Šeimos ryšiai - tai ne tik meilė ir artumas, bet kartais ir teisiniai ginčai dėl vaikų ar tėvų išlaikymo bei bendravimo su jais. Nors visuomenėje vyrauja požiūris, kad tik tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, daugelis nežino, kad egzistuoja ir atvirkštinė pareiga: pilnametystės sulaukę vaikai, esant įstatyme nurodytoms sąlygoms, privalo išlaikyti savo tėvus.
Tėvų pareigos ir teisės
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir už tai jie yra atsakingi. Jie privalo rūpintis vaikų sveikata, ugdymu, ir tokios teisės bei pareigos tėvams išlieka net tuomet, kai vienas iš tėvų negyvena kartu su vaiku. Iš to seka, kad vaikas taip pat turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nepriklausomai nuo to, kur tėvai gyvena.
Kaip sudaromos tinkamos vaiko ir tėvų bendravimo sąlygos, jeigu vienas iš tėvų gyvena užsienyje? Pasitaiko nemažai atvejų, kuomet vienas iš tėvų gyvena kitame mieste ar net kitoje valstybėje, tuomet tiesioginis vaiko bendravimas su tėvu ir motina tampa sudėtingesnis. Jeigu ginčas pasiekia teismą, tokiose situacijose bendravimo tvarka nustatoma šiek tiek specifiškesnė. Teismas atsižvelgia į užsienyje arba kitame mieste gyvenančių tėvų galimybes gyvai matytis ir bendrauti su vaiku, įvertina vaiko amžių, vaiko galimybes vykti į kitą miestą. Dažni atvejai, kuomet, vienam iš tėvų gyvenant užsienyje, sudaromos galimybės bendrauti su vaiku retesniais, tačiau ilgesniais periodais, pavyzdžiui, per atostogas. Dažniau bendraujama informacinių ryšių priemonėmis, pvz., telefonu, vaizdo pokalbiais. Pasitaiko atvejų, kada tenka tiksliai nustatyti, kuris iš tėvų apmoka už vaiko keliones bendraujant su užsienyje gyvenančiu tėvu ar motina. Kiekviena situacija individuali, bet net ir tokiu atveju, jeigu vienas iš tėvų gyvena užsienyje, siekiama nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri kuo maksimaliau užtikrintų kokybišką vaiko bendravimą su abiem tėvais.
Ar pasitaiko atvejų, kuomet vienas iš tėvų nori nustatyti tik sau patogią bendravimo tvarką su vaiku? Kai byla atsiduria teisme, pasitaiko atvejų, kuomet kuris nors iš tėvų siekia tokios bendravimo su vaikais tvarkos, kuri būtų patogesnė būtent jam, t. y. stengiamasi realizuoti savo interesus. Vis dėlto teisme prioritetas teikiamas geriausiems vaiko interesams, įvertinami vaiko norai ir kitos svarbios aplinkybės: tėvų darbo grafikai, vaiko mokymosi grafikas, netgi vaiko ir tėvų tarpusavio santykiai. Siekiama tokio balanso, kad bendravimo su vaiku tvarka būtų įgyvendinama pagal tėvų galimybes ir, kas itin svarbu, kad abu tėvai vaikui būtų vienodai prieinami.
Pasitaiko atvejų, kai dėl bendravimo su vaiku, kreipiasi artimi giminaičiai. Nors tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis rūpintis savo vaikais, bet jie privalo sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su savo artimais giminaičiais, taip pat kitais giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai. Įstatymas apibrėžia, kad artimieji giminaičiai yra tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai bei broliai ir seserys. Bendravimas su artimaisiais giminaičiais svarbus vaikų tapatybės jausmui, harmoningai raidai. Jeigu tėvai arba vienas iš tėvų neleidžia vaikui susitikti, bendrauti su artimais giminaičiais, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku. Jeigu tėvai nesilaiko įpareigojimo arba artimųjų giminaičių tai netenkina, jie turi teisę kreiptis į teismą (prieš tai pasinaudojus mediacijos institutu), kur, sprendžiant šį klausimą, vėlgi teikiamas prioritetas vaiko interesams ir teismas gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su artimais giminaičiais.
Nepilnamečių vaikų išlaikymas
Apie nepilnamečių vaikų išlaikymą visuomenėje daug diskutuojama ir nuolat pabrėžiama, kad abu tėvai, proporcingai savo turtinei padėčiai, turi skirti lėšų vaiko išlaikymui. Vaiko išlaikymas - tėvų pareiga ir išlaikymą turi teisę gauti visi nepilnamečiai vaikai. Vaiko tėvai turi teisę susitarti dėl vaiko išlaikymo taikos sutartimi, kurią tvirtina teismas. Nesant tėvų susitarimo dėl vaiko išlaikymo, jį nustato teismas. Išlaikymą vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, tad teisme sprendžiant klausimą dėl išlaikymo dydžio vertinama tiek vaiko poreikių apimtis, tiek tėvų finansinės galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą. Nors paprastai prioritetas teikiamas išlaikymui periodinėmis išmokomis, t. y. kas mėnesį mokama fiksuota pinigų suma, tačiau tam tikrais atvejais gali būti nustatomas ir išlaikymas turtu ar susitariama dėl tam tikrų prievolių už kitą tėvą (motiną) įvykdymo. Išlaikymo dydžio klausimas sprendžiamas individualiai, tačiau orientaciniu dydžiu laikomas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu yra apie 777 Eur, ir jis taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vertinant, ar bus patenkinti vaiko poreikiai. Išlaikymo vaikui dydis priklauso ir nuo vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas, skaičiaus.
Įstatymas numato atvejus, kuomet tėvai turi pareigą teikti išlaikymą ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, t. y. kai pilnametis vaikas nedarbingas dėl turimo neįgalumo, jeigu neįgalumas vaikui nustatytas dar būnant nepilnamečiu. Antroji sąlyga - kuomet pilnamečiam vaikui, kuris yra ne vyresnis negu 24 metų, reikalinga materialinė parama dėl to, kad jis studijuoja pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą. Vertinama pilnamečio vaiko turtinė padėtis, ar vaikas išnaudojo visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokymuisi reikalingomis lėšomis; ar sąžiningai vykdo pareigą mokytis.
Suaugusių vaikų pareiga išlaikyti tėvus
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Civiliniame kodekse taip pat numatyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Tokia vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus susijusi su gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimu, todėl įstatymas numato šios pareigos įvykdymo tvarką ir sąlygas.
Vaikai ir tėvai gali tarpusavyje susitarti dėl tokio išlaikymo reikalingumo ir teikimo. Tik mediacijai nepasisekus, teisė į išlaikymą gali būti įgyvendinama teismine tvarka, tai reiškia, kad tėvai turi teisę reikšti ieškinį teisme dėl tokio išlaikymo priteisimo. Sprendžiant šį klausimą, svarbi vaikų ir tėvų šeimyninė bei turtinė padėtis, vaikų sveikatos būklė, įvertinama, ar vaikai turi galimybę teikti prašomą išlaikymą tėvams, atsižvelgiama į visų pilnamečių to tėvo ar motinos vaikų pareigą išlaikyti tėvus, nes išlaikyti savo tėvus pareiga negali būti perkelta tik vienam vaikui, pavyzdžiui, vien dėl to, kad jis galimai finansiškai gyvena geriausiai iš visų vaikų.
Kokia tėvams turėtų susidaryti gyvenimo situacija, kad būtų galima kreiptis dėl išlaikymo? Tėvų teisė į išlaikymą siejama su dviem sąlygomis: pirma, tėvai turi būti nedarbingi; antra, nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas materialinis išlaikymas. Sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, įvertinamos visos asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turimas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai. Svarbu paminėti, kad jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti ne tik išlaikymą, bet ir papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.
Išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais - teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Vengimas atlikti pareigas nepilnamečiams vaikams gali pasireikšti vengimu juos išlaikyti, auklėti ir jais rūpintis, atsisakymu priimti gyventi vaiką, kai jis negalėjo gyventi su kitu iš tėvų ir pan. Kitaip tariant, pareiga išlaikyti savo tėvus nėra absoliuti, teismas visuomet atsižvelgia į tai, kaip patys tėvai vykdė savo pareigas vaikams, kaip jais rūpinosi, prižiūrėjo ir kita.
Taigi, norint prisiteisti išlaikymą iš savo pilnamečių vaikų pirmasis būtinas žingsnis yra mediacija, o tik jai nepavykus galima kreiptis į teismą su ieškiniu ir klausimą spręsti teismine tvarka. Toks ieškinys nebus apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Išlaikymo dydį būtina pagrįsti, negalima reikalauti išlaikymo iš vaiko nepateikus jokių įrodymų apie išleidžiamas pinigines lėšas. Reikalinga pateikti išlaidas gydymuisi, vaistams, vitaminams, higienos priemonėms, buitinėms priemonėms ir kitiems poreikiams tenkinti - tai yra parodyti realias sumas, kurios yra skiriamos minėtoms reikmėms. Priteisiant išlaikymą yra atsižvelgiama ir į pilnamečių vaikų turtinę padėtį. Visgi išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais - teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams ar jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų dėl pačių tėvų kaltės.
Konstitucijoje įtvirtinta vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus yra detalizuota Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Šio kodekso 3.205 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Taigi, tam, kad tėvai iš savo pilnamečių vaikų galėtų reikalauti išlaikymo, turi egzistuoti dvi sąlygos: pirma, tėvai turi būti nedarbingi, antra - tėvams turi būti reikalinga materialinė parama.
Nustatant, ar tėvams reikalinga materialinė parama, yra vertinamos visos paramos reikalaujančio tėvo gaunamos pajamos, galimybės jų gauti, turimas turtas ir turtinės teisės, konkretūs tokio asmens poreikiai, sudarantys būtinų gyvenimo reikmių visumą. Taip pat yra vertinama, ar paramos reikalaujantis tėvas neturi turto, kurį galėtų parduoti ir taip pagerinti savo materialinę padėtį. Be kita ko, vertinama ir tai, ar paramos reikalaujantis tėvas yra kreipęsis dėl įvairių kompensacijų gavimo, pavyzdžiui, už šildymą, vandenį ir kt. Įvertinus visas šias aplinkybes yra nustatoma, ar išlaikymo reikalaujančio tėvo materialinė padėtis yra tokia sunki, dėl kurios jis pats negali patenkinti savo būtinųjų poreikių. Jeigu išlaikymo reikalaujantis tėvas yra nedarbingas, tačiau turi pakankamai lėšų pragyventi (gauna pakankamą pensiją, turi santaupų, kitokio turto ir pan.), išlaikymas jam negali būti priteisiamas. Sunkią savo materialinę padėtį ir turimus poreikius turi įrodyti paramos reikalaujantis tėvas. Atskirai paminėtina, kad net tuo atveju, kai ši sąlyga yra nustatoma, t. y., kad tėvui yra reikalinga materialinė parama, yra vertinama ir tai, ar išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis tėvas pats kaltais veiksmais nesukūrė sunkios savo materialinės padėties.
Įstatymas numato, kad išlaikymas yra teikiamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų. Tai reiškia, kad vaikai ir tėvai gali patys tarpusavyje susitarti dėl išlaikymo teikimo tvarkos, dydžio ir kt. Jeigu tokio susitarimo pasiekti nepavyksta, nes, pavyzdžiui, vaikai atsisako geranoriškai tokį išlaikymą teikti, tokiu atveju išlaikymas tėvams iš vaikų gali būti teikiamas priverstinai. Prieš kreipiantis į teismą dėl išlaikymo iš vaikų priteisimo, pirmiausia yra būtina pasinaudoti privalomąja mediacija, kurios metu tarp šalių kilusį ginčą yra bandoma išspręsti taikiu būdu.
Įstatyme yra nustatyta tik viena išlaikymo teikimo forma tėvams - teismo nustatytos pinigų sumos mokėjimas kas mėnesį. Tai reiškia, kad tėvų išlaikymui negali būti priteisiamas vaikams priklausantis turtas ar konkreti pinigų suma. Įstatymas nenustato konkretaus tėvams priteisiamo išlaikymo dydžio. Įstatyme yra nustatyta tik tai, kad išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Tai reiškia, kad nustatant išlaikymo dydį, yra atsižvelgiama ne tik į išlaikymo reikalaujančio tėvo esamą materialinę padėtį ir jo turimus būtinuosius poreikius, tačiau ir į vaikų, iš kurių reikalaujama išlaikymo, galimybes šį išlaikymą teikti. Yra vertinama vaikų, iš kurių reikalaujama išlaikymo, finansinė padėtis, ar jie neturi finansinių įsipareigojimų, ar patys neturi išlaikytinių, pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų, kokia jų sveikatos būklė, ar turi galimybių dirbti ir gauti pajamų ir pan. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų.
Įstatymas nustato, kad tėvai turi teisę reikalauti iš savo vaikų priteisti ne tik kasmėnesinį išlaikymą, tačiau taip pat ir papildomas išlaidas, jeigu tokių jie patyrė dėl sunkios ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros ir kurias atlygino pašaliniai asmenys. Priklausomai nuo situacijos, tokios išlaidos gali būti gydymo, slaugos, vaistų, neįgaliojo vežimėlio ar kitokių reabilitacijos priemonių įsigijimo išlaidos, taip pat dantų protezavimas, jų gydymas ir kt. Šios papildomos išlaidos tėvams gali būti priteisiamos iš vaikų, jeigu jos negali būti padengiamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ar Valstybinės ligonių kasos.
Įstatyme yra nustatyta galimybė atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, jeigu yra nustatoma, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Tai reiškia, kad tėvų teisė reikalauti išlaikymo iš savo vaikų nėra absoliuti. Ši tėvų teisė priklauso nuo to, kaip jie patys anksčiau vykdė savo kaip tėvų pareigas vaikų atžvilgiu. Jeigu yra nustatoma, kad tėvai piktybiškai nevykdė savo turimos pareigos išlaikyti, auklėti, ar prižiūrėti savo vaikus, pavyzdžiui, neprisidėjo prie jų išlaikymo, buvo palikę juos be priežiūros, smurtavo ir pan., teismas gali atleisti šiuos vaikus nuo pareigos išlaikyti savo tėvus. Nepaisant to, kad įstatymas ir numato tėvams teisę reikalauti išlaikymo iš savo vaikų, tėvai šia teise nėra linkę naudotis arba nežino, kad tokia galimybė apskritai egzistuoja.
