Kūdikio troškimas būti ant mamos rankų užkoduotas genetiškai. Tai instinktas, todėl kovoti su juo yra beprasmiška. Maža to, tokia kova gali padaryti žalos. Kad vaikas normaliai vystytųsi, jam būtina jausti emocinį ir fizinį kontaktą su mama. Juk ji yra pagrindinis informacijos apie pasaulį šaltinis. Tik mama suteikia kūdikiui saugumo jausmą.
Jeigu vaikas negauna šios patirties, sulėtėja jo vystymasis, jis pradeda jausti nerimą, atsiranda priežasčių vaikiškai neurozei. Rankų periodas yra būtinas ir mažyliui, ir motinai. Moteris, nešiojanti kūdikį ant rankų, geriau jaučia savo vaiką ir greičiau įsisavina naują - motinos - vaidmenį. Imant kūdikį ant rankų, neįmanoma jo išlepinti. Tokia bendravimo su motina patirtis leidžia suaugusiam vaikui labiau pasitikėti savimi. Šis periodas trunka maždaug iki 9 mėnesių, kai kūdikis pradeda ropoti. Jei kūdikis bus atpratintas nuo rankų anksčiau, jam gali pasireikšti neurozės simptomai, sutrikti miegas ir mityba.
Neseniai draugai susilaukė pirmagimio ir jau spėjo gauti patarimų, kaip per daug nenešioti kūdikio, nes po to nebepadės ant žemės. Kiek teko apie tai kalbėtis su jaunais tėveliais ir girdėti patarimų pačiai, kai susilaukiau pirmagimės, akivaizdu, kad mūsų visuomenėje vis dar labai gajus mitas, kad daug nešiojamas kūdikis pripranta ir tampa „rankinuku“. Iš vienos pusės galima sutikti su šiuo teiginiu: žmonės (net ir labai maži) prie gero greitai pripranta. Ir taip, kūdikiai dažnai nurimsta tik paimti ant rankų, pajutę artimą, saugų kontaktą, prisiglaudę prie mamos, tėčio ar kito artimo žmogaus. Tačiau mane labai stebina tas žmonių patarimas - „nenešiok, pripras!“. Bet juk jeigu matome, kad kūdikėlis, pajutęs, kaip gera būti šalia mamos, tėčio, to vėliau pats prašo - kodėl to neturėtume duoti savo mylimam, lauktam, išsvajotam vaikeliui? Taip, tiesa, yra sudėtingiau auginti vaiką, kuris prašosi ant rankų negu tą, kuris įpratęs valandų valandas leisti vienas pats, gulėdamas lovytėje ar gultuke. Ir čia kalbama ne tik apie vaikus, bet ir suaugusius - visiems mums reikia fizinio kontakto, artimo žmogaus apkabinimų, kad būtume laimingi. Ypač to reikia, kai jaučiamės liūdni, įskaudinti, nusivylę, vieniši. Apkabinimai tiek vaikams, tiek suaugusiems veikia kaip geriausi vaistai ne tik nuo emocinių, bet ir fizinių negalavimų.
Kūdikio troškimas būti ant mamos rankų užkoduotas genetiškai. Tai instinktas, todėl kovoti su juo yra beprasmiška. Maža to, tokia kova gali padaryti žalos. Kad vaikas normaliai vystytųsi, jam būtina jausti emocinį ir fizinį kontaktą su mama. Juk ji yra pagrindinis informacijos apie pasaulį šaltinis. Tik mama suteikia kūdikiui saugumo jausmą.
Jeigu vaikas negauna šios patirties, sulėtėja jo vystymasis, jis pradeda jausti nerimą, atsiranda priežasčių vaikiškai neurozei. Rankų periodas yra būtinas ir mažyliui, ir motinai. Moteris, nešiojanti kūdikį ant rankų, geriau jaučia savo vaiką ir greičiau įsisavina naują - motinos - vaidmenį. Imant kūdikį ant rankų, neįmanoma jo išlepinti. Tokia bendravimo su motina patirtis leidžia suaugusiam vaikui labiau pasitikėti savimi. Šis periodas trunka maždaug iki 9 mėnesių, kai kūdikis pradeda ropoti. Jei kūdikis bus atpratintas nuo rankų anksčiau, jam gali pasireikšti neurozės simptomai, sutrikti miegas ir mityba.
Kūdikio miego ypatumai
Naujagimio ir kūdikio miegas - daug klausimų kelianti tema tėvams. Juk ne kartą girdėjome „Miega - tai auga“ ir aplink snaudiantį mažylį vaikščiojome ant pirštų galiukų. Kad tik nepabustų, kad tik ilgiau pasiilsėtų ir paaugtų… Ar iš tikrųjų tos miego valandos visada į naudą? O ką daryti, jeigu mažylis vis dėlto nemiega? Bėgti pas gydytojus ir ieškoti sveikatos problemų? Į klausimus atsako dr. Naujagimis - tikras miegaliukas. Per parą miega apie 18 valandų, bet gali išmiegoti net ir 22! Tačiau jo miego - būdravimo periodai keičiasi kas 3 - 4 valandas kiaurą parą: lygiai taip pat dieną ir naktį. Neretas mažylis neišmiegos ir tiek: vienas miego ciklas trunka tiek, kiek virškinamas mamos pienas (apie 40 - 50 minučių). Taigi nusnūdęs nepilną valandą jis ir vėl pradeda muistytis, raukytis, kaišioti liežuvį, čiulpti kumštuką. Tai pats geriausias laikas paimti vaikutį ir pažindinti. Verkimas - vėlyvas alkio požymis, o įsiaudrinusį mažylį bus sunku priglausti prie savęs, įduoti krūtį ir pamaitinti. Pažindytas, vos tik pastebėjus pirmuosius alkio ženklus, vaikutis pasisotins ir greičiau vėl panirs į saldų miegą.
O ką daryti, jeigu vaikutis miega ir neprabunda? Naujagimio skrandis yra labai nedidelis (vos vyšnios dydžio pirmąją parą ir vištos kiaušinio dydžio po mėnesio), todėl jam būtina valgyti dažnai, kad gautų pakankamai pieno ir puikiai augtų. Išalkęs mažylis pasidaro mieguistesnis, jį sunkiau pažadinti ir, žinoma, pamaitinti. Ilgas ir nepertraukiamas miegas nesuderinamas su sėkmingu žindymu! Per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius kūdikio miegas ženkliai pasikeičia. Pagaliau susiformuoja mažylio paros ritmas: jis jau pradeda skirti dieną ir naktį, ilgiau būdrauja šviesiuoju paros metu ir ilgiau miega tamsiuoju. Įdomu, kad vaikučiai pirmiausiai išmoksta pabusti kartu su šeima ir tik vėliau - užmigti kartu su šeima. Neretai šiuo periodu mamos džiaugiasi: pagaliau vaikutis leidžia naktį ilgiau pamiegoti, ryte mama jaučiasi geriau pasiilsėjusi. O kaipgi mažylis? Jeigu vaikutis per pirmąjį mėnesį puikiai priaugo svorio (ne mažiau kaip 500 g nuo mažiausios po gimimo svorio ribos), dienos metu neduodate jam jokių motinos pieno pakaitalų (mišinuko, vandenuko ir pan.), čiulptuko, tuomet galite leisti miegoti. Kad būtumėte tikra, jog vaikučiui pakanka per parą gaunamo pieno, stebėkite pasišlapinimų skaičių (ne mažiau kaip 6 kartai bespalviu ir bekvapiu šlapimu), tuštinimąsi (ne mažiau kaip 3 - 4 kartai iki 4 - 6 gyvenimo savaitės, vėliau mažylis gali tuštintis tik kartą per 10 dienų). Kilus įtarimų, kad pieno mažoka, žindykite dažniau: dieną ir naktį mažylį pažadinkite ne rečiau kaip kas 3 - 4 val, kol pieno gamyba vėl susireguliuos.
Vaikutis darosi tikras gudruolis: mokosi vartytis, pirmą kartą atsisėda. Jį domina supantis pasaulis, jis atranda naujus daiktus, patiria daug įspūdžių. Kiekviena diena - tai didelis nuotykis. Su tiek naujovių ir įspūdžių sunkiai pavyktų susitvarkyti net ir suaugusiam žmogui, o ką jau kalbėti apie mažąjį! Nenuostabu, jog šiuo metu vaikutis vėl pradeda dažnai keltis naktį, ieškoti krūties. Įgijus naujų įgūdžių, išmokus naujų dalykų, smegenys šią informaciją turi užtvirtinti. Tokiu laikotarpiu vaikutis daugiau laiko praleidžia miegodamas paviršiniu miegu: iš jo kur kas greičiau pabundama net nuo mažiausių stimulų. O kur dar atsiradęs suvokimas, jog aš ir mama - ne vienas ir tas pats kūnas. Ar mama bus šalia, kai man reikės? Ar manimi bus pasirūpinta? Priežasčių pabusti daugybė ir tai yra normalus vaiko raidos etapas. Gaila, kad neretai manoma, jog vienintelė priežastis - alkis, o mamai tiesiog trūksta pieno. Ką reiškia žindymas naktį šiuo laikotarpiu? Tai nusiraminimas ir atsipalaidavimas po sunkios dienos (taip taip, tiek išmokti naujų dalykų - darbas). Tai šiluma ir jaukumas, pajautimas, jog mama šalia tuomet, kai reikia. Tokie aukščiau aprašyti raidos šuoliai kartojasi apytiksliai kas tris mėnesius ir juos atpažinsite nesunkiai: patyręs daug įspūdžių (išvyka, apsilankę svečiai), nemalonių potyrių (apsilankymas pas gydytoją, atskyrimas nuo mamos), išmokęs naujų įgūdžių (sėdėti, stovėti), vaikutis pradeda dažnai keltis. Paprastai pirmąją nakties pusę išmiega ramiai, o paryčiui keliasi net kas valandą. Jeigu mama atsiliepia į vaikučio poreikius ir juos patenkina, vaikas galiausiai nusiramina ir po savaitės - dviejų vėl viskas grįžta į įprastas vėžes arba atsiranda naujas ritmas. Jeigu atsisakome žindyti ir bandome pritaikyti įvairias savarankiško migdymosi teorijas, galime sulaukti priešingo poveikio: mažylis nesugeba susidoroti su užgriuvusiais potyriais, mama jam nepadeda - pasaulis darosi nesuprantamas ir nesaugus. Ilgainiui gali kilti tikrų miego (ir ne tik) problemų. Man labiausiai patinka psichologės A. Jeigu vis dėlto situacija darosi nepakeliama, o kūdikio miegas kelia daug klausimų, nereikia kentėti - verčiau viską aptarti su miego konsultantu. Pokalbio metu svarbu aptarti, kas vyksta vaiko gyvenime, koks būtų įprastas kūdikio miegas esamame raidos etape ir ką tėvai gali padaryti, kad vaikas miegotų geriau. Dr. Paslaugas teikia dr. Audronė Mulevičienė, Holistic Sleep Coaching programos absolventė, turinti daugiau nei 7 m.
Kai kurie tėvai mano, kad kūdikis, kuris daug laiko praleidžia ant rankų, tampa „rankinuku“. Tačiau svarbu suprasti, kad kūdikiui artumas ir fizinis kontaktas yra gyvybiškai svarbūs jo raidai ir saugumo jausmui. Apkabinimai, glostymai, švelnus supimas - visa tai padeda vaikui jaustis mylimu ir saugiu.
Knygoje “Attached at the heart“ autorės L. Parker ir B. Nicholson aprašo „nesugebėjimo išgyventi“ (“failure to thrive“) reiškinį, kuris įrodo, kad lietimas, fizinis kontaktas su kitu žmogumi, mums yra vienas iš svarbiausių įgimtų poreikių, suteikiantis galimybę išgyventi. Tai įrodo tokie istoriniai faktai, kaip kad pavyzdžiui 1950 m. kūdikių, paliktų savo tėvų ligoninėse ar našlaičių namuose JAV, mirtingumas siekė beveik 100%. Pradžioje šis reiškinys buvo bandomas paaiškinti ir aprašyti tam tikrais terminais, kaip hospitalizacija ar marazmas, bet vėliau buvo nustatytos ir įvardintos aiškios šio reiškinio priežastys: tose įstaigose esantys kūdikiai buvo liečiami tik esant būtinybei - per medicinines apžiūras, maitinant ar keičiant vystyklus. Nešiojimas, artimas fizinis kontaktas (oda prie odos) kūdikiams padeda reguliuoti kūno temperatūrą, širdies plakimą, būdravimo ir miego stadijas. Akivaizdi artumo galia ir nauda yra įrodyta su prieš laiką gimusiais kūdikiais. Taip pat, kaip žinia, kūdikiams dėl įvairių fiziologinių priežasčių dažnai gydytojai paskiria masažus ir mankštas. Čia svarbu pabrėžti, kad masažai naudingi vaikams ne tik dėl fiziologinių dalykų, ypatingai kai masažuoja artimi žmonės. Na, ir dar vienas nešiojimo privalumas, kurį norisi išskirti - kad nešiojami kūdikiai auga gerokai ramesni ir verkia kur kas mažiau, lyginant su mažai nešiojamais vaikais (Hunziger ir Barr, 1986; St.
Nešioti vaikus galima visaip: paprastai ant rankų arba naudojant tam tinkamas nešynes, slingus. Kūdikių nešiojimas medžiaginėse nešyklėse suteikia jiems reikalingą kontaktą su tėvais, o šiems palieka laisvas rankas kitiems darbams. Dažnai tėvai, naudodami nešykles net pilnai išsiverčia be vežimėlio: mamoms su nešykle lengviau įveikti didelius atstumus, įlipti ir išlipti iš visuomeninio transporto, užsukti į parduotuvę. Nešiojami ir daug glaudžiami vaikai yra ramesni, daug mažiau verkia. Nešiojami vaikai reikalauja daug mažiau dėmesio, kadangi būdami šalia, jie patenkina savo artumo ir stimuliacijos poreikį, pripildo savo emocijų bagažą. Jie pasitiki pasauliu, todėl daug drąsiau jį tyrinėja, nes žino, kad pabuvę atokiau nuo mamos ir tėčio, jie visada panorėję ar kažko išsigandę, gali sugrįžti į saugų glėbį. Tokie vaikai, kaip tik anksčiau nulipa nuo rankų, yra savarankiškesni, labiau pasitiki savimi, aplinkiniais. Tad nešiokime, myluokime, glauskime savo vaikus kuo daugiau ir kuo dažniau.
Kaip pasirinkti tinkamą nešynę ir ja naudotis?
Pirmieji kartai segantis/rišantis nešioklę gali suteikti ne pačių linksmiausių emocijų ir netgi nuliūdinti: kūdikiai verkia, riečiasi, nepatogiai sukniumba ir rodo savo nepasitenkinimą nauju daiktu. Neretai mes - tėvai pasijuntame bejėgiai ir nusiviliame nešiokle, netgi jos nepradėję aktyviai naudoti. Vienas svarbiausių principų - mamos ir tėčio ramybė bei pasitikėjimas savimi ir savo mažyliu. Išties sunku segtis nešioklę, jei šalia, tarsi sąžinės priekaištas, artimas žmogus bamba: „kas čia per daiktas? Ar jis tikrai nepakenks? Man atrodo mūsų kūdikis tuoj verks.“ Pasistenkite vienas kitą palaikyti, kartu žiūrėti konkrečios nešioklės naudojimo video filmukus, įsigilinti į nešiojimo būdus, galbūt negi panaršyti internete ir paieškoti bendraminčių, naudojančių tokio pobūdžio nešykles. Ypač smagu, kai mama ir tėtis veikia išvien - pirmą kartą segantis padeda sureguliuoti dirželius ir sagteles, pasižiūri, kad mažylis nešioklėje įsitaisytų simetriškai ir lygiai, pakalbina jį.
Pagalbininkai - žaislas ir veidrodis.
Jei nešioklė jums visiškai naujas ir nematytas daiktas, pirmą kartą vietoj mažylio į ją įsidėkite minkštą žaislą ar lėlę - taip pajausite, kurią dalį reikia traukti ar tempti reguliuojant dydį, kaip veikia sagtys/diržai. Išbandykite įvairius segimo variantus, pajauskite, kuriuos taškus nešioklė įtempia, kaip juos atleisti viduje jau esant vaikui, pasitreniruokite, kaip išimsite vaikelį jam pravirkus ir pan. Jūs viską žinosite iš anksto ir dėl to patirsite kur kas mažiau streso vaikui jau esant nešioklėje, netgi mažyliui stipriai pravirkus. Patogu stovėti priešais veidrodį. Dabar, kai jau perpratote nešioklę, esate susipažinę su jos funkcijomis ir galimybėmis, laikas susitarti su kūdikiu. Nežinome, ar Jums tai padės, tačiau norime pasakyti, kad pirmąjį kartą nešioklėje pravirksta daugelis mūsų matytų mažylių - tiek poros savaičių naujagimių, tiek pusmečio vaikų.
Sveikatos sutrikimai.
Rimčiausia priežastis - fiziologiniai vaiko kūno ypatumai. Jei kūdikio raumenų tonusas padidėjęs ar yra problemų su klubais ar pan., vaikui išties gali skaudėti, mausti ar tempti dedantis jį į nešioklę. Apie tokius negalavimus tėveliai dažniausiai žino, konsultuojasi su gydančiu mediku ir juos po truputį įveikia.
Mechaninės kliūtys.
Gali būti, kad vaikas negali laisvai kvėpuoti, todėl verkia nešioklėje. Kas nors spaudžia. Pašalinkite visus įmanomus dirgiklius ir kietus objektus nuo savęs ir mažylio - stambius kaklo papuošalus, drabužius su didele sagtimi ir pan.
Karšta.
Vaikui nešioklėje, prigludus prie mamos krūtinės, net ir įprastai nešiojant yra daug šilčiau nei gulint vėsiame vežimėlyje, tad visuomet tai prisiminkite - nerenkite vaiko per storai. Sukaitęs vaikas gali tapti irzlus. Ta pati taisyklė galioja ir nešioklę dedantis pirmus kartus - stresas prideda keletą papildomų karščio laipsnių ir judu abu galite tapti suplukiais piktais žmogeliukais.
Trūksta mamos rankų. Imituojame rankų glėbį.
„Mama neša ne taip“. Vaikas, nuolat nešiojamas ant rankų, įprato prie kitokio glėbio ir suspaudimo, tad nešioklėje gali pasijusti nejaukiai ir pradėti verkti. Patarimas pirmiems nešiojimo kartams - dėkite savo rankas po nešiokle ir imituokite, kad tai jūs nešiojate kūdikį. Kaip ant rankų. Nešioklėje kūdikį priveržkite tinkamai - tokiu stiprumu, kokiu jį laikote ant rankų, savo glėbyje - nei laisviau, nei tvirčiau. Tvirtai ir patikimai.
Pasaulis sustojo. Judame.
Daugiau judesio. Kažkodėl kai kurie tėveliai įsivaizduoja, kad įsiėjus kūdikį į nešioklę, jie galės ramiai atsisėsti prie televizoriaus ir įsipatoginę žiūrėti mėgstamą laidą. Nešioklėje esančiam kūdikiui gali atrodyti visiškai priešingai. Nešioklė skirta aktyvesniam gyvenimo būdui, tad mažyliui labiau patinka judesys, supimas, besikeičiantys aplinkos vaizdai. Nesustinkite su kūdikiu nešioklėje - judėkite, linguokite, vaikščiokite.
Kitos pagalbinės priemonės.
Jei naudojate čiulptuką, ar turite kitą raminantį daikčiuką (pvz. Laukas. Jei jūsų vaikas ramesnis gryname ore, užsisegę nešioklę, stenkitės keliauti į lauką. Nors trumpam. Galbūt lauke jums abiems bus gaiviau ir įdomiau. Akimirkos žavesys. Nuotaika ir momentas. Pirmieji nešioklės segimosi kartai lai būna džiaugsmingi. Išlaukite akimirkos, kai vaikas sotus, ramus, išsimiegojęs ir gerai nusiteikęs ir tik tuomet išbandykite nešioklę. Jei mokysitės segtis nešioklę tik tuomet, kai mažylis verkia, yra pavargęs ar jį/ją kamuoja pilvuko skausmai, vėliau nešioklė gali asocijuotis su šia nemalonia akimirka ir nuolat kelti nepasitenkinimą. Netgi jei vaikas nešioklėje nurimo, jaučiasi gerai, pirmais kartais nepiktnaudžiaukite, panešiokite po neilgą laiko tarpą. Vėliau nešiokite vis ilgiau. Nepasiduokite, bandykite ne vieną kartą. Išjauskite savo mažylį, bandykite įvairius būdus, atraskite savąjį.
Kada kūdikiui reikia nešioti?
Kūdikio raidos etapų metu, ypač kai jis mokosi naujų įgūdžių (pvz., sėdėti, ropoti, stovėti), jam gali padidėti neramumas ir dažnesnis kėlimasis naktį. Tai normalus raidos procesas, kurio metu kūdikio smegenys tvirtina naują informaciją. Tokiu metu žindymas naktį tampa ne tik maistu, bet ir nusiraminimu, saugumo pojūčiu, priminimu, kad mama yra šalia. Svarbu atliepti šiuos poreikius, o ne atmesti juos, manydami, kad trūksta pieno.
Jei kūdikis nuolat verkia ir nurimsta tik ant rankų, svarbu ieškoti priežasčių. Tai gali būti alkis, diskomfortas, arba tiesiog poreikis būti arti tėvų. Fizinis kontaktas yra vienas iš svarbiausių kūdikio poreikių, skatinantis jo raidą ir saugumo jausmą. Tačiau svarbu rasti balansą - kūdikiui taip pat reikia išmokti pabūti vienam, kad ugdytųsi savarankiškumas.
Tėvams svarbu atsiminti, kad kiekvienas kūdikis yra individualus. Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Svarbiausia - stebėti savo vaiką, atliepti jo poreikius ir ieškoti sprendimų, kurie tinka visai šeimai. Jei kyla abejonių ar sunkumų, visada verta pasikonsultuoti su specialistais - vaikų psichologais, miego konsultantais ar gydytojais.
Kūdikio dirglumas gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis, įskaitant fiziologinius veiksnius (pvz., padidėjęs raumenų tonusas, virškinimo problemos) ir aplinkos veiksnius (pvz., karštis, triukšmas). Taip pat svarbu atskirti normalius fiziologinius kūdikio refleksus (pvz., Moro refleksas) nuo simptomų, rodančių sveikatos problemas. Jei tėvai nerimauja dėl kūdikio elgesio, svarbu kreiptis į gydytoją, kuris galės nustatyti tikrąją priežastį ir paskirti tinkamą gydymą.
Dirglumas dažniausiai sumažėja kūdikiui augant ir įgyjant daugiau savarankiškumo. Tačiau tėvams svarbu išlikti kantriems ir supratingiems, suteikiant vaikui reikiamą palaikymą ir meilę. Perfekcionistėms mamoms rekomenduojama ne kelti sau pernelyg aukštų reikalavimų ir išnaudoti kiekvieną galimybę pailsėti. Prašyti pagalbos iš artimųjų ir pasitikėti savo intuicija taip pat yra labai svarbu.
Nors gamtoje egzistuoja daugybė instinktų, kurie lemia kūdikio elgesį, svarbu atsiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus. Tėvų meilė, rūpestis ir supratimas yra svarbiausi veiksniai, padedantys kūdikiui augti sveikam ir laimingam.
