Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibūdinama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Šioje aukščiausioje teisėje įtvirtinta tiek konstitucinė tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis, ištikimais piliečiais bei iki pilnametystės juos išlaikyti, tiek konstitucinė vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Viena iš pagrindinių vaiko teisių yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka tėvų pareiga iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus.
Civilinio kodekso 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tėvai privalo išlaikyti savo vaikus net ir tada, kai vaikas yra atskiriamas nuo tėvų ar jiems yra apribojama tėvų valdžia. Išlaikymas vaikams apima visas lėšas, kurios yra reikalingos normaliam vaiko vystymuisi, t. y. maitinimui, aprangai, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms.
Kai vaiko tėvai gyvena kartu, jie patys tarpusavyje bendru sutarimu sprendžia, kaip išlaikys vaiką, kokia tvarka ir forma. Problemų dėl vaiko išlaikymo dažniausiai kyla tada, kai vaiko tėvai gyvena atskirai (yra išsituokę, gyvena skyrium, nėra susituokę ir kt.). Tokiais atvejais dėl vaiko išlaikymo tėvai taip pat gali susitarti geranoriškai, tačiau jiems nesusitarus ar vengiant materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką, ginčą nagrinėja teismas.
Teismui nustatant išlaikymo vaikui dydį, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų poreikius bei į jų tėvų turtinę padėtį. Teisės aktai nenustato jokio konkrečio išlaikymo dydžio, t. y. maksimumo ar minimumo, tačiau yra tam tikri orientaciniai kriterijai, kuriais būtų galima vadovautis nustatant išlaikymo dydį. Sprendžiant klausimą dėl išlaikymo vaikui dydžio, pirmiausia atsižvelgiama į paties vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, jo sveikatos būklė, amžius. Antra, vaikų išlaikymo dydį lemia tėvų turtinė padėtis. Trečia, kaip orientaciniai kriterijai gali būti naudojami kiti rodikliai, pavyzdžiui, teisės aktai nustato, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, todėl šis kriterijus gali būti naudojamas ir sprendžiant vaikų išlaikymo dydžio klausimą. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu vienos minimalios mėnesinės algos dydis yra 350 Eur, todėl, nustatant vaiko išlaikymo dydį, gali būti atsižvelgiama ir į šį orientacinį kriterijų.
Nepilnamečio vaiko poreikių nustatymas yra vienas iš kriterijų apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą. Orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, teismų praktikoje pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus taikomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai.
Sekant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti. Išlaikymo dydį būtina pagrįsti, negalima reikalauti išlaikymo iš vaiko nepateikus jokių įrodymų apie išleidžiamas pinigines lėšas. Reikalinga pateikti išlaidas gydymuisi, vaistams, vitaminams, higienos priemonėms, buitinėms priemonėms ir kitiems poreikiams tenkinti - tai yra parodyti realias sumas, kurios yra skiriamos minėtoms reikmėms.
Teismui nustačius vaikui reikalingą išlaikymo dydį, dažnai teismų praktikoje iš nustatytos vaiko poreikių sumos atimama pagal Išmokų vaikams įstatymą teikiama išmokos suma, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje išaiškino, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas ne visais atvejais privalomai turi būti mažinamas išmokų pagal Išmokų vaikams įstatymą suma - tuo atveju, jei šalys turi finansines galimybes vykdyti savo pareigas visa apimtimi, nėra poreikio lengvinti tėvams tenkančią vaiko išlaikymo naštą valstybės mokamų išmokų dydžiu. Valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti.
Kitas svarbus kriterijus, priteisiant nepilnamečiui vaikui išlaikymą - tėvų turtinė padėtis. Nepilnamečiui vaikui negali būti priteisiamas didesnis išlaikymas, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas nustatinėja ir vertina tėvų turtinę padėtį.
Tėvų turtinė padėtis vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertinamas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį.
Nors įstatymuose yra įtvirtinta abiejų tėvų pareiga teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. Civiliniame kodekse įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnė dalis aprūpinti nepilnametį vaiką, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius.
Pasitaiko atvejų, kai vienas iš tėvų ar abu tėvai, tikėdamiesi išvengti pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, slepia savo pajamas, dirba nelegaliai ar visiškai nedirba, teisinasi gaunantys tik minimalias pajamas ir negalintys išlaikyti vaikų. Pažymėtina, kad pareigos išlaikyti vaiką nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar tėvų nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu, nes tokiais atvejais yra vertinamas ne tik tėvų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių tėvai ar vienas iš jų ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Vien ta aplinkybė, kad tėvai ar vienas iš jų, būdami darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo neturėjimo ir negali reikšti mažesnio išlaikymo nepilnamečiui vaikui teikimo.
Jei tėvai ar vienas iš jų nevykdo teismo sprendimo net ir priteisus išlaikymą vaikui, teismas vieno iš vaiko tėvų reikalavimu išduoda vykdomąjį raštą, ir išlaikymas išieškomas priverstine tvarka. Jei ir tada tėvai ar vienas iš jų neteikia ar negali teikti išlaikymo vaikui dėl atitinkamų aplinkybių, tokių kaip, pavyzdžiui, tėvai yra nemokūs, slapstosi ir panašiai, tai tokiais atvejais vaiku privalo pasirūpinti valstybė. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos), turinčių galimybę juos išlaikyti. Išmoka vaikui išlaikyti tokiu atveju mokama iš Vaikų išlaikymo fondo.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. šios išmokos dydis vienam vaikui per mėnesį negali viršyti 1,5 bazinės išmokos dydžio ribos, t. y. p. 3.1921 straipsnis.
2013 06 20 įstatymu Nr. (Žin., 2013, Nr. 1. Tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos.
Pilnamečio vaiko išlaikymas priklauso nuo paramos būtinumo bei tėvų finansinių galimybių, todėl teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę bei turtinę padėtį. Itin svarbu užtikrinti šių išlaikymo priteisimo sąlygų pusiausvyrą: net ir nustačius esant išlaikymo poreikį, toks išlaikymas negali būti priteisiamas nesant realių tėvų galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui. Todėl šiuo atveju yra svarbios ir paties vaiko gaunamos pajamos ar galimybės jų gauti (galimybė dirbti, gauti tam tikras pašalpas ar stipendijas) bei tėvų padėtis (mažamečių asmenų šeimoje skaičius, finansinė padėtis, patiems reikalingas išlaikymas ir pan.). Taip pat svarbu nustatyti ir paties vaiko poreikius - ar parama jam reikalinga tik kasdienėms išlaidoms (maistui, rūbams), ar ir studijoms padengti, būstui nuomoti, specifiniams vaistams įsigyti ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas galimybes pats pasirūpinti reikalingomis lėšomis, o tėvų finansinės paramos reikalingumas turi būti pagrįstas.
Svarbu pažymėti, kad tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos, taip pat tų, kurie mokosi nesąžiningai ir nepažangiai, piktnaudžiauja šeimos teisėmis.
Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus reiškia paramos, reikalingos būtinųjų poreikių tenkinimui, tėvams mokėjimą. Tai yra vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais bei jiems padėti teikiant deramą išlaikymą. Parama (išlaikymas) yra mokama šalių susitarimu ar teismo sprendimu kiekvieną mėnesį skiriant tam tikrą piniginę sumą.
Kuomet asmenys šios pareigos neatlieka savo noru bendru sutarimu, vykdoma mediacija, kuria siekiama su mediatoriaus pagalba derybų keliu pasiekti kompromisą. Tai yra nemokama ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti kilusį ginčą. Tik mediacijai nepasisekus, teisė į išlaikymą gali būti įgyvendinama teismine tvarka.
Kita vertus, materialinis išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais - teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos materialiai išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams, ar tuo atveju, jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų dėl pačių tėvų kaltės (Civilinio kodekso 3.206 straipsnis). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, priimdamas atitinkamą sprendimą, vertina byloje esančias faktines aplinkybes ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, išlaikymo bylose vadovaujasi proporcingumo principu.
Taigi, norint prisiteisti išlaikymą iš savo pilnamečių vaikų pirmasis būtinas žingsnis yra mediacija, o tik jai nepavykus galima kreiptis į teismą su ieškiniu ir klausimą spręsti teismine tvarka. Toks ieškinys nebus apmokestinamas žyminiu mokesčiu (suma, kurią turi sumokėti asmuo, kad būtų pradėtas teismo procesas), jis turi būti pateiktas apylinkės teismui pagal ieškovo (asmens, kuris teikia ieškinį, t.y.
