Krikšto sakramentas - tai vienas svarbiausių krikščionybėje, simbolizuojantis žmogaus įsiliejimą į Bažnyčios bendruomenę ir atveriantis jam duris į kitus sakramentus. Krikšto sakramento svarba yra didi: juo atleidžiama gimtoji nuodėmė (jei krikštijamas suaugęs - ir visos jo gyvenimo nuodėmės), vaikas tampa Katalikų bažnyčios nariu, priimdamas visą katalikų dorovės, moralės ir tikėjimo tiesų mokymą. Su krikštu vaikas įvedamas į žmogaus amžinįjį gyvenimą. Todėl krikštas - ypatinga tikinčių tėvų dovana ir meilės ženklas savo vaikui.
Krikštas nuplauna gimtąją nuodėmę, įjungia žmogų į Bažnyčią bei duoda jam naująjį vardą - katalikas. Taip pat įpareigoja žmogų laikytis Bažnyčios ir Dievo mokymo. Kol vaikelis mažas, ši atsakomybė krenta ant tėvų ir krikštatėvių pečių.
Kada ir kaip krikštijama?
Pagal bažnyčios patarimus, vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to bažnyčiai užtenka. Kūdikiai ir maži vaikai (iki 7 metų) krikštijami todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią Bažnyčios tradiciją, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per asmeninį pavyzdį, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius.
Nekrikštyti vaikai iki 9 metų krikštijami Vaiko krikšto apeigomis. Nekrikštyti vaikai nuo 9 iki 14 metų įtraukiami į katechumenatą ir krikštijami. Apie suaugusiųjų ir tų, kuriems suėjo 14 metų, Krikštą turi būti pranešama vietos vyskupui bei gaunamas jo leidimas.
Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima. Tėvai, norėdami krikštyti savo vaikus, patys išsirenka Krikšto dieną ir ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki Krikšto kreipiasi į klebonijos raštinę dėl konkretaus laiko suderinimo.
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę.
Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje. Ypač reiktų vengti krikštyti vienoje ar kitoje bažnyčioje ar pas vieną ar kitą kunigą vien todėl, kad „taip yra madinga“ ar „kunigas labai mėgstamas“.
Krikšto malonė vienodai ateina per bet kurio kunigo rankas ir kur kas svarbiau, kad ypač kūdikio tėvai ir krikštatėviai būtų nusiteikę tinkamai ją priimti ir su ja bendradarbiauti.
Krikštatėviai: reikalavimai ir pareigos
Turi būti tik vienas krikštatėvis ar krikštamotė arba krikštatėvis ir krikštamotė kartu. Būtų sulaukę 16 metų amžiaus. Būtų katalikas, sutvirtintas ir jau priėmęs Švenčiausiąjį Eucharistijos Sakramentą, taip pat gyvenantis pagal tikėjimą bei prisiimamą pareigą.
Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu. Kad pakrikštytasis gyventų krikščionišką, su Krikštu suderinamą gyvenimą ir ištikimai vykdytų su juo susijusias pareigas. Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi. Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose.
Pakrikštytajam, priklausančiam nekatalikiškai bažnytinei bendruomenei, leidžiama būti tik krikšto liudininku drauge su krikštatėviu kataliku.
Rumšiškių Šv. arkang. Mykolo bažnyčia ir klebonas Kazys Gražulis
Pirmoji bažnyčia Rumšiškėse pastatyta XV a. pradžioje, vėlesnė - 1573 m. Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila 1637 m. bažnyčiai dovanojo 8 valakus žemės, pievų. 1677 m. minima šiaudais dengta medinė bažnyčia, statyta po 1660 m. klebono Aleksandro Giedraičio rūpesčiu. Ji 1707 ir 1721 m. gerokai remontuota. 1774 m. parapijai priklausė 25 kaimai (iš jų 8 buvo už Nemuno kairiojo kranto). Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. Bažnyčiai 1782 m. priklausė Kampiškių kaimas, 1832 m. - tik jurisdika miestelyje. Klebonas Feliksas Višinskis 1831 m. per pamokslą ragino žmones eiti į sukilimą. Pasinaudojęs amnestija bausmės išvengė. 1805, 1815, 1849 m. vizitacijų aktuose nurodyta sena ir maža bažnyčia. Rumšiškių parapija, priklausiusi Vilniaus vyskupijai, 1849 m. perduota Žemaičių vyskupijai.
1859-1860 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Jos kunigas Antanas Kazlauskas 1863 m. areštuotas, išvežtas į Vilniaus kalėjimą, kuriame 1867 m. mirė. Kunigas Povilas Šilinskas (mirė 1892 m.) 1890 m. pradėjo pamaldas laikyti lietuvių kalba, parapijiečius mokė lietuviškai melstis, giedoti, platino draudžiamą spaudą. 1907 m. įsteigtas „Saulės“ draugijos skyrius, 1908 m. - „Saulės" mergaičių mokykla. 1910-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Bažnyčia ir varpinė (medinės) 1958-1959 m. perkeltos į naują vietą - viršutinę Nemuno terasą.
Šiuo metu Rumšiškių Šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas yra teol. lic. Kazys Gražulis. Jis yra ir Pravieniškių pataisos darbų kolonijos kapelionas.
Mišių tvarka Rumšiškių bažnyčioje:
- Sekmadieniais 12 val.
- Šiokiadieniais 18 val. (spalį-balandį), 19 val. (gegužę - rugsėjį)
- Trečiadieniais nėra
- Šeštadieniais 10 val.
Atlaidai:
- Šv. Antano Paduviečio - birželio 13 d.
- Švč. Mergelės Marijos Gimimo - rugsėjo 8 d.
Apie Apreiškimo Švč. Dievo Gimdytojai Akatistą
Po krikšto, kviečiame pasidžiaugti ir pabendrauti mūsų bažnyčios vidiniame kiemelyje arba gamtos skverelyje prie skulptūros „Marija Dangaus Vartai“. Yra medinis stalas ir suolai trijų sakurų apsuptyje. Gamtos kampelis tinka ir fotosesijai (įvažiavimas iš Gegužių gatvės).
Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį, bet pasitikslinkite dėl laiko bažnyčioje, kurioje planuojate atlikti ceremoniją. Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas.
Tėvų statusas neturi jokios reikšmės vaiko krikštui. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau, pasirūpinant jo krikščionišku auklėjimu. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusituokusių tėvų kūdikį. Vis dėlto kunigas ar diakonas visada turi paraginti tėvus priimti Santuokos sakramentą.
Tai, kad krikštyjamo vaikelio tėvai neturi bažnytinės santuokos, nėra kliūtis. Vaiko krikštui jokių kliūčių būti negali. Žinoma, kunigas tikriausiai paragins sudaryti ir bažnytinę santuoką, tačiau jokios prievartos šiuo atveju būti negali. Žinoma, nereikia pamiršti, jog krikštas nėra kažkokia magiška apeiga. Kunigas turi turėti moralinį tikrumą, kad pakrikštytas kūdikis bus auklėjamas katalikiškai.
Jei tėvai nėra susituokę, jie vis tiek gali krikštyti savo vaiką, bet krikštijantis kunigas ar diakonas visada turi juos paraginti priimti Santuokos sakramentą. Pakanka, kad bent vienas iš tėvų prašo, kad būtų pakrikštytas jų vaikas. Šiuo atveju motina, prašydama kūdikiui Krikšto, taip pat prisiima ir atsakomybę už tolesnį jo krikščionišką auklėjimą. Tėvų santuokos bažnyčioje faktas neturi lemiamos reikšmės, siekiant pakrikštyti kūdikį. Jei tik tėvai nori ir pasižada savo vaiką auklėti krikščioniškai, joks kunigas neatsisakys jo pakrikštyti.
Krikšto rūbelis (skraistė) nebūtinai turi būti naujas vaikeliui, nebent planuojate vėliau iš jo siūti Pirmosios Komunijos drabužius. Krikšto žvakė kiekvienam krikštyjamam vaikeliui būtina nauja. Pagal katalikiškąją tradiciją jos šviesa lydi žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais, uždegama, atnaujinant Krikšto pažadus, priimant Pirmąją Komuniją, o galiausiai, jei įmanoma sudega prie žmogaus karsto.
