Grįžtant laiku atgal, į sovietmetį, motinystės ir vaiko priežiūros klausimai buvo sprendžiami visiškai kitaip nei dabar. Nors šiuolaikinės mamos gali džiaugtis įvairiomis socialinėmis garantijomis ir išmokomis, ankstesnėms kartoms teko susidurti su gerokai didesniais iššūkiais.
Socialinės garantijos ir šeimos politika sovietmečiu
Sovietinės okupacijos metais, ypač po karo, įsigaliojo Sovietinės Rusijos Šeimos kodeksas, kuris buvo itin stalinistinis ir galiojo apie dešimtmetį. Dalios Leinartės, tyrinėjančios šeimos santykius sovietmečiu, teigimu, prieš tai Rusijoje veikęs 1918 m. kodeksas buvo gerokai liberalesnis - jis įteisino neregistruotas santuokas ir leido laisvą nėštumo nutraukimą. Tačiau liberalumas sukėlė chaosą: daugėjo gatvėse vaikų be priežiūros, moterys likdavo vienos su vaikais be jokios valstybės paramos. Skyrybos tapo tokios paprastos, kad pakakdavo siųsti atviruką, o sutuoktinis galėjo net nežinoti apie skyrybas. Ši situacija lėmė, kad 1936 m. tvarka buvo sugriežtinta.
Lietuvoje įsigaliojęs naujasis šeimos kodeksas buvo dar griežtesnis - jis ne tik draudė santuokas su užsieniečiais, bet ir skatino mamas grįžti į darbą iškart po gimdymo. Ši tvarka galiojo iki 1956 m. Sovietinė valdžia oficialiai deklaravo paramą šeimai ir vaikams, siekdama suderinti moters darbo ir motinystės vaidmenis. Tam buvo numatyta sukurti lopšelių-darželių tinklą, tačiau jis neatsiejamai neatliko savo funkcijos - įstaigų trūko, o laukiančiųjų eilės buvo milžiniškos. Pavyzdžiui, 1947 m. Lietuvoje veikė apie 119 darželių, o Kaune, antrame pagal dydį mieste, tik 6 darželiai, kuriuose galėjo būti priimta vos 216 vaikų, nors eilėje laukė virš 2000.
Iššūkiai auginant vaikus sovietmečiu
Daugelis tuometinių mamų susidūrė su rimta vaikų priežiūros problema. Birutė, kuriai dukra gimė 1960 m., pasakoja, kad tuomet nedirbo, neturėjo motinystės atostogų, o šeimą išlaikė vyras. Tačiau sovietmečiu skatinamas moterų ir vyrų užimtumas bei griežtai limituotas darbo užmokestis vertė dirbti abu sutuoktinius. Birutė į darbą išėjo po kelių mėnesių, o vaiką nešdavosi kartu su savimi, vėliau juo rūpinosi jos mama. Kitos mamos, net ir susidūrusios su sunkumais, stengėsi savo vaikus registruoti į darželius, tačiau vietų trūkumas privertė ieškoti kitų sprendimų. Kai kurios mamos, turėdamos pažinčių ar žinodamos, kam duoti kyšį, sugebėdavo prasibrauti į eilės pradžią. Vilija, kurios vaikai gimė 1982 ir 1983 m., pripažįsta, kad patekti į darželį buvo sunku, nors jos vaikams darželis patiko.
Dėl sunkumų su darželių vietomis, kai kurios mamos, pavyzdžiui, Rietave gyvenusi Audronė, savo vaiko į darželį neleido, o eidama į darbą už nedidelį užmokestį, vaiką prižiūrėjo kaimynė pensininkė. Audronei taip pat padėjo uošvienė ir tėvai. Vėliau, kai vaikas paaugo, padėjo ir jos močiutė.
Neformalūs vaikų priežiūros mechanizmai ir „tarnaitės“
Kadangi į darželius patekti buvo itin sunku, iškart po karo atsirado neformalūs ir iš esmės nelegalūs vaikų priežiūros mechanizmai. D. Leinartės teigimu, valdžia oficialiai leido samdyti pagalbines tarnaites, kurios dažniausiai būdavo jaunos merginos iš kaimų, atvykusios į miestus dėl urbanizacijos. Jos registruodavosi dirbti šeimose, teikdamos abipusę pagalbą. Dažniausiai tarnaičių paslaugomis naudojosi Lietuvos inteligentija, kurios šeimose jos prižiūrėdavo vaikus ir atlikdavo ūkio darbus. Vėliau tarnaičių paslaugos buvo uždraustos, ir motinos galėjo tikėtis savo artimųjų pagalbos. Tai keitė šeimos sudėtį, nes seneliai ar uošviai dažnai turėdavo gyventi kartu su jaunąja šeima, o tai keldavo didelių problemų dėl gyvenamojo ploto.
Finansinė parama ir jos trūkumas
Iš karto po karo lietuvių motinoms buvo suteiktos gimdymo atostogos, tačiau jos buvo itin trumpos - iš pradžių 77 kalendorinės dienos, vėliau padidintos iki 117 dienų. Moterys negalėjo tikėtis praktiškai jokios finansinės paramos iš valstybės, išskyrus kraitelę su galimybe gauti didesnę porciją sviesto. Valstybė teikė paramą selektyviai: daugiavaikėms motinoms, žuvusių karių šeimoms ar šeimoms su labai mažu uždarbiu. Situacija pradėjo keistis devintajame dešimtmetyje, kai nuo 1982 m. buvo pradėtos taikyti reikšmingesnės paramos priemonės. Motinos galėjo auginti vaikus iki pusantrų metų nenutrūkstant darbo stažui. Atostogos iki vienerių metų buvo dalinai apmokamos (50% minimalaus darbo užmokesčio), taip pat buvo pradėtos mokėti vienkartinės išmokos gimus vaikui. 1987 m. buvo priimtas nutarimas, suteikiantis teisę moterims su vaikais iki 8 metų dirbti ne visą darbo dieną, tačiau dėl įvairių priežasčių šia galimybe pasinaudojo nedidelė dalis moterų.
Vaikų savarankiškumas ir griežta auklėjimo sistema
Kadangi ne visoms pavykdavo rasti, kas galėtų prižiūrėti vaikus, o ir lėšų samdyti aukles trūkdavo, vaikai, pradėję lankyti mokyklą, dažnai būdavo paliekami vieni namuose. Tuomet tai buvo įprasta praktika. Vaiko priežiūros ir darbo derinimas buvo apsunkinamas ir vyro požiūrio bei pozicijos, nes jie beveik neprisidėdavo prie vaikų priežiūros ar auklėjimo. Vyravo itin patriarchalinis požiūris į buities darbus.
Tokie vaikai būdavo auginami griežtai, karinės drausmės sąlygomis. Motinos, palikdamos vaikus namuose, turėdavo duoti griežtas instrukcijas, kaip elgtis su dujomis, kaip pasišildyti maistą, liesti ar neliesti aštrius daiktus, priminti uždaryti langus, užrakinti duris. Kasdien daugiau laiko motina su vaiku praleisdavo mokydama, o ne švelniai kalbėdama. Vaikas su raktu ant kaklo turėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir jaunesniais broliais ar seserimis. Pradinukai, grįžę iš mokyklos, turėdavo pamaitinti ir užmigdyti namuose užrakintą ir paliktą 6-metę.
Motinystės kelias: nėštumas. Nėštumo ir vaiko priežiūros išmokos bei gimdyvės krepšelis
Nors vėliau socialinis mechanizmas šiek tiek susitvarkė, iš gaunamų išmokų išsilaikyti nebuvo įmanoma, todėl moterys skubėjo grįžti į darbą. Palyginus su dabartinėmis išmokomis, sovietmečiu jos buvo neįtikėtinai mažos.
Šiuolaikinė sistema, nors ir tobulinama, suteikia gerokai daugiau galimybių ir paramos jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, palyginti su sovietmečiu patirtomis realijomis.
tags: #isejimas #i #dekreta #sovietmeciu
