Spalio 15 d. pasaulyje minėta Kūdikių netekties diena (angl. Baby Loss Awarness Day), pradėta minėti JAV 1983 metais. Šią dieną prisimenami visi mažyliai, išėję per anksti - tai šeimų netektys persileidimo metu, negyvagymiai ar mirę kūdikiai. Tą dieną sutartą valandą negimusių kūdikių atminimui pagerbti ant palangių uždegamos žvakutės. Tai būdas parodyti pasauliui, jog esame neabejingi kitų skausmui, kuriant tarpusavio palaikymo tinklą, siekiant nepalikti gedėti vienų negimusio kūdikio tėvų.
Vaiko netektis (nėštumo, gimdymo metu ar po gimimo) yra priskiriamas komplikuoto gedulo patyrimui. Sielvartas tampa komplikuotas dėl padidėjusio kaltės jausmo, aplinkinių ignoravimo įvykusios netekties bei dėl staigios, nelauktos ir netikėtos netekties stiprumo. Tėvų sielvartas labai susijęs su tuo, kiek nėštumas ir kūdikis buvo lauktas bei dėl visuomenės požiūrio ir palaikymo (jo trūkumo). Dažniausiai kūdikio netektis, o ypač persileidimo ar priešlaikinio gimdymo metu mirę kūdikiai yra apgaubti tabu mūsų visuomenėje.
Gedėjimą komplikuoja tai, kad apie vaiko netektį vengiama kalbėti, jei nėštumas nutrūko ankstyvojoje stadijoje - dažniausiai net aplinkiniai nesužino apie įvykusią netektį. Dėl to tėvams gedėti nėra tinkamų aplinkybių - nėra laidotuvių, kapo ir atsiminimų. Taip pat kūdikio netektis - tai dažnai labai staigus ir visiškai netikėtas įvykis, kurį suvokti ir priimti reikia labai daug laiko. Tėvai, kurie labai laukė savo kūdikio - įvykus netekčiai turi su juo ir atsisveikinti.
Dar daug tėvų ir jų artimųjų nežino: laidoti - nelaidoti. Tai apibrėžia nauji priimti įstatymai, nes Lietuvos visuomenė ne kartą yra pareiškusi valią ir atkreipusi dėmesį, kad Lietuvoje žmogaus vaisius (vaisiai) būtų laidojami kaip anatominiai mirusiųjų kūnai. 2017 m. gruodžio 7 d. Nr. XIII-857 LR Žmonių palaikų laidojimo įstatymo Nr. X-1404, 1,2,6,13,15,25 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatyme (įstatymas įsigaliojo nuo 2018 m. Pagal 2018 m. gegužės 10 d. Nr. V-570 LR sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl Žmogaus vaisiaus (vaisių) iki 22-os nėštumo savaitės atidavimo tėvams (vienam iš tėvų) kremuoti ir (ar) laidoti tvarkos aprašo patvirtinimo žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22-os nėštumo savaitės įgavo teisę būti paimtas (-ti) iš gydymo įstaigos, kai to pageidauja tėvai (vienas iš tėvų). Šio įsakymo II skyrius numato vaisiaus atidavimo tėvams (vienam iš tėvų) tvarką: „vaisius atiduodamas tėvams (vienam iš tėvų) kremuoti ar laidoti, jeigu pateikiamas įstaigos vadovui prašymas ne vėliau kaip per keturias dienas nuo ginekologinės procedūros atlikimo moteriai dienos“, o „įstaigos vadovo paskirtas darbuotojas privalo tėvams (vienam iš tėvų) atiduoti vaisių ne vėliau kaip per vieną dieną nuo prašymo gavimo dienos“, tėvams pasirašant, kad vaisių iš gydymo įstaigos pasiėmė.
Taip pat žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22-os nėštumo savaitės gali būti garbingai ir teisėtai palaidotas (-ti) pagal 2018 m. gegužės 2 d. Nr. 409 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl LR Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. Nutarimo Nr. 1270 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ pakeitimą (įsigaliojo nuo 2018-05-07) išduodant leidimą laidoti, skiriant kapavietę neatlygintinai arba nišą kolumbariume (jeigu jis yra), arba kremuotus žmogaus palaikus leidžiant išbarstyti kapinėse esančiame pelenų barstymo lauke. Pagal šį nutarimą kreipiantis ir pildant prašymą dėl laidojimo vietos ar kremavimo ir kremuotų palaikų laikymo, pateikiamas sveikatos apsaugos ministro patvirtintos formos medicinos dokumento išrašas, t. y. gydymo įstaigos išduotas medicininis išrašas/siuntimas (forma Nr. 027/a) moteriai, kurios vaisių (vaisius) iki 22 nėštumo savaitės norima laidoti. Duomenyse nurodomi moters, data, išduoto medicininio išrašo išdavimo data.
Netekus kūdikio skausmą stipriausiai išgyvena abu tėvai, nes jie svajojo ir laukė kūdikio kartu. Taigi ir netekus kūdikio, nors ir reaguojame skirtingai, visgi partneris yra pagrindinė atspirtis ir parama. Dažnai tai yra vienas didžiausių išbandymų partneriams. Ši patirtis yra didelis išbandymas, tačiau jį įveikus, tai galimybė dar labiau suartėti, suprasti ir užjausti vienam kitą. Tėvai turi „išgyventi“ gedulą, įprasminti netektį. Kiekviena šeima turi skirti laiko ir atsisveikinti su kūdikiu: duoti vardą, palaidoti ar įamžinti kitais būdais vaikučio atminimą.
Kai kuriose Lietuvos ligoninėse jau yra teikiama psichosocialinė pagalba, vyksta paramos grupės VŠĮ „Ugdymo ir konsultavimo centre“ ir Kauno arkivyskupijos šeimos centre, savitarpio pagalbą teikia tėvų asociacijos „Gandras“ ir „Padedu augti“. VŠĮ „Ugdymo ir konsultavimo centras“ bei „Būsimų ir esamų mamyčių ir tėvelių asociacija „Gandras“ 2018 m. dalyvavo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nevyriausybinių organizacijų, dirbančių šeimos gerovės srityje, veiklos projektų atrankos konkurse ir gavo finansavimą projektui „Šeimos ašara“ (Kompleksinė psichosocialinė pagalba šeimoms, netekusioms kūdikio). Šio projekto dėka išleido paramos bukletus šeimoms, netekusioms kūdikio. Bukletai trumpai ir struktūruotai atsako į 10 tėvelių rūpimų temų: „Kai kūdikis miršta prieš gimstant“, „Atsisveikinimas su kūdikiu“, „Tėčiams“, „Pagalba vaikams po kūdikio netekties“, „Šeimai ir draugams“, „Informacija ir parama seneliams“, „Kitas nėštumas“, „Seksualiniai santykiai po kūdikio mirties“, „Grįžimas į darbą po kūdikio mirties“ ir bukletas, skirtas medicinos personalui: „Bendravimo su kūdikio gedinčiais tėvais rekomendacijos medicinos personalui“.
Patyrus kūdikio netektį ir neišgedėjus šio sielvarto į gyvenimą žvelgiama praradimo žvilgsniu arba sielvarto jausmai nukeliami nustumiami, kad būtų galima „išgyventi“ kasdienybėje. Tačiau sielvartas niekur nedingsta, o labiau apverčia visą šeimos gyvenimą. Tam, kad gytų netekties skausmas, svarbu juo jautriai rūpintis. Kauno arkivyskupijos Šeimos centre teikiamos individualios tęstinės psichosocialinės konsultacijos netekus kūdikio nėštumo metu ar po gimdymo ir palydėjimas gedėjimo procese. Šeimos ir pavieniai asmenys kviečiami dalyvauti savaitgalinėse „Rachelės vynuogyno rekolekcijose“ (parengtos pagal hab. dr. Theresa Burke metodiką, kuri buvo kuriama daugiau kaip 15 metų . Šis modelis išplitęs per 40 pasaulio šalių). Šios rekolekcijos paliečia žmogaus emocinį, psichologinį ir dvasinį lygmenis. Rekolekcijų tikslas atverti praradimo skausmą, išgedėti sielvarto jausmus, atrasti naują gyvenimo perspektyvą, žvilgsnį į gyvenimą, į savo gyvenimo istoriją ir į save pačią, į savo moteriškumą ir į vyriškumą, naujai atrasti motinystę ir tėvystę.
Tėvai labai sunkiai išgyvena netektis, tai labai didelis smūgis abiem tėvams, kurie devynis mėnesius laukė, planavo būsimą gyvenimą, džiaugėsi ir staiga viso to netenka. Jie netenka tam tikrų ateities vizijų, o be to, bet kuris artimo žmogaus išėjimas mums visiems yra skaudus smūgis. Tie, kurie nėra patyrę, turėtų džiaugtis, o tie, kurie esame patyrę, geriau suprantame, ką jaučia tėvai tokioje situacijoje. Skausmą išmatuoti pagal kokius nors išorinius požymius ar kitus požymius vargu ar įmanoma. Be didžiulio streso, nerimo ir įtampos, išgyvenamų kūdikio netekties akimirką, psichologas taip pat įvardijo kaltės jausmą. Žmonės, netekę artimojo, pradeda save kaltinti dėl to, kad patys arba medikai padarė per mažai. Kaltės jausmas gali pasireikšti ir kitose situacijose - kai žmogus išeina, mes save kaltiname, kad neparodėme jam pakankamai dėmesio, kad per mažai su juo bendravome, kažko nepadarėme, kas galėjo pakeisti jo sveikatos būklę, laiku nepasirūpinome. Labai dažnai savęs kaltinimas neturi pagrindo. Kaltininko ieškojimas savotiškai leidžia jausmus išlieti, todėl tose situacijose kartais kaltinami medikai, kurie, atseit, neparodė dėmesio, kažko nepadarė. Ypač beprasmiški kaltinimai yra susiję su kokiomis nors įgimtomis kūdikio ligomis, nes nėra ir net neįmanoma įsivaizduoti, kad kažkas sugebėtų ir sąmoningai savo genus sudėliotų taip, kad jie sukeltų ligas ar dar sunkesnes pasekmes.
Įprastas, natūralus gedėjimo laikotarpis trunka metus laiko. Vis tik kartais jis trunka trumpiau, o kartais ilgiau - neretai nuo to priklauso, ar tėvai ims svarstyti apie dar vieną atžalą, ar ne. Tėvams, atsidūrusiems sudėtingoje situacijoje, išgyvenantiems mylimo vaiko netektį, patariama iš pradžių nustatyti savo ryšį su šiais žmonėmis. Jeigu žmonės yra mažai pažįstami, su jais nėra artimai bendraujama, tuomet vertėtų išreikšti formalią užuojautą. Vis tik, jeigu žmonės artimi, tuomet vertėtų atsižvelgti į jų emocijas ir stengtis patiems pagalvoti, kas galėtų jiems padėti. Visais atvejais yra būtinas nuoširdumas ir empatija, t. y. pagalvoti, kaip mes reaguotumėme, jeigu mums sakytų tokius žodžius ar panašiai su mumis elgtųsi. Vis tik reiktų pagalvoti ir apie gedinčiuosius - ar jiems tokia forma tinkama, nes kai kuriems norisi būti kartu, o kiti nori pabūti vieni. Neieškokite stebuklingų žodžių, kurie galėtų padėti artimiesiems, nes jeigu jie būtų žinomi, tai mes apie juos jau būtume tikrai girdėję.
Miręs, dar negimęs - nėra medicininė atlieka, todėl kūdikiui gimus po 22 nėštumo savaičių, jei jis gimė negyvas arba gimė gyvas ir mirė, jis yra registruojamas LR ir turi būti palaidotas. Šeimai suteikiama kapavietė ir laidojimo išmoka. Kūdikiui gimus negyvam iki 22 savaičių (žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22 savaitės), jis (jie) neregistruojamas, bet pagal naujausius LR Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus, jį galima pasiimti iš ligoninės ir palaidoti. Laidojimo išmoka šiuo atveju neišmokama, bet kapavietė suteikiama.
Jeigu kūdikio iki 22 savaitės, tėvai nepasiima palaidoti, jo palaikai kremuojami kartu su kitais vaisiais iki 22 savaitės ir bus pagarbiai palaidoti bendrame žmogaus vaisių iki 22 savaitės kape. Ši kapavietė numatyta Šiluvoje, yra kapavietė Kaišiadorių kapinėse, Ukmergėje Dukstynos kapinėse. Už gydymo įstaigų ribų pagalbą po persileidimo ar aborto galima atrasti Krizinio nėštumo programoje, Kauno arkivyskupijos šeimos centre; asociacijose “Padedu augti”, „Gandras“, Krizinio nėštumo centre. Gedėjimo procese, bei praktiniuose laidojimo klausimuose tėvams ir medikams padės knyga “Didesnio skausmo nebūna”, kurios sudarytoja psichologė Kristina Navickienė, bei jautriai perteikiama specializuota informacija apie kūdikio netektį tinklalapyje www.kūdikionetektis.lt.
Mažas žmogus pabuvo žemėje labai trumpai. Bet jis buvo mylimas. Medikams padeda, žinojimas ir galėjimas padėti mamai šios netekties metu. Galbūt jie gali uždegti žvakelę, prie mirusio (jei tėvai sutinka), gal gali suteikti privatesnę erdvę; pakviesti pasikalbėti kunigą, socialinę darbuotoją, psichologę ar dvasinę asistentę (jei įstaigoje yra šie specialistai). Yra mamų kurios nenori nei matyti vaikelio, nei galvoti apie jį - svarbu gerbti jų apsisprendimą. Kunigas Kęstutis Rugevičius primena, kad žmogaus gimimas ir mirimas yra slėpinys - daugiau nei mes galime suprasti. Mes galime tik nusilenkti tam slėpiniui, suklusti, ir suprasti, kad Dievas niekada nenori mirties ir jis visada palaiko žmogų. Net ir tokiomis skaudžiomis aplinkybėmis svarbu ieškoti prasmės “Dieve, kaip toliau Tu vesi mane per gyvenimą?” Nepaisant skausmo, laikui bėgant, viskas išeina į gera… Vaikelis, kad ir labai trumpai gyvenęs žemėje - lauks mūsų danguje. Mes susitiksime.
Alytuje mirė kūdikis. Moteris teigia buvusi visiškai išsekusi, dėl nuolatinio kaimynų triukšmo ji buvo nemiegojusi apie parą ar net pusantros. Po pietų, išėjus ją aplankiusiems draugams, moteris nusprendė pamaitinti sūnų. „Pasidėjau vaiko galvytę ant žasto. Daviau krūtinę, paskutinį kartą pamačiau, kaip jis žiūrėjo tomis mėlynomis akytėmis… ir užmigau iš nuovargio“, - pro ašaras prisiminė motina. Ji atvirai pripažino faktą, kad miegodama galėjo netyčia prispausti kūdikį. Pabudusi po kelių valandų, ji rado sūnų pabalusį ir pageltusį. Jos teigimu, iš vaiko nosies, akių ir burnos bėgo kraujas. Moteris nedelsdama paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Pagal skambučio operatoriaus nurodymus, ji bandė kūdikį gaivinti, tačiau, jos teigimu, tikėtina, jog jis nustojo kvėpuoti dar prieš atvykstant medikams. „Aš klykiau ir rėkiau, prašiau medikų, kad jie gaivintų dar ir dar… Tai kaip košmaras. Paprašiau pagalbos, nes negalėjau likti tame bute, neturėjau sau vietos. Dabar esu Kauno klinikose“, - sekmadienio vakarą pasakojo ji.
Indrė gyvena nuomojamame būste Alytuje, Putinų mikrorajone. Anot jos, santykiai su kaimynais buvo itin įtempti. Moteris naujienų portalui AlytusPlius.lt pateikė policijos išrašus, rodančius, kad ji ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl triukšmo ir, kaip teigia, piktavališko kai kurių asmenų elgesio, kai jai esą buvo neleidžiama eiti į bendro naudojimo virtuvę pasiimti vandens kūdikiui. „Situacija buvo tokia prasta, kad socialinė darbuotoja, bandžiusi atnešti man vandens, taip pat buvo apstumdyta“, - pasakojo Indrė. Motina teigia, kad būtent ši aplinka ir nuolatinis stresas neleido jai tinkamai pailsėti ir pasirūpinti savimi bei naujagimiu. Ji taip pat pripažįsta jaučianti didžiulę asmeninę kaltę, kad neišėjo į moterų krizių centrą ir nepaliko, jos žodžiais, toksiškos aplinkos. „Jau buvau pradėjusi planuoti. Mano nuomojami du kambariai buvo tvarkingi, atrodė tarsi gera aplinka kūdikiui. Bet labai kentėjau nuo triukšmo“, - sakė ji. Be to, kūdikis turėjo akių uždegimą, kurį motina gydė lašais, tačiau bendra vaiko būklė jai kėlė nerimą. Vos gimęs kūdikis, Indrės teigimu, buvo sirgęs gelta.
Daugiabutyje gyvenantis keturių mažamečių vaikų tėvas Ramūnas pasakojo tą vakarą buvęs laiptinėje ir išgirdęs garsą, kuris iškart sukėlė nerimą. „Grįždami čia parūkę, išgirdome tokį bumtelėjimą, lyg kažkas nukristų. Po to smūgio maždaug per pusvalandį atvažiavo greitoji. Po kažkurio laiko supratome, kad nebėra vaiko“, - sakė vyras. Pasak jo, netrukus laiptinėje ėmė rinktis kaimynai, žmonės esą buvo šoko būsenoje, nes niekas negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. „Visi buvo ištikti šoko - kaip taip galėjo nutikti? Vėliau matėme, kaip išneša kūdikėlį“, - prisiminė jis.
Ramūnas teigė, kad santykiai su kūdikio mama, anot jo, jau anksčiau buvo įtempti. Vyras tikino, kad dėl konfliktų ne kartą buvo kviestos tarnybos. „Su ja pačia pastoviai problemos būdavo. Ji rėkdavo ant vaiko, visi kaimynai girdėdavo. Buvo atvykusi ir policija, ir vaikų teisės“, - tvirtino pašnekovas. Jo teigimu, vieną kartą moteriai net esą buvo skirta bauda už melagingą policijos iškvietimą. „Ji kviesdavo policiją iš niekur nieko. Priešpaskutinį kartą gavo baudą“, - sakė vyras.
Vyras teigia, kad po tragedijos pats tapo viešų kaltinimų taikiniu socialiniuose tinkluose. Anot jo, moteris paskelbė įrašus, kuriuose kaltino jo šeimą. Dėl to parašiau pareiškimą policijai“, - sakė Ramūnas. Jis tikino, kad iki moteriai atsikraustant į šį namą, jokių konfliktų čia nebūdavo, o kaimynai gyveno ramiai. „Kol jos nebuvo, viskas buvo puikiai. Per dvejus metus net policijos nemačiau. Ji tik atsikraustė - viskas prasidėjo“, - teigė vyras.
Pasak kaimyno, gyventojai po tragedijos ėmė kalbėti įvairias versijas, tačiau pats jis pripažino, kad tiksliai nežino, kas įvyko. „Nežinome, ar ji pametė vaiką, ar kažkas nutiko - neturime ką pasakyti. Tiesiog baisu“, - sakė jis. Vyras taip pat teigė, kad girdėjo kalbų apie galimas įvykio aplinkybes, tačiau pabrėžė, jog tai - tik žmonių spėjimai, o ne patvirtinti faktai.
Kitokią įvykių seką nurodė mirusio kūdikio mamos draugė. Ji tvirtino, kad nelaimė galėjo nutikti moteriai pabudus išsigandusi dėl nukritusio daikto. „Ten termosas nukrito, ji išsigando. Pabudusi pamatė, kad vaikas dar buvo šiltas, labai išsigando“, - sakė ji. Anot pašnekovės, moteris iškart bandė kviesti pagalbą. „Pirmiausia ji skambino 112, ją telefonu mokė, kaip gaivinti, bet ji tiesiog nemokėjo to daryti, nesuprato, kaip“, - teigė draugė. Ji pabrėžė, kad mama esą stengėsi padėti kūdikiui, tačiau galėjo sutrikti iš šoko ir panikos.
Kai kurie namo gyventojai svarsto, ar moteriai buvo suteikta pakankamai pagalbos auginant kūdikį. Viena kaimynė išreiškė nuomonę, kad vienai auginti vaiką jai galėjo būti sudėtinga. „Jeigu tau atiduoda vaiką, gal neturėtų leisti rinktis, kur gyventi. Gal turėjo dar metus stebėti institucijos, kad matytų, kaip tvarkosi“, - svarstė ji.
Emocinės paramos tarnyba:
- "Vaikų linija": 116111 (kasdien nuo 11 iki 23 val.)
