Žmogaus gemalas (arba embrionas; lot. embryo) - žmogaus organizmo raidos stadija, trunkanti 8 savaites nuo apvaisinimo. Po gemalo sekanti žmogaus raidos stadija vadinama vaisiumi. Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apsivaisinusios kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą.
Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Turbūt daugelis žino, kad pačioje pradžioje žmogus yra tik kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu. Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškasis spermatozoidas (spermijas). Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota.
„Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos. Bet grįžkime prie zigotos. Ji tokio pat dydžio, kaip ir kiaušinėlis (moters kiaušinėlis yra apie 150 µm skersmens). Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis. Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu.
Pirmoji savaitė
Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 val. nuo apvaisinimo zigota būna pasidalijusi į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadinamas segmentacija, arba skilimu. Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link. Ją stumia pasieninė skysčių srovė, sukelta kiaušintakio epitelio virpamųjų plaukelių ir lygiųjų raumenų judesių. Mitybai reikiamų medžiagų blastomerai gauna iš kiaušinėlio trynio atsargų (nors jų yra labai nedaug) ir kiaušintakio gleivių.
Žmogaus segmentacija yra visiška, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė. Pirmųjų blastomerų skilimas užtrunka iki 24 val., vėlesnių - 12-18 val. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule. Morulėje blastomerai tankėja, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Pradeda išsiskirti dviejų tipų blastomerai: išoriniai, kurie dalijasi greičiau ir plokštėja, apgaubia vidinius.
Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę. Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista. Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu. Viduje lieka blastocistos ertmė ir vidinių ląstelių masė, arba embrioblastas, prigludęs prie trofoblasto. Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta. Ir morulę, ir blastocistą dengia skaidrioji sritis.
Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje. Maisto medžiagomis ją aprūpina gimdos liaukos, gausiai išskiriančios sekretą, vadinamąjį „gimdos pieną“. Šeštąją parą trofoblasto ląstelės pradeda gaminti į tripsiną panašų fermentą, kuris ištirpdo gabalėlį skaidriosios srities. Pro susidariusią angą blastocista „išsirita“ kaip viščiukas iš kiaušinio. Lįsdama pro angą, ji gali įgyti aštuoniukės formą, o embrioblastas - persismaukti pusiau ir pasidalyti į dvi dalis. Taip kai kurie autoriai aiškina monozigotinių (biamnioninių, monochorioninių) dvynių susidarymą. Išsilaisvinusios blastocistos apimtys ryškiai padidėja. Ji prilimpa prie gimdos gleivinės tuo poliumi, kuriame yra embrioblastas. Blastocistos išsilaisvinimu iš skaidriosios srities ir prilipimu prie gimdos gleivinės prasideda implantacija.
Ankstyvasis nėštumo faktorius. Jau po 24-48 val. po apvaisinimo skylančios gemalo užuomazgos ląstelės (būsimosios trofoblasto ląstelės) pradeda išskirti imunosupresinį baltymą, vadinamą ankstyvuoju nėštumo faktoriumi. Motinos kraujo serume jo aptinkama pirmąsias 10 dienų po apvaisinimo.
Segmentacijos sutrikimai. Literatūroje pateikiama duomenų, kad nuo trečdalio iki pusės visų apvaisintų kiaušinėlių nepasiekia morulės ar blastocistos stadijos ir pirmąją savaitę žūsta dėl nekokybiškos segmentacijos. Dalis apvaisintų kiaušinėlių net nepradeda skilti. Manoma, kad dauguma jų turi chromosomų sutrikimų.
Antroji savaitė
Antrąją savaitę vyksta gemalo užuomazgos implantacija ir toliau tęsiasi jos segmentacija. Implantacija - tai blastocistos įsiskverbimas ir panirimas į funkcinį gimdos gleivinės sluoksnį. Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje: pilnakraujė, išburkusi, pasirengusi priimti gemalo užuomazgą.
Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis ir nirti į gimdos gleivinę. Besiskverbdama ji subliūkšta - tai implantacinis kolapsas. Skverbdamasis į gimdos gleivinę, blastocistos trofoblastas pasidalija į du sluoksnius: citotrofoblastą ir sinciciotrofoblastą. Citotrofoblastą sudaro kubinės ląstelės, kurios aktyviai mitoziškai dauginasi. Besidaugindamos ląstelės lieka susijungusios tilteliais, o jų daugiabranduolė masė ir sudaro sincitiotrofoblastą. Jis gamina proteolizinius fermentus, ardančius gleivinės audinius, rezorbuoja suardytus produktus, fagocituoja ląstelių liekanas, pradeda sekretuoti žmogaus chorioninį gonadotropiną (ankstyvieji nėštumo testai nustato šį hormoną moters šlapime). Piršto formos sinciciotrofoblasto išaugos graužiasi į gleivinę, gilina ir platina implantacinę duobę. Implantaciją palengvina ir suaktyvėjusi gleivinės ląstelių apoptozė.
Žmogaus gemalo užuomazgos implantacija vadinama tarpaudinine, arba intersticine, nes blastocista visiškai panyra į duobutę, kurios anga užsidengia fibrino kamšteliu. Blastocistą supa gleivinės jungiamasis audinys, kuriame, kaip atsakas į implantaciją, vyksta decidualinė reakcija: gleivinė pradeda storėti, dar labiau paburksta ir tampa pilnakraujė, joje daugėja jungiamojo audinio, leukocitų ir atsiranda atkrintančiosios plėvės decidualinių ląstelių. Tai didelės, kartais daugiabranduolės ląstelės, turtingos glikogeno ir riebalų intarpų. Manoma, kad jos atlieka keletą funkcijų: trofinę (implantacijos pradžioje jos yra gemalo maisto medžiagų šaltinis), sekrecinę (sekretuoja įvairias medžiagas, kurios, patekusios į amniono skystį, veikia gemalo augimą ir sklaidą), apsauginę (neleidžia gemalo užuomazgai skverbtis per daug giliai - implantacija sustoja funkcinio gleivinės sluoksnio išoriniame glaudžiajame posluoksnyje).
Sinciciotrofoblasto kiekis, ypač 9-11-ąją dienomis, sparčiai didėja. Jis tampa panašus į kempinę, nes jame atsiranda ertmių - lakūnų, kurios plečiasi ir jungiasi į tinklą (būsimosios placentos tarpgaurelinių ertmių užuomazgą), ryškesnį gemaliniame poliuje. 2-osios savaitės pabaigoje motinos kraujas išsilieja į lakūnas. Pradeda formuotis placentinė kraujotaka. Apie 12-13-ąją parą po apvaisinimo gimdos gleivinės implantacinės duobės kraštai apauga epiteliu ir visiškai užgyja (iki to implantacijos vieta gali pakraujuoti).
Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Buvęs kamuoliuko formos embrioblastas 7-ąją dieną suplokštėja ir pasidalija į du lapelius: viršutinį - epiblastą, ir apatinį - hipoblastą. Netrukus tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kurioje kaupiasi skystis. Ši ertmė persitvarko ir tada, kai ją iš išorės apsupa negemalinė mezoderma, ji virsta antriniu (galutiniu) amnionu. Iš hipoblasto kilusios plokščiosios ląstelės 9-ą dieną apriboja didelį pirminį trynio maišą.
Todėl subliūškusi (dėl implantacinio kolapso) blastocista vėl išsipučia. Antrosios savaitės pabaigoje pirminis trynio maišas suplyšta ar supliukšta. Iš išorės apsuptas negemaline mezoderma, jis apie 14-ąją parą virsta daug mažesniu antriniu (galutiniu) trynio maišu. Negemalinė mezoderma, kilusi iš pirminio trynio maišo sienos, o vėliau iš epiblasto kaudalinio galo, apsupa ne tik galutinį amnioną ir trynio maišą, taip pat iš vidaus iškloja blastocistos ertmę - taip susidaro gaurelinis dangalas. Sutankėjusios negemalinės mezodermos ląstelės, siejančios uodeginį gemalo galą su gaureliniu dangalu, vadinamos jungiamuoju stiebeliu. Jo vietoje atsiras bambos virkštelė.
Taigi embrioblastas virsta dvilapiu gemaliniu disku, kurio skersmuo antros savaitės pabaigoje - 0,1-0,2 mm, o blastocista - dvilape blastocista. Susidarius dvilapei blastocistai, baigiasi žmogaus gemalo segmentacija.
Trečioji savaitė
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: išorinis - ektoderma, vidinis - endoderma ir vidurinis - mezoderma, iš kurių formuojasi visi gemalo audiniai ir organai. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Hipoblastas gemalo kūno sklaidoje nedalyvauja, tik sudaro negemalinę trynio maišo endodermą.
Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale, ląstelėms dauginantis ir tankėjant, susiformuoja pirmykštė linija. Galvinis jos galas pasibaigia sustorėjimu, vadinamu Henzeno (Hensen), arba pirmykščiu, mazgu. Linija ir mazgas pradeda įdubti. Taip iš linijos susidaro pirmykštė vaga, o iš mazgo - pirmykštė duobė. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Šis procesas vadinamas įėmimu, arba invaginacija.
Įsimovimo laikas, vieta ir kryptis lemia tolesnį ląstelių likimą. Naujausiais duomenimis, gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę. Dalį šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą. Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, kuri po sudėtingų persitvarkymų virsta stuburo styga, arba chorda. Chorda - gemalinio disko ašis. Gemalui augant, ji nyksta (liekanų būna tik tarpslankstelinių diskų branduoliuose). Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi. Jos formuoja gemalinę mezodermą. Epiblasto ląstelės, nepraėjusios pro pirmykštę duobę ir vagą, duoda pradžią gemalinei ektodermai.
Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje). Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną ir kloakos membraną. Šiose dviejose vietose ektoderma tiesiogiai liečiasi su endoderma. Gemalinio disko kraštuose gemaliniai lapeliai susijungia su atitinkamais negemaliniais lapeliais, dengiančiais amniono ir trynio maišo sienas. Tarp chordos priekinio galo ir ryklinės burnos membranos yra priešchordinis lapelis. Jo ląstelės skleidžia molekulinius signalus, kurie skatina būsimų smegenų ir kitų galvos struktūrų sklaidą (cefalizaciją), todėl ši sritis vadinama galvos organizaciniu centru.
Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, kurio ilgis - apie 1,5 mm, o dvilapė blastocista - trilape. Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, o mezodermoje - somitogenezė ir vaskuliogenezė.
Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda. Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti. Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė. Ji pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, jos šonuose - klostės. Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga. Jo galuose lieka atviros angos: galvinis ir uodeginis neuroporas. Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos. Dalį klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos. Taip susidaro nervinė skiauterė. Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles. Pasklidusios gemalo galvoje, nervinės skiauterės ląstelės virsta galvos mezenchima, iš kurios vėliau formuosis įvairūs galvos ir kaklo jungiamojo audinio dariniai (kaulai, raiščiai, kietasis smegenų dangalas, dantų dentinas, cementas ir kt.).
Iš paviršiaus ektodermos vėliau formuosis viso kūno odos epitelis ir jo dariniai.
Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, tarpinę ir šoninę. Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai. Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo. Kiti per dvi savaites (po tris poras per parą) susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi. Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros. Gemalo galvoje pirmieji septyni somitomerai nesudaro kompaktiškų somitų, jų ląstelės pasklinda ir kartu su nervinės skiauterės ląstelėmis formuoja galvos mezenchimą, kuri yra galvos raumenų ir jungiamųjų audinių sklaidos šaltinis.
Su šonine mezoderma somitus jungia tarpinė mezoderma. Gemalo kaklo ir krūtinės srityje ji yra segmentuota ir vadinama somitų kojytėmis, arba nefrotomais. Tarpinė mezoderma juosmens srityje sudaro nesegmentuotą metanefrogeninį audinį. Šoninę mezodermą sudaro du nesegmentuoti lapeliai - somatinis (pasieninis) ir vidurių. Pasieninis mezodermos lapelis kartu su paviršiaus ek...
Ketvirtoji savaitė
Ketvirtąją savaitę, riečiantis gemalo kūnui, išryškėja pirmykštė žarna, kepenų, kasos užuomazgos. Pradeda formuotis rankos, vėliau - ir kojos, susidaro širdies pertvaros, uoslės plakodės, akių taurės ir lęšio bei ausies pūslelės. Nervinis vamzdis užanka, formuojasi galvos smegenų pūslelės. Iš nugaros smegenų išauga nervai.
Aštuntoji savaitė
Aštuntąją savaitę baigiasi lytinių liaukų diferenciacija: jau galima atskirti individo lytį. Aštuonių savaičių gemalo visos pagrindinės struktūros ir organų sistemos jau būna diferencijuotos. Gemalas įgyja aiškią žmogaus išvaizdą. Susidaranti vaga skiria galvą nuo liemens. Akys iš galvos šonų pasislinkusios į priekį. Atsiradę vokai yra sulipę. Galūnės pailgėjusios.
Susijungę dvyniai
Susijungę dvyniai, populiariai vadinami Siamo dvyniais. Tokie dvyniai gimsta kartą iš 50 000-100 000. Jų formavimąsi lemia vėlyvas (iki 14 dienos) gemalų užuomazgų atsiskyrimas - jos nevisiškai atsiskiria, atsiskiria, bet vėl suauga arba gemaliniame diske susidaro dvi pirmykštės vagelės. Simetriški Siamo dvyniai gali būti susijungę galvomis, krūtinėmis ar dubenimis. Nuo jų suaugimo apimties ir gylio (gali būti suaugę tik oda ir gali dalytis bendrais vidaus organais) priklauso jų gyvybingumas ir chirurginio atskyrimo galimybės.
Kai gemalinis diskas dalijasi nevisiškai ir netolygiai, rutuliojasi nesimetriški dvyniai. Nesimetriškai susijungusių dvynių vienas būna didesnis - tai autozitas arba šeimininkas, o kitas, mažesnis ir ryškiau pakitęs - parazitas. Kartais autozito kūno viduje gali būti įsiterpęs dvynys, fetus inclusus. Jo kūno dalys, organai ar audiniai, esantys autozito organizme, gali virsti naviku.
Embriologija: nuo apvaisinimo iki gastruliacijos, animacija
Gyvybės pradžia ir autonomija
Mokslas jau atsakė į klausimą, kada prasideda gyvybė. Tereikia iš moters paimti kiaušinėlį, o iš vyro - spermos. Spermatozoidas apvaisina kiaušinėlį. Tačiau net ir tai gali nepakakti įtikinti skeptikus. Būdami mokslininkais, mano kolegos turėtų pripažinti, kad embrionai sudaryti iš gyvūnų ląstelių, tačiau jie nepripažįsta embriono kaip gyvo organizmo. Jei ankstyvosios stadijos embrionas yra tik „ląstelių gniužulas“, tuomet abortas yra pateisinamas. Remiantis tokia logika, tai dar nėra autonomiška būtybė, o juo labiau - žmogiška asmenybė. Tai yra tik saujelė ląstelių, besivystančių motinos organizme.
Tačiau kada nauja ląstelė tampa savarankišku organizmu? Jeigu embrionas išties yra tik „ląstelių gniužulas“, tokiu atveju tam, kad šios ląstelės išgyventų, jos reikalingos išorinės jėgos įsikišimo, tiesa? Jei tai tikrai tik „ląstelių gniužulas“, tuomet tos ląstelės neturi savikontrolės ir autonomiškumo. Jei organizmo autonomiją suprantame kaip laisvę nuo išorinės kontrolės, tai reiškia, kad galima aiškiai apibūdinti, kada embrionas atitinka autonomijos apibūdinimą - nuo pat pradžių.
Neseniai Martos N. Shahbazi ir kolegų iš Jungtinės Karalystės atliktas tyrimas parodo, jog ši naujai susiformavusi ląstelė žino, kaip vystytis po apvaisinimo nepriklausomai nuo to, ar sulaukia signalų iš gimdos. Tyrime pademonstruojama, kad apvaisintas kiaušinėlis - dar žinomas kaip zigota, „apvaisinimo produktas“, ankstyvos stadijos embrionas ar objektas, apibūdinamas vienu iš kitų galimų terminų - yra autonomiška gyva būtybė. M.N. Shahbazi su kolegomis atšildė šaldytus embrionus, kuriuos tyrimams buvo paaukojusi tiriamųjų grupė iš vienos vaisingumo klinikos. Embrionai buvo užšaldyti po apvaisinimo, o atšildžius buvo skirtingose pirmos savaitės (preimplantacinėse) vystymosi stadijose. Vėliau M.N. Shahbazi su kolegomis, naudodami savo pačių sukurtą in vitro auginimo sistemą, brandino šiuos embrionus tol, kol jie peržengė stadiją, kurioje jie įprastai turėtų implantuotis kiaušintakyje. Tyrėjai pastebėjo, kad šios ląstelės gali sėkmingai orientuotis, nors ir nėra implantavusiosis gimdoje. Tai reiškia, jog, kaip ir buvo tikėtasi, embrionai žino, ką turėtų daryti tam, kad išgyventų, ir jie bando išgyventi, nepriklausomai nuo to, ar jau yra motinos organizme.
M.N. Shahbazi tyrimas labai reikšmingas dėl to, kad jį atlikdami tyrėjai nei skatino embrionų dalijimąsi, nei sufleravo jiems, kaip išgyventi. Kai savo laboratorijoje dirbame su ne embriono ląstelėmis, jas vadiname „tapusiomis nemirtingomis“, nes su jomis tiek daug manipuliuojama, jog jos ir toliau dalinasi, auginant jas inkubatoriuose ant plastikinių lėkštelių. Tačiau embrionais, kurie buvo auginami aptariamame eksperimente, nebuvo manipuliuojama, jie nebuvo verčiami dalintis. Naujai apvaisintas embrionas nesužinos, ar yra „pageidaujamas“, tačiau žino, kad nori išgyventi. Embrionas nuo apvaisinimo momento turi dvi esmines misijas: viena iš jų - pradėti dalintis, kita - patekti iš motinos kiaušintakio į gimdą. Embrionui reikia sėkmingai implantuotis, nes pats išgyvenimui reikalingų organizmo resursų turi tik ribotam dienų skaičiui: tam, kad gautų daugiau maisto kelionei, jam reikia priglusti prie gausių maisto medžiagomis motinos gimdos sienelių. Štai kodėl dauguma „kontraceptinių“ vaistų ir kitų priemonių išties veikia kaip abortą skatinančios medžiagos. Užuot užkirtusios kelią pačiam apvaisinimui, jos neleidžia embrionui tinkamai implantuotis. Be maisto medžiagų, kurios gaunamos implantavusis, embrionas žus. Tačiau, kaip patvirtino M.N. Jau anksčiau žinojome, jog besivystantis embrionas su motina bendrauja signalais, kurie perduodami krauju su maisto medžiagomis, tačiau dabar sužinota, kad embrionas jau nuo pirmosios dienos užprogramuotas išgyvenimui.
Gana skandalingos šių atradimų išvados turėtų skatinti iš naujo pergalvoti prielaidas, kuriomis remiantis leidžiami tyrimai su žmogaus embrionais. Atliktas darbas eliminuoja galimybę sakyti, jog ankstyvos stadijos embrionas nėra organizmas ar nėra savarankiškas. Ir visgi, netgi šiam aprašyme, straipsnio pavadinimo ir jo sąžiningumo deklaracijos sugretinimas yra skandalingas. Toks kontrastas ryškiai iliustruoja prieštaravimą tarp to, ką sako mokslas, ir to, ką žmonės nori girdėti.
„Implantacija yra žmogaus vystymosi etapas“, - autoriai rašo diskusijos skiltyje. „Sutikimas buvo gautas iš visų porų, kurios nusprendė tyrimams paaukoti laisvus embrionus, sukurtus dirbtinai apvaisinant“, - rašoma sąžiningumo deklaracijoje. Viena vertus, duomenys rodo, kad šie embrionai yra savarankiškos žmogiškos būtybės, kurios tiesiog yra pradiniame savo vystymosi etape. Kita vertus, licencijas teikiančios etikos komisijos ir net patys autoriai pateisina šių embrionų sunaikinimą, juos laikydami porų donorių nuosavybe. Nė vienas mokslininkas, kada nors tyręs ląsteles, nedrįstų teigti, jog besidalinanti ląstelė nėra gyva. O nuo šiol nė vienam mokslininkui nederėtų tvirtinti, kad augantis embrionas stokoja savarankiškumo.
Dar 2008-aisiais, gerokai anksčiau nei pasirodė šis M.N. Shahbazi tyrimas, Robertas P. George‘as ir Christopheris Tollefsenas savo knygoje „Embrionas: žmogaus gyvybės apsauga“ rėmėsi kitais embriologijos tyrimais. Knygoje jie rašė: „Joks pašalinis veiksnys, kuriuo veikiamas besivystantis organizmas, negali jam suteikti naujų bruožų ar suteikti naujos augimo krypties“. Toks teiginys greitai suerzino kritikus, pavyzdžiui, Williamą Saletaną, kuris reaguodamas New York Times Sunday Book Review skiltyje rašė: „Nė vienas žmogus, kuris turi įsčias, taip neapibūdintų nėštumo“. W. Saletanas darė prielaidą, kad R.P. George‘as ir Ch. Tollefsenas iš embriologijos knygų selektyviai atrinko reikiamą informaciją, kad įspraustų mokslinius faktus į savo argumentaciją. Tuo metu daugelis mokslininkų ankstyvos stadijos embrioną laikė sistemos, kuri kontroliuojama motinos, dalimi. Taigi, R.P. George‘o ir Ch. Tačiau, kaip paaiškino R.P. George‘as bei Ch. Tollefsenas ir kiti (tokie kaip Johnas Finnisas ar Patrickas Lee), gyvūnų bei žmonių organizmų savarankiškumas nėra lygiavertės sąvokos. Galų gale, ne visi gyvūnai yra žmonės, nors ir laikomi savarankiškomis būtybėmis. Bet autoriai pažymi, kad organizmas, gebantis tapti atpažįstamu žmogumi, jau faktiškai yra žmogus, nes net jei organizmo gebėjimai dar nėra pakankamai išsivystę, jie vis vien pastebimi jau ankstyvosios stadijos embrione. Anot jų, žmogiškumą nulemia ne tuoj pat galimi pademonstruoti ir panaudoti gebėjimai, o prigimtiniai gebėjimai. Taigi, žmogaus embrionas turi tuos pačius prigimtinius gebėjimus kaip ir visiškai išsivystęs suaugęs žmogus.
W. Saletano atsakymas iliustruoja dažną šio skirtumo nesupratimą. Jis galvoja, kad embrionas nenusipelno žmogiškumo statuso. Jis nemato skirtumo tarp tiesioginio biologinio funkcionavimo ir žmogiškumo. Todėl W. Saletanas teigia, kad „embrionas iš mūsų nenusipelno tokios pagarbos, kokią turėtume rodyti vienas kitam“. Tačiau, kaip pažymi Robertas P. George‘as ir Patrickas Lee, vertiname ąžuolus dėl instrumentinės šio augalo vertės, taigi, ąžuolą vertiname labiau nei gilę, nors jie yra tos pačios kilmės. Tačiau žmogų vertiname dėl jo prigimtinių savybių, taigi, vertiname visus žmones visose vystymosi stadijose vienodai. Dabar, kai M.N. Shahbazi tyrimas patvirtino R.P. George‘o ir Ch. Tollefseno prielaidas ir argumentus, jog ankstyvosios stadijos embrionas visiškai geba savarankiškai vystytis, būtų įdomu sužinoti, ar pakaktų įrodymų W. Saletanui permąstyti savo požiūrį į žmogiškumą. Taigi, nustokime išsisukinėti. Laikas pripažinti tiesą.
