Daržovės, vedančios didžiulius ir mėsinguosius vaisius, yra ne tik skanios, bet ir itin vertingos mitybos požiūriu. Tarp tokių daržovių ypatingą vietą užima arbūzai ir melionai, kurie džiugina savo saldumu ir gaivumu.
Arbūzai - vasaros karalius
Arbūzai, kurių 92 procentus sudaro vanduo, puikiai numalšina troškulį ir apsaugo organizmą nuo dehidratacijos, efektyviai drėkina odą iš vidaus. Šis vaisius yra nekaloringas - 1 stiklinė arbūzo minkštimo neturi nė 50 kcal. Arbūzuose gausu virškinimą skatinančios ląstelienos, mangano, kuris padeda greičiau deginti riebalus. Kadangi arbūzuose gausu sveikųjų angliavandenių ir fruktozės, jie malšina saldumynų norą, o magnis gerina nuotaiką ir teikia energijos.
Arbūzai, ypač geltonieji, yra puikus antioksidantų, ypač citrulino (aminorūgšties), šaltinis. Taip pat juose gausu vitaminų A, C ir B6. Arbūzų minkštimą galima ne tik valgyti šviežią, bet ir perdirbti. Pavyzdžiui, iš arbūzo minkštimo daromas medus be cukraus, vadinamas nardeku. Jam gaminti naudojami nekondiciniai arbūzai - pernokę, vienpusiai, maži, suskilę. Virimo procesas ilgas: kaitinama ant mažos ugnies, nuolat maišant ir pašalinant putas, kol sultys tampa klampios. Nardekas yra medaus konsistencijos, rausvos spalvos, specifinio saldaus skonio ir turi ne mažiau kaip 60 proc. cukraus. Jis hermetiškai laikomas ir valgomas kaip bičių medus.
Norint išsivirti arbūzų medaus, svarbu pasirinkti tinkamus vaisius. Reikėtų nusipirkti pernokusius ar gerai sunokusius kelis arbūzus, nes vieno gali neužtekti, o verdant sulčių apimtis gerokai sumažėja. Taip pat nepirkite nesaldžių ir nesunokusių arbūzų.
Arbūzo minkštimas supjaustomas dideliais gabalais, atskiriamas nuo žalios žievelės ir pašalinamos sėklos. Minkštimas išplakamas iki tyrės masės, per sietą ir sulankstytą marlę praleidžiamos sultys. Iš 1 litro sulčių gaunama apie 100 gramų medaus.
Renkantis arbūzą parduotuvėje, verta atkreipti dėmesį į kelis požymius. Geriau nepirkti arbūzo nesulaukus rugpjūčio vidurio, nes net pačios ankstyviausios veislės prinoksta tik liepos pabaigoje. Aiškiai didesnis už kitus arbūzus veikiausiai bus pernokęs, mažiausias - neprinokęs. Didelė balkšva dėmė viename šone rodo, kad arbūzas dar neprinokęs. Niekada nepirkite arbūzų, pardavinėjamų šalikelėse. Perpjauto arbūzo „baltoji“ dalis turi būti iš tiesų balta. Namuose perpjovus arbūzą, jo minkštimą galima pamerkti į stiklinę su vandeniu - jei vanduo nusidažė rausvai, vadinasi, arbūzas gali būti padažytas maistiniais dažais. Svarbu žinoti, kad nitratai arbūze pasiskirsto netolygiai - daugiausia jų susikaupia prie žievės ir kotelio.
Melionai - subtilus aromatas ir skonis
Melionai, kilę iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, į Europą pateko XII-XIII amžiuje. Šie agurkinių šeimos augalai pasižymi saldžiais, kvapniais ir švelnaus skonio vaisiais. Mūsų krašte jie sėkmingai auginami inspektuose. Sėklos daiginamos gegužės 15 dieną.
Melionai reikalauja daug šilumos ir šviesos. Juos auginant inspekte, svarbu reguliariai vėdinti, atidarant langus saulėtu oru ir uždarant nakčiai. Laistyti reikia atsargiai, vengiant pilti vandenį ant lapų ar stiebo, nes jie gali supūti. Vanduo turėtų pasiekti tik šaknis. Melionai geriau auga, kai yra pastatyti ant specialių pakylų, kad nesiliestų su žeme ir nesupūtų apačia. Vaisiai turėtų sunokti vienodai iš visų pusių.
Maistui vartojami subrendę melionų vaisiai, kurie valgomi daugiausia žali dėl savo skanumo ir aromatingumo. Melionas gali būti patiekiamas kaip lengvas pusrytis, desertas, arba kaip priedas prie žuvies ar mėsos patiekalų. Melionai yra naudingi sergantiems ateroskleroze, nes skatina virškinimo vyksmą, todėl tinka pagyvenusiems žmonėms ir vaikams. Taip pat jie padeda esant vidurių užkietėjimui ir hemorojui, teigiamai veikia inkstų veiklą ir yra naudingi sergantiems kai kuriomis širdies ligomis. Melionai turi ir nervus raminančių savybių.
Pomidorai - universalūs ir maistingi
Pomidorai yra vienos populiariausių daržovių pasaulyje, kasmet užauginamos įspūdingais kiekiais. Nors šiandien jie yra nepakeičiama daugelio patiekalų dalis, verta prisiminti, kad iki XVIII amžiaus vidurio kai kuriose Europos šalyse jie buvo auginami tik kaip dekoratyviniai augalai. Dabar galime mėgautis ne tik jų grožiu, bet ir puikiu skoniu bei maistinėmis savybėmis.
100 gramų pomidorų turi tik 22 kcal, tačiau juose gausu organizmui naudingų mineralų: kalio, magnio, kalcio, geležies, fosforo. Taip pat juose yra pektinų, celiuliozės, tirpių cukrų ir riebalų. Tai puikus pasirinkimas norintiems maitintis sveikai ir subalansuotai.
Pomidorai pasižymi vaisių formos, spalvų ir dydžių įvairove. Jie gali užaugti nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių metrų. Ši įvairovė leidžia kiekvienam sodininkui atrasti sau tinkamiausią veislę, atsižvelgiant į auginimo sąlygas ir asmeninius pageidavimus.
Renkantis sėklas, svarbu atkreipti dėmesį, ar tai pomidorų hibridas, ar veislė. Veislė yra genetiškai stabili augalų grupė, išlaikanti paveldimas savybes per daugelį kartų. Hibridų sėklos gaunamos kryžminant tos pačios rūšies skirtingas veisles, o iš tokių sėklų užaugę augalai paveldi „tėvinės" ir „motininės" veislės ypatumus.
Optimali sėklų dygimo temperatūra yra +20-25° C. Kai temperatūra žemesnė, augalai dygsta ilgiau. Daigai į šiltnamį sodinami tada, kai yra 30-35 cm aukščio, turi 7-8 lapus ir dirvos temperatūra ne žemesnė nei +15° C. Pasodintus pomidorus reikėtų apkaupti, kad jie išleistų papildomų šaknų.
Pomidorai formuojami paliekant vieną stiebą. Visi šoniniai ūgliai šalinami, kai būna 4-5 cm ilgio, kad pagreitėtų vaisių brendimas. Gerai augantis ir derantis pomidoras turi turėti 15-20 lapų.
Daugiausiai drėgmės pomidorams reikia formuojantis vaisiams, todėl reikėtų gausiai, bet retai laistyti šiltu vandeniu, geriau - pirmoje dienos pusėje. Jei laistoma netolygiai, krenta vaisių užuomazgos, vaisiai pradeda trūkinėti. Jei pomidorai auginami šiltnamyje, jį būtina vėdinti.
Pomidorų daigų auginimas
Burokėliai - šilumos mylėtojai
Burokėliai buvo žinomi jau antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, kur jie buvo vartojami kaip vaistinis augalas. Senovės Graikijoje ir Romoje burokėliai buvo laikomi pykčio simboliu, bet tai nesutrukdė jiems plisti ir būti gaminami skanūs valgiai. Viduramžiais burokėliai plačiai paplito, o X amžiuje ypač išpopuliarėjo Rusijoje. Šiuo metu burokėliai yra be galo populiarūs - iš jų verdamos sriubos, daromos mišrainės, jie kepinami, troškinami su įdaru ir t.t.
Burokėliuose yra gana daug cukraus (apie 9%), 1,3% baltymų, 0,9% celiuliozės, nedidelis kiekis obuolių ir rūgštynių rūgšties, kalio, natrio, magnio ir fosforo druskų, vitaminų C, B1, PP. Iš visų šakniavaisinių daržovių burokėliai yra reikliausi šilumai. Jų augimui optimali temperatūra yra 15 - 23°C. Sėklos pradeda dygti esant 5 - 6°C.
Burokėliai mėgsta šviesą, o auginant pavėsyje šakniavaisiai pašviesėja. Jauniems augalams reikia drėgmės, o paaugę darosi atsparesni sausroms. Dirvos atžvilgiu nėra labai reiklios, bet lengvose dirvose blogiau auga dėl drėgmės trūkumo. Rūgščiose dirvose taip pat auga blogiau ir daugiau pažeidžiami ligų. Mėgsta trąšią dirvą, bet nepakenčia šviežio mėšlo, todėl juos geriau auginti po mėšlu tręštų priešsėlių, geriausia po kopūstų.
Prieš sėją burokėliams reikia gerai įdirbti žemę, nes blogai įdirbtoje nevienodai dygsta, išretėja. Burokėlių sėklos dygsta ilgai, todėl reikia nevėluoti sėjos. Ankstyvam vartojimui burokėlių pasisėkite balandžio pabaigoje. Žiemai geriau laikysis pasėti gegužės viduryje. Greičiau sudygs, jeigu sėsime 1 - 2 paras mirkytomis sėklomis. Prieš sėjant mirkytomis sėklomis dirvą būtinai palaistykite. Išaugus 2 lapeliams, burokėlius praretinkite - palikite 8 cm tarpus tarp augalų. Išrautais daigais atsodinkite tuščias vietas.
Daiginti grūdai - gyvybės ir energijos šaltinis
Nuo seno žinomas maistas ir vaistas - daiginti grūdai. Tai aukštos biologinės vertės produktas. Istoriniai šaltiniai mini, kad jais savo patiekalus gardindavo Senovės kinai, graikai ir romėnai. Mūsų krašte daiginti grūdai ne vieną šimtmetį naudoti kaip įprastas pasninko produktas, suteikdavo protėviams jėgų Advento ir Gavėnios laikotarpiu, tapdavo puikiu vitaminų ir mineralų šaltiniu šaltuoju metų laiku. Vėliau daiginti grūdai išpopuliarėjo XX a.
Sausi grūdai gali išbūti net iki 50 metų, o gavę bent lašelį drėgmės pradeda dygti. Šis dygimo procesas labai intensyvus, vėliau augimas sulėtėja. Daiginamas grūdas - tai gyvybės, veržlumo, jaunos energijos simbolis. Manoma, kad šie biocheminiai procesai paveikia ir žmogaus gyvybines jėgas. Grūduose gausu B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, PP, E, krakmolo, baltymų, šiek tiek riebalų, aminorūgščių, mineralų (cinko, magnio, vario, neorganinio fosforo).
Dygstančiuose grūduose fitoestrogenų yra 50 kartų daugiau nei subrendusiuose. Sudygę grūdai normalizuoja biocheminį ir energetinį balansą žmogaus organizme. Vartojant daigintus grūdus organizmas geriau pasisavina geležį ir kitus mikroelementus. 100 g daigintų grūdų - tai tik 17 kcal. Daiginimui tinka kviečiai, rugiai, kukurūzai, avižos, saulėgrąžos, pupos, žirniai ir net riešutai.
