trauką varge, džiaugsme, kasdienybėje. Smulkiasvogūninių gėlių vieta išskirtinė. Šie pavasario pranašai, atbudusios gamtos kūdikiai, jau daug amžių labai laukiami - žiedus saulei atveria pirmieji. Kartu su bundančiu pavasariu pasitiksime visų laukiamą šv. Velykų šventę. Šiomis gėlėlėmis grožimės parkuose, sodybose ar balkono loveliuose.
Pavasaris - tai gamtos pabudimo ir atgimimo simbolis, praskaidrinantis pasaulį po ilgos žiemos. Anksti pavasarį žydinčios gėlės dažnai yra svogūninės (sodinamos rudenį), todėl gali išdygti ir sužydėti iškart, kai tik dirva sušyla. Daugiametės anksti nubundančios pavasario gėlės yra tikras lobis sodininkams, nes jos kasmet išdygsta tada, kai esame išsiilgę gyvybės, žalumos, žiedų, o kasmet žydi vis ryškiau ir gausiau. Pavasarinės gėlės nebūtinai turi žydėti nuo pat pavasario, kai kurios tiesiog anksti užželia tuščius gėlynų plotus lapija, o sužydi jau vasarop. Daug augalų yra visžaliai, tad užpildo gėlynus ne tik nuo ankstyvo pavasario, bet ir per visą žiemą.
Ankstyvosios pavasario gėlės
Vienos pirmųjų apie bundantį pavasarį savo žiedais mums praneša svogūninės gėlės. Norėdami ankstyvą pavasarį džiaugtis šių gėlių žiedais, svogūnėlius į dirvą turite pasodinti dar rudenį. Darbas visai nesudėtingas, o rezultatas pavasarį tikrai nuostabus. Visoms svogūninėms gėlėms reikalinga saulėta vieta ir laidus dirvožemis. Dėl saulėtos vietos - nesodinkite ten, kur krenta gilus šešėlis nuo pastato. Jeigu rudenį užmiršote pasisodinti svogūninių gėlių, nenusiminkite. Dabar, pavasariui jau prasidėjus, kieme galite pasisodinti įvairių daugiamečių gėlių, kurios žydi kaip tik šiuo metu arba pražys visai netrukus.
Po ilgos tamsios žiemos niekas taip nedžiugina, kaip ankstyvos pavasario gėlės. Daugybė svogūninių ar daugiamečių gėlių pradeda žydėti vos prasidėjus pavasariui, o kartais dar ir žiemos pabaigoje. Kai kurie eleborai (Helleborus) žydėti pradeda dar sniegui neištirpus. Savotiškos išvaizdos ir savybių gėlės jau pražysta ir per Kalėdas, tačiau dauguma hibridų žydi žiemos pabaigoje ir pavasarį.
Snieguolė (Galanthus L.)
Niekas nepasiginčys, kad snieguolės (Galanthus) yra tikros pavasario pranašės. Šios baltos gėlės ypatingos tuo, kad mažą žiedą kelia jau iš po sniego jį tirpdydama. Apipinta legendomis svogūninė gėlytė gali pražysti sausio-kovo mėnesiais. Ją galite nesunkiai atpažinti iš nedidelio iki 2 cm skersmens baltos spalvos žemyn žiūrinčio pavienio žiedelio, o augaliukas užauga iki 10-25 cm aukščio. Tad jeigu ir jūs užsigeisite auginti snieguolių, jas sodinti reikia rudenį į atvirą ar po medžiais bei krūmais paruoštą vietą. Šiems augalams parinkite drėgną, gerai drenuotą ir purią dirvą.
Snieguolė (Galanthus L.) - amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Irane, Mažojoje Azijoje. Gentyje 23 rūšys. Dauguma žydi pavasarį. Auga pievose, miškapievėse, drėgnuose akmeninguose šlaituose, pusiau pavėsyje. Lotyniškas vardas graikų kilmės: gala - „pienas“, anthos - „žiedas“. Dauguma rūšių Europoje auginamos nuo XIX a. Snieguolės užauga iki 4-20 cm aukščio. Žiedai taisyklingi, balti. Dažniausiai trys išoriniai vainiklapiai, visiškai balti, trys vidiniai vainiklapiai, dažniausiai perpus trumpesni už išorinius, vienas kitą gaubia. Viršutinėje jų dalyje ‒ žalsvos dėmelės arba žali vientisi apvadai. Žydint šių apvadų kontūrai kinta, dėmelės dažnai susilieja. Yra daug porūšių ir hibridinių veislių, kurios skiriasi žiedų forma, dydžiu ir žalsvais išmarginimais, yra nemažai ir pilnavidurių. Vaisius - dėžutė. Lapai pamatiniai, linijiški arba lancetiški, šviesiai ar tamsiai žali su pilkšvu apnašu arba žvilgantys. Visų rūšių lapai, augalams peržydėjus, smarkiai auga ir į vegetacijos pabaigą būna 1,5-3 kartus ilgesni negu žydint. Svogūnai daugiamečiai, rutuliški arba kiaušiniški, 1,0-1,5 cm, ilgesni už skersmenį. Įvairių rūšių svogūnų dydis skirtingas: vienų - nedideli, iki 1,5 cm skersmens (G. graecus, G. transcaucasicus), kitų - stamboki, iki 2,5-3,0 cm skersmens (G. ikariae, G. krasnovii, G. platiyphyllus). Svogūnų maitinamieji lukštai gaubia vieni kitus. Svogūnas padengtas rusva blizgančia luobele. Kasmet priaugina po keletą vaikučių.
Baltoji snieguolė (G. nivalis) savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Vakarų Azijoje ir Kaukaze. Lietuvoje jos mylimos ir auginamos darželiuose nuo seno, senuose parkuose yra sulaukėjusių. Ir kaip gražiai buvo vadinamos: sniego kankaliukais, ledinikėmis, ledlelijytėmis, balandžio lelijėlėmis, panelėmis. Pražysta labai anksti, kai tik pradeda tirpti sniegas. J. Strazdas 1930 m. išleistoje knygelėje „Darželio gėlės ir kambarinių gėlių priežiūra“ rašo: „Snieguolės gali būti šiuo vardu pakrikštytos dėl to, kad jos pradeda žydėti dar pavasario sniegui betirpstant; labai dažnai jų žiedai prasimuša pro ploną sniego sluoksnį“. Užauga iki 10-12 cm aukščio. Žiedai balti, lyg permatomi, kvapnūs, varpelio formos, vidiniai vainiklapiai perpus tumpesni už išorinius, vertikalūs, gaubia vienas kitą, viršutinėje dalyje yra širdiška iškarpa ir dvi žalsvos dėmės. Augalui žydint, dėmės dažnai susilieja ir sudaro vientisą apvadą.
Graikinė snieguolė (G. elwesii) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose, Mažojoje Azijoje. Tai viena vėliausiai žydinčių snieguolių. Plačialapė snieguolė (G. platyphyllus) savaime auga Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje alpinėse pievose. Raukšlėtoji snieguolė (G. plicatus) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose ir priekalnėse, Kryme.
Auginimas. Snieguolės geriausiai auga lengvoje, puveningoje ir per vegetaciją drėgnokoje dirvoje. Blogai auga tiek sausose, tiek šlapiose dirvose. Snieguolės persodinamos kas 4-5 metus, kai peržydi, kol dar lapai nenudžiūvę. Kerą suskirstome taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 3-4 svogūnėliai, ir vėl sodiname. Svogūnai kasami vėliau, jeigu laikomi iki rudens. Dukterinių svogūnėlių kiekvienais metais priaugina nedaug. Gėlynams parenkami ne mažesni kaip 1 cm skersmens svogūnai, iš smulkesnių po metų dar neišauga žiedai. Svogūnai sodinami 8-10 cm gylyje, paliekant 10 x 10 cm tarpus. Galima dauginti ir sėklomis. Sėjama tuoj pat, kai tik jos subręsta. Jeigu pasėjama laiku, augalai sudygsta iki rudens. Persodinama po metų į purią, puveningą dirvą. Geriausia sodinti pusiau pavėsyje.
Puškinija (Puschkinia)
Puškinija (Puschkinia) - smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, iki 25 cm aukščio. Gentyje trys rūšys: P. bilgineri ir P. peshmenii, savaime augančios Turkijoje, bei scyliažiedė puškinija (P. scilloides), kurios paplitimo arealas daug didesnis: Čekija, Iranas, Irakas, Libanas-Sirija, Šiaurės Kaukazas, Užkaukazė ir Turkija. Pavadinta rusų keliautojo, botaniko, chemiko, geologo Aleksejaus Musin-Puškino vardu. Scyliažiedė puškinija (P. scilloides) pražysta labai anksti, kai tik ištirpsta sniegas. Žiedai melsvi, jų atspalvio ryškumą nulemia tiek saulė, tiek trąšos. Žiedai sudaro gan tankią kekę iš kelių (2-6), kartais iš 18 žiedų. Žiedai kvapnūs, varpelio formos, balsvai melsvi, su tamsesne melsva juostele išilgai per kiekvieno vainiklapio vidurį. Žydi 2-3 savaites. Lapai išauga kartu su žiedynais ir sudaro lengvą purų sąžalyną. Lapai žali, linijiški.
Auginimas. Kaip ir visos svogūninės gėlės, puškinijos nemėgsta įmirkusios dirvos. Geriausiai suveši pasodintos saulėtoje ar dalinai užpavėsintoje vietoje, humusingoje, nesunkioje, pralaidžioje vandeniui, tačiau drėgnokoje dirvoje. Svogūnai iškasami baigiantis vegetacijai. Vienoje vietoje jos puikiai auga 5-7 metus. Vėliau, nepersodinus smulkėja žiedynai. Galima dauginti ir sėklomis, kurios sėjamos iš karto ar ne vėliau kaip rugsėjį.
Scylė (Scilla L.)
Scylė (Scilla L.) - smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, 5-20 cm, rečiau iki 40 cm aukščio, su pamatiniais linijiškais lapais. Paplitusios Europos, Azijos ir Pietų Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato regionuose. Gentyje yra apie 90 rūšių. Šios gėlės pavadinimas kilęs iš senovės graikų žodžio skilla - „jūrinis svogūnas“. Dauguma žydi pavasarį, tačiau yra ir žydinčių rudenį (S. hyacinthoide, S. lilio-hyacinthus, S. monophyllos ir kt). Žiedai susitelkę kekės pavidalo žiedynuose grupėmis arba pavieniui, varpelio formos arba žvaigždiški, mėlyni, žydri, rožiniai, purpuriniai, alyviniai ir balti. Vaisius - tribriaunė dėžutė.
Lietuvoje dažniausiai auginamos dvilapė scylė (S. bifolia), sibirinė scylė (S. siberica), S. forbesii, S. luciliae. Dvilapė scylė (S. bifolia) minima jau nuo 1586 m. Daug kur sulaukėjusi. Žydi anksti pavasarį 12-15 dienų. Nuo sibirinės scylės skiriasi tuo, kad jos žiedai nėra nulinkę žemyn. Žiedai mėlyni, tamsiai violetiniai, rečiau balti, rausvi ar purpuriniai.
Sibirinė scylė (S. siberica) - tai labai seniai kultivuojama rūšis, daug kur sulaukėjusi. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Žiedyne 1-3 nusvirę, pradžioje varpelio formos, vėliau žvaigždiški, žydrai mėlyni žiedai. Žiedui skleidžiantis, neilgi žiedkočiai nulinksta. Yra daug porūšių, varietetų ir veislių.
S. luciliae paplitusi Turkijos vakaruose. Augalai iki 25 cm aukščio. Lapai žali, iki 8 cm ilgio ir 2 cm pločio, auga poromis arba po tris. Žiedynkočiai apie 15 cm aukščio. Žiedai žvaigždiški, violetiniai mėlyni su baltu centru , 3,5 cm skersmens, sutelkti po kelis kekės formos žiedyne. Itin puošni veislė ʻAlbaʼ. Žydi balandį-, apie 20 dienų. Svogūnėliai smulkūs.
Auginimas. Gerai jaučiasi saulėtoje vietoje ir pusiau šešėlyje, lengvose ar vidutinio sunkumo puriose, puveningose, neužmirkstančiose, bet ir labai neperdžiūvančiose dirvose. Ypač tinka perpuvusių lapų žemė. Didesnėmis grupėmis sodinamos prie krūmų, netoli takelių, apvaduose, alpinariumuose. Sibirines scyles galima sodinti balkonų loveliuose, jas nesunku pražydinti žiemą. Visų scylių žiedai ilgai laikosi pamerkti. Daugelį jų galima auginti vejose, ypač po medžiais, kur veja retesnė. Jos savaime pasisėja. Veją reikia pjauti šiek tiek vėliau, geriausia, kai svogūninių augalų lapai pagelsta. Po žydėjimo lapai ir stiebai greitai pagelsta ir sunyksta. Sėklas išnešioja skruzdėlės, todėl kartais scylės pražysta visai netikėtoje vietoje. Persodinti geriausia kas 3-4 metus. Visgi dauguma scylių nepersodintos vienoje vietoje auga dešimtmečius - paplinta, subujoja ir sudaro sąžalynus. Scylės persodinamos rugpjūtį-rugsėjį. Galima persodinti ir vasarą, bet paskui prasčiau vystosi svogūnėliai. Rūšinės scylės dauginamos ir sėklomis, jas tik surinkus reiktų iškart pasėti.
Žydrė (Muscari Mill.)
Žydrė (Muscari Mill.) - smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametis, žolinis smulkiasvogūninis augalas, užaugantis iki 10-30 cm aukščio. Gentyje 50 rūšių. Natūraliai žydrės paplitusios Kaukaze, Vidurio ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Turkijoje. Auga kalvų šlaituose, tarp krūmų, miškų laukymėse ir alpinėse pievose, pakyla į 3000 m virš jūros lygio aukštį. Visos žydrės yra dekoratyvios. Lietuvoje populiariausios ir dažniausiai auginamos gėlynuose penkios introdukuotos žydrių rūšys: armėninė žydrė, smulkiažiedė žydrė, kekinė žydrė, plačialapė žydrė ir M. Lapai pamatiniai, latakiški ar lygūs, dažniausiai linijiški. Žiedai sudaro kekes. Paprastai apatinėje žiedyno dalyje susitelkę fertilūs (mezgantys sėklas), viršutinėje ‒ sterilūs žiedai. Žiedai kvapnūs, įvairių atspalvių mėlyni, bet yra ir baltažiedžių veislių. Vaisius - tribriaunė dėžutė. Sėklos juodos, raukšlėtos.
Armėninė žydrė (M. armeniacum H. J. Veitch). Paplitusi Kaukaze, Balkanuose ir Vakarų Turkijoje. Žiedynkočiai 15‒20 cm aukščio. Žiedai 0,4‒0,5 cm ilgio, sudaro mėlynas pailgas kekes. Žydi balandžio pabaigoje-gegužės mėnesį. Muscari armeniacum 'Blue Spike' žiedai pilnaviduriai, šviesiai mėlyni, sudaro puošnias kekės. Muscari armeniacum 'Fantasy Creation' žydėjimo pradžioje žiedai pilnaviduriai, žalsvi, pamažu nusispalvina ir tampa mėlyni. Kekės putlios, puošnios.
Smulkiažiedė žydrė (M. botryoides (L.) Mill.) paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje. Lapai 2‒6, linijiškai latakiški, žali, 10‒25 cm ilgio. Žiedynkotis 10‒12 cm aukščio. Žiedai sudaro 2‒3 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai šviesiai mėlyni, žemiau mėlyni. Veislės 'Album' žiedai balti. Iš pradžių kekės tankios, vėliau ištįsta.
Kekinė žydrė (M. neglectum Ten.) paplitusi pietinėje Rusijos dalyje, Kryme, Kaukaze ir Viduržemio jūros regione. Lapai 2‒6, linijiški, žali, 10‒12 cm ilgio. Žiedynkočiai 10‒12 cm ilgio. Žiedai sudaro 3‒6 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai šviesiai alyviniai, žiemiau tamsiai purpuriškai violetiniai.
Plačialapė žydrė (M. latifolium J.Kirk) paplitusi Turkijoje. Lapai žali, platūs, 2‒5 cm pločio ir 15‒20 cm ilgio, įgaubti. Žiedynkočiai 15‒20 cm aukščio. Žiedai sudaro 5 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai alyviniai, žiemiau tamsiai violetiniai.
Muscari aucheri (Boiss.) Baker) paplitusi Turkijoje. Lapai 3‒6, linijiški, platesni, pilkšvai žali, įgaubti. Žiedynkočiai 12‒15 cm aukščio. Žiedai sudaro beveik rutuliškas kekes. Kekės viršuje žiedai balsvi, žemiau šviesiai mėlyni. Žydi gegužę. Muscari aucheri 'Blue Magic' sudaro tankias kekes. Kekės viršuje žiedai melsvi, žemiau mėlyni. Muscari aucheri 'Dark Eyes' sudaro tankias kekes. Žiedai tamsiai mėlyni. Muscari aucheri 'White Magic' sudaro tankias kekes. Žiedai balti.
Auginimas. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų, žydrių žydėjimas gali kisti. Geriausiai auga saulėtoje vietoje arba lengvoje paūksmėje, humusingame, vandeniui laidžiame, priesmėlio dirvožemyje. Nemėgsta drėgmės pertekliaus. Geriau pakenčia kalkingas negu rūgščias dirvas. Nelabai derlingos dirvos tręšiamos kompostu. Žydrės dažniausiai sodinamos pavienėmis grupėmis vejose arba komponuojamos su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Ypač gražiai atrodo žydrių deriniai su kitomis tuo metu žydinčiomis gėlėmis: krokais, raktažolėmis, sniegžydrėmis, margutėmis ir kt. Žydrės dažnai grupuojamos su tulpių ar narcizų, arba sodinamos tarp jų. Jų priežiūra nesudėtinga. Peržydėjus. Žydrių svogūnėlius patartina persodinti kas 5-7 metus. Juos galima persodinti įvairiu metu, bet geriausia, kai nudžiūsta lapai arba rudenį - rugsėjį ar spalį. Dauginant svogūnėliais, jie sodinami lysvėse 3 cm gylyje. Svogūnėliai gėlynuose sodinami 6-8 cm gylyje kas 10 cm vienas nuo kito. Pasodinus mulčiuoti nereikia. Tankiau sodinti nepatartina, nes gėlės labai greitai sutankėja, išauga daug svogūnėlių vaikučių ir greitai (po 1-2 metų) jie pradeda žydėti.
Kitos pavasario gėlės
Šįmet (2020 m.) visu mėnesiu anksčiau pražydo snieguolės, puškinijos, žiedus jau krauna scylės, kai saulė labiau įšildys žemę, ims skleistis žydrės. Daugumai šių gėlelių iš vieno svogūno išauga po kelis varpelio formos ar žvaigždiškus žiedelius, kurių būname labai išsiilgę.
Auginti šias gėles nesudėtinga, reikia tik parinkti tas vietas, kur saulė anksčiausiai ištirpina sniegą ir greičiausiai įšildo žemę.
Pavasarį atgimsta gamta ir pražysta pirmosios pavasarinės gėlės. Jos itin kvapnios, spalvingos, o pavasarinių gėlių pasirinkimas išties gausus. Pavasarinėms gėlėms svarbu derlinga ir puri dirva, taip pat tinkamas drėgmės kiekis, šiluma bei šviesa. Prieš sodindami gėlių svogūnėlius, gerai palaistykite žemę, taip drėgnoje dirvoje jie greičiau įsišaknys.
Pavasariniai gėlių svogūnėliai parduodami internetu ypač patrauklia kaina. Gėles pirkite ne tik patogiai, greitai, bet ir sutaupykite! Norimus žiedus rinkitės pagal rūšį, formą, sodinimo vietą. Nuotraukose matyti gėlės žiedo išvaizda, forma, tikslus rūšies pavadinimas, o paspaudus ant nuotraukos, galite susipažinti su detalia informacija apie augalo sodinimo ir priežiūros ypatumus.
Kai ankstyvos pavasario gėlės pražysta kaimyno kieme, atsidūstu, nes suprantu, kad vėl rudenį pražiopsojau kažką pasisodinti. Bet gal galima dar suspėti į traukinį?
Dabar, pavasariui jau prasidėjus, kieme galite pasisodinti įvairių daugiamečių gėlių, kurios žydi kaip tik šiuo metu arba pražys visai netrukus. Raktažolė aukštoji (Primula elatior) geltonais skėtiškais žiedeliais; Plautė šlakuotoji (Pulmonaria saccharata) - ji ne tik anksti gausiai pražysta, bet yra puošni ir dėl taškuotų lapų; Plačialapis šaukštis (Petasites hybridus) dekoratyviais žiedais ir dideliais lapais; Rūtenis (Corydalis) - mažai pažįstamas gėlynuose, dažniau sutinkamas pamiškėse, šlaituose. Rytinė laumenė (Doronicum orientale) - močiučių gėlė, kurios pavadinimo dažnai net nežinome. O be reikalo. Ji puikiai tinka natūralistiniuose gėlynuose, nes ryškiais geltonais žiedais pražysta labai anksti, kol kiti gėlyno augalai dar tik budinasi. Kai laumenės nunyksta, jų sodinukai atrodo nereprezentatyviai, niekas jų pirkti nenori, todėl vasarą ar rudenį augalų aikštelėse jų neberasite. Dar viena universali daugiametė gėlė - žiemė (Vinca). Gėlyne žiemė greitai plečiasi (kartais net reikia pristabdyti), bet dėl to puikiai atlieka dengiamojo augalo funkciją. Jeigu kuriate natūralistinį gėlyną ir ieškote universalaus dengiamojo augalo, kuris dar ir žydėtų pavasarį, tai žiemė jums puikiai tiks. Ypatingai ryškiais rožiniais žiedais dėmesį prikausto pavasarinės erikos (Erica carnea). Ar įmanoma jos nepastebėti? Pastebim ne tik mes! Tik nepainiokite pavasarinių erikų su tomis, kurios parduodamos rudenį kartu su viržiais. Pavasarį galite įsigyti rododendrų sodinukų ir tais pačiais metais sulaukti žiedų. Kadangi rododendrai pumpurus subrandina ant pernykščių ūglių, jau įsigydami matote, kiek žiedų bus šiais metais. Svarbiausia gauti kokybišką sodinuką ir persodinti nepažeidžiant šaknų. Forsitija visų pirma pražysta, ir tik vėliau pradeda sprogti lapeliai. Geriausia būtų šį krūmą sodinti, dauginti, formuoti po žydėjimo. Spalvoti raugerškių lapai matosi vos pradėję sprogti. Raugerškių sodinukų savo kieme galite pasisodinti ankstyvą pavasarį. Tačiau jos atlieka labai svarbią funkciją - maskuoja tuščias gėlyno vietas. Šiltojo klimato varpiniai augalai dar miega ir tik laukia savo efektingo pasirodymo antroje metų pusėje.
Erantis (Eranthis) yra retai auginamas, tačiau anksti (nuo vasario iki gegužės mėnesio) pražystantis augalas. Jis užauga iki 10-25 cm aukščio, o išvaizda iš dalies primena eleborus. Erančio žiedai žiūri stačiai į saulę ir nėra nusvirę ar pakreipti šonu kaip eleborų, be to, jų skersmuo siekia iki 3 cm ir yra geltonos spalvos.
Dar vienos anksti pavasarį žydinčios ir iš svogūnėlių augančios violetinės, baltos ar geltonos gėlės yra krokai (Crocus). Tai neaukštos apie 10-20 cm aukščio gėlės, kurios tiesiogiai iš svogūnėlio be antžeminės dalies išaugina 3-5 cm skersmens žiedus (kažkiek primena lemputės formą). Šių gėlių žydėjimo laikotarpis skiriasi nuo rūšies, bet dauguma jų jau pradeda skleistis kovą-balandį (išskyrus šafranui auginamą rudenį žydintį daržinį kroką). Tai reiškia, kad norint mėgautis jų žydėjimu, reikia jų sodinimu pasirūpinti iš rudens.
Sniegžydrė (Chionodoxa) - svogūninė mėlynos, baltos ar rožinės spalvos darželių gėlytė, kuri paprastai skleidžiasi balandį, bet yra veislių, žydinčių nuo kovo ar netgi vasario mėnesio. Augaliukas siekia 20 cm aukštį, o pavienis žvaigždutės pavidalo žiedelis esti apie 1-3 cm skersmens dydžio. Jos įspūdingai atrodo pasodintos grupėmis.
Kitos labai dažnai sodybose sutinkamos mėlynos gėlės panašiu pavadinimu yra žydrės (Muscari). Tai lyg mažais mėlynais rutuliukais apkibusios nedidelės mėlynos pavasarinės gėlės, kurios pradeda žydėti nuo balandžio vidurio. Kaip sodinti sniegžydres ar žydres - nieko naujo nepasakysim, nes sodinimas atliekamas taip pat, kaip ir kitoms svogūninėms gėlėms.
Scylė (Scillia) - tai lyg snieguolės ir sniegžydrės mišinys, net dažnai vadinama mėlynąja snieguole, nes mėlynos spalvos žiedelis šie tiek pasviręs. O ir užauga nedidelio ūgio - apie 10-20 cm. Pavasarį pražysta beveik kartu su snieguolėmis, bet žydi ir kovo-gegužės mėnesiais.
Klasika tapusios pavasarinės miško gėlės žibuoklės (Hepatica) iš tiesų sėkmingai auginamos ir gėlynuose. Šios mėlynos gėlės miškuose vieną kitą žiedą išskleidžia jau vasarį, nors tikrasis žydėjimas apima kovo-gegužės laikotarpį. Tai 5-25 cm aukščio augaliukai su pavieniais, taisyklingais 2-2,5 cm skersmens žiedukais. Lapai žali odiški ir iš apačios apaugę plaukeliais. Žibutės auga pavėsingose vietoje, ypač mėgsta medžių užuovėją, bei derlingą ir drėgną dirvą.
Negalima nepaminėti ir narcizų (Narcissus), kurie svaigiai kvapnius baltai geltonus ar baltus žiedus skleisti pradeda nuo kovo pabaigos ir žydi iki vasaros pradžios. Apie 10-80 cm aukščio svogūninės pavasarinės gėlės pasižymi ant ilgo žiedynstiebio pasipuošusiu taisyklingu pavieniu žiedu su centre išsikišusia karūnėle. Maždaug 6-10 cm skersmens žiedas žiūri šonan lyg maivydamasis.
Į pavasarinių gėlių gretas šalia daugumos minėtųjų svogūninių augalų stoja ir raktažolės (Primula). Visgi neapsigaukite, nes tikrai ne visos raktažolės žydi pavasarį. Kadangi jų yra didelė įvairovė, tai šios gėlės skirstomos pagal žydėjimo laikotarpį į 7 grupes. Kaip pavasarinės gėlės, žydinčios jau nuo kovo pabaigos, yra Julijos raktažolė (P. juliae). Dauguma Lietuvoje auginamų raktažolių žydi nuo balandžio mėnesio. Jos mėgsta šviesią ar pusiau pavėsingą vietą ir drėgną, puveningą dirvą.
Našlaitės (Viola) yra stebėtinai ištvermingos pavasarinės gėlės (kai kurios ir rudeninės), vienos pirmųjų balandį pražystančių gėlių. Šios pavasarį žydinčios gėlės užauga iki 30 cm aukščio ir pasidabina dideliais, iš pažiūros gležnais, 2-7 cm skersmens, su niekuo nesupainiojamais netaisyklingais žiedais. Priklausomai, ar norite užsiauginti daugiamečių ar vienmečių gėlių, skirsis našlaičių sėja ir sodinimas.
Žydinčius sode ar gėlyne hiacintus (Hyacinthus) dažniausiai pastebėsite nuo balandžio mėnesio, tačiau juos pražydinti jau galima ir gruodį. Žinoma, šios svogūninės pavasario gėlės žydės patalpoje, bet ko gi neprasiskaidrinti sau nuotaikos niūrią žiemą? Rožinės, baltos, raudonos ar mėlynos gėlės - štai kokia spalvų gama keri 15-30 cm aukščio hiacintų kekės pavidalo žiedynai.
Tarptautinės moters dienos (kovo 8-ąją) neįmanoma įsivaizduoti be tulpės (Tulipa) žiedo. Žinoma, kovo mėnesį šių gėlių galima gauti tik auginant šiltnamiuose, bet savo sode pirmųjų ankstyvųjų tulpių žiedų sulauksite balandžio pradžioje. Pabrėžiame, kad būtent ankstyvųjų, nes tulpių veislių yra milžiniška įvairovė. Tulpė yra 10-100 cm aukščio pavasarinė gėlė su įvairiausių spalvų taurelės formos pavieniu žiedu.
Pavasarį nereikia ieškoti žiedų pažeme, nes visu gražumu žydi ir kai kurie ankstyvieji pavasario krūmai bei medžiai. Vieni iš tokių yra forsitija (Forsythia) - sodriais geltonais žiedais apsipylęs krūmas balandžio mėnesį. Taip pat nuo balandžio vidurio pradeda rodyti savo prabangius žiedus magnolija (Magnolia). O kaip gi nepaminėjus „kačiukus” skleidžiančių blindžių (Salix caprea) ir gluosnių (Salix)?
✅ Pavasario gėlės | SmartkinderTV | Filmukai vaikams lietuviškai
Iš anksčiausiai žydinčių daugiamečių gėlių paminėtinos gvaizdės, žiognagės, uolaskėlės, sinavadai, katžolės, ankstyva lapija pasižymi viksvos, lendrūnai, mėlitai, šluotsmilgės, rasakilos, iš visžalių paminėtinos bergenijos, dauguma šliaužiančių šilokų, vaisginos, alūnės, kai kurios viksvos, jukos ir t.t.
