Vaikų literatūra - tai ne tik knygos mažiausiems skaitytojams, bet ir visai jaunajai kartai skirti kūriniai, apimantys visą spektrą nuo paveikslėlių knygų iki paaugliams skirtų romanų. Ši literatūros šaka turi savo ilgą istoriją, vystymosi etapus ir nuolat kintančias tendencijas, atspindinčias visuomenės raidą, ugdymo idėjas ir meninius ieškojimus.

Vaikų literatūros raidos etapai

Vaikų literatūros atsiradimas siekia XVII amžių, kuomet pedagogai pradėjo skirti ypatingą dėmesį vaikystės tarpsnio savitumui. Pedagoginės J. Locke'o ir J. A. Komenský idėjos davė postūmį naujam literatūros žanrui. J. A. Komenský veikale „Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose“ (1658) pasirodė pirmoji sinkretinio pobūdžio knyga vaikams. Vėliau prancūzų J. de La Fontaine'o pasakėčios, Fènelono „Telemacho nuotykiai“ (1699) ir Ch. Perrault „Mano Motušės Žąsies pasakos“ bei Madame d’Aulnoy „Fėjų pasakos“ (abi 1697) pagrindė literatūrinės pasakos tradiciją.

XVIII amžiuje ir vėliau vaikų literatūroje įsitvirtino folkloriškos kilmės „Barono Miunhauzeno nuotykiai“. Nuosekli vaikų literatūros raida prasidėjo romantizmo laikotarpiu, kai buvo suvoktas vaiko dvasinio pasaulio savitumas ir sureikšminta vaizduotė, kas lėmė literatūrinės pasakos suklestėjimą. Liaudies kūryba pagrįstos stilizuotos brolių Grimmų „Vaikų ir namų pasakos“ (1812-1822) padarė poveikį daugeliui Europos šalių folkloristų ir literatų. E. T. A. Hoffmanno pasakos, A. Pogorelskio apysaka-pasaka „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (1829) ir V. Odojevskio pasaka „Miestelis tabakinėje“ (1833) įtvirtino originalia išmone pagrįstos apysakos-pasakos žanrą. W. Hauffas, Ch. Dickensas, W. M. Thackeray savo pasakose derino tautosaką ir vaizduotę. Pasaulinę šlovę pelnė dano H. Chr. Anderseno trumposios literatūrinės pasakos.

Nonsenso tradicijos pradžia siejama su anglo L. Carrollio apysakų-pasakų dilogija „Alisa stebuklų šalyje“ (1865) ir „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (1871). Didaktizmo ir komizmo pusiausvyra pasiekta C. Collodi „Pinokio nuotykiuose“ (1883).

Nuo XIX amžiaus vidurio realistinėje prozoje (Ch. Dickenso, F. Dostojevskio, V. Korolenkos, A. Čechovo kūriniuose) išryškėjo nelaimingo, skriaudžiamo vaiko tema. Socialiniai aspektai svarbūs ir specialiai vaikams bei paaugliams skirtuose kūriniuose, tokiuose kaip Mary Elizabethos Mapes Dodge knyga „Hansas Brinkeris, arba Sidabrinės pačiūžos“ (1865), H. Malot apysakoje „Be šeimos“ (1878), E. de Amicio apysakoje „Širdis“ (1886). M. Twaino apysakose „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Heklberio Fino nuotykiai“ (1885) socialinę tematiką nusvėrė vaikų paveikslų psichologinis įtaigumas ir nuotykių pradas.

Feministinio sąjūdžio apraiškos lėmė moterų rašytojų atėjimą į literatūrą. L. M. Alcott, J. Spyri, L. M. Montgomery, F. H. Burnett kūriniai, taip pat Susana Coolidge knyga „Ką nuveikė Keitė“ (1872), E. H. Porter „Poliana“ (1913) ir kiti išplėtojo vadinamąją mergaičių prozos modelį, artimą poetiniam realizmui. Ch. R. Darvino idėjos suaktualino gamtos temą literatūroje. XIX amžiaus antroje pusėje - XX amžiaus pradžioje susiformavo animalistinės pažintinės pasakos atmaina, kuriai atstovauja R. Kiplingo „Džiunglių knyga“ (1894), Waldemaro Bonselso „Bitės Majos nuotykiai“ (1912), H. Loftingo ciklas apie daktarą Dolitlį (išleista 1920-52), K. Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“ (1928), B. Potter paveikslėlių knygos (išleista 1902-30).

Tarp I ir II pasaulinio karo kurtos realistinės vaikų literatūros išsiskiria L. I. Wilder kūrinių ciklas „Nameli preijose“ (išleista 1932-43) ir Arthuro Ransome'o „Kregždžiukai ir amazonės“ (išleista 1930-47). Detektyvo žanrą vaikų literatūroje pirmą kartą panaudojo E. Kästneris apysakoje „Emilis ir sekliai“ (1928). Realistinės vaikų literatūros tradicijos tuo metu buvo ryškesnės rusų prozoje, V. Katajevo, A. Gaidaro ir kitų kūriniuose. Šiuo laikotarpiu pasirodė žymių literatūrinės pasakos kūrinių, pvz., J. Korczako „Karalius Motiejukas pirmasis“ (1923). Nonsenso tradicijai artima A. A. Milne'o dilogija apie Mikę Pūkuotuką (1926-28), P. Travers ciklas apie Merę Popins (išleista 1934-52). J. R. R. Tolkieno „Hobitas“ (1936) pradėjo savito, maginės fantastikos žanro istoriją. Vaikystė aukštinama A. de Saint-Exupéry poetinėje filosofinėje pasakoje „Mažasis princas“ (1943).

Po II pasaulinio karo vaikų prozoje vyravo vadinamosios kasdienybės poetika. Daugelis A. Lindgren, A. K. Wesly, M. DeJongo knygų vaizdavo harmoningą, net idilišką vaikystės pasaulį. Literatūrinių pasakų personažai (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“ 1945, „Mažylis ir Karlsonas“ 1955, J. Brzechwos „Tiškučio akademija“ 1946, Zinken Hopp „Stebuklingoji kreida“ 1948, N. Nosovo „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“ 1954, G. Rodari „Čipolino nuotykiai“ 1950, O. Preusslerio „Mažasis Vandenis“ 1956 ir „Raganiukė“ 1957) imitavo vaiko elgseną, mąstymą ir jausmus. Harmonijos idėja vienija T. Jansson ciklą apie Trolius Mumius (1945-70).

Nuo 6 dešimtmečio intensyviai formavosi ir padaugėjo paaugliams skirtų prozos kūrinių, pasirodė intelektualaus turinio vaikystės atsiminimais pagrįstų apysakų (E. Kästnerio „Kenigsbruko gatvė ir aš“, W. Saroyano „Tėti, tu keistuolis“, abi 1956, R. Bradbury „Pienių vynas“ 1957). J. Krüssas apysakoje „Mano prosenelis, herojai ir aš“ (1968) atvirai analizuoja seno žmogaus gyvenimo problemas ir įvairias etines vertybes. Nuo 8 dešimtmečio suklestėjo vadinamoji paauglių problemų proza, kurioje ypač plačiai vaizduojama vienišo, apleisto vaiko drama, tėvų skyrybos (Alberto Lichanovo „Labirintas“ 1970; K. Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ 1978, U. Starko „Tegu baltieji lokiai šoka“ 1986). M. Gripe's, Chr. Nöstlinger, Bjarne'o Rueterio (g. 1950) kūryboje analizuojamos vaiko ir paauglio tapatybės problemos. Įtaigus psichologinis dramatizmas būdingas V. Železnikovo romanui „Baidyklė“ (1981), kai kurioms Anatolijaus Aleksino (1924-2017) knygoms.

XX amžiaus pabaigos vaikų (ypač paauglių) literatūra įvairi vaizduojamų temų ir problemų požiūriu. Naujojo realizmo terminu apibūdinamoje prozoje atsirado tokių skaudžių temų kaip narkomanija (M. Burgeso „Heroinas“ 1996), smurtas (Jano Guillou „Blogis“ 1981, L. Sacharo „Duobės“ 1998), pedofilija, homoseksualumas, rasizmas, savižudybė, nepagydoma liga ir kitos. Ph. Pullmano trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ (1995-2000) ir ypač J. K. Rowling Hario Poterio ciklo (išleista 1997-2007) sėkmė sukėlė labai stiprią maginės fantastikos bangą. Nuo 6 dešimtmečio, be literatūrinės pasakos, vaikų literatūroje ryškėjo ir kitos sąlygiškumo formos: persikėlimas laike (Philippos Pearce „Tomo vidurnakčio parkas“ 1958, Penelope's Farmer „Kartais Šarlotė“ 1969), magiškasis realizmas (M. Gripe's „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ 1981, D. Almondo „Skeligas“ 1998 ir „Molinis“ 2005), antiutopija (distopinė literatūra; L. Lowry „Siuntėjas“ 1993, Suzanne'os Collins trilogija „Bado žaidynės“ 2008-10). Žanrų sinkretizmo vienas ryškiausių pavyzdžių buvo A. Lindgren literatūrinė pasaka „Ronja plėšiko duktė“ (1981).

Vaikų literatūros tendencijos Lietuvoje

Vaikų literatūros leidyba Lietuvoje, kaip sudėtinė šalies knygų leidybos dalis, turi specifinių bruožų, kuriuos sąlygoja ekonominiai ir kultūriniai veiksniai. Nors knygas vaikams leidžia kelios dešimtys leidyklų, pagrindinį fondą formuoja apie 15 leidyklų. Viena iš svarbių vaikų knygos dalių yra iliustracija.

Pagrindinė pastarųjų metų vaikų ir paauglių knygų leidybos tendencija yra žymus knygų pavadinimų skaičiaus augimas - iki 700 pavadinimų per metus (2006 m.). Beveik pusę visų vaikams ir paaugliams skirtų leidinių srauto sudaro paveikslėlių knygos, taip pat pastebimai padaugėjo knygų vyresniesiems paaugliams. Tokį leidėjų pasirinkimą lemia rinka.

Originaliosios ir verstinės literatūros santykį bendrame vaikų knygų sraute lemia didžiulė užsienio vaikų literatūros kūrinių pasiūla ir lietuvių autorių reikšmingų kūrinių vaikams trūkumas. Tik nedidelė dalis lietuvių rašytojų naujų kūrinių pasižymi meniškumu, kūrybiškumu, temų ir stilistikos įvairove. Didesnių laimėjimų pasiekė knygų iliustruotojai, kurių darbai atitinka aukščiausius knygos meno kriterijus ir gali konkuruoti tarptautinėje arenoje.

Per metus Lietuvoje išleidžiama iki 600 knygų vaikams ir jaunimui. Remiantis 2018 m. leidybos statistika, iš jų 66 proc. yra verstinė literatūra. Daugiausia verčiama iš anglų kalbos (60 proc.), po 7 proc. sudaro vertimai iš vokiečių ir prancūzų kalbų, 4 proc. - iš lenkų, 3 proc. - iš ispanų, po 2 proc. - iš rusų, olandų ir italų kalbų. Šie duomenys atspindi keliamųjų metų tendencijas.

Mažiausiems skaitytojams skirtų paveikslėlių knygų sraute vyrauja universalūs pasakojimai apie bendražmogiškąsias vertybes, vaiko kasdienybę ir problemas, taip pat nuotykius. Tačiau pasigendama sudėtingesnės problematika ir menine kalba parašytų paveikslėlių knygų, kurios intelektualaus malonumo gali suteikti ir suaugusiajam. Taip pat trūksta paveikslėlių knygų, realistine maniera pasakojančių šių dienų pasaulio vaikų realijas, nepridengtas abstrakcijomis ar antropomorfizuotais personažais.

Kalbant apie tekstinę literatūrą vaikams ir paaugliams, itin gausiai verčiama populiari literatūra, besipuikuojanti perkamiausiųjų topuose, pelniusi reikšmingiausius įvertinimus. Tačiau didžioji dalis verstinės literatūros yra didžiųjų leidyklų produkcija, todėl nišinių autorių, eksperimentinių, mažiau populiarių kūrinių nelabai ir žinome. Neretai net itin populiari literatūra neatkeliauja į Lietuvą, nes leidėjai atsižvelgia, ar tam tikros problemos „tiks“ lietuvių skaitytojams. Pavyzdžiui, beveik neverčiamos knygos apie rasizmą ar LGBTQ+ temas.

Vaikų literatūros vertimai dažniausiai atskleidžia vakarietiškąjį pasaulį, tačiau trūksta visų Europos šalių vaikų literatūros, ypač ne pasakinės, o realistiškos, pasakojančios apie tų konkrečių vaikų ir paauglių patirtis. Apie kitų pasaulio regionų (Afrikos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų) vaikų gyvenimus dažniausiai pasakojama per anglakalbių autorių kūrinius.

Apie vaikų literatūros tendencijas ir aktualijas Lietuvoje diskutuojama įvairiuose renginiuose, tokiuose kaip „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“, kuriuos organizuoja IBBY Lietuvos skyrius ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Taip pat kasmet rengiami Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanojimai, kurie yra vieni svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Lietuvoje ir skatina profesionalią vaikų literatūros refleksiją.

Žymūs vaikų literatūros kūrėjai ir jų darbai

Istorija ir dabartis turtinga iškiliais vaikų literatūros kūrėjais.

• Broliai Grimm: Jacobas Grimmas (1785-1863) ir Wilhelmas Grimmas (1786-1859) - vokiečių pasakų rinkėjai ir tyrinėtojai, surinkę ir išleido klasikinį pasaulinės literatūros pasakų rinkinį „Vaikų ir namų pasakos“ (1812-1814).
• Hans Christian Andersen: (1805-1875) - danų rašytojas, pasaulinę šlovę pelnęs savo trumposiomis literatūrinėmis pasakomis.
• David McKee: (1935-2022) - britų vaikų rašytojas ir dailininkas iliustruotojas, sukūręs populiarų drambliuko Elmerio personažą.
• Geraldas Malcolmas Durrellas: (1925-1995) - anglų rašytojas, gamtininkas, parašęs apie 40 grožinių ir pažintinių knygų apie gyvūnus.
• Zinken Hopp: (1905-1987) - norvegų rašytoja, laikoma nonsenso stilistikos norvegų vaikų literatūroje pradininke.
• Małgorzata Musierowicz: (g. 1945) - lenkų vaikų ir jaunimo rašytoja, dailininkė iliustruotoja, žinoma dėl „Ježyciada“ knygų ciklo.
• Alma Karosaitė: (1945-2014) - lietuvių poetė, vaikams išleidusi apie 30 eiliuotų knygų.
• Eva Ibbotson: (1925-2010) - britų rašytoja, kūrusi knygas suaugusiems ir vaikams, ypač įvertinta už fantastinius nuotykius.
• Edith Klatt: (1895-1971) - vokiečių vaikų rašytoja, buvusi gydytoja, sukūrusi apie 16 knygų vaikams.
• Birutė Vėlyvytė: (g. 1945) - lietuvių prozininkė, vaikams ir paaugliams sukūrusi pasakų, apsakymų ir apysakų.
• Susana Coolidge: (1835-1905) - amerikiečių rašytoja, išgarsėjusi ciklu apie Keitę.
• Evelina Daciūtė: (g. 1975) - viena populiariausių šiuolaikinių vaikų knygų rašytojų Lietuvoje, IBBY Lietuvos skyriaus narė.
• Marius Jonutis: (g. 1965) - menininkas, dailininkas, rašytojas, kuria knygas įvairaus amžiaus skaitytojams.
• Aleksas Baltrūnas: (1925-2001) - lietuvių prozininkas, vaikams ir paaugliams parašęs apsakymų knygas.
• Jonas Liniauskas: (g. 1955) - lietuvių rašytojas, vaikams išleidęs eilėraščių rinkinius ir pasakas.
• Petronėlė Orintaitė: (1905-1999) - lietuvių rašytoja, pedagogė, vaikams ir paaugliams išleidusi eilėraščių, poemų, pjesių ir apysakų.
• Francesca Simon: (g. 1955) - amerikiečių ir britų rašytoja, populiarios knygų serijos apie Blogiuką Henrį autorė.
• Aldona Liobytė-Paškevičienė: (1915-1985) - lietuvių dramaturgė, prozininkė, vertėja, parašiusi pjesių ir folklorinių pasakų knygų.
• Andrzej Maleszka: (g. 1955) - lenkų režisierius, scenaristas, rašytojas, jaunimui skirtų knygų ciklo „Stebuklingas medis“ autorius.
• Lesia Voronina: (g. 1945) - ukrainiečių rašytoja, vertėja, žurnalistė, žinoma dėl komiksų ir knygų vaikams.
• Jonas Šukys: (1935-2021) - lietuvių kalbininkas, pedagogas, rašytojas, vaikams išleidęs pasakų ir apsakymų knygas.

Šie autoriai ir jų darbai sudaro svarbią dalį pasaulinės ir lietuvių vaikų literatūros lobyno, atspindėdami skirtingas epochas, meninius stilius ir vertybines nuostatas.

tags: #aprasymai #apie #vaiku #literatura

• Kaip malšinti sąnarių skausmą nėštumo metu
• Europos Bendrijų pareigūnai
• Misija ir veikla: Budintis globotojas
• Šventiniai tortai vaikams
• Rankdarbiai Kalėdoms