Miškas yra vaikas - kaip ir aš. Miškas turi jausmus ir yra gyvas, kaip ir aš. Mane ir mišką sieja daug kas bendro, mes esame panašūs viskuo. Aš turiu tėvus, auklėtojus, mokytojus, kurie mane augina ir auklėja. Miškas taip pat turi savo tėvus, globėjus auklėtojus - o tai yra miškininkai. Miškininkai kaip tėvai rūpinasi savo vaikais - miškais nuo pat miško gimimo. Man tėvai yra viskas, ką aš turiu, kol esu vaikas. Miškui miškininkas taip pat yra viskas, ką jis turi. Miškas be miškininko, kaip aš be tėvų. Kas mumis rūpintųsi? Kas mus paguostų? Kas mus suprastų? Kas mus pamaitintų? Ir kas mus pagydytų? Jeigu ne tėvai mane, kaip ir mišką miškininkas.
Senovėje užaugęs miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė ir mylėjo miškus, į jį ėjo kiekvienas, kuris jautėsi jo dalele. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti. Žmonės miške ieškojo paguodos, prieglobščio ir džiaugsmo. Tad aš užaugęs noriu tapti tuo miškų tėvu - miškininku. Kuris augintų miškus su meile ir atsidavimu. Auginsiu, gydysiu, rūpinsiuosi jais kaip tikras tėvas. Tik tinkamas rūpinimasis, atsidavimas ir meilė suteiks tinkamą rezultatą. Kuriuo galės džiaugtis, ne tik tėvai miškininkai, bet ir visa likusi gamtos dalis - žmonės, gyvūnai, augalai.
Nors aš su tėvais ir dabar džiaugiuosi mišku, pabudusiu po žiemos mieų. Miškas mums viskas, mes džiaugiamės kartu su juo, mes liūdime kartu su juo. Miškas mus maitina, miškas mums duoda dalelę savęs. Miškas mus šildo žiemą, kai tuo metu pats ilsisi. Bet miškas mus maitina ištisus metus, atiduoda viską, ką jis subrandina per vasarą. Visos šios gėrybės - miškininkų dėka, kurie augino ir rūpinosi savo vaikais miškais. O kad bent kiek lengvesnis rūpinimasis miškais būtų miškininkams, ir pati žmonija turi juos gerbti, mylėti ir saugoti. Tada miškininkai bus laimingi ne tik savo vaikus miškus augindami, bet ir žinodami, kad jų niekas neskriaudžia, o myli, gerbia ir tausoja. Juk miškas gyvas, kaip ir aš. Miškas nemėgsta skausmo, nemėgsta netvarkos, nemėgsta nesiskaitymo su juo. Jis nemyli tų, kurie jam kenkia, kaip ir aš nemėgstu to, kas man nepatinka ar kenkia. Žmogus turi draugauti su mišku, kaip su geriausiu draugu. Tik gaila, kad ne visi žmonės tą supranta.
Ar žmonės žino, kad miškai - tai mūsų žemės gyvos mintys. Kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis. Tai būkime savaip tėvais - miškininkais, mylėkime savo vaikus - miškus. Kaip ir mus myli mūsų tėvai.
Miško pažinimas per žaidimus ir kūrybą
Vaikai žinias apie gamtą, miško gyvūnus įtvirtino išmaniojoje lentoje, žaisdami su edukacinėmis bitutėmis „Bee-Bot“, „Kahoot“ viktorinų metu. Pasitelkdami įvairias meninės raiškos priemones: piešdami, lipdydami, tapydami, aplikuodami vaikai kūrė darbelius „Miško takeliu“. Visi kartu džiaugiamės sukurta bendra elektronine knyga „Miško pasaka“. Šią pasaką paeiliui sekė ir iliustracijas kūrė patys vaikai.
Jokūbas: „Miške labiau norėčiau sutikti lapę, norėčiau išsiaiškinti ar jinai plėšri ar ne? Eimantas: „Aš važiavau su tete į mišką, daug gražių paukščių mačiau. Atilija: „Labai man graži lapė, bet miške norėčiau sutikti ir kiškį, nes man ir jis patinka. Austėja: „Miške man patinka pasivaikščioti, yra suoliukų kur atsisėsti. Svajūnė: „Miške daug medžių, lapų. Amelija: „Man labiausiai tai patiko pėdos miške, aš mačiau vilko, lapės ir kiškio. Iš visų gyvūnų man labiausiai tai patiko lapė.
Jono mama Giedrė: „Bitučių“ grupė kaskart stebina savo naujais projektais. Smagu, kad Jūs sugalvojate įdomias veiklas, kuriomis įtraukiate vaikus ir man kaip mamai neapsakomai džiugu matyti Jūsų ir vaikų įdėtas pastangas. Vaikai - tai mūsų ateitis ir jie, gaudami žinių, išmoksta daug naujo. Austėjos mama Simona: „Projektas turėjo tik teigiamą poveikį vaikui. Liepos mama Asta: „Projekto metu vaikai mokėsi bendrauti ne tik tarpusavyje , bet ir teletiltu su kitais vaikais. Jautė atsakomybę ir pareigą. Svajūnės mama Deimantė: „Manau, kad projektas davė daug naujų potyrių, motyvacijos, žinių. Vaikai išmoko daug naujų dalykų. Kiekvieną kartą matosi nauji pasiekimai. Jono mama Ugnė: „Iš tiesų mano sūnus Jonukas labai pasikeitė, tapo daug kūrybingesnis ir išradingesnis, ir namie randa ką nuveikti - tai pasakas kuria, tai šoka ar dainuoja. O piešinių jau nežinau, kur ir juos sudėti. Jokūbo mama Sonata: „Noriu padėkoti sūnaus auklėtojai Rasai už nuoširdų, kūrybingą darbą. Didelis AČIŪ! Mūsų grupės vaikai dalyvauja projektuose. Jie motyvuoja, lavina vaikučių gebėjimus, kūrybiškumą, padeda į rimtus dalykus pažiūrėti iš smagesnės pusės - mokosi užrašyti savo vardą ne popieriaus lape ir ne su pieštuku. Tuo pačiu praplečia komunikavimo ribas. Bent mano sūnui smagu pažiūrėti į save ir grupės draugus atsiųstuose filmukuose ir nuotraukose.
Miškas - gamtos vaistininkas ir energijos šaltinis
Kada pastarąjį kartą buvote miške? Labai seniai, tiesa? O viena jauna moteris, išgirdusi tokį klausimą, netgi gerokai sutriko. Iš tiesų su gamta daugelį sieja tik vartojimo ryšys - susikurti laužą, išsikepti vėrinukų, pasilinksminti su draugais ant upės kranto. Tačiau gamta mums gali duoti kur kas daugiau. Prarastas ryšys su gamta, Visata, Dievu, kitais žmonėmis, pagaliau pačiu savimi - ar tai ne didžiausi mūsų visuomenės skauduliai? Kaip iš naujo atkurti šiuos saitus, kuriuos nutraukus pasiligoja ir žmogaus kūnas, ir siela?
Žmogus - Visatos dalis. Jis sutvertas gyventi pagal Visatos dėsnius. Tačiau kai žmogus pasijuto esąs didesnis už Kūrėją ir su gamta ėmė ne draugauti, o ją vartoti, buvo paneigti vienovės su natūraliu pasauliu principai. Ir labiausiai dėl to nukentėjo pats žmogus. Jis neteko gyvybinės energijos, užsiteršė, ėmė sirgti. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, turi unikalius miškus. Juose daug žmogui reikalingos švarios, sveikos energijos. Miškas labai svarbus žmogaus širdžiai, o per ją mes palaikome ryšį su kosmosu, gamta, Visata. Miškas duoda žmogui ir gryną orą, džiaugsmą, apvalo kvėpuojant. Kai žmonės serga plaučių, bronchų ligomis, pirmas gydytojas - miškas. Stiprų gydomąjį poveikį turi spygliuočiai, ypač kadagiai. Kadagys išsiskiria ypatinga valomąja energija, be to, labai stiprina imunitetą. Galima tiesiog giliai pakvėpuoti kadagio oro, ypač kai krūmas apkibęs juodomis uogytėmis. Lietuvos miškai labai stipriai veikia žmogaus organizmą - gydo, valo, harmonizuoja. Tačiau kad tai gautume, turime atverti širdį ir išmokti išgyventi susiliejimo su gamta jausmą. Atkūrus šį ryšį. mūsų organizmo ir Visatos vibracijos pradeda sutapti. Taip į žmogų ateina ramybė, susitaikymas, besąlygiška meilė, sveikata. Žalia spalva, ypač gyva žalia lapijos spalva, per akis plūsdama į vidų, mus gaivina, stiprina, ramina pavargusias akis, sielą, subalansuoja kvėpavimą. Taip gydomas ne tik fizinis kūnas, bet ir siela, protas.
Lietuvos miškuose galime gauti įvairios energijos. Štai ąžuolai - galingi intensyvios energijos teikėjai. Spygliuočiai harmonizuoja, valo širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemas. Tai praktiškai geros sveikatos pagrindas. Juk jei tavo kraujas švarus, plaučiai švarūs, širdis lygiai plaka, kvėpavimas laisvas, iš esmės esi sveikas žmogus. Gali susidaryti įspūdis, kad gamta dovanas mums siunčia kaip iš gausybės rago. Tačiau Visatoje procesai vyksta mainų, apsikeitimo principu. Su gamta reikia reikia elgtis taip, kaip elgiamės su savimi, juk mes esame jos dalelė. Mano močiutė, rinkdama vaistažoles, su jomis kalbėdavosi kaip su gyvu žmogumi. Kai stebime, kas vyksta miške skirtingais metų laikais, širdimi pajuntame tų pokyčių cikliškumą, pati gamta mus įtraukia į bendrą planetos bioritmą. Tai harmonizuoja žmogų.
Draugystė su medžiu
Išsirinkite miške vieną medį ar augalą ir stebėkite, kas su juo vyksta skirtingais metų laikais. Paskui palyginkite su savo gyvenimu. Tie patys principai, ta pati raida. Tad ar neturime ko pasimokyti iš medžio? Ar mums netrūksta jo ramybės, susitaikymo, išminties? O už tas pamokas ar neturime jo puoselėti ir saugoti? Nenaikinti, nežaloti gamtos - savo paties dalelės?
Dzūkijos nacionaliniame parke, prie Ūlos, anksčiau vesdavome vaikus prie vieno unikalaus medžio, kuriame iš tiesų gyvena tos vietovės geroji dvasia. Vaikams siūlėme pabandyti pajusti to medžio gyvybę. Tie, kurie netikėjo, galėjo netikėti ar net juoktis sau tyliai, bet garsiai kalbėti nebuvo galima. Reikėjo klausytis, ką sako medis. Vieni prisiglausdavo visu kūnu, kiti tiesiog pridėdavo rankas ir klausydavosi. Ir ką jūs manote - vaikai girdi! Paskui jie pasakodavo, ką girdėjo. Sužinodavome pačių nuostabiausių dalykų. Anąmet stovykloje buvo ir vienas mažas berniukas, su kuriuo nesusitvarkė psichologai. Ir štai - ko nepadarė specialistai, padarė medis. Kartą mane jis labai nustebino. Žinot, kas nuostabiausia? Tai, ką darė šis berniukas, yra daug kur plačiai aprašyta seniai žinoma energinio apsivalymo technika. Vaikas pasąmonėje tai žinojo ir dar po kelių tokių seansų iš stovyklos išvažiavo labai pasikeitęs. Suaugusieji, deja, tokiais dalykais netiki.
Tad jei kada nutarsite pabendrauti su medžiais ar kitais augalais, pasirūpinkite, kad arti nebūtų pašalinių akių. Nusiraminęs, taikiai nusiteikęs ateikite į mišką, bent mintyse su juo pasisveikinkite. Pasakykite, kad norite pasisemti ramybės, harmonijos, sveikatos. Pasivaikščiokite ir neskubėdami išsirinkite jums patinkantį medį. Tokį, su kuriuo norėtumėte susidraugauti, kuriam galėtumėte patikėti slapčiausias savo paslaptis, pasiguosti, atverti širdį. Tada apglėbkite jį, prisiglauskite širdimi ir delnais. Taip stovėdami pakalbėkite su medžiu, išsakykite savo problemas, išliekite širdį, papasakokite, kas jus slegia, trukdo būti laimingam. Jei ims lietis ašaros, netramdykite jų - neslopinkite jausmų, kad ir kokie jie būtų. Kai išsiliesite ir pajusite, kad viduje liko tuščia, apsisukite ir atsiremkite į medį nugara. Atpalaiduokite kūną ir giliai kvėpuodami į save kaip į švarų indą traukite tai, kuo norite užsipildyti. Pasitraukite nuo jo iškart, kai viduje pajusite ramybę, palengvėjimą. Būtinai padėkokite ir jokiu būdu nesigvieškite per daug. Suaugusieji dažnai ne tik materialių, bet ir dvasinių dalykų trokšta prisikaupti atsargai. Tai nusižengimas Visatos pusiausvyros dėsniui.
Kartą su drauge vaikščiodamos po Dzūkijos mišką atradome nuostabią vietą. Ant sraunaus šaltiniuoto upelio krantų vienas priešais kitą augo du dideli ąžuolai. Prigludau prie vieno medžio, draugė - prie kito. Tada atsirėmusios dar ilgai sėdėjom svajodamos, besigėrėdamos gamta, medituodamos, gerdamos svaigius miško kvapus. Tačiau grįžusios į stovyklą pasijutom pavargusios, išsekusios. Supratau, kad smarkiai persisotinom stipria ąžuolo energija. Prireikė paros, kad išsivalytume jos perteklių. Kitą rytą kojos pačios mus nešė į beržyną. Nepakenksim, augalas ją pavers žemei reikalinga trąša. Ir ne tik ne pakenksim, bet padėsim, jei tą gėrį, kurį iš jo gaunam, parsinešim ir su meile spinduliuosim kitiems - savo šeimai, draugams, bendradarbiams ar tiesiog nepažįstamiems žmonėms. Kai pradėsim patys kurti gėrį, aplink mus tiesiog nebeliks piktų bloga linkinčių žmonių, pamažu įvykiai ims dėstytis palankia linkme, ateis sėkmė. Ir čia nėra jokios mistikos, tiesiog tokie Visatos dėsniai. Gyvenkim pagal juos ir tapsim laimingesni.
Miško gyvūnų pasaulis ir jų elgsena
Miškas - tai ne tik medžiai ir takai. Tai gyva sistema, kurioje gyvūnai kasdien bendrauja, kovoja, gina teritorijas, auklėja jauniklius ir prisitaiko prie aplinkos. Lietuviškoje gamtoje dažnai pastebima raudonoji lapė. Ji pasižymi ne tik gudrumu, bet ir labai išvystytu instinktu apsaugoti jauniklius. Stirnos - tylūs, bet labai jautrūs gyvūnai. Jų bendravimas su kitais gyvūnais ir pavojų signalizavimas pagrįstas ne tik kvapais, bet ir kūno judesiais bei garsais. Stirnos šnypštimas - tai ne tik baimės išraiška, bet ir įspėjimas kitoms netoliese esančioms stirnoms. Nors skamba kaip legenda, tačiau kai kuriuose regionuose pastebėta, kad šernai keičia savo elgseną pagal žmonių aktyvumą. Pavyzdžiui, savaitgaliais, kai daugiau medžiotojų ar lankytojų miške - jie pasitraukia giliau į mišką, aktyvūs būna naktimis. Tokie elgesio pokyčiai rodo gebėjimą mokytis iš patirties ir prisitaikyti prie žmogaus veiklos ritmo. Gervės, nors dažnai matomos tik migruojant, dauginasi ir peri Lietuvoje. Šios vietos dažnai būna sunkiai pasiekiamos žmonėms - pelkėse, tankiuose miškuose, netoli vandens telkinių.
Foros.lt primena, kad kiekvienas gyvūnas miške - ne tik rūšis, bet ir individuali istorija. Ar žinojote, kad gyvename tokiais laikais, kai ne visi vaikai gali suprasti pasaką apie Raudonkepuraitę, nes tiesiog nežino, kas yra vilkas? Tai tik ženklas mums, suaugusiems, kad turime su vaikais kuo daugiau bendrauti, ne tik papasakoti jiems apie miško žvėris, bet ir gyvai parodyti tikrą mišką.
Edukacinė kelionė į mišką
Paruošėme vaikams šešias užsiėmimų stoteles, tačiau pats miškas idėjų padiktavo dar daugiau. Pušį, kurią bebaigia išstuksenti meleta, pavadinome meletos kalve, ant tako radome kanopinių žvėrelių kailio kuokštą, aptikome lapės pėdsakus ir visų nuostabai ir džiaugsmui - šviežutėlius vilko pėdsakus, įspaustus miško keliuko smėlyje. Be miško pasiūlytų užsiėmimų, dar daug visko kartu su vaikais veikėme: uždavėme jiems įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar žmonės bijo vilkų, ar tėčiai vilkai parneša valgyti vilkėms ir vaikams, taip pat prašėme, kad vaikai atspėtų, apie kokius gyvūnus pasakojome istorijas, kartu su vaikais ant samanų sutūpę, sekėme jiems pasaką apie vilką ir kiškį. Visiems daug džiaugsmo sukėlė žaidimas Vilkiukai eina namo, kai vilkiukais tapę vaikai turėjo greitai skubėti pas mamą, kol bokštelyje miega medžiotojas. Po tokių nuotykių sumuštiniai gryname ore buvo patys skaniausi, vaikai pasigardžiuodami užkandžiavo ir pasistiprinę piešė, kaip jie įsivaizduoja avių bandos apsaugą nuo vilkų. Vaikų piešinius derėtų pamatyti ir ūkininkams, jie tikrai rastų daug efektyvių ir netikėtų būdų apsaugai: vilkams neįveikiami labirintai, ugnies tvora ir kt. Kviečiame visus ne tik pasakoti vaikams apie Raudonkepuraitę ir miško žvėrelius, bet ir keliauti į mišką.
