Europos kinas - plačiąja geografine prasme Europoje kuriama kino produkcija.
Kino istorijos pradžia Europoje
Kino istorijos pradžia laikomas XIX a. Svarbus išradimas, turėjęs įtakos kino atsiradimui, buvo celiulioidinė juosta, ant kurios buvo galima užfiksuoti paveikslėlių seriją (išradėjas Viljamas Kenedis Loris Diksonas). Ši juosta tapo judančių vaizdų fiksavimo bei projektavimo pagrindu.
1893 m. Pasaulinėje parodoje, vykusioje Čikagoje, Tomas Edisonas (Thomas Edison) pristatė du šios juostos pagrindu sukurtus išradimus: „kinetografą“ (pirmąją kino kamerą) ir „kinetoskopą“ (dėžę, kurioje per didinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą). Kinetoskopui trumpi filmukai buvo kuriami „Juodojoje Marijoje“ (Black Maria) - pirmojoje pasaulyje kino studijoje.
Kinetoskopai sulaukė sėkmės ir Europoje, tačiau Edisonas JAV jų nepatentavo, nes jie rėmėsi daugeliu kitų išradimų už JAV ribų. Todėl netruko atsirasti įvairių kinetoskopo imitacijų, pavyzdžiui, brito Roberts V. Polo (Robert W. Paul) ir jo partnerio Berto Akreso (Birt Acres) sukurta kamera. Polas norėjo, kad filmus būtų galima demonstruoti ne vienam žiūrovui atskirai, o grupei, tad išrado projektorių ir 1895 m. surengė pirmąjį viešą seansą.
Maždaug tuo pačiu metu Prancūzijoje broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai (Auguste ir Louis Lumière) išrado „sinematografą“: nešiojamą įrenginį, kuriame buvo kamera, spausdinimo įrankis ir projektorius. 1895 m. pabaigoje Paryžiuje brolių tėvas pradėjo rodyti filmus už pinigus. Liumjerai greitai tapo pagrindiniais kino gamintojais Europoje.
Pirmaisiais išgarsėjusiais Liumjerų trumpais kino filmais tapo tokie vaizdai kaip „Darbininkai, išeinantys iš fabriko“ ar „Aplietas laistytojas“. Net Edisonas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į filmų projektavimą, pamatęs Liumjerų sėkmę, pradėjo demonstruoti filmus „vitaskopu“.
Tačiau Europoje pirmasis viešas kino seansas buvo surengtas Berlyne Makso ir Emil Skladanovskių (Maxo ir Emil Skladanowsky) aparatu „bioskopu“ (1895 m. lapkritį). Berlyno Vintergardeno teatras - pirmasis kino teatras, kuriame buvo parodytas trumpametražis brolių Skladonovskių filmas, 1895 m.
Pirmi filmai daugiausiai buvo rodomi laikinai apsistojančių kino rodytojų arba kaip sudedamoji programos dalis vodeviliuose. Filmas trukdavo mažiau nei minutę, rodydavo vieną kasdienio gyvenimo sceną (nufilmuotą iš realybės arba suvaidintą), viešą įvykį, sporto vaizdus arba slapstiko (slapstick) tipo istoriją.
Nuo pat kino principo atsiradimo mėginta suderinti vaizdą ir garsą, tačiau iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos nerasta tinkamo būdo.
1896 m. paryžietis iliuzionistas Žoržas Meljė (Georges Méliès) ėmė kurti filmus, daugiausia fantastinių, iki tol nemėgintų siužetų (pavyzdžiui, 1902 m. „Kelionė į Mėnulį“ - ko gero, pirmasis fantastinis filmas). Meljė laikomas specialiųjų efektų pradininku. Per jo filmus atėjo idėja, kad kine galima nebūtinai tiksliai atkartoti realybę, bet ir ją imituoti ar iškreipti.
Edisono kompanijos pagrindinis režisierius buvo Edvinas S. Porteris (Edwin S. Porter). Jis padėjo pagrindus montažo menui (pavyzdžiui, pirmajame vesterne „Didysis traukinio apiplėšimas“ 1903 m.). Šių ir kitų kino meno pradininkų dėka kinas pamažu įsitvirtino, atsirado pirmieji nuolatiniai kino teatrai - „nikelodeonai“. Pastarųjų įstaigų, taip pavadintų, nes bilietas į jas kainavo vieną nikelį (penkis centus), 1908 m. vien JAV buvo 10 000.
Kinas tapo nemenku verslu, ir tai skatino konsolidaciją. Prancūzų „Pathé Frères“ kompanija pasaulyje įsitvirtino nupirkusi pagrindinius kino technikos patentus, steigdama kino teatrus. Pirmajame XX a. dešimtmetyje standartinio filmo trukmė buvo viena ritė (10-15 min). Pirmuoju pasaulio „pilno metražo“ filmu laikoma australiška „Kelly Gaujos istorija“ („The Story of the Kelly Gang“; 1906 m., trukmė 80 min.) Kitos šalys su pilnametražiais filmais eksperimentuoti pradėjo tik 1911 m.
Tačiau europiečiai greitai pralenkė australus filmų trukme. Didelės sėkmės susilaukė istoriniai filmai „Karalienė Elžbieta“ (Prancūzija, 1912 m.), „Quo Vadis?“ (Italija, 1913 m.), „Kabirija“ (Cabiria, Italija, 1914 m.). JAV pagrindinis tokių filmų kūrėjas buvo D. W. Grifitas (D. W. Griffith). Jo filmai „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915 m.) ir „Nepakantumas“ (Intolerance) gerokai stumtelėjo į priekį montažo, siužeto vystymąsi, ten suformuluoti principai iki šiol yra kino gramatikos pagrindas.
Prancūzijoje 1907 m. buvo kuriami vadinamieji film d'art. Jų tikslas buvo pritraukti į kino teatrus aukštesniąsias visuomenės klases, nes šios kiną laikė beraščių pramoga ir toliau lankė teatrus. Film d’art buvo kino kamera nufilmuotos teatro pjesės.
Tuo metu populiariausias buvo Prancūzijos ir Italijos kinas, tačiau, Europoje įsisiūbavus Pirmajam pasauliniam karui, Europos kino gamyba gerokai smuko, ir tuo pasinaudojo JAV. 3-iajame dešimtmetyje JAV pasiekė didžiausius kino gamybos mastus (800 vaidybinių filmų per metus).
Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) ir Basterio Kytono (Buster Keaton) komedijos, filmai su Daglu Ferbanksu (Douglas Fairbanks), Klara Bau (Clara Bow) ir kt. išgarsino šiuos kino žmones visame pasaulyje. Drauge augo studijų sistema ir jos reklamos metodai, taip pat žvaigždžių sistema, tapusi amerikietiško kino ženklu ir sektinu modeliu kitų šalių industrijoms. Kadangi studijos galėjo efektyviai prižiūrėti visą produkto kūrimo procesą, kino produkcija įgavo iki tol neregėtus mastus ir vis tobulėjo techniškai. Tačiau Holivudo „mainstreamas“ dar nebuvo išsikerojęs tiek, kiek dabar.
Kai 1915 m. į Prancūziją vėl leista importuoti užsienietiškus filmus, Holivudo produkcijos antplūdis ten paskatino kino avangardo atsiradimą. Kino kūrėjai eksperimentavo su optiniais efektais, ritminiu montažu. Didžiausia Amerikos konkurentė buvo Vokietija. Labiausiai išgarsėjo vokiečių ekspresionizmas, paskatinęs fantastinius, haliucinacinius, nerealius žmogaus vidinio pasaulio vaizdus perkelti į kino ekraną. Vokiečių ekspresionistai padarė didelę įtaką siaubo žanro atsiradimui. Tarp garsiausių ekspresionistinių filmų - Fridricho Vilhelmo Murnau (Friedrich Wilhelm Murnau) „Nosferatu“, Roberto Vynės (Robert Wiene) „Daktaro Kaligario kabinetas“ (Das Cabinet des Dr. Caligari).
Labiausiai inovacijomis pasižymėjo sovietinis kinas. Čia ypač ištobulintas montažo menas.
Indijoje pirmasis pilnametražis nebylusis filmas sukurtas 1913 m. Tai buvo Dadasehebo Phalke „Raja Harishchandra“.
Įvairių šalių avangardininkai kūrė eksperimentinius filmus (daugiausia trumpametražius), kuriuose atsisakė linijinio pasakojimo, žaidė abstrakcijomis, grynąja estetika, iracionalumu. Ypač tuo pasižymėjo ankstyvoji Luiso Bunjuelio (Luis Buñuel) kūryba.
Tačiau ir „populiarusis“ kinas vystėsi sparčiai. Didėjo kinematografinės galimybės: kameros tapo mobilios, juostos - tobulesnės. Kino vaidyba atsikratė ankstesnio teatrališkumo, aktoriai išsiugdė naują, kinui reikalingą subtilumą, psichologinį realizmą. Mažėjo titrų.
Su garso įrašymu ir transliavimu projekcijos metu buvo eksperimentuojama per visą nebyliojo kino erą, tačiau buvo dvi kliūtys: kaip įrašytą garsą pakankamai sustiprinti ir kaip jį sinchronizuoti su vaizdu. 1926 m. Holivudo studija „Warner Bros“ sukūrė sistemą „Vitaphone“, kuria naudodamiesi rodė trumpus filmukus, vaizduojančius garsenybes ir įvairius pasilinksminimus, su garso efektais bei - svarbesniems filmams - orkestro įrašytais garso takeliais. 1927 m. pasirodė pirmasis vaidybinis filmas, kuriame buvo sinchronizuotų dialogų bei dainų: „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer). Filmui sulaukus pasisekimo, „Warner“ studija toliau kūrė panašius filmus. 1928 m. į ekranus išleistas pirmasis nuo pradžios iki galo garsinis filmas „Niujorko šviesos“ (The Lights of New York).
Vitaphone sistemą, pagal kurią garsas būdavo įrašomas į diskus, greitai pakeitė metodai, kuriuose garsas būdavo rašomas tiesiai į kino juostą: Fox Movietone, DeForest Phonofilm, RCA Photophone. Pokyčiai industrijoje buvo labai spartūs. Iki 1929 m. jau beveik visi Holivude kuriami filmai buvo „kalbantys“. Iš pradžių būta keletas konkuruojančių garso sistemų, tačiau greitai atsirado bendras standartas. Likusioje pasaulio dalyje prie garso pereinama kiek lėčiau, daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Kultūrinės priežastys lėtą perėjimą lėmė tokiose šalyse kaip Kinija ir Japonija: čia nebylieji filmai iki pat ketvirtojo dešimtmečio sėkmingai konkuravo su garsiniais (buvo sukurta net klasikiniais tapusių nebyliųjų, pvz., U Jonggango (Wu Yonggang) „Deivė“ (神女) 1934 m. ar Jasudžiro Odzu (Yasujiro Ozu) "Aš gimiau, bet… " 1932 m.).
Garso atsiradimas taip pat išėjo į naudą didžiosioms kino studijoms: perėjimas prie garso sužlugdė smulkesnius konkurentus, o žiūrėti garsinių filmų, kuriuos kūrė išlikę prodiuseriai, plūdo daug didesnės minios nei anksčiau. Kai kurie kino istorikai mano, kad būtent garsas išgelbėjo Holivudo studijų sistemą nuo žlugimo per Didžiąją depresiją. Prasidėjo vadinamasis „Holivudo aukso amžius“ (maždaug nuo garso atsiradimo iki penktojo dešimtmečio galo). Šiuo periodu amerikietiškasis kinas pasiekė didžiausio populiarumo visame pasaulyje.
Žiūrint iš meninės pusės, perėjimas prie garso nubloškė kino meną atgal į jo vystymosi pradžią. Trečiojo dešimtmečio pabaigos filmai buvo statiški, teatrališki, nes aktorių ribojo nepaslanki garso įrašymo technika ir neįprasta garsinio kino specifika. Daug žmonių atėjo į kiną iš teatro, nes reikėjo dirbti su naujovišku, dialogais grįstu kino naratyvu.
1929 m. Su garsu atsirado naujų žanrų. Ryškiausias jų, be abejo, buvo miuziklas. Pirmasis klasikinis Holivudo miuziklas buvo „Brodvėjaus melodija“ (The Broadway Melody, 1929 m.). Tuo pat metu išpopuliarėjo amerikietiški gangsterių filmai („Mažasis Cezaris“ (Little Caesar), „Visuomenės priešas“ (The Public Enemy) - 1931 m.). „Slapsticką“ pakeitė dialogas.
Didžiojoje Britanijoje kino industrija atgijo, kai atsirado poreikis karo propagandai. Sukurta karinių dramų, Lorenso Olivjė (Laurence Olivier) darbas „Henrikas V“ (Henry V, 1944 m.) ir kt. Kai į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė JAV, čia taip pat atsirado patriotinių - propagandinių filmų. Tarp garsiausių karo meto filmų buvo ir „Kasablanka“ (Casablanca) bei „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon). 1941 m.
1943 m. filmu „Ossessione“ prasidėjo Italų neorealizmo era. Penktajame dešimtmetyje sukurti šie garsūs neorealistiniai filmai: „Dviračių vagys“ (Ladri di biciclette), „Roma - atviras miestas“ (Roma, Città Aperta), „Žemė dreba“ (La Terra Trema). Paprastai paskutiniu neorealistiniu filmu laikomas 1952 m.
Holivude šeštajame dešimtmetyje dėl neva prokomunistinių pažiūrų nemažai aktorių ir režisierių pakliuvo į „juodąjį sąrašą“ (tarp jų ir Čarlis Čaplinas). Iškart po karo kino industrijai ėmė grėsti konkurencija iš televizijos pusės. Nemažai kino teatrų bankrutavo. Klibanti „studijų sistema“ pati save analizavo tokiuose filmuose kaip „Sunset Boulevard“, „The Bad and the Beautiful“. Žiūrovus buvo mėginama į sales grąžinti įvairiais būdais. Atsirado didesni nei iki tol ekrano formatai.
Šeštasis dešimtmetis buvo ypač produktyvus Indijoje: sukurta daugiau nei du šimtai filmų.
Holivudo studijų sistema septintajame dešimtmetyje ėmė griūti, nes nemažai filmų buvo kuriama kitose JAV vietose arba net užsienyje (pavyzdžiui, „Pinewood“ studijoje Anglijoje ar „Cinecittà“ Romoje). Holivudiniai filmai buvo daugiausiai orientuoti į visą šeimą.
Šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais klestėjo Prancūzų naujoji banga. Išgarsėjo režisieriai Fransua Triufo (François Truffaut) („400 smūgių“ - Les quatre cents coups , „Žiulis ir Džimas“ - Jules et Jim), Žanas Lukas Godaras (Jean-Luc Godard). Taip pat iškilo Federiko Felini (Federico Fellini) (1960 m. „Saldus gyvenimas“, 1962 m. „8 1/2“).
1962 m. pasirodė pirmasis Džeimso Bondo serijos filmas „Daktaras Ne“ (Dr. No). Septintajame dešimtmetyje ėmė sparčiau vystytis Afrikos kinas. Tam įtakos turėjo Ousmane Sembène darbai. Kubos krizė ir bendra to meto paranoja paskatino tokių filmų kaip Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) „Dr. Strangelove“ (1964) atsiradimą.
Studijų sistemos silpnėjimo ir ankstesnių filmų kūrimo standartų panaikinimo periodas vadinamas „Naujuoju Holivudu“, arba „postklasikiniu kinu“. Aštuntojo dešimtmečio filmuose daugėjo seksualinio turinio, susišaudymų, kruvinių kovinių scenų. „Naujojo Holivudo“ kino kūrėjų filmuose buvo eksperimentuojama su pasakojimo forma (pavyzdžiui, sujaukiama chronologija, neaiškios pabaigos), veikėjais.
Aštuntajame dešimtmetyje JAV iškilo nemažai talentingų kino kūrėjų: Frensis Fordas Kopola (Francis Ford Coppola), Stivenas Spilbergas (Steven Spielberg), Džordžas Lukasas (George Lucas), Brajanas de Palma (Brian de Palma). Tai sutapo su auteur koncepto išpopuliarėjimu kino kritikoje ir spaudoje. „Autorinio“ kino teorija teigė, kad filmas atspindi režisieriaus viziją. Tai suteikė režisieriams didesnę kino projektų kontrolę. Taip atsirado Kopolos „Krikštatėvis“ (The Godfather), Spilbergo „Nasrai“ (Jaws) ir „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of Third Kind), Lukaso „Žvaigždžių karai“ (Star Wars).
Tačiau kelios „autorių“ nesėkmės lėmė, kad režisierių laisvė vėl buvo apribota. „Nasrų“ ir „Žvaigždžių karų“ sėkmė paskatino vadinamųjų šiuolaikinių blockbusterių (komerciškai labai sėkmingų filmų) atsiradimą.
Aštuntajame dešimtmetyje taip pat atsirado daugiau pornografinius filmus demonstruodavusių įstaigų, vadintų „suaugusiųjų kino teatrais“. Pornografiniai filmai imti kurti legaliai. Australijos kinas imtas reklamuoti už Australijos ribų.
Šiame dešimtmetyje išpopuliarėjo vaizdajuostės. Iš kino studijų pusės buvo mėginimų uždrausti namie turėti vaizdajuosčių grotuvus, nes tai neva pažeidžia autorines teises. Vaizdajuostės ilgainiui tapo nauju papildomu uždarbio šaltiniu toms pačioms kompanijoms.
Pakito Holivudo filmų premjerų tvarka: filmų premjeros rengiamos didesniame skaičiuje kino teatrų (nors iki šiol yra filmų, kurie pristatomi tik tam tikruose kino teatruose, surengiant šou). Kino multipleksuose didžiabiudžečiai „blockbusteriai“ galėjo būti rodomi dažniau, tad mažesniems filmams vėl nebeliko vietos.
Holivude devintajame dešimtmetyje dominavo Džordžas Lukasas ir Stivenas Spilbergas su „Žvaigždžių karų“ ir „Nasrų“ tęsiniais, taip pat „Indianos Džounso“ filmais. Tarp nepriklausomų kino kūrėjų iškilo Martinas Skorsezė (Martin Scorsese) („Įsiutęs bulius“ - Raging Bull). Britų kinui pasitarnavo kompanija „Goldcrest Films“: sukurti filmai „Chariots of Fire“, „Gandis“, „The Killing Fields“, „A Room with a View“.
Kinijoje devintajame dešimtmetyje pradėjo kurti vadinamoji „Penktoji“ kino režisierių karta, kuriai priskiriami režisieriai Džangas Imou (Zhang Yimou), Čenas Kaige (Chen Kaige), Tian Džuangdžuangas (Tian Zhuangzhuang). Nors žiūrovus į kino sales ir toliau viliojo specialiųjų efektų filmai „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day ), Titanikas" (Titanic, 1997 m.) ir kt., komercinės sėkmės susilaukė ir JAV nepriklausomas kinas: Stiveno Sioderbergo ...
1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiaus kavinėje „Grand Café“ broliai Lumière (tuo metu jiems buvo 31 ir 33 m.) pirmą kartą viešai rodė 10 trumpametražių filmų, kurių kiekvienas truko apie 50 sekundžių.
Puikiausias būdas patirti filmą - apsilankyti kino festivalyje. Jei ketinate vykti į užsienį, suplanuokite kelionę taip, kad ji sutaptų su tarptautiniu kino festivaliu. Tinkamai pradėti metus galite Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, kuris rengiamas kiekvieną sausio mėn. Nyderlanduose. Vokietijos sostinėje nuo 1978 m. kiekvieną vasario mėn. rengiamas Tarptautinis Berlyno kino festivalis, dar vadinamas Berlinale. Tai vienas iš trijų pagrindinių tarptautinių kino festivalių (be Kanų ir Venecijos). Atšilus orui rengiamas Kanų kino festivalis, kurio idėja gimė dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir kuris rengiamas nuo 1947 m. 2019 m. 72-ą kartą rengiamame festivalyje Auksinė palmės šakelė atiteko Pietų Korėjos režisieriui Bong Joon-Ho už novatorišką filmą „Parazitas“. Vėliau jis apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias 2020 m. Viena filmų rūšių - animaciniai filmai. Puiki vieta jiems atrasti - Ansi (Prancūzija), kur birželio mėn. rengiamas Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis. Kūrybiškai vasarą pratęsti galima nuo 1946 m. Čekijoje rengiamame Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje. Rugsėjis - metas naujiems įsipareigojimams (jei nepavyko įgyvendinti prisiimtų Naujųjų metų pradžioje), naujoms pradžioms ir gausybei filmų. Nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pradžios Venecijos lagūnoje (Italija), kaip Venecijos bienalės dalis, rengiamas Venecijos kino festivalis. Tai seniausias toks festivalis Europoje. Rugsėjo mėn. pabaigoje Baskų krašte, Ispanijos šiaurėje, rengiamas Tarptautinis San Sebastiano kino festivalis. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pradėto rengti festivalio pradinis tikslas buvo populiarinti ispaniškus filmus, tačiau vėliau nuspręsta atverti jį tarptautinei ir net tarpgalaktinei rinkai (1977 m.)
Kartais lankytis kino festivaliuose gali nepakakti. Gal norėtumėte patys inicijuoti festivalį savo šalyje, regione ar net visai nežinomame kaimelyje. Kartais ir pats nustembu, kiek puikių siužetų voliojasi po lietuvių kinematografininkų kojomis, bet šie jų nepastebi ir žvalgosi į skarotų eglių viršūnes ar klajoja po pasaulį, ieškodami degradavusių personažų.
Europos kino apibrėžimas ir bruožai
Europos kinas - plačiąja geografine prasme Europoje kuriama kino produkcija. Skirtingose Europos valstybėse egzistuoja skirtingos kino mokyklos, todėl europietiškoji kinematografija - sąlyginai vientisa kinematografijos sritis Europos regione. Sąvoka Europos kinas vartojama kaip priešingybė holivudiškajam, pabrėžiant ne komerciją, o laisvesnės meninės išraiškos paieškas. Nors sustiprėjus nepriklausomam Amerikos kinui, Europoje sparčiai plintant komercinei filmų gamybai, skirtumai nėra ryškūs. Šiuo metu sąlyginai konkurencingą Holivudo produkcijai kino pramonę Europoje yra išvysčiusios Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Rusija.
Lietuviško kino raida ir ypatumai
Lietuvių kinas - vienas jauniausių Europoje. Profesionali nacionalinė kinematografija ėmė kurtis vėlai - tik įpusėjus XX amžiui; lietuvių kino pradžia užfiksuota kinematografininkų pasakojimuose. Viena legendų žymi ir dokumentinio kino pradžią: pirmasis Lietuvos vaizdus (deja, neišlikusius) dar 1909 m. nufilmavo tuometinis Kauno gyventojas Władysławas Starewiczius, netrukus išvykęs į Maskvą ir tapęs pasaulinės lėlių animacijos pradininku.
XX a. pradžios Lietuva buvo įdomi lietuvių emigrantams; JAV jų buvo daugiausia, todėl šalyje filmuoti vaizdai rodyti lietuvių kolonijose.
1940 m. Lietuvą užėmė sovietų kariuomenė ir šalis buvo inkorporuota į SSRS. Vienas pirmųjų naujos valdžios žingsnių buvo Kaune įkurti Lietuvos kino kronikos studiją. Ji reguliariai leido kino žurnalus, kurie agitavo už „naują gyvenimą“. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje siužetus propagandiniams filmams filmavo tik naciai. 1944-aisiais, kai Lietuva vėl tapo sovietų respublika, kino studija atnaujino darbą. 1946 m. pradėti gaminti kino žurnalai Tarybų Lietuva, o pirmieji dokumentiniai filmai pasirodė 1947-aisiais.
Falsifikuota pokario tikrovė skirtingų šalių kronikoje beveik identiška: žmonės pakiliai dalyvauja rinkimuose, džiaugiasi darbo laimėjimais, stato gamyklas, nuima gausų derlių, o nuasmeninto gyvenimo vaizdus lydi patoso kupinas diktoriaus komentaras. Pagražintos tikrovės vaizdai disonavo su realybe. Už kadro liko žiaurus susidorojimas su kovotojais partizanais, deportacijos į Sibirą, prievartinė kolektyvizacija. Bet kino gamyba augo.
1949 m. Po Stalino mirties prasidėjęs atlydys akivaizdus ir dokumentiniame kine. Iki tol žmogus dokumentiniuose filmuose tebuvo tik tam tikra socialinė ar ideologinė funkcija - darbininkas, valstietis, tarybinis inteligentas. Tačiau 6 dešimtmečio pabaigoje pradeda kurtis originali lietuvių dokumentinio kino mokykla. Jos pradžią žymi Viktoro Starošo filmai „Svajos ir likimai“ (1961), „Nenusimink, Virginijau“ (1962) - juose rodomos skirtingos kartos, jų svajonių ir realybės susidūrimas, žengiant į suaugusiojo gyvenimą.
Prie lietuvių dokumentinio kino atsinaujinimo ypač prisidėjo 7 dešimtmečio pradžioje į Lietuvą sugrįžę Maskvos kinematografijos instituto absolventai Algimantas Dausa, Almantas Grikevičius ir Robertas Verba. Jų filmuose keičiasi požiūris į herojus. Herojus jiems yra įdomaus likimo žmogus, galintis apie save kalbėti pats. Keičiasi ir požiūris į dokumentinį kiną. Atsisakoma paviršutiniško tikrovės ar įvykių fiksavimo, „objektyvaus“ diktoriaus komentaro, atsiranda vis daugiau metaforų, įmantraus montažo. A. Grikevičiaus filme apie Vilnių ir jame atsispindinčią istoriją „Laikas eina per miestą“ (1966) nenuskamba nė vienas žodis.
Nuo 7 dešimtmečio pradžios lietuvių dokumentiniame kine formuojasi dvi pagrindinės kryptys. Oficiozinis dokumentinis kinas buvo propagandos įrankis; jo kūrėjai nevengė manipuliuoti faktais ar inscenizuoti vadinamosios socialistinės tikrovės. Poetinė dokumentika radosi, kai dokumentinis kinas išgyveno pakilimą ne tik SSRS, bet ir visame sovietų bloke. Poetinio dokumentinio lietuvių kino tradiciją suformavo R. Verba (1932-1994). Filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969) jis rodė lietuviškos pasaulėjautos savitumą; filmų herojais dažnai rinkdavosi senus žmones, kalbančius apie prisirišimą prie žemės, darbo ir gimtinės grožį. Kartu su jais į ekraną perkėlė ir patriarchalinę kaimo pasaulėjautą bei vertybes, kurias aktyviai naikino sovietinė propaganda.
Šią tradiciją pratęsė Henrikas Šablevičius (1930-2004), Edmundas Zubavičius, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Rimantas Gruodis.
7 ir 8 dešimtmečių filmuose poetinės dokumentikos kūrėjai stengėsi rodyti pasaulį, kuris dar šalia, bet jau pradedąs nykti. Kai kurie filmų autoriai, beje, nevengė ir pasišaipyti iš ideologinių dogmų, parodyti jas kaip savotišką karnavalą (E. Zubavičiaus „Mums nebaisūs jokie priešai“, 1978). Kita vertus, ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuvių kinas herojais visada mielai rinkdavosi įvairiausius keistuolius, žmones, netelpančius į oficialaus ir unifikuoto gyvenimo rėmus. Keistuolių portretais („Apolinaras“, „Žiniuonė“, „Kretingos medinukai“) ypač išgarsėjo H. Šablevičius.
Atvirai angažuotą kiną Lietuvoje kūrė žmonės, kurių ištikimybe komunistiniams idealams niekas neabejojo. Tačiau 8 dešimtmečiu ėmė ryškėti ir nauja socialiai angažuoto dokumentinio kino kryptis, siejama su V. Starošo ir Rimtauto Šilinio vardais. V. Starošo filme „Aš myliu direktorę“ (1978) atvirai prabilta apie tėvų paliktus vaikus. R. Šilinio filmuose „Savojo ‘aš’ beieškant“ (1978) ir „Randas“ (1985) bandyta prabilti apie jaunimo nusikalstamumą. Prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikai, sukrėtimu tapo Sauliaus Beržinio „Vėliava iš plytų“ (1988): pirmąkart sovietų kine atvirai prabilta apie armijoje klestinčią prievartą. Filmas pasakojo apie kareivį iš Lietuvos, kuris nušovė savo prievartautojus. Vis dėlto nepakankama sociumo ir socialinių bei istorinių permainų analizė iki šiol yra silpnoji lietuvių dokumentinio kino vieta. Ji sietina ir su pastebima kūrėjų inercija.
Ir anksčiau, ir dabar kuriama daug dokumentinių filmų-istorinių asmenybių ir menininkų portretų. Portreto žanras lietuvių dokumentikoje pats atspariausias ir meistriškumo, ir, deja, klišių požiūriu. Pastaraisiais dešimtmečiais savotiškais kultūros metraštininkais tapo Algirdas Tarvydas, Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis; prie jų prisijungė ir jaunosios kartos kūrėjai Vytautas V. Landsbergis, Agnė Marcinkevičiūtė. Filmuose įamžinami žinomi bei primiršti kultūros veikėjai, tarp kurių - ir Europos Disney’umi vadinamas lėlinės animacijos kūrėjas W. Starewiczius.
Mokslininkai atskleidžia netikėtą lietuvės DNR kilmę
1985-1990 m. buvo dramatiško lietuvių kino lūžio metai, kai subyrėjo ne tik visa iki tol egzistavusi cenzūros, bet ir gamybos bei platinimo sistema. Vyresnioji karta išnaudojo galimybę prabilti apie iki tol neminėtiną pokario rezistenciją ir deportacijas.
9 dešimtmečiu į lietuvių kiną atėjo nauja karta. Jauni režisieriai aiškiai deklaravo savo požiūrį ir į kiną, ir į tikrovę. Pirmieji Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Valdo Navasaičio dokumentiniai filmai rodė posūkį į asmenišką kiną. Jauni režisieriai nenorėjo tapatintis nei su idealizuojama praeitimi, nei, atsivėrus vartojimo laisvei ir įsigalint vakarietiškai masinei kultūrai, su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi.
Š. Barto filme „Praėjusios dienos“ (1990), A. Matelio juostoje „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), A. Stonio „Neregių žemėje“ (1991) ar V. Navasaičio „Rudens sniege“ (1992), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Iliuzijose“ (1993) pastebimas noras kalbėti apie egzistencinius dalykus. Tai filmai, kur klausiama apie vienatvę, gyvenimo prasmę, būties laikinumą; jų pasaulis tarsi pamatytas herojų, visuomenės ar istorijos marginalų, akimis - tuščias, apleistas, griūvantis. Kartu šie filmai - ir savotiški vidiniai jų autorių peizažai. Režisieriai palyginti laisvai elgiasi su tikrove, nors ir neatsisako (net atvirkščiai) jos stebėjimo principų. Originalūs dokumentinio kino kalbos eksperimentai neliko nepastebėti: A. Stonio „Neregių žemė“ buvo apdovanota prizu „Felix“ kaip geriausias 1992 m. Europos dokumentinis filmas.
Sovietmečiu užsienyje beveik nerodytas, lietuvių dokumentinis kinas po 1988 m. tapo žinomas tarptautiniu mastu. Lūžio metais didelės įtakos turėjo ir garsaus kino avangardininko Jono Meko kūryba. Jo pamokos atsispindi ir pas jį Niujorke 10 dešimtmečio pradžioje besistažavusių Artūro Jevdokimovo, Juliaus Ziz, Algimanto Maceinos, V. V. Landsbergio filmuose.
A. Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) pasakoja apie kraujo vėžiu sergančius vaikus. Filosofiniai A. Stonio apmąstymai apie istoriją, kūną, šeimą, vienatvę filmuose „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ (2010), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2012), „Avinėlio vartai“ (2014) rodo, kad režisierius vis giliau skverbiasi į dokumentinio kino prigimtį, eksperimentuoja. Naujausias A. Stonio filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) jau spėjo pelnyti ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą. Pagrindiniai jo veikėjai - mokslininkė glaciologė Aušra Revutaitė ir Tian Šanio kalnai, kur trijų su puse tūkstančio metrų aukštyje ji viena gyveno trisdešimt dvejus metus, didžiąją laiko dalį visiškai atskirta nuo pasaulio. A. Stonys nepasakoja A. Revutaitės istorijos. Tiksliau, jis pasakoja ją kitaip nei dauguma šiuolaikinių dokumentininkų, kurie įpratino, kad filmo herojus būtinai turi apsinuoginti ar net tapti ekshibicionistas.
Filosofiškuose dokumentiniuose filmuose Romas Lileikis įamžina nykstančius spalvingo Vilniaus kvartalo Užupio autochtonus („Saša“, 2006; „K+M+B“, 2001), kuria netikėtą savo giminės - didžiojo lietuvių menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikuonių - istoriją („Dangaus šešėlis“, 2008). R. Lileikio filmas „Maat“ (2013) tarsi sugrąžina į lietuvių poetinės dokumentikos pradžią, nespalvotą dokumentinį kiną, nušvintantį šimtais kasdienybės spalvų. Jame rodomi šviesūs vaikų ir jaunuolių veidai, įkvėpimo ir kantrybės nutvieksti jų mokytojai, pajūryje besiplaikstantys aitvarai.
Iki nepriklausomybės lietuvių dokumentikoje dirbo tik dvi moterys - Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė. Paskutiniais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau atsiveria ir moterų žvilgsniui. Savito braižo režisierės Janinos Lapinskaitės filmų herojai - autsaideriai, neįgalieji, marginalai, provincijos gyventojai („Iš elfų gyvenimo“, 1999; „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002; „Traukinys stovi penkias minutes“, 2009) atvėrė iki tol lietuvių kino nepastebėtus mikropasaulius; Inesos Kurklietytės „Moterų paslaptys“ (2005) bei „Lengvas raganavimas” (2004) masina žiūrovus gimdymo misterijomis. Oksana Buraja („Dienoraštis“, 2004; „Išpažintis“, 2009) drąsiai kaunasi su visais dokumentinio kino tabu, o filmuose „Kretos sala“ (2009) ir „Liza, namo!“ (2012) vis labiau priartėja prie ribos su vaidybiniu kinu. Pastarojo filmo herojė - maža mergaitė - yra lyg vaikystės grožio, kuriam iškilo grėsmė, metafora. Liza vis bėga iš namų, kur renkasi įtartini dėdės ir tetos - geria, rūko, o mergaitės mama negaili vaikui nei piktų žodžių, nei bausmių. Liza yra tarsi šviesi gėrio idėja, atsiradusi tarp gyvenimo piktžolių. Ji bando priešintis, bet ar ilgam?
K. Sereikaitę galima vadinti jauno režisieriaus Lino Mikutos filmų bendraautore, nes jo „Dzūkijos jautis“ (2013), „Pietūs Lipovkėje“ (2013) ar „Šaltos ausys“ (2016) pelnė tarptautinių kino festivalių prizus būtent už operatorės darbą. L. Mikutos filmų veikėjai - taip pat autsaideriai, benamiai, kaimo marginalai ir atsiskyrėliai, tačiau K.
A. Marcinkevičiūtė ne vienerius metus kuria menininkų kino portretus. Jos filmų herojais tapo rašytojai Jurgis Kunčinas („Veik laimingas“, 2004), Jurga Ivanauskaitė („Šokis dykumoje“, 2009), Justinas Marcinkevičius („Prie rugių ir prie ugnies“, 2010), Renata Šerelytė („Sapno siūlas“, 2007), dainininkas Arnoldas Vokietaitis („Prisimenu motinos balsą“, 2016) ir daugelis kitų žmonių, svarbių Lietuvos menui.
Naujų išraiškos būdų ir temų nuosekliai ieško Giedrė Beinoriūtė. Jos filmų „Troleibusų miestas“ (2003), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (2008) herojai - ekscentriški troleibusų „zuikiai“, didžiojo kino prisilietimą patyrę Krymo stepių gyventojai ar vaikiškoje pasakoje atsidūrę Sibiro tremtiniai. Režisierė kartu su herojais pripildo filmus fantasmagoriškų istorijų. Jose susilieja groteskas ir ironija, paslaptys ir beveik neįžvelgiami sielos randai. Filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012) režisierė kalbasi su vaikais, bando suprasti jų traumas, viltis, išgyvenimus, laimės akimirkas, prisiminimus. Šįkart G. Beinoriūtė pasirinko minimalistinį stilių - kadre tik vaikas, atsakinėjantis į jos klausimus.
Lietuvoje daug diskusijų sukėlė ironiškas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Jauna režisierė pabandė kitaip pasižiūrėti į naujosios Lietuvos nepriklausomybės ištakas - „Sąjūdžio“ judėjimą ir „dainuojančią revoliuciją“, ir jos filmas prabyla jaunimui suprantamų vaizdų kalba. Prarasto laiko tyrinėjimus pratęsė G. Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ (2014). Režisierę domina sovietmetis, jo menas, kultūra ir bohemos gyvenimas. Filmo herojai - Vitas ir Tatjana Luckai: garsus, tragiškai miręs lietuvių fotografas ir jo mūza; jų meilės istorija ir yra pagrindinė filmo tema.
Prisiminimai nepalieka G. Žickytės kartu su Čilės režisiere Maite Alberdi kurto filmo „Aš čia tik svečias“ (2016) herojės Josebos. Ji jau daug dešimtmečių gyvena Čilėje, bet senelių namuose, kur atsidūrė susirgusi Alzheimerio liga, kalba tik apie praeitį. Liga ištrina tai, kas vyko vakar, bet Joseba prisimena Ispaniją, vaikystės gatves, baskų kalbą. „Aš čia tik svečias“ kūrėjos subtiliai bando išsklaidyti baimę...
Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu. Lietuviško kino premjeros vyksta žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Kanuose, Venecijoje, Berlyne, Toronte, San Sebastiane, Karlovi Varuose, Lokarne, Amsterdame, Busane ir kt. Žymių ir iki šiol aktyviai kuriančių režisierių Audriaus Stonio, Šarūno Barto retrospektyvinės programos buvo pristatytos tokiuose festivaliuose kaip „Visions du Réel“ (Šveicarija), Kartagenos (Kolumbija), Transilvanijos (Rumunija), Paličo (Serbija) Europos kino festivalyje, Tarptautiniame Kijevo kino festivalyje „Molodist“ (Ukraina).
Per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius užaugo jaunų ir ambicingų režisierių karta, pamažu keičianti lietuvių kino veidą. Vykstančių permainų nuojautą stiprina ne tik išaugęs filmų gamybos mastas (praėjusiu dešimtmečiu pasirodydavo du trys pilnametražiai vaidybiniai filmai per metus, o štai 2016 m. kino teatruose įvyko 13 lietuviškų filmų premjerų), bet ir drąsūs jaunųjų menininkų debiutai. Juose - ironiškas žvilgsnis į mus supančią tikrovę (Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“), socialinių kaukių, įvaizdžio ir „tobulos“ šeimos santykių analizė (Linos Lužytės „Amžinai kartu“).
Nuo XX a. 7 dešimtmečio Lietuvos dokumentiniame kine susiformavo stipri, iš kartos į kartą perduodama tradicija, skatinanti kūrėjus ieškoti savitų požiūrio taškų, gilintis į egzistencinius būties klausimus, tautinę savastį. Šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas neretai laužo nusistovėjusius kanonus, ieško naujų būdų perteikti tikrovę. Jauni režisieriai filmuose neretai akcentuoja skaudžias visuomenės problemas, kreipia dėmesį į rizikos zonoje atsidūrusius žmones.
