Jėzus Kristus (hebr. יְהוֹשֻׁעַ = Ješua „Jahvė gelbėja“; Kristus hebr. משיח = Mašiah, gr. Χριστός = Christos, lot. Christus - „mesijas“, „pateptasis“) - centrinė figūra krikščionybėje, kurio mokymu ir gyvenimu grindžiama ši religija. Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė, nors vienintelių turimų šaltinių - Evangelijų - patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas.
Jėzus buvo žydas iš Galilėjos, kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių - apaštalų - misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis. Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš Evangelijų. Keturios kanoninės evangelijos (Mato, Morkaus, Luko, Jono) yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai. Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip Paskutinė vakarienė (Pirmajame laiške korintiečiams 11:23-26).
Kai kurios ankstyvųjų krikščionių grupės Jėzaus gyvenimą ir mokymą perteikė kitaip nei parašyta Naujajame Testamente. Tai apokrifinėmis evangelijomis vadinami tekstai - Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Petrą, Evangelija pagal Judą, Jokūbo apokrifas ir kiti raštai.
Biblijos tyrėjų linkstama daryti prielaidos, kad anksčiausiai parašyta evangelija - Morkaus (parašyta apie 60-75 m.); tuo tarpu kitų evangelijų seka - Mato (65-85 m.), Luko (65-95 m.) ir Jono (75-100 m.). Taipogi dauguma mokslininkų sutaria, kad Mato ir Luko evangelijų autoriai kaip šaltiniu naudojosi Morkaus evangelija. Sinoptinės evangelijos linkusios pabrėžti skirtingus Jėzaus asmenybės punktus.
Jėzaus gimimas ir vaikystė
Anot Evangelijų, dievobaimingai žydei merginai vardu Marija pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyras - Juozapas, priklausęs Dovydo giminei. Jėzus gimė Betliejaus mieste Judėjoje (krikščionys interpretuoja tai kaip pranašo Michėjo pranašystę) Erodo Didžiojo ir Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Vaikelis angelo nurodymu pavadintas Jėzumi.
Jėzus turėjo brolius Simoną, Jokūbą, Judą ir Juozapą. Taip pat keliama prielaida, kad jie ar dalis jų galėję būti pusbroliai ar Juozapo vaikai iš ankstesnės jo santuokos. Vienas jų, Jokūbas, tapo pirmuoju Jeruzalės bažnyčios vyskupu.
Jėzaus namai, kur šis gyveno su savo šeima ir praleido savo vaikystę, Nazareto miestas Galilėjoje, įvardijami Luko ir Mato Evangelijose. Evangelijoje pagal Morkų kalbama, jog kildavo konfliktų tarp Jėzaus ir jo kaimynų bei šeimos. Jėzaus motinai ir broliams kaimynai sakė, kad Jėzus - „galvos netekęs“ ar „apsėstas“. Į tai Kristus atsakė, teigdamas, jog jo sekėjai yra tikroji jo šeima.
Kai Jėzus, laikantis žydų įstatymo buvo apipjaustytas ir „paaukotas“ Dievui, vyras, vardu Simeonas, Marijai pasakė, kad „Jėzus bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Po keliolikos metų, kai Jėzus pasimetė Jeruzalėje, jo tėvai rado jį sėdintį tarp mokytojų šventykloje, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį.
Jėzaus tarnystė ir mokymai
Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą Joną Krikštytoją. Tuomet, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno Kafarnaume šalia Genezareto ežero. Kristus surinko 12 mokinių, kurie keturiose Evangelijose geriau žinomi kaip apaštalai.
Visose evangelijose rašoma, kad Jėzus savo gyvenimo žemėje metu mokė žmones ir padarė antgamtinių stebuklų. Kita vertus, stebuklų darymas mažiau akcentuojamas Jono evangelijoje.
Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas
Pasakojama, kad judėjų vyresnybė už religinę išdavystę norėjo nužudyti Jėzų. Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų. Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu. Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių, Judas Iskarijotas, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją. Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė. Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio.
Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta. Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus.
Po trijų dienų kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, - prisikėlė. Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo.
Kodėl Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra svarbus? | Ką reiškia prisikėlimas?
Jėzus Kristus skirtingose religijose ir kultūrose
Jėzus yra esminė figūra krikščionybėje. Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus. Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai. Krikščionių tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas.
Islame Jėzus yra pranašas savo tarnyste ruošęs kelią Mahometui. Kita vertus, musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Alacho gyvas paimtas į dangų. Musulmonų aiškinimu, Jėzus išties nukryžiuotas nebuvo - jis arba apsimetęs, o jo vietoje buvęs nukryžiuotas vienas apaštalų, arba kad nors Jėzaus žmogiškas kūnas ir mirė ant kryžiaus, jo dieviška prigimtis (dvasia) išlikusi ir įžengusi į dangų, tad jo mirtis tebuvęs vaizdinys. Kadangi islamas laiko ne Jėzaus nukryžiavimą, o jo įžengimą į dangų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu, jo mirtis islamiškoje soteriologijoje nevaidina jokio vaidmens. Kita vertus, Jėzus yra centrinė figūra islamiškoje eschatologijoje, po kurio Gogo ir Magogo tautos bus išblaškytos, o visą žemę taikiai ir teisingai valdys Imamas Mahdis ir Jėzus, kol po 40 m. valdžios mirs. Musulmonai tiki, kad Jėzus sugrįš į Umajado mečetę Damaske, laikoma ketvirta pagal svarbumą šventove islame. Jėzus dar reikšmingesnė figūra sufizme, apie jį kaip musulmonų pranašą parašyta daug asketinės ir mistinės literatūros.
Krikščioniškame gnosticizme laikyta, kad Jėzus atsiustas iš dangiškojo pasaulio tam, kad, perduotų slaptąjį žinojimą (gnozį) ir taip išgelbėtų tikinčiuosius. Dauguma gnostikų tikėjo Jėzų buvus žmogų, kuris krikšto metu buvo užvaldytas „Kristaus“ dvasios. Ši dvasia apleido Jėzaus kūną per nukryžiavimą, bet vėliau, jį prikėlus iš numirusių, vėl sugrįžo. Dalis gnostikų buvo docetistai, t. y. tikintys, kad Jėzus neturėjo tikro kūno (t. y. kad jo kančios ir mirtis buvo tik regimybė).
Judaizme, išskyrus mesijinį judaizmą, ir mandeizme (gnostikinio pobūdžio iš šv. Jono Krikštytojo kulto) Jėzus nėra laikomas mesiju. Kai kurie induistai laiko Jėzų buvus avataru ar sadhu. Paramahansa Jogananda, indu guru, mokė, kad Jėzus buvęs Eliziejaus reinkarnacija ir Jono Krikštytojo mokinys, kuris savo ruožtu buvęs Elijo reinkarnacija. Kai kurie budistai, tarp jų Dalai Lama XIV, Jėzų laiko bodisatva, paskyrusia savo gyvenimą žmonijos gerovei. Apie Jėzaus ir Budos panašumus daug rašė vietnamiečių budistų vienuolis Tchitis Niat Chanis.
Nuo XX a. populiarėjančiame Naujojo Amžiaus judėjime požiūris į Kristų yra labai įvairus. Teosofai, iš kurių kilo daug Naujojo Amžiaus judėjimo idėjų, Jėzų laiko Jėzumi Mokytoju, dvasiniu reformatoriumi, ir tiki kad Kristus po daugybės reinkarnacijų apsigyveno Jėzaus kūne. Urantijos knyga skelbia Jėzų esant vienu iš 700 000 dieviškųjų Dievo sūnų. Scientologijos bažnyčia Jėzų kartu su Zaratustra, Mahometu ir Buda laiko savo „tikėjimo paveldu“.
Vokiečių pastorius ir poetas Entonis Teodoras savo knygoje „Jėzus Kristus meilėje“ (angl. Jesus Christ in Love rašo, kad yra vienybė tarp Jėzaus mokymo ir to, kas parašyta Korane, Vedose, Upanišadose, Talmude ir Avestoje. Nors ateistai atmeta Jėzaus dieviškumą, požiūris į jį kaip asmenybę skiriasi - vieni tvirtina, kad Jėzaus mokoma moralė prieštarauja žmogaus prigimčiai ir dėl to žalinga (Nyčė), kiti yra suabejoję Jėzaus psichine sveikata tačiau dar kiti yra pripažinę Jėzaus „moralini pranašumą“. (Ričardas Dokinsas). Labai nedidelė mažuma ateistų pripažįsta Jėzų ar net krikščionybę, tačiau netiki Dievu.
Istoriniai šaltiniai apie Jėzų
Daugelyje Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami.
Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčytinas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais).
Tacito „Analuose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų. Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų.
Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų Trajanui iš Bitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje krikščionybė rytinėse Romos provincijose iš tiesų labai plito.
Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi Tacitu, todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie Klaudijų Svetonijus neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. XVIII ar bent XIX amžiuje atsirado istorikų, išplėtojusių „Kristaus mito teoriją“.
Laiko skaičiavimo sistema: AD ir BC
Mes skaičiuojame metus prieš Kristaus gimimą (pr. Kr.) ir po Kristaus gimimo (po Kr.). Dar galima sakyti prieš mūsų erą (pr. m. e.) ir po mūsų eros (po m. m.). Įprasta, kad minėdami savo gimtadienį sakome, kiek metų mums jau yra suėję. Tačiau laiko juostoje žymėsime metus, kurie tuo metu eina. Jeigu tau dabar yra 11 metų, tai laiko juostoje rašyk, kad prasidėjo 12-ieji (dvyliktieji) metai. Taip skaičiuosime ir dešimtmečius (1-10), šimtmečius (1-100) ir t. Datos iki Kristaus / iki mūsų eros žymimos atbuline seka. 101 m. prieš mūsų erą buvo anksčiau negu 100 m. III a. prieš mūsų erą buvo anksčiau negu II a.
Nuo 1 m. iki 10 m. yra vienas (pirmas) dešimtmetis, todėl ir 11 m. bei 20 m. yra 2 deš., 21 m. ir 30 m. yra 3 deš. ir t. Nuo 1 m. iki 100 m. yra vienas (pirmas) amžius, todėl ir 101 m. bei 200 m. yra II amžius, 201 m. ir 300 m. yra III amžius, ir t.
Angliški laiko skaičiavimą terminai AD ir BC yra kilę iš krikščionybės. AD yra Anno Domini (lotyniškai - „viešpaties metai“) sutrumpinimas ir reiškia būtent Jėzaus Kristaus gimimą. BC reiškia „prieš Kristų“ (angl. before Christ). Metai šioje sistemoje žymimi remiantis tradicine Jėzaus gimimo datos samprata, kai AD reiškia metus po Jėzaus gimimo, o BC - metus iki jo gimimo. Daugelyje leidinių vartojama ir CE, arba „mūsų era“ (angl. common era) ir BCE, arba „prieš mūsų erą“ - kai vengiama datavimo, paremto labai jau miglotais duomenimis apie Jėzaus Kristaus gimimą.
Ankstyvaisiais viduramžiais svarbiausias matematinis uždavinys - taigi ir vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių matematikos vystymąsi Europoje - buvo problema, kada švęsti Velykas. Pirmasis Nikėjos susirinkimas 325 metais nutarė, kad Velykos turės būti švenčiamos artimiausią sekmadienį po mėnulio pilnaties, patenkančios po pavasario lygiadienio. Šiai svarbiausiai datai apskaičiuoti buvo taikoma procedūra „Computus“ (lot. skaičiavimas), o skaičiavimai buvo pateikti dokumentuose, vadinamuose Velykų lentelėmis. Būtent vienoje iš tokių lentelių 525 m. vienuolis Dionizas Egzigijus (Dionysius Exiguus, dar vadinamas Dionisijumi Mažuoju) iš Mažosios Skitijos įvedė Anno Domini sistemą, skaičiuojančią metus po Kristaus gimimo. Dionisijus sukūrė savo sistemą tam, kad pakeistų Diokletiano sistemą, pavadintą pagal Romos imperatorių, valdžiusį nuo 284 iki 305 m. Šioje sistemoje atskaitos tašku buvo metai, kai Diokletianas tapo Romos imperatoriumi. Kaip teigiama Johnso Hopkinso universiteto (JAV) projekte „Muse“, pirmieji metai Dionisijaus Velykų lentelėje „Anno Domini 532“ ėjo po metų „Anno Diocletiani 247“. Pasak Pasaulio istorijos enciklopedijos, Dionisijus šį pakeitimą padarė specialiai, kad visi pamirštų Diokletianą, kuris žiauriai persekiojo krikščionis.
Komponentas BC buvo įtrauktas praėjus dviem šimtmečiams po Dionisijaus, kai viduramžių istorikas Beda iš Nortumbrijos 731 m. išleido savo „Ecclesiastical History of the English People“ (liet. „Bažnytinę anglų istoriją“). Šis darbas atkreipė žmonių dėmesį į Anno Domini sistemą ir išplėtė ją, įtraukdamas metus iki menamo Kristaus gimimo. Ankstesnieji metai buvo sunumeruoti taip, kad būtų galima skaičiuoti atgal - ir nurodyti, kiek metų „prieš Kristų“ nutiko koks įvykis.
Atnaujintoje Bedos sistemoje nebuvo „nulinių metų“, nes nulio sąvoka Vakarų Europoje dar nebuvo atsiradusi. „Bedai, taip pat nežinojusiam apie nulį, metai, kurie buvo prieš 1 AD, buvo 1 metai BC. Juk Bedai nulis neegzistavo“. Nulis atsirado tik daug vėliau - mūsų šiuolaikinę nulio sampratą 628 m. pirmą kartą paskelbė indų mokslininkas Brahmagupta, o viduramžių krikščioniškoje Europoje ši idėja paplito tik XI-XIII a.
BC/AD išpopuliarėjo IX a., kai Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis Didysis ją pritaikė visoje Europoje priimtiems valdžios aktų datavimui. XV a. jau visa Vakarų Europa buvo perėmusi BC/AD sistemą. Sistema palietė ir XVI a. Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, o vėliau, kai 1988 m. Tarptautinė standartizacijos organizacija išleido standartą ISO 8601, kuriame aprašomas tarptautiniu mastu pripažintas datų ir laiko pateikimo būdas, ji tapo tarptautiniu standartu.
„Mūsų eros“ sąvoka, kaip alternatyva BC/AD sistemai, pirmą karta panaudota 1715 metais, kai vienoje astronomijos knygoje ji buvo vartojama pakaitomis su „vulgariąja era“. Reikia atkreipti dėmesį, tuo metu žodis „vulgarus“ anglų kalboje reiškė ne tai, ką visur reiškia dabar - o sąvoką „įprastas“. Pačios „vulgariosios eros“ terminas yra dar senesnis - pirmą kartą 1615 m.
Jėzaus gimimo datos nustatymas
Jėzaus Kristaus gimimo istoriškumas nuolatos kelia klausimų. Vienas jų - kada gimė Išganytojas? Naujausi Italijos mokslininkų tyrinėjimai tvirtina, kad Jėzaus gimimo data beveik sutampa su sutartine krikščioniškos eros pradžia. Jūsų tyrimai parodė, kad yra pagrįstų istorinių, kalendorinių ir astronominių priežasčių, dėl kurių Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e. žiemą.
Pirmiausia pravartu priminti, kad hebrajų kalendorius yra mėnulio kalendorius. Todėl, norint suderinti hebrajų kalendorių su metų laikais, maždaug kas trejus metus, baigiantis metams reikia pridėti 13-ąjį mėnesį, kuris nusikelia į ankstyvą pavasarį. Be šios prielaidos, taip pat svarbu prisiminti, kad istorinė Jėzaus gyvenimo įvykių rekonstrukcija nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo parašytos Evangelijos. Nepaisant to, jose pateikiama labai įtikinama chronologinė informacija. Pavyzdžiui, pagalvokime apie Jėzaus gimimą žiemos pradžioje.
Iš tikrųjų vykdavo trys piligriminės šventės: viena per Paschą, kita per [žydų] Sekmines (50 dienų po Paschos), o trečioji - per Palapinių šventę (praėjus šešiems mėnesiams po Paschos). Todėl didžiausias laikotarpis, kuris galėjo praeiti tarp dviejų iš eilės piligrimysčių, buvo šeši mėnesiai - nuo Palapinių šventės iki kitos Paschos - arba septyni mėnesiai pagal embolinius metus. Visiškai tikėtina prielaida, kad jei tarp angelo pranešimo Zacharijui [kad Elžbieta pagimdys Joną Krikštytoją] ir Apreiškimo būtų buvusi piligriminė šventė, Juozapas būtų nuvykęs į Jeruzalę ir iš kunigo Zacharijo sužinojęs apie netikėtą jo žmonos Elžbietos, Marijos giminaitės, nėštumą, nes ji jau buvo senyvo amžiaus, kad galėtų susilaukti vaikų. Jei, pavyzdžiui, likus trims mėnesiams iki Apreiškimo būtų įvykęs piligriminis žygis, Zacharijas ir Juozapas jau būtų susitikę Jeruzalėje, o grįžus į Nazaretą Marija būtų žinojusi apie savo vyresniosios giminaitės nėštumą. Tačiau Apreiškimo metu Marija nieko nežinojo. Visa tai reiškia, kad Apreiškimas turėjo įvykti praėjus bent penkiems mėnesiams po piligriminės šventės. Žydų Pascha pradėdavo liturginius metus ir būdavo per pirmąją pavasario pilnatį - paprastai kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Jei pridėsime devynis nėštumo mėnesius, gausime gruodžio pabaigą, sausio pradžią.
Kalbant apie Jėzaus gimimo metus, reikia pasakyti, kad egzistuoja ilga patristinė tradicija, kuri sutampa su tradiciniu krikščioniškosios eros pradžios datavimu. Tačiau po E. Schürer (Šiurerio) tyrimų XIX a. iš esmės pasikeitė požiūris. Iš tiesų Evangelijose (Mt 2, 1) pasakojama apie vadinamąsias Erodo Didžiojo nekaltųjų vaikelių žudynes, įvykdytas siekiant pašalinti naujagimį Jėzų. Taigi tais metais, kai gimė Jėzus, Erodas dar turėjo būti gyvas. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Erodas Didysis mirė po mėnulio užtemimo, kuris buvo matomas Jeruzalėje. E. Schüreris, kuris nebuvo astronomas, ieškodamas informacijos to meto astronomijos almanachuose, rado Mėnulio užtemimą, matomą iš Jeruzalės 4 m. prieš Kr. kovo mėnesį. Iš šių astronominių duomenų ir kitų istorinių aplinkybių E. Schüreris išvedė Erodo mirties datą 4 m. pr. m. e. Nuo to laiko buvo suabejota Dionizo Mažojo maždaug prieš 14 amžių atliktu krikščioniškosios eros pradžios apskaičiavimu, ir šiandien manoma, kad Jėzus turėjo gimti bent 5 m. pr. m. e.
Tačiau tiksli astronominė galimų Mėnulio užtemimų, susijusių su Erodo Didžiojo mirtimi, analizė dabar yra įmanoma dėl astronomo B.E. Schaeferio (B. E. Šeferio) tyrimų ir išsamesnio fizikinių mechanizmų, ribojančių tokių astronominių reiškinių matomumą plika akimi, aprašymų. Jie rodo, kad labai maža tikimybė, jog 4 m. pr. m. e. užtemimą būtų užfiksavę kokie nors stebėtojai. XIX a. pabaigoje, kai E. Schüreris atliko savo tyrimus, nebuvo žinoma, kad toks dalinis užtemimas, koks buvo 4 m. pr. m. e. kovo 13 d., Jeruzalėje buvo praktiškai nematomas. Mėnulio užtemimo nematomumas plika akimi buvo įrodytas tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Galiausiai, remiantis tiksliausia šiandien įmanoma Mėnulio užtemimų matomumo plika akimi analize, vieno iš jų, tikrai užfiksuoto Judėjoje prieš 2000 metų, paieška, pateikta santykyje su kitais chronologiniais ir istoriniais elementais, randamais Juozapo Flavijaus raštuose ir romėnų istorijoje, veda prie vienintelio galimo sprendimo. Būtent Erodo Didžiojo mirties, įvykusios 2-3 m. e. m., datavimo, suderinamo su sutartine krikščioniškosios eros pradžia, t. y. kad Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e.
Nėra nulinių metų. Pradėkime nuo to, kad toks dalykas kaip „nuliniai metai“ neegzistuoja. Bet net jei manytume, kad tokie buvo, Jėzus jais negimė. Kanoninės Šv. Mato ir Šv. Luko evangelijos, parašytos praėjus visai kartai po to, kai gyveno Jėzus, pateikia tam tikrą istorinį ryšį, tačiau jose esantys teiginiai tarpusavyje nedera. Evangelistas Šv. Matas minėjo, kad Jėzus gimė Erodo Didžiojo laikais, o Šv. Lukas aiškino, kad tai įvyko per Sirijos valdytojo Kvirinijaus laikais vykusį gyventojų surašymą. Problema yra ta, kad surašymas vyko 6-ais mūsų eros metais, tačiau Erodas mirė bent 7-eriais, jei ne 10-ia metų anksčiau. Prieš mūsų erą būta ir kitų surašymų. Mokslininkai linkę labiau atsižvelgti į Erodo ryšį su gimimu nei į kitus, todėl paprastai manoma, kad Jėzus išties gimė maždaug 6-4 m. pr. m. e. Evangelistas Šv. Lukas galėjo turėti galvoje, kad jis gimė prieš valdant Kirėjui, tačiau tai būtų per daug netiksli interpretacija. Jeigu remtumėmės Betliejaus žvaigždės, kuri išties buvo kometa, sužibimu, tai Jėzaus gimimo data būtų apytiksliai 5 m. pr. m. e. balandis.
Ir visgi dabar Jėzaus gimtadieniu priimta laikyti būtent gruodžio 25-ąją. Iš tiesų pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys nešventė Jėzaus Kristaus gimimo šventės. Velykos, o vėliau ir Trijų Karalių šventė, pradėtos švęsti tik II mūsų eros amžiuje. Seniausias žinomas Kristaus gimimo gruodžio 25 dieną paminėjimas yra III a. po Kr. Jo autorius - Ipolitas Romietis. Prireikė kelių dešimtmečių, kad Kalėdos taptų krikščioniškosios tradicijos dalimi. Maždaug nuo to laiko mokslininkai ginčijasi, ar Jėzaus gimtadienis iš tiesų buvo gruodžio 25-oji, ar kita metų diena, nes nei kanoninėse evangelijose, nei nekanoninėse nepateikta jokių įrodymų, kada tai galėjo įvykti. Nuo XIII a. žmonės pastebėjo ryšį tarp gruodžio 25 d. ir Romos imperijos saulės dievybės Sol Invictus šventės, kuri žymėjo laiką iškart po žiemos saulėgrįžos, kai dienos pradeda ilgėti. Pilnas šventės pavadinimas yra „Dies Natalis Solis Invicti“, kuris išvertus iš lotynų kalbos reiškia Nenugalimos Saulės gimimo dieną. Beje žodžiu „Natale“ italai iki šiol vadina Kalėdas.
Gruodžio 25-oji taip pat yra artima senesniam žiemos saulėgrįžos švenčių tinklui, aptinkamam visoje Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Daugelyje ikikrikščioniškųjų kultūrų, taip pat ir Lietuvoje, trumpiausia metų diena, gruodžio 21-oji ar 22-oji, buvo paminima kaip svarbus kalendoriaus momentas, švenčiant saulės „atgimimą“ ir gyvybės sugrįžimą. Lietuviai iki šiol švenčia Kūčias, germanų tautos šventė Julę - senovinę šventę, siejamą su ugnimi, maistu ir atsinaujinimu (skandinavų kalbose kalbomis Kalėdos vadinamos žodžiu „Jul“), o įvairios keltų ir Viduržemio jūros regiono tautos puoselėjo tradicijas, kurių centre buvo saulėgrįža, kaip svarbus įvykis, susijęs su dangaus kūnais ir žemdirbyste. Ankstyvoji krikščionybė atsirado pasaulyje, kuriame šios tradicijos buvo giliai įsišaknijusios. Todėl, užuot jas iš karto panaikinę, valdantieji dažnai pakeisdavo žinomas datas ir simbolius, suteikdami esamoms šventėms naują teologinę prasmę.
