Vaisingumas ir galimybė susilaukti vaikų yra sudėtingas procesas, kurį lemia daugybė veiksnių. Dažnai kyla klausimų ir abejonių, ypač kai kyla sveikatos problemų ar nukrypimų nuo įprastos anatomijos. Viena iš tokių situacijų - moters nevaisingumas, kurį gali lemti įvairios priežastys, tarp jų ir kiaušidžių bei kiaušintakių būklė.
Kiaušintakis (lot. tuba uterina, dar vadinamas Falopijaus vamzdžiu) - tai porinis moters vidinis lytinis latakas, jungiantis kiaušidės aplinką su gimdos ertme. Tai vamzdelis, kuriuo iš kiaušidės slenka kiaušialąstė. Kiaušintakiais keliauja spermatozoidai, siekiantys apvaisinti kiaušinėlį - kiaušintakio aplinka yra tinkama tiek kiaušinėliui, tiek spermatozoidams, todėl būtent kiaušintakiuose dažniausiai ir įvyksta apvaisinimas. Po ovuliacijos kiaušintakiai priima kiaušinėlį ir jį stumia į gimdą. Jeigu kiaušintakiai nepakankamai išsivystę, apvaisintos kiaušialąstės judėjimas gimdos link gali sustoti ir tada įvyksta negimdinis nėštumas.
Viena dažniausių kiaušidžių pažeidimų priežasčių - lytiškai plintančios infekcijos. Kiaušidėms taip pat gali pakenkti gretimų organų uždegiminiai procesai, operacijos, randiniai ar sąaugiminiai pakitimai, endometriozė, traumos. Žaizdelių vietose susidaro sąaugos ar randai, trukdantys embrionui pasiekti gimdą. Apie kiaušintakių pakitimus kartais gali įspėti pilvo skausmas, maudimas šlapinantis, lytinių santykių metu ar pakitusios makšties išskyros. Tačiau daugeliu atveju pakitimai kiaušintakiuose lieka nepastebėti tol, kol susiduriama su sunkumais pastojant.
Kiaušintakių pratekamumo diagnostika yra viena svarbiausių, vertinant kiaušintakių būklę ir aiškinantis nevaisingumo priežastis. Dažniausiai atliekamas tyrimas kiaušintakių patologijoms nustatyti - tai HyFoSy (Hysterosalpingo Foam Sonography) kiaušintakių praeinamumo tyrimas. Tai - saugus, neskausmingas ir labai efektyvus tyrimas su putomis, kurios padeda įvertinti, kaip kontrastas užpildo gimdos ertmę, teka kiaušintakiais ir pasiekia kiaušides. Mokslinių tyrimų duomenimis, beveik penktadaliui moterų po tyrimo atlikimo 3 mėnesių laikotarpyje diagnozuojamas spontaninis pastojimas. Tyrimas vyksta ultragarso kontrolėje ir trunka apie 10-15 minučių. Atliekant šį tyrimą, iš ypač gryno vandens ir švirkšte esančios kontrastinės medžiagos gaminamos echogeninės putos, kurios specialiu plonyčiu kateteriu lėtai leidžiamos į gimdos ertmę. Tuo pačiu metu echoskopo monitoriuje stebimas putų pasiskirstymas pilvo ertmėje. Jeigu putos neprasiskverbia į pilvo ertmę, kiaušintakiai yra nepratekami. „Šio tyrimo tikrai nereikėtų nebijoti - jis yra neskausmingas, jį atliekant net neprireikia nuskausminimo. Tiesa, gali būti juntamas trumpalaikis lyg menstruacinis maudimas, tačiau jis praeina baigus procedūrą. Tyrimo metu apžiūrimos tiek gimdos ertmė, tiek kiaušintakiai. Rezultatai gaunami iš karto, todėl prireikus nedelsiant gali būti skiriamas gydymas“, - pasakoja gydytoja.
Gimdos ir kiaušintakių būklei įvertinti gali būti taikomas ir radiologinis tyrimo metodas - histerosalpingografija (HSG). Šis tyrimas turi būti atliekamas 7-12 mėnesinių ciklo dienomis, kai gimdos gleivinė (endometriumas) yra plona ir lengviau įvertinti matomą vaizdą. Tyrimo metu suleidžiama kontrastinė medžiaga, padedanti pastebėti pakitimus. Nors šis tyrimas informatyvus, jis yra skausmingesnis, be to, jam reikalingi rentgeno spinduliai. Jeigu tyrimų metu nustatomas kiaušintakių pažeidimas, planuojama diagnostinės laparoskopijos operacija, kurios metu pašalinamos sąaugos ir randai, trukdantys kiaušintakių praeinamumui. Pats informatyviausias kiaušintakių tyrimas - laparoskopija su chromotubacija. Šio minimaliai invazinio ir tausojančio moters organizmą tyrimo metu endoskopiniais prietaisais apžiūrimi pilvo, dubens organai, įvertinamos sąaugos, galima endometriozė, kiaušidžių, kiaušintakių būklė ir kiti svarbūs pastojimui dalykai. Siekiant įvertinti kiaušintakių praeinamumą ir nustatyti pastojimui trukdančias priežastis, kartu atliekama chromotubacija, kurios metu į pacientės gimdą įvedamas sterilus kontrastinis tirpalas ir stebimas jo pratekėjimas per kiaušintakius. Kai kuriais atvejais tai - pirmo pasirinkimo tyrimas. Kokį tyrimą rinktis kiekvienu atveju, kartu su paciente sprendžia gydytojas, vaisingumo specialistas. Tačiau, kad ir koks tyrimas bus pasirinktas, visuomet siekiama maksimaliai tausoti moters lytinių organų anatomiją ir funkciją, kad jie išliktų gyvybingi ir darbingi, žinoma, kiek tai leidžia diagnozuojama patologija.
Kaip gydomi kiaušintakių pažeidimai? Pasak akušerės ginekologės, kiaušintakių nepratekamumas gali būti gydomas, atliekant laparoskopinę operaciją ir kiaušintakių plastiką. Tačiau, ar operuojant bus pasiektas norimas rezultatas, priklauso nuo pakitimų dydžio. „Atvėrus užakusius kiaušintakius, pakeisti jų sutrikusios funkcijos, deja, nėra galimybių. Todėl visuomet išlieka rizika, kad kiaušintakiai gali vėl užsiblokuoti, arba embrionas nebenukeliaus į gimdos ertmę ir nėštumas vystysis pakitusiame kiaušintakyje ar kiaušidėje. Dažnai pakitusiose kiaušintakiuose susikaupia uždegiminis skystis, sukeliantis lėtinį uždegiminį procesą moters dubenyje. Tokiu atveju kiaušintakius būtina pašalinti. Nepašalinti pakitę kiaušintakiai gali komplikuotis pūlingu uždegimu, kuriam pašalinti prireiks skubaus chirurginio gydymo“, - įspėja gydytoja.
Net ir esant kiaušintakių nepratekamumui galima susilaukti kūdikio. Ilgametę patirtį turinti specialistė sako, kad esant vieno kiaušintakio nepraeinamumui, įmanoma pastoti natūraliai arba taikant ovuliaciją skatinančius preparatus. Esant abiejų kiaušintakių nepratekamumui, pastoti galima tik pagalbinio apvaisinimo būdu. Ruošiantis pagalbinio apvaisinimo procedūrai, pažeisti kiaušintakiai pašalinami laparoskopinės operacijos metu.
Baigdama pokalbį gydytoja Rasa Dargienė primena, kad nevaisingumo priežasčių diagnostiką reikėtų pradėti moteriai nepastojant vienerius metus. Jeigu moteriai daugiau nei 36 metai ar yra kokia nors aiški priežastis, galinti turėti įtakos nevaisingumui, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, anksčiau buvę lyties organų uždegimai, traumos, operacijos, taikytas spindulinis arba chemoterapinis gydymas, kreiptis į vaisingumo specialistus rekomenduojama anksčiau - nepavykus pastoti 6 mėnesius. Tikslūs šiuolaikiniai tyrimai, padedantys greitai nustatyti nevaisingumo priežastį, žymiai patobulėję, kiekvienu atveju individualiai skiriamas gydymas daugeliu atveju gali padėti sulaukti taip trokštamo stebuklo - naujos gyvybės.
Kiaušidžių cistos ir jų įtaka vaisingumui
Kiaušidžių cistos - tai smulkūs patologiniai nepiktybiniai dariniai, susiformavę ant kiaušidžių paviršiaus ar greta jų. Yra du skirtingi kiaušidžių cistų tipai: funkcinė kiaušidžių cista ir patologinė kiaušidžių cista.
Funkcinės kiaušidžių cistos
Tai labiausiai paplitęs cistos tipas. Jis yra trumpalaikis, išnyksta savaime ir yra įprasto mėnesinių ciklo dalis. Funkcinės kiaušidžių cistos taip pat skirstomos į dvi:
- Folikulinės cistos: Dažniausios funkcinės kiaušidžių cistos yra folikulinės cistos. Kiaušinis susidaro folikule, kuriame yra skysčio, kad apsaugotų augantį kiaušinėlį. Kai kiaušinėlis išsiskiria, folikulas sprogsta. Kai kuriais atvejais folikulas neišleidžia skysčio, o išleidęs kiaušinėlį nesusitraukia ir neišleidžia. Tokiu atveju folikulas išsipučia nuo skysčio, todėl susidaro folikulinė kiaušidžių cista. Folikulinė cista išnyksta per kelias savaites.
- Lutealinės kiaušidžių cistos: Tai mažiau matomas funkcinių kiaušidžių cistų tipas. Kai kiaušinis išsiskiria, jis palieka audinį, vadinamą geltonkūniu. Lutealinės cistos gali išsivystyti, kai geltonkūnis prisipildo krauju. Šio tipo cistos išgyja ilgiau nei folikulinės cistos. Paprastai jis išnyksta per kelis mėnesius, bet kartais gali suskilti arba įplyšti, sukeldamas staigų skausmą ir kraujavimą.
Patologinės cistos
Patologinės cistos gali būti gerybinės arba piktybinės (vėžinės). Patologinės cistos taip pat skirstomos į dvi:
- Dermoidinės cistos (cistinės teratomos): Dermoidinės cistos yra labiausiai paplitusi cistų rūšis jaunesnėms nei 30 metų moterims. Paprastai tai yra geraširdis. Jie susideda iš kiaušinių gamybos ląstelių. Nors šios cistos yra gerybinės, jas reikia pašalinti chirurginiu būdu.
- Cisteinomos (kiaušidžių cistadenomos): Cisteinomos dažniau pasitaiko vyresnėms nei 40 metų moterims. Cisteinomos, kurios išsivysto iš išorinę kiaušidės dalį dengiančių ląstelių, užpildomos į gleives panašia medžiaga. Šios cistos neauga kiaušidėse, o yra sujungtos su kiaušidėmis koteliu. Nors jie retai būna vėžiniai, juos reikia pašalinti chirurginiu būdu.
Dauguma kiaušidžių cistų nesukelia diskomforto, yra mažo dydžio ir nekenksmingos. Dauguma šių cistų išnyksta savaime per kelis mėnesius be gydymo. Tačiau kai kurios kiaušidžių cistos, ypač tos, kurios plyšo, gali sukelti įvairių simptomų, tokių kaip nereguliarios ir skausmingos menstruacijos, skausmas dubens srityje, pilvo pūtimo pojūtis, šlaunies ar nugaros skausmas, skausmas lytinių santykių metu, pilnumo jausmas, dažnas šlapinimasis, vidurių užkietėjimas, per didelis plaukų augimas.
Kiaušidžių cistos gydymas skiriasi priklausomai nuo paciento amžiaus, cistos dydžio ir menopauzės būklės. Kadangi daugelis cistų praeina savaime, gydytojas kartais tiesiog stebi. Kiaušidžių cistoms gydyti gali būti skiriamos kontraceptinės tabletės. Jei cista yra labai didelė ir sukelia simptomus, kurie neigiamai veikia sveikatą, gali prireikti chirurginio gydymo. Cistas dažniausiai galima pašalinti nepašalinant kiaušidžių. Tačiau kai kuriais atvejais gali tekti pašalinti visą kiaušidę kartu su pridedamu vamzdeliu. Kadangi yra dvi kiaušidės ir du vamzdeliai, pašalinus vieną iš jų, vis tiek turite galimybę spontaniškai pastoti.
Jei kiaušidėse pastebite kokių nors simptomų, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Ginekologo apžiūra ir Pap-tepinėlio tyrimas turėtų būti atliekami taip dažnai, kaip nurodė gydytojas.
Vilnius, S. Žukausko g.
Kaunas, Miško g.
Klaipėda, Naujoji Uosto g.
Sėkmingas pastojimas ir nevaisingumo gydymas
Nevaisingumas yra skaudi problema, su kuria susiduria apie 10-15% šeimų. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse nevaisingumo gydymo metodai pastaruoju metu sparčiai tobulėja, tačiau dalis Lietuvos gydytojų-praktikų dar turi ribotas galimybes susipažinti su šios medicinos srities pasiekimais.
Šiuolaikinis medicinos mokslas paneigė "riboto ejakuliacijų skaičiaus teoriją", teigusią, kad vyras gali turėti tik tam tikrą ribotą ejakuliacijų skaičių. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad susilaikymas nuo lytinių santykių spermos rodiklius ne gerina, o dažniau - blogina. Tuo tarpu reguliarūs ir pakankamai dažni lytiniai santykiai didina tikimybę pastoti. Moksliniais tyrimais nustatyta: jei lytiniai santykiai retesni nei keturios dienos, tada spermatozoidai tampa mažiau judrūs. Manoma, kad siekiant pastoti reikia mylėtis reguliariai be jokių dirbtinių pertraukų. Užtenka 2-3 kartus per savaitę, tačiau jei yra noro, laiko, galima ir dažniau. Vyro spermatozoidai gaminasi gana ilgai: kol pasigamina viena karta, praeina maždaug 95 dienos. Nors ir kaip ten būtų, net 100-120 mln. vyro spermatozoidų kiekvieną dieną būna pasirengę išsiveržti. Net jei mylėsitės keturis kartus per dieną, vyro sperma dar bus gana vaisinga. Per dažnai nebūna, būna tik per retai. Siekiant pastoti mylėtis reikia reguliariai, be jokių dirbtinių pertraukų, su meile ir malonumu bei taip dažnai, kaip tai diktuoja jūsų temperamentas ir sveikatos būklė.
Vaisingų dienų skaičiavimas pasitelkiant įvairius ovuliacinius testus, matuojant bazinę kūno temperatūrą moteriai pastoti nepadeda. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bandymas suplanuoti lytinius santykius „vaisingomis“ dienomis, tikimybę pastoti netgi mažina. Geriausia, kai pastojama be jokių skaičiavimų. Kai pradedama planuoti lytinius santykius, skaičiuoti, kyla įtampa. Stresas smegenyse išskiria stresą sukeliančių medžiagų, kurios blogai veikia tiek moters, tiek vyro vaisingumą. Ta įtampa atsiliepia ir poros, planuojančios vaikelį, santykiams.
Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių. Lytinių santykių vien „vaisingoms dienoms“ planuoti neverta, bet nėštumą reikia planuoti. Kiekvienas vaikas turėtų gimti tada, kai yra pageidaujamas ir laukiamas. Deja, mūsų visuomenei trūksta šeimos planavimo kultūros. Kai paklausiu jaunos poros, ar jie saugojasi nuo nepageidaujamo nėštumo, dažniausiai girdžiu atsakymą, kad jokių efektyvių ir saugių šiuolaikinių priemonių nevartoja, nes „jei pastotų, tai tikriausiai gimdytų.“ Kultūringam Vakarų Europos piliečiui tokia nuostata nuskambėtų mažų mažiausiai keistai. Mokslo įrodyta, kad nėštumų planavimas turi didelę įtaką naujagimių ir kūdikių sveikatai. Kiekviena moteris, planuojanti nėštumą, kurį laiką turėtų vartoti vitaminus. Svarbiausia - vitaminą B9. Cheminis jo pavadinimas - folio rūgštis. Moksliniais tyrimais yra labai patikimai nustatyta, kad jei bent mėnesį arba ilgiau, kol pastoja, ir per bent tris pirmus nėštumo mėnesius moteris vartoja folio rūgštį po 0,4 mg per parą, (kartais - daugiau), tai iki 70 proc. sumažina nervinio vamzdelio apsigimimų.
Šeimos planavimas - tai reiškia, kad moteris naudoja patikimą ir saugią šiuolaikinę kontracepciją, kol nenori pastoti. Nutarusi pastoti, nors dar vartoja kontraceptikus, dar mėnesį ji geria folio rūgštį. Po 1-2 mėnesių nutraukusi kontracepciją ir toliau vartoja folio rūgštį bei bando pastoti.
Tikrai labai rimta bėda, trukdanti moters vaisingumui, - valgymo sutrikimai. Tai nervinė anoreksija ir bulimija. Sergančios nervine anoreksija merginos seka modeliais ir nevalgo. Kad kiaušidžių veikla būtų gera, turi būti tinkamas kūno svoris. Jei kūno svoris per mažas, gali išnykti mėnesinės, nes blokuojama kiaušidžių funkcija. Jei kūno svoris per didelis, taip pat jos gali išnykti. Kūno svoris yra apytiksliai apibrėžiamas kūno masės indeksu (KMI), t. y. Tinkamas KMI yra tarp 20 ir 25 kg/m². Jei jis mažesnis nei 19, mėnesinės jau linkusios išsiderinti. Būna, kad moters KMI siekia ir 15, ir mažiau. Tuomet pirma mūsų, ginekologų, rekomendacija būna tokiai moteriai, norinčiai pastoti, - priaugti svorio. Tačiau tai nėra taip paprasta moteriai, sergančiai nervine anoreksija. Net jei ji pastoja, svoris pradeda augti, anoreksija gali paūmėti. Jos vėl puola lieknintis, nes smegenyse užsifiksavęs netinkamas kūno įvaizdis. Joms atrodo, kad jei KMI 20, tai jos jau „storos“. Tokia moteris gali rimtai pakenkti savo vaisiui. Ne mažesnė bėda yra per didelis moters svoris, ypač, kai KMI didesnis nei 29 kg/m². Tuomet išsiderina moters kiaušidžių funkcija, nevyksta ovuliacija ir pastoti darosi sunku.
Mitas, kad hormoniniai kontraceptikai kenkia vaisingumui. Hormoninė kontracepcija tikrai neturi jokio blogo poveikio nei vaisingumui, nei būsimam nėštumui, nei būsimo kūdikio sveikatai. Vadinasi, įprastai kontraceptikai apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo, o tais atvejais, jei yra tam tikri ciklo sutrikimai, nutraukus hormoninę kontracepciją, per pirmus tris ciklus kaip tik yra didesnė tikimybė pastoti. Mes, ginekologai, moterims, turinčioms, tarkim, policistinių kiaušidžių sindromą, kuri yra dažna moters nevaisingumo priežastis, siūlome, kol neplanuoja nėštumo, bet turi lytinius santykius, vartoti hormoninę kontracepciją. Jei yra policistinių kiaušidžių sindromas, po ilgalaikio hormoninės kontracepcijos (tablečių, makšties žiedų, kontraceptinių pleistrų vartojimo tris mėnesius dar būna reguliarios mėnesinės, tik paskui jos išsireguliuoja.
Tos moterys, kurios nutraukė nėštumą, nors ir nepatyrė jokių komplikacijų, yra prigąsdintos, kad jei nutraukė nėštumą, tai būtinai bus nevaisingos. Žinoma, dažni abortai nėra moters aukštos sanitarinės kultūros požymis. Tačiau negerai gąsdinti moteris baubu, kurio nėra. Gerai, kvalifikuoto specialisto atliktas nutrauktas nėštumas, nei pirmas, nei paskesnis, jokių pavojaus naujam nėštumui nesukelia, išskyrus tuos retus atvejus, kai aborto operacija komplikuojasi, pvz., vidinių lytinių organų uždegimu.
Sveikos, gal yra merginų, kurioms buvo pašalinti ar pašalintas vienas kiaušintakis? Man pašalino dešinįjį kiaušintakį sausio mėnesį. Nuo kovo mėn. stimuliuoja ovuliaciją - kol kas nieko. Labai tikiuosi, kad ši stimuliacija bus sėkminga. Jei ne, laukia dar viena ir tada pokalbis dėl IVF 😉 tokia mano patirtis. 2016-2017 m. buvau pastojusi 4 kartus. Susituokėme, kad galėtume lankytis vaisingumo klinikoje, tai nuo 2017 m. iki 2018 m. lapkričio jokio kibimo.
Laba diena, mano nevaisingumo priežastis yra kiaušintakių nepraeinamumas ir užakimas. Dešinįjį pavyko išsaugoti ir "atgaivinti". Iš tiesų nežinau, ar čia man pavyks pastoti, nors daktaro žodžiai "bandykit, tikrai gali pavykti" skambėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Prieš pusantrų metų Klaipėdoje po atliktos operacijos buvo pasakyta, kad, mergyt, vienintelė viltis IVF. Nuvažiavus į Rygą dėl IVF daktaras davė 0% kad IVF mano atveju būtų sėkmingas, dėl besikaupiančių skysčių kiaušintakiuose, nes operacija dėl jų nepraeinamumo pasirodo nedavė tokių rezultatų kaip manėme. Tai ryžausi kiaušintakių pašalinimui.
Kaip veikia apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) – Nassim Assefi ir Brian A. Levine
Moteriškų lytinių hormonų estrogenų vartojimas menstruacinio ciklo pradžioje, gestagenų (progesterono, norkoluto ir pan.) skyrimas nuo 13-os, 14-os, 16-os ir pan. dienų. Ovuliacija nebūtinai vyksta ciklo viduryje. Ji įvyksta 12-14 dienų prieš sekančias mėnesines. Jeigu ciklas pailgėjęs, ovuliacija gali vykti 18-ą, 22-ą ar net vėlesnę ciklo dieną. Chorioninis gonadotropinas stimuliuoja androgenų sintezę folikulų apvalkalų ląstelėse. Jeigu chorioninis gonadotropinas (ovidrel, ovitrelle, pregnyl ir pan.) paskiriamas kol preovuliacinis folikulas dar pakankamai nesubrendęs, folikuluose ima vyrauti androgeninė terpė, sutrinka estrogenų gamyba bei FSH ir LH receptorių gamyba. Tai blokuoja ovuliaciją ir sukelia folikulų atreziją. Ovuliacijos stimuliacijai chorioninio gonadotropino skyrimas pateisinamas tik tada, kai kiaušidėse yra preovuliacinis folikulas. Jį galima diagnozuoti echoskopiškai. Tokiu atveju chorioninis gonadotropinas skiriamas vienkartine didele doze, o ovuliacija įvyksta po 12-38 val.
Vystosi pirmalaikio kiaušidžių išsekimo sindromas. Skiriant kiaušidžių funkciją stimuliuojančius vaistus nevaisingumui gydyti, yra būtina sekti: ar įvyksta ovuliacija, ar susidaro pilnavertis ir pakankamai ilgai funkcionuojantis geltonasis kūnas, ar gimdos kaklelio gleivės yra „geros“ kokybės.
Ultragarsiniai tyrimai parodė, kad policistiniai kiaušidžių pakitimai randami 75% moterų su bet kurios kilmės ovuliacijos sutrikimais, taip pat 25% sveikų vaisingų moterų su normaliais ovuliaciniais ciklais. Todėl ultragarsinio tyrimo metu matomi policistiniai kiaušidžių pokyčiai toli gražu ne visada yra ligos požymis. Kiaušidžių rezekcija dažnai sukelia sąaugas ir nevaisingumą, o jos gydomasis poveikis pasireiškia tik tada, kai anovuliacijos priežastis yra kiaušidžių viduje gaminamų androgenų perteklius. Policistiniai kiaušidžių pakitimai nebūtinai rodo, kad yra ovuliacijos sutrikimai. Kai ovuliacija sutrikus, policistiniai kiaušidžių pakitimai neretai yra šių pakitimų pasekmė, o ne priežastis, todėl vien tik operacijos ar echoskopinio tyrimo metu rasti policistiniai kiaušidžių pakitimai be papildomų klinikinių bei hormoninių tyrimų turi labai menką klinikinę reikšmę.
Anovuliaciją nutukusioms moterims sukelia laisvų lytinių hormonų kiekio padidėjimas dėl nutukimo bei insulino sutrikimų sukelto lytinius hormonus surišančio globulino kiekio sumažėjimo, taip pat poodiniuose audiniuose pagamintų estrogenų kiekio padidėjimas ir kt. Kiaušidžių operacinė trauma nereikalingai didina pooperacinių sąaugų ir jų sukeliamo nevaisingumo galimybę. Šiuolaikiniai tyrimai įrodė, kad moterims, sergančioms policistinių kiaušidžių liga, ovuliacija nevyksta ne dėl sustorėjusios kiaušidės kapsulės, kaip buvo manoma prieš 20-30 m. Operaciniai veiksmai turėtų būti nukreipti į kiaušidės vidų, stengiantis sumažinti androgenų bei, galbūt, kitų biologiškai aktyvių medžiagų gamybą, kartu siekiant kaip įmanoma mažiau traumuoti kiaušidės paviršių, kad nesusidarytų pooperacinės sąaugos.
Kiaušintakis - tai organas su sudėtingomis funkcijomis: jo atviras galas „sugriebia“ po ovuliacijos kiaušialąstę. Kiaušintakis palaiko spermos bei kiaušialąstės gyvybingumą iki apvaisinimo, sudaro reikiamą mikroaplinką apvaisinimui bei ankstyvam kiaušialąstės vystymuisi, „perneša“ apvaisintą kiaušialąstę į gimdą. Kiaušintakių prapūtimų ar hidrotubacijų metu nustatytas kiaušintakių pratekamumas turi labai menką diagnostinę reikšmę, nes visai neatspindi kiaušintakių funkcinio pilnavertiškumo. Gydomosioms hidrotubacijoms dažnai naudojami fermentų tirpalai (lidazė, tripsinas, chimotripsinas ir kt.) dirgina kiaušintakių gleivinę bei pilvaplėvę, todėl patys gali sukelti aseptinį kiaušintakių bei pilvaplėvės uždegimą ir sukelti sąaugas bei kiaušintakių pakenkimą ir nevaisingumą. Dėl šių priežasčių kiaušintakių prapūtimai bei hidrotubacijos jau seniai nenaudojamos nei kiaušintakinio (t.y. hipofizės, skydliaukės, kiaušidžių ir kt.).
Estrogenų koncentracija kraujyje labai greitai kinta, todėl estrogenų koncentracijos tyrimas paprastai vartojamas tik kontroliuojamos kiaušidžių perstimuliavimo atvejais, kai pagal ryte nustatytą estogenų koncentraciją tą pačią dieną parenkama gonadotropinų dozė. Jeigu neįmanoma estrogenų tyrimo atsakymo gauti tą pačią dieną ir pagal ją koreguoti gydymą, šis tyrimas neturi praktinės reikšmės, nes kitą dieną hormoninė kiaušidžių situacija (t.y.
„Seksas pagal grafiką“- bandymas turėti lytinius santykius tik “vaisingomis dienomis”. Anksčiau klaidingai manyta, kad susilaikymas ir retesni lytiniai santykiai gali pagerinti spermos kokybę. “Seksas pagal grafiką” bei vaisingų dienų skaičiavimas sukelia nereikalingą emocinę bei partnerių tarpusavio santykių įtampą, gali sumažinti lytinių santykių dažnumą ir mažina pastojimo tikimybę. Paskyrus injekcinius, tabletinius, pleistrų pavidalu ir pan.
Sėklidę apdengia standaus skaidulinio audinio dangalas, kurio plonos pertvarėlės įsiskverbia į sėklidės vidų ir padalija ją į apie 200 piramidės formos skiltelių. Skiltelių viduje yra sėklidės liaukinis audinys, sudarytas iš vinguotų sėklinių kanalėlių bei tarp jų esančio audinio. Kiekvienoje skiltelėje yra po 2-3 vingiuotuosius kanalėlius, kurie artėdami link sėklidžių skiltelių viršūnių jungiasi tarpusavyje, tampa tiesiaisiais kanalėliais. Apie 90% suaugusios sėklidės tūrio sudaro vinguoti sėkliniai kanalėliai. Sertoli ląstelės bei jų tarpusavio jungtys kaip pastoliai apsupa germinacines ląsteles ir besivystančias lytines ląsteles. Skiltelių viduje, tarp vingiuotų kanalėlių esančiame intersticiniame audinyje, yra smulkios kraujagyslės, limfagyslės bei Leidigo ląstelės. Testosterono koncentracija sėklidžių viduje yra 100 kartų didesnė negu testosterono koncentracija bendroje kraujotakoje. Tokios aukštos testosterono koncentracijos susidarymo mechanizmas slypi pačiose sėklidėse. Iš Leidigo ląstelių testosteronas per bazinę membraną pirmiausia patenka į vingiuotųjų kanalėlių vidų prie Sertoli ląstelių. Jose gaminasi androgenus surišantis baltymas - ASB (angl.: androgen binding protein). Tik tos testosterono molekulės, kurios lieka nesusijungę su ASB bei androgenų receptoriais Sertoli ląstelėse, patenka į sėklidžių kraujagysles, o per jas - į sisteminę kraujotaką ir yra išnešiojamos po visą kūną. Taigi testosterono koncentracija viso organizmo kraujotakoje daug kartų sumažėja dėl prasiskiedimo. Kai vaistų pavidalu androgenai patenka į organizmą, jie pirmiausia slopina LH sekreciją hipofizėje. Taip sumažėja Leidigo ląstelių stimuliacija, todėl silpnėja testosterono sintezė Leidigo ląstelėse.
Pastojimo atidėjimas po hormoninės kontracepcijos vartojimo, siekiant, kad „organizmas išsivalytų“ yra klaidinga taktika, kadangi nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, kad hormoninei kontracepcijai vartojami lytiniai hormonai turėtų kokią nors neigiamą įtaką būsimam vaisingumui bei būsimų vaikų sveikatai. Nežiūrint plačiai paplitusių priešingų tvirtinimų D. Britanijos Karališkojo akušerių ginekologų koledžo, PSO bei kt. ekspertai tvirtina, kad nėra patikimų mokslinių įrodymų, jog saugiai atliktas pirmo ar bet kurio kito nėštumo nutraukimas būtų susijęs su padidėjusia nevaisingumo ar persileidimo tikimybe, jei neįvyksta komplikacijos.
Vis dar pasitaiko gydytojų, kurie nevaisingumą bando „gydyti“ sėdimomis vonelėmis su jūros druska, homeopatiniais vaistais, įvairiomis mikroklizmomis, fermentais, žvakutėmis su ichtiolu, dilgėlių arbata, alijošiaus ekstrakto (extr. Aloes) ir pan. injekcijomis, vitaminais E, C, A, B1, B2, B6, elektroforeze su vitaminais, įvairiomis fizioterapinėmis procedūromis, makšties prasiplovimas su soda, makšties „vonelėmis“ su įvairiausios sudėties mišiniais ir pan. Tokie „gydymo“ metodai neturi nieko bendro su šiuolaikiniu požiūriu į nevaisingumą ir jį sukeliančius mechanizmus. Nėra jokių rimtesnių mokslinių tyrimų, kurie įrodytų kokį nors minėtų „metodikų“ efektyvumą.
Vienas vaisingumo specialistas tikina, kad vyrai bent jau teoriškai galėtų bandyti pastoti „kad ir rytoj“ - gimdų persodinimo technologijos šiais laikais yra tikrai pažengusios. Kadenciją bebaigiantis Amerikos reprodukcinės medicinos bendruomenės (ASRM) prezidentas dr. Richardas Paulsonas sako, kad, jo manymu, gimdos persodinimą galima būtų atlikti translytėms moterims, kurios gimė vyrais ir vėliau, taikant medicinines procedūras, pakeitė lytį į moterišką. „Gali būtų tai padaryti kad ir rytoj. Būtų šiokių tokių iššūkių, bet nematau jokios akivaizdžios kliūties, kuri būtų neįveikiama. Gimdos persodinimas, anot Niujorko universiteto Medicinos mokyklos Medicininės etikos padalinio vadovas ir bioetikos profesorius Arthuras Caplanas tvirtina, kad gimdos persodinimas vis dar yra „labai eksperimentinė procedūra“. Dėl to, kad norint suprasti tokios procedūros keliamas grėsmes ir poveikį vaisiui reikalingi papildomi tyrimai, gimdos persodinimo vyrui šiandien pat, anot profesoriaus, būtų neatsakingas. „Ar chirurginiu požiūriu vyrui jau rytoj būtų galima įstatyti gimdą? Nicklauso vaikų ligoninės Majamyje (JAV) Vaisiaus slaugos centro medicinos direktorė dr. „Netgi kalbant apie moteris esama priežasčių būti atsargiems. Gimdos persodinimas yra santykinai nauja procedūra - pasaulyje kol kas yra atlikta tik kiek daugiau nei dešimtis tokių operacijų. Švedijoje medikai yra persodinę devynias gimdas, penkios iš operuotų moterų sėkmingai pastojo ir susilaukė vaikų. Grėsmių, susijusių su gimdos persodinimų, yra ne viena, sako S. Aftab. Pati chirurginė operacija yra sudėtinga procedūra, kurios metu persodinamas organas turi būti tinkamai prijungtas prie organizmo venų bei arterijų, kad būtų užtikrintas būtinas aprūpinimas krauju. Jeigu kiltų problemų su kraujotaka, organas pradės mirinėti, sakė medikė. Be to, žmonės, kuriems atliekama bet kokio organo persodinimo operacija, turi vartoti vaistus, slopinančius imuninės sistemos veikimą, kad organizmas neatmestų transplanto. Kalbant apie gimdos persodinimą vyrams, atsirastų keletas papildomų grėsmių. Visų pirma, jiems atliekama operacija būtų sudėtingesnė, nes „jų kūno anatomija natūraliai nėra sukurta taip, kad suteiktų vietos ir užtikrintų kraujotaką gimdai“, - sakė S.
Besikeičiantis pasaulis keičia ir šeimos kūrimo tendencijas. Vakarų pasaulyje pastebima, kad vis vėliau kuriamos šeimos ir susilaukiama pirmojo vaikelio. Jei dar 2009 m. vidutinis pirmą kartą gimdžiusios moters amžius Lietuvoje siekė 26 metus, 2018 m. pirmąjį vaiką šalyje moterys gimdė būdamos vidutiniškai 27,8 metų. Apskritai, vidutinis gimdančių moterų amžius, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. siekė 30,1 metus. Vaisingumo centro „Northway“ vadovė akušerė ginekologė Reda Žiobakienė pasakojo, kad atidėti motinystę moterys renkasi dėl daugelio priežasčių, todėl kiaušialąsčių užšaldymas yra viena iš priemonių, leidžiančių išsaugoti savo vaisingumą ateičiai. Kodėl domisi kiaušialąsčių užšaldymu? Pasak specialistės, dažniausiai tokia procedūra domisi dalis tų moterų, kurios priverstos atidėti nėštumą, nes dar nėra sutikusios partnerio, su kuriuo norėtų turėti vaikų. „Kartu jos puikiai supranta, kad atsiradus potencialiam tėčiui, kai joms bus 40 ar daugiau metų galimybė pastoti bus minimali. Yra dalis besikreipiančių moterų, norinčių atidėti motinystę dėl asmeninių tikslų - mokslo, karjeros“, - vardijo gydytoja. Kadangi su amžiumi vaisingumas mažėja, kiaušialąsčių užšaldymas leidžia užšaldyti lytines ląsteles ankstyvame reprodukciniame amžiuje ir jas panaudoti ateityje. „Priešingai nei kiaušidės, gimda atsparesnė negailestingam biologinio laikrodžio poveikiui ir ilgiau išsaugo galimybę embriono įsitvirtinimui ir vaisiaus išnešiojimui, tad moteris gali pastoti net ir būdama vyresnė nei keturiasdešimties metų amžiaus“, - aiškino R. Žiobakienė.
Kaip toliau pasakojo specialistė, kiaušialąsčių užšaldymas gali būti aktualus ir moterims, kurių giminėje dažna ankstyva menopauzė, nes kai kurios ankstyvos menopauzės formos yra nulemtos genetiškai. „Lietuvoje įteisinus lytinių ląstelių donorystę, kiaušialąstės šaldomos ir siekiant donuoti ląsteles. Tačiau tai labai reti atvejai, nes ląstelių donorystė nėra populiari mūsų šalyje“, - pastebi specialistė. Bene pagrindinė sąlyga, norint turėti užšaldytų kiaušialąsčių, - moters amžius. Geriausia tai daryti nuo 3-ojo dešimtmečio iki 4-ojo dešimtmečio pirmųjų dienų. „Planuojant šeimą ankstyvaisiais reprodukciniais metais, moteris gali jaustis užtikrintai. Tačiau bėgant laikui kiaušidžių rezervas ir jų galimybė subrandinti kokybiškas kiaušialąstes senka. Tai paaiškina, kodėl vyresnė nei keturiasdešimties metų moteris kiekvieną mėnesį turi tik apie 5 procentų tikimybę pastoti, o po 45-erių moters tokia tikimybė praktiškai išnyksta“, - įspėjo R. Žiobakienė. Skaičiuojama, kad jei moteriai iki 30 metų užšaldoma 15 kiaušialąsčių, tikimybė jai pastoti ir pagimdyti yra apie 30 proc. Jei tokio pat amžiaus moteriai užšaldoma 25 kiaušialąstės, tikimybė pastoti ir pagimdyti padidėja iki 40 proc.
VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Vaisingumo technologijų ir lytinių ląstelių banko poskyrio vyresnioji gydytoja, embriologė Živilė Gudlevičienė teigė, kad pasaulinėje praktikoje kiaušialąsčių užšaldymas, lytinių ląstelių užšaldymas dar iki jų apvaisinimo, dažniausiai naudojamas dėl trijų priežasčių. „Ši procedūra populiari lytinių ląstelių bankuose, kai jaunos moterys, kiaušialąsčių donorės, donuoja savo kiaušialąstes. Užšaldytos kiaušialąstės yra saugomos kitoms moterims, kurios kiaušialąsčių neturi ir nori susilaukti vaikelio su donorine kiaušialąste“, - pirmą atvejį įvardijo pašnekovė. Dar vienas populiarus kiaušialąsčių šaldymo atvejis - socialinis, kai jaunos moterys ar merginos, norėdamos atitolinti savo motinystę, pavyzdžiui, siekdamos karjeros ar neturėdamos partnerio, nusprendžia užsišaldyti jaunas, dar nepažeistas kiaušialąstes, o panaudoti jas vėliau, kai jau nusprendžia susilaukti kūdikio. Trečia indikacija kiaušialąsčių užšaldymui - onkologiniai susirgimai. „Tai taip pat populiari priežastis pasaulyje, kai jaunoms moterims prieš vėžio gydymą ir neturint partnerio galima išstimuliuoti kiaušides, surinkti kiaušialąstes ir jas užšaldyti“, - tęsė pašnekovė.
Kalbant apie pačią procedūrą, kiaušialąsčių užšaldymas rekomenduojamas jaunesniame moterų amžiuje. Optimalus užšaldytų kiaušialąsčių saugojimo laikas - 10 metų. Prieš kiaušialąsčių paėmimą moteriai taikoma stimuliacija harmoniniais vaistais. Jos metu moters organizme pasigamina 10-20 lytinių ląstelių. Kai jos operaciniu būdu iš moters paimamos, tą pačią dieną užšaldomos. „Kaip jau minėta, šią procedūrą galima taikyti onkologinėmis ligomis sergančioms pacientėms, tačiau, jei jos turi partnerius, bandome sukurti embrionus ir juos užšaldyti. Vis dėlto, jei moteris partnerio neturi, kiaušialąsčių užšaldymas gali būti kaip alternatyva“, - teigė Ž. Gudlevičienė.
