Mikčiojimas, dar kitaip vadinamas sklandaus kalbėjimo sutrikimu, yra kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, pasireiškiantis kalbos organų traukuliais, dėl ko sutrinka normalus bendravimas. Šis sutrikimas dažniausiai išryškėja antraisiais-penktaisiais gyvenimo metais, kai sparčiai plečiantis aktyviajam žodynui, vaikai ieško reikiamų žodžių, jaudinasi, skuba. Neretai kartu su kalbėjimo užsikirtimais stebimi ir lydimieji judesiai - nevalingi veido mimikos judesiai, šniurkščiojimas nosimi, mostai rankomis, trūkčiojimai pečiais bei garsų ar skiemenų įterpimas į kalbą.
Nors iki šiol nėra vienos, moksliniais tyrimais pagrįstos teorijos, įrodančios tikrąsias mikčiojimo atsiradimo priežastis, realiausias paaiškinimas yra susijęs su trijų pagrindinių kalbos centrų smegenyse darbu: sensorinio Vernikės centro (padeda išgirsti ir suprasti kalbą), asociatyvinio centro (analizuoja išgirstą frazę ir strateguoja, ką kalbėti toliau) ir motorinio Broko centro (reguliuoja balso aparatą). Įrodyta, jog susidarius per dideliam Broko centro aktyvumui, išryškėja spazmai, trukdantys sklandžiai kalbėti. Aptariamo kalbos sutrikimo priežasčių gali būti labai daug ir jos įvairios. Kiekvieno mikčiojimo atvejis dažniausiai priklauso nuo vidinių (įgimtų) bei išorinių (aplinkos) veiksnių sąveikos.
Mikčiojimas gali būti tiek įgimtas, tiek įgytas. Praktikoje dažniau susiduriama su atvejais, kai sutrikimą nulemia genetiniai veiksniai. Tačiau paveldimas ne pats mikčiojimas, o tik įgimtas polinkis jam. Priklausomai nuo vaiko raidos ypatybių ir aplinkos, toks polinkis gali realizuotis arba ne. Dažniausiai tėvelių minimos priežastys, dėl ko vaikas pradėjo mikčioti („pamatė gaisrą“, „išsigando šuns“), priskiriamos rizikos faktoriams, t.y., poveikiams, kurie sudarė sąlygas polinkio mikčioti realizavimuisi. Mikčiojimui atsirasti bei vystytis turi įtakos ir organiniai veiksniai: simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumų, ligų), esant minimaliai cerebralinei disfunkcijai arba po kaukolės/smegenų traumų.
Kiek rečiau susiduriama su mikčiojimo atvejais, priklausomais nuo psichogeninių veiksnių, kai užsikirsti kalbant pradedama patiriant stiprias psichines perkrovas ar traumas (tėvų skyrybas, artimųjų netektį, gyvenamosios vietos pakeitimą, nelaimingą pirmąją meilę, išgirsta netikėtą blogą žinią). Statistika rodo, jog psichogeniniai veiksniai lemia apie 10 procentų mikčiojimo atvejų. Kuo anksčiau pradedamas korekcinis darbas, tuo lengviau pašalinamas sutrikimas arba bent sušvelninama jo išraiška.
Pastebėjus pasikeitusią kalbos išraišką, tėveliai turi kuo greičiau kreiptis į specialistus - logopedą, neurologą, psichologą, kad būtų suteikta tinkama pagalba. Mikčiojimo įveikimui svarbi ne tik šių specialistų pagalba, bet ir paties mikčiojančiojo pastangos. Ankstyvame amžiuje pagalba glaudžiai susijusi su kalbinės aplinkos keitimu, visos šeimos konsultavimu ir įvairių sklandaus kalbėjimo ugdymo metodų taikymu.
Visas kompleksinis mikčiojimo šalinimas yra pagrįstas specialistų praktikų komandinio darbo būdu: psichoterapija, medikamentų taikymu, logopediniu darbu, darbu su mikčiojančiojo artimaisiais. Kiekvienas atvejis yra individualus, tad neretai tenka gerokai apgalvoti sutrikimo pobūdį atitinkančius veiksmingus darbo metodus. Tiek užsienio, tiek Lietuvos tyrėjai pateikia eilę mikčiojimo taisymo būdų ir metodų. Dažniausiai naudojami metodai apima kalbėjimo apribojimą, kvėpavimo diafragma mokymą, tonacijos pratybas, veido raumenų ir tarties pratimus, motorikos lavinimo pratimus, psichoterapijos elementų panaudojimą (kalbėjimo baimės įveikimą, pasitikėjimo savimi įteigimą), automatizuotos kalbos įgūdžių sudarymą, žaidimus dėmesiui lavinti, kvėpavimo gimnastikos pratimus, savarankiško kalbėjimo lavinimą bei darbą su mikčiojančiojo šeima.
Norint pagelbėti mikčiojančiam vaikui, būtina sukurti kuo ramesnę, tausojančią aplinką, atsisakyti įtempto dienos režimo. Būtina stebėti, ar sporto treniruočių, šokių repeticijų lankymas neprovokuoja sutrikimo paūmėjimo. Rekomenduotinas baseino lankymas, chorinio, grupinio ar solinio dainavimo mokymas (jei nejaučia scenos baimės).
Bendraujant su mikčiojančiu asmeniu rekomenduojama kalbėti lėtesniu tempu, leisti vaikui pabaigti mintis ir nekalbėti už jį; išklausius pašnekovą, atsakyti lėtai, neskubant, prieš atsakant padaryti pauzę. Atsakant į pateiktą klausimą siūloma vartoti vaiko pasakytus žodžius. Dialogo metu palaikykite tiesioginį akių kontaktą. Kartais sukurkite žaidybines situacijas, kalbėdami pašnibždomis - tai duoda teigiamų rezultatų. Nefiksuokite vaiko dėmesio į sutrikimą ir kaskart netaisykite blogai ištartų žodžių, o tiesiog paprašykite ramiai įkvėpti ir neskubant vėl pakartoti žodį ar frazę. Venkite triukšmingų kompanijų. Neprašykite vaiko kalbėti ar deklamuoti svetimoje aplinkoje, esant nepažįstamiems žmonėms.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, spalio 22 d. minima Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena. Ši diena pradėta minėti 1998 metais JAV. Nėra vienos paprastos priežasties, kodėl atsiranda mikčiojimas. Manoma, kad šį sutrikimą lemia sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika. Mikčiojimas sukelia daug nerimo tėvams ir mikčiojančiam vaikui. Logopedo pagalba yra veiksminga įvairaus amžiaus vaikams ir suaugusiems.
Mikčiojimas dažnai palyginamas su „ledkalniu“, nes užsikirtimai yra tik nedidelė problemos dalis. Užsikirtimai gali sukelti baimę kalbėti, nerimą ar nusivylimą, todėl kai kurie vaikai pradeda vengti bendravimo, keičia vienus žodžius kitais, jaudinasi kalbėdami su mažiau pažįstamais žmonėmis. Šie sunkumai dažnai išryškėja mokykloje. Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės, fizinė kalbos aparato įtampa.
Apie 5 proc. vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais, kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs. Nepaisant ilgamečių mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jos iki šiol nėra aiškios. Manoma, kad vaikas gali turėti įgimtą polinkį į kalbos nesklandumus. Mikčiojimo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo situacijos ar dienos. Kartais užsikirtimų intensyvumas skiriasi net ir to paties pokalbio metu.
Daugiau nei 60 proc. mikčiojimo pradžioje didelę reikšmę vaiko kalbos raidai turi tėvų ir kitų artimųjų elgesys. Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę, išsigandę ir bejėgiai, kai vaikas pradeda sunkiai mikčioti. Jie mėgina padėti užbaigdami vaiko pradėtą mintį, patardami „neskubėk“, „nesijaudink“, „pasakyk dar kartą“. Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs. Bendraujant su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą. Kai tėvai ramiai palaukia, kol vaikas užbaigs savo pasakojimą, jo nepertraukia, pokalbis tampa ramesnis. Pasistenkite surasti keletą minučių pokalbiui su vaiku kasdien, kai niekas netrukdo jums ir vaikui šnekėtis. Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje.
Mikčiojimas yra kalbos ir komunikacijos sutrikimas, kuris gali pasireikšti vaikams ir suaugusiems. Šis sutrikimas būna arba trumpalaikis ir praeina savaime, ypač vaikystėje, arba ilgalaikis. Dorojantis su šia problema, labai svarbus etapas yra mikčiojimo nustatymas ir vertinimas. Mikčiojimo vertinimas yra svarbus žingsnis, nustatant mikčiojimo tipą, sunkumą ir kuriant individualizuotą gydymo planą. Specialistas, dažniausiai logopedas ar kalbos terapeutas, atlieka išsamią anamnezę ir ima interviu iš asmens, kuris mikčioja. Jei vertinamas vaikas, kalbama su jo tėvais. Specialistas stebi ir vertina asmens kalbos įgūdžius, tai apima kalbos sklandumą, kalbos ritmą, balso kontrolę, tarimą, sintaksę ir žodyno plėtrą. Kartais atliekami fiziniai tyrimai, siekiant nustatyti fizinę kalbos aparato būklę. Remdamasis surinkta informacija, specialistas nustato mikčiojimo tipą (kloninį, toninį, interjekcinį ar kitą) ir jo sunkumo laipsnį. Taip pat vertinama psichologinė ir emocinė būklė, nes mikčiojimas dažnai siejasi su emociniais iššūkiais ir psichologiniais veiksniais. Pagrįstas vertinimo rezultatais, specialistas kuria individualizuotą mikčiojimo įveikos planą, kuris gali apimti įvairius pratimus, žaidimus, savęs stebėjimo technikas, diafragminį kvėpavimą ir psichologinę paramą.
Mikčiojimui įveikti turi kartu dirbti specialistų komanda: logopedas, psichologas ir neurologas. Tėvams rekomenduojama po to, kai vaikas pasako, ką norėjo, atsakyti lėtai ir neskubėdami, vartojant žodžius, kurie nuskambėjo ir jo kalboje. Prieš atsakydami savo vaikui, palaukite akimirką kitą - tai nuramina, sulėtina minčių eigą ir padeda vaikui kalbėti. Kiekvieną dieną skirkite laiko pokalbiams su vaiku, stenkitės bendrauti lengvai, neskubėdami, atsipalaidavę. Suraskite būdų parodyti vaikui, kad jį mylite, vertinate ir kad jums malonu praleisti kartu su juo laiką. Kantriai klausykite, ką jūsų vaikas sako, o ne kaip jis sako.
Mikčiojimas yra sudėtingas kalbos sutrikimas, galintis smarkiai paveikti žmogaus gyvenimą. Norint veiksmingai jį valdyti, būtina suprasti jo priežastis, simptomus ir gydymo galimybes. Nors nerimas ir stresas gali sustiprinti mikčiojimą, tai pirmiausia kalbos sutrikimas, o ne psichologinė problema. Mikčiojimas neturi įtakos intelektui. Suaugusieji taip pat gali pradėti mikčioti vėliau gyvenime, dažnai dėl neurologinių pokyčių ar streso. Būkite kantrūs ir atidžiai klausykite mikčiojančio žmogaus.
Mikčiojimas - tai sklandaus kalbėjimo sutrikimas, pasireiškiantis artikuliacinio aparato įtempimu, nevalingais garsais, skiemenų pakartojimais ar tęsimu. Genetikai teigia, kad polinkis mikčioti yra labiau būdingas berniukams. Mikčiojimo atveju svarbu nustatyti priežastį - kodėl vaikas pradėjo mikčioti. Atsižvelgiant į tai, sudaromas įveikos planas. Mikčiojimui įveikti turi kartu dirbti specialistų komanda: logopedas, psichologas ir neurologas.
Asmens sveikatos klinikos psichologė V. Čioraitienė pasakoja, kad mikčiojantys vaikai labai skuba pasakyti, ką nori. Tad tiek terapijoje, tiek namuose, tokie vaikai turi būti skatinami nusiraminti, kalbėti lėčiau. Tėvai, bandydami kontroliuoti vaiko kalbą ar net verbaliai bei neverbaliai reaguodami į jo mikčiojimą, gali nejučia sustiprinti sutrikimą. Užuot padėję vaikui atsipalaiduoti ir sklandžiau kalbėti, tėvai taip skatina mikčiojimą. Tėvų įtampa lengvai persiduoda vaikui, jis įsitempia pats ir mikčiojimas sustiprėja. Nors neretai sako, kad vaiką išgąsdino šuo ar avarija, tačiau tai retai būna tikroji mikčiojimo priežastis - greičiau paleidžiamasis mechanizmas, išryškinantis jau esamus polinkius. Jei mikčioti pradedama po konkretaus įvykio, vadinasi, prielaidos mikčiojimui buvo ir anksčiau, tiesiog jos liko nepastebėtos. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema.
Mikčiojimo korekcijos principas - sumažinti vidinę įtampą. Viena iš terapijos formų - nugalėti baimę. Pavyzdžiui, paaugliams siūloma eiti į gatvę ir klausinėti praeivių, kiek valandų. Pradžioje vaikai priešinasi, tačiau po užsiėmimų gali laisvai, nemikčiodami užduoti klausimą. Kai kurių taikomų terapijų esmė ir yra tokia - nugalėti baimę. Būna ir „stebuklų“ - vaikas ima mikčioti, bet po kurio laiko mikčiojimas pats dingsta. Tėvai, matyt, nejautė padidinto nerimo, o vaikas pats susitvarkė su mikčiojimą kėlusia įtampa, mikčiojimas dingo, nes jam to simptomo nebereikėjo. Visais atvejais, ne tik mikčiojimo - tėvų įtampa labai veikia vaiką. Į specialistą dėl vaiko mikčiojimo kreiptis verta tuomet, kai tėvams tai išties kelia nerimą. Tačiau ir tokiu atveju, nebūtina visko iškart sureikšminti, galima pasakyti vaikui: „eime, tiesiog pasitarsime, ką ir kaip daryti“. Pirmiausia verta pasitikrinti pas logopedą.
