Ikimokyklinis ugdymas yra kertinis vaiko raidės etapas, kurio metu dedami pamatai fizinei, emocinei, socialinei ir pažinimo brandai. Optimalios vaiko gerovės užtikrinimui būtina skirti ypatingą dėmesį emocinei sveikatai dar nuo ankstyvos vaikystės. Šiame straipsnyje nagrinėjamos ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinės savijautos ir gerovės temos, remiantis naujausiais tyrimais ir praktikų patirtimi.

Vaikų emocinė savijauta ir poreikiai

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ inicijuota jaunimo apklausa, kurioje dalyvavo beveik tūkstantis 15-18 metų jaunuolių iš 54 Lietuvos savivaldybių, atskleidė svarbius aspektus, susijusius su vaikų ir jaunimo gerove. Pasak organizacijos generalinės direktorės Rasos Dičpetrienės, apklausoje dalyvavusių jaunuolių atsakymai į klausimus, su kokiomis problemomis susiduria ir ko iš suaugusiųjų tikisi jaunoji karta, yra patikimiausia mums siunčiama žinutė. Nors bendra emocinė tyrime dalyvavusių jaunuolių savijauta kelia nerimą ir skatina kuo greičiau ieškoti sprendimo būdų, džiugina tai, kad patys jaunuoliai labai aiškiai nurodo, ko jiems reikia. Pirmiausia, turime užtikrinti saugumą - ne tik namuose ar ugdymo įstaigose, bet ir internete. Antra, 14-18 metų jaunimas pasigenda ir nori išmokti daugiau praktinių įgūdžių, kurie užtikrintų jų finansinį ir emocinį raštingumą.

Daugiau kaip pusė, net 66 proc., apklausoje dalyvavusių vaikų norėtų, kad mokykloje būtų užduodama mažiau namų darbų. Kas antras, 52 proc. respondentų, nori didesnės laisvės rinktis, kokius dalykus mokytis, o 36 proc., t. y. kas trečias - daugiau praktinio ir įgūdžių mokymosi: kaip valdyti pinigus, kaip kurti santykius ir dirbti su kitais bei kaip rūpintis savo emocine sveikata.

Paprašyti įvertinti paskutinių 30 dienų savijautą, didžioji dalis jaunimo ją vertino vidutiniškai. Geriausiai savijautą vertino vaikinai (6,9 balo), kiek prasčiau (6 balai) - merginos. Prasčiausiai save vertino LGBTQI+ bendruomenei save priskiriantys ir skurde gyvenantys vaikai. Jų savivertės balas identiškas - 4,7 balo.

„Emocinės sveikatos stiprinimas ne veltui tituluojamas svarbiausia šių dienų aktualija. Apklausos rezultatai parodė, kad ši sritis ypač rūpi ir pačiam jaunimui. Jie nori daugiau mokytis ir žinoti būdus, kaip gali sau padėti, kad jaustųsi geriau (53 proc.), nori sulaukti pagalbos be tėvų ar globėjų leidimo (51 proc.) ir nesigėdyti emocinių sveikatos problemų (51 proc.). Spaudimas mokykloje, nežinojimas, kaip kovoti su liūdesiu, pykčiu, baime ir nerimu, patyčios yra didžiausi iššūkiai vaiko gerovei, su kuriais padėti susidoroti privalome mes, suaugę“, - apklausos rezultatus komentuoja R. Dičpetrienė.

Organizacija jau praėjusiais metais Lietuvoje ėmė diegti psichosocialines programas, skirtas stiprinti vaikų psichologinį atsparumą. „Atnaujinamos organizacijos strategijos epicentre - vaikų emocinė sveikata, o artimiausių kelerių metų tikslas - psichosocialinių programų plėtra ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, programa „HEART“, kuri suteikia galimybę į akademinę mokymo programą integruoti įvairias meno formas, tokias kaip muzika, vaizduojamasis menas, teatras, šokis, skirta ne tik pagerinti akademinį mokymąsi, bet ir skatinti mokinių emocinį intelektą ir kūrybiškumą. Ši programa užsienyje gyvuoja jau 10 metų ir per tą laiką 30-yje pasaulio šalių pasiekė 1 milijoną vaikų. Programai pasiekus Lietuvos mokyklas, šį skaičių smarkiai padidinsime“, - planuoja organizacijos direktorė.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad vaikams ir jaunuoliams rūpi ne tik kasdieniniai iššūkiai, bet ir platesnės, pasaulinės problemos. Apklausos respondentai mini tokius jų nerimą didinančius veiksnius: studijas, profesines galimybes ateityje, neramumus šalyje, klimato pokyčius. Mažiausiai respondentai nerimauja dėl smurto prieš vaikus. Bendras respondentų nerimo lygis yra kiek didesnis nei vidutinis (5,9 balo).

Pasak R. Dičpetrienės, vaikų ir jaunuolių interesų laukas labai platus - jiems nuoširdžiai rūpi ir vietinės, ir globalios problemos, tačiau patys vaikai teigia jaučiantys, kad jiems aktualios temos nėra svarbios sprendimų priėmėjams: 26 proc. mano, kad vaikams kylantys iššūkiai yra visiškai nesvarbūs politikams, o 58 proc. - kad vaikams kylantys iššūkiai politikams svarbūs tik iš dalies.

Apie pusę apklausos respondentų teigia, kad suaugusieji, priimdami sprendimus, klausia jų nuomonės: 17 proc. - pasirinko atsakymą „visada“, 36 proc. - „dažniausiai“, 30 proc. - „kartais“. Kad jų nuomonės klausiama „rečiausiai“ arba „niekada“ nurodė vaikai, kurie apklausoje neįvardino savo lyties. 56 proc. vaikų nurodė, kad suaugusieji turėtų suteikti vaikams daugiau galimybių įsitraukti priimant sprendimus.

Iš viso šių metų vasarį penkiomis kalbomis vykdytoje apklausoje dalyvavo 994 vaikai ir paaugliai. Du trečdaliai, arba 68 proc., jų - merginos, 26 proc. - vaikinai, 2 proc. savo lytį nurodė kitaip, o 4 proc. į šį klausimą neatsakė. Į klausimą, kuriai visuomenės grupei priklauso, 13 proc. priskyrė save LGBTQI+ bendruomenei. Priklausymą etninių mažumų bendruomenėms nurodė 2 proc. respondentų. Tarp jų daugiausia buvo lenkų ir rusų tautybių jaunimo.

Žaidimų terapija ikimokyklinio ugdymo įstaigose

Taikyti tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, ugdomasis projektas, vaikų elgsenos stebėjimas, kokybinė duomenų analizė. Ugdomajame projekte dalyvavo 19 Klaipėdos m. X l/d ikimokyklinio amžiaus vaikų. Nustatyta, kad 5-6 metų vaikų gebėjimas kontroliuoti ir valdyti savo elgesį, emocijas žaidžiant pakito iš esmės. Žaidybinės veiklos pradžioje vaikai sunkiai galėjo susitvarkyti su iškilusiais sunkumais atliekant tam tikras užduotis. Išryškėjo individualūs vaikų ir lyties skirtumai. Projektui įpusėjus, jie išmoko spręsti konfliktus, prisitaikyti prie situacijos, bendrauti ir bendradarbiauti. Pastebėta, kad susilpnėjo liūdesio, baimės ir nerimo emocijos.

Specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) vaikų ypatumai ir ugdymas

Straipsnyje remiamasi Lietuvos ir Vakarų šalių mokslininkų teorijomis, taip pat praktine patirtimi dirbant su specialiųjų poreikių vaikais. Specialieji ugdymosi poreikiai (SUP) - tai individualūs vaiko poreikiai, atsirandantys dėl įvairių priežasčių, tokių kaip negalia, sutrikimai ar mokymosi sunkumai. Prie SUP turinčių vaikų taip pat priskiriami ir itin gabūs vaikai.

Tėvams ar mokytojams pastebėjus, kad vaikui sunkiai sekasi suprasti mokomąją medžiagą, kyla kalbėjimo, elgesio, emocijų ar dėmesio sukaupimo sunkumų, kreipiamasi į mokyklos vaiko gerovės komisiją. Ši komisija atlieka pirminį vaiko ugdymosi poreikių vertinimą, aprašydama vaiko galias ir sunkumus, pasiekimus, elgesį, emocijas, bendravimo ir socialinius įgūdžius. Atlikus pirminį vertinimą, gali būti paskirta reikiama švietimo pagalba.

Negalios ir jų apibrėžimai:

Visame pasaulyje tėvai ir pedagogai pastebi vaikų, kuriems kasdienybės pažinimas yra ribotas. Šiems vaikams dažnai yra nustatomi intelekto ir/ar fiziniai sutrikimai. Tėvams šią žinią dažnai sunku pripažinti, o pedagogams tenka tokiems vaikams skirti didesnį dėmesį. Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių.

Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis - padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias.

Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai. Ugdymo procesą, kuriame dalyvauja mokiniai, turintys nedidelių ir vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių, gali vykdyti vienas mokytojas arba mokytojas, ugdymo procese dalyvaujant švietimo pagalbą teikiančiam asmeniui, arba daugiau kaip vienas mokytojas, o ugdymo procesą, kuriame dalyvauja mokiniai, turintys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, vykdo mokytojas, ugdymo procese dalyvaujant švietimo pagalbą teikiančiam asmeniui, arba daugiau kaip vienas mokytojas.

Tėvams pasirašius sutikimą dėl vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas. Vaikui pateikiama stimulinė medžiaga, o specialistai stebi ir fiksuoja, kaip jis atlieka užduotis. nuo 6 metų vaikas į specialistų kabinetus dažniausiai eina vienas. Psichologas vertina jo intelektą, raidą, elgesio ir emocijų sunkumus, logopedas - kalbos ir kalbėjimo ypatumus, specialusis pedagogas - mokymosi pasiekimų lygį, socialinis pedagogas - socialinę pedagoginę aplinką, gydytojas neurologas - neurologinę sveikatą.

Vaiko SUP vertinimo rezultatus ir parengtas pažymas tarnybos specialistai aptaria su tėvais. Tėvai pažymų pristatyti į ugdymo įstaigą neprivalo. Tėvai gali tikėtis, kad jų vaikas bus ugdomas vadovaujantis rekomendacijomis, pateiktomis PPT / ŠPT išduotose pažymose.

Ugdymo įstaiga, gavusi PPT / ŠPT pažymas, organizuoja Vaiko gerovės komisijos (VGK) posėdį, kuriame turi dalyvauti ugdymo įstaigos specialistai, vaikas, jo tėvai bei PPT / ŠPT specialistai. Posėdyje aptariamas vaiko ugdymo organizavimas, pagalbos poreikis ir priimamas sprendimas dėl individualaus pagalbos vaikui plano sudarymo, vadovaujantis pažymomis. Rengdami pagalbos planą ugdymo įstaigos specialistai turi atsižvelgti į individualius vaiko poreikius, mokytojo padėjėjo reikalingumą, tėvų lūkesčius. Plane numatoma, kaip bus teikiama švietimo pagalba, ugdomi vaiko socialiniai įgūdžiai, kokie bus taikomi elgesio prevencijos ir intervencijos būdai.

Specialiojo ugdymo tikslas - padėti specialiųjų poreikių asmenims suvokti bendrąsias vertybes, rengti juos savarankiškam gyvenimui, teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą, garantuoti lygias teises įgyti išsilavinimą, profesiją, sudaryti tęstinio švietimo galimybes, sąlygas lavintis bendrojo ugdymo įstaigose.

Specialiųjų poreikių asmenys ugdomi valstybinėse, savivaldybių ir privačiose visų tipų bendrojo ir specialiojo ugdymo, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose. Ugdymosi specialieji poreikiai (pagalbos ir paslaugų reikmė) skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius. Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo formos - visiška ar dalinė integracija, ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose arba namuose.

Emocinės aplinkos gerinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose

Mokykla - vieta, kurioje vaikai praleidžia didelę dalį savo laiko, tad labai svarbu, kad joje vyrautų darna, humaniški santykiai, tolerancija ir geranoriškumas, nebūtų vietos patyčioms, o kiekvienas bendruomenės narys jaustųsi laimingas.

Ikimokyklinio ugdymo įstaiga turėtų žadinti troškimą mokytis ir būti įrengta taip, kad atspindėtų joje puoselėjamas pedagogines idėjas. Jos aplinka ugdymo proceso metu turėtų būti transformuojama, neturėti pernelyg daug fiksuotų ir statiškų elementų. Ikimokyklinio ugdymo metu vaikai turėtų atsipalaiduoti, žaisti, ilsėtis ir mokytis naujų dalykų. Tam reikia universalaus ikimokyklinio ugdymo interjero, kuris leistų laisvai judėti ir burtis bendrai veiklai su kitais, bet būtų ir privačių erdvių individualiai veiklai.

Anot ikimokyklinio ugdymo mokytojos Emmie Ellman, įrengiant ikimokyklinio ugdymo įstaigą, svarbiausia atsižvelgti į vaikų poreikius. „Montessori pedagogikos mokykla propaguoja ryškias neutralias spalvas, kurios kambariui suteikia namų atmosferą, su vaikų ūgiui pritaikytais stalais ir mokyklinėmis kėdėmis. Kambariai turėtų būti pakankamai erdvūs, kad nevaržytų judėjimo laisvės ir vaikų bendravimo, bet būtų vietos ir privatumui bei užsiimti savarankiškai, o tai padėtų susikaupti,“ - pasakoja Emmie.

Susitvarkyti daug lengviau, naudojant skirtingų tipų mokyklines spinteles ir lentynas. Žemos lentynos žaislams ir knygoms, kad vaikai galėtų patys pasiimti tai, ko jiems reikia, padeda jiems pasijusti lygiaverčiais ugdymo proceso dalyviais ir imtis iniciatyvos. Aukštesnėse lentynose su plastikinėmis dėžėmis, kurias nukelia darbuotojai, gali būti reikmenų, kurie naudojami tik konkrečiai veiklai.

Geras patarimas yra pažymėti lentynas joms numatytų medžiagų paveikslėliams. Tai padeda lengviau susitvarkyti ir rasti, kas kur padėta. Jei visą dieną patalpoje netyla triukšmas, vaikai gali pavargti, patirti stresą arba jiems gali būti sunku susikaupti. Prie sienos ir lubų tvirtinamos įvairių formų ir spalvų triukšmo slopinimo priemonės ne tik gali padėti sumažinti triukšmą, bet ir puošia aplinką. Tą patį galima pasakyti apie užuolaidas ir portjeras, kurios taip pat gali būti naudojamos šviesos kiekiui reguliuoti. Taikant keletą paprastų priemonių galima pagerinti garsinę aplinką tiek ikimokyklinukams, tiek darbuotojams.

Panevėžio kolegijos Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai 2020-aisiais - Vaikų emocinės gerovės metais - parengė ir įgyvendino neigiamų socialinių veiksnių prevencijos projektą „Saugi emocinė aplinka mokykloje“. Tačiau, kaip atskleidė 2019 m. Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos (PPPT) atliktas tyrimas ,,Mokinių savijauta, saugumas mokykloje ir informuotumas apie pagalbos galimybes“, miesto mokyklose mokiniai ne visada jaučiasi gerai: yra patiriančių patyčias, nesutariančių su mokytojais, besiskundžiančių, jog dėl didelio mokymosi krūvio nebeturi laiko prasmingam laisvalaikiui.

2020 m. rudenį atliktas tyrimas ,,Saugi emocinė aplinka mokykloje“ pratęsia ir papildo jau minėtą mokinių apklausą. Anketinėje apklausoje dalyvavo 197 mokytojai iš 20 miesto mokyklų. Anketą pedagogams, kuri buvo patalpina elektroninėje erdvėje, sudarė uždari, pusiau uždari ir atviri klausimai, kuriuos galima suskirstyti į 3 blokus: Mokytojų saugumo ir savijautos mokykloje vertinimas; Mokinių savijautos ir saugumo mokykloje vertinimas; Mokyklos emocinės aplinkos vertinimas.

Tyrimas atskleidė, kad beveik pusė apklausoje dalyvavusių pedagogų savo emocinę savijautą mokykloje įvertino kaip gerą, o 16,8 proc. teigė, kad jautėsi labai gerai. Maždaug ketvirtadalis jautėsi patenkinamai, kas dešimtas pedagogas savo savijautą apibūdino kaip blogą, o penki respondentai - kaip labai blogą. Paaiškėjo, kad mokytojams nesaugumo jausmą ar emocinę įtampą darbe sukelia įvairios priežastys, iš kurių ryškiausiai išsiskyrė dėl karantino įvestas nuotolinis mokymas (62,4 proc). Daugiau nei trečdalis respondentų įvardino, kad jų emocinei savijautai neigiamą poveikį turi didelis darbo krūvis ar laiko trūkumas. Kas ketvirtam mokytojui įtampas kelia bendravimas su mokiniais ar perdėti ugdytinių tėvų lūkesčiai. Penktadalis pedagogų pripažino turintys problemų bendraudami su vadovais ar dėl nepamatuotų administracijos reikalavimų.

Vertindami mokinių savijautą ir saugumą mokykloje beveik visi pedagogai teigė, kad jiems rūpi kaip jaučiasi mokiniai jų pamokose, dauguma pritarė, kad mokinių saugumui ir savijautai mokykloje skiriamas ypatingas dėmesys, tačiau sutiko su teiginiu, kad mokykloje yra mokinių, kurie tyčiojasi iš bendraamžių.

Mokyklos emocinės aplinkos vertinimas nevienareikšmis. Pasak daugumos apklausos dalyvių, jų mokykloje netrūksta bendruomenę vienijančių renginių, o mokyklos veikla grindžiama partneryste, dirbama komandomis, bendruomenės nariams yra žinomos jų pareigos, laikomasi taisyklių ir susitarimų, nors kartais pasitaiko tolerancijos trūkumo atvejų. Deja, maždaug kas šeštas nepritarė teiginiui, kad jų mokykloje vyrauja geras emocinis klimatas.

Apklausos dalyviai pripažino kad mokyklose vis dar pasitaiko patyčių. Daugiau kaip pusės apklausos dalyvių teigimu, ne visada viešinama informacija apie mokyklos bendruomenės narių patiriamas patyčias, trečdalis į šį klausimą atsakyti negalėjo. Kas trečias respondentas suabejojo, ar visi žinomi patyčių atvejai mokykloje yra atsakingai ištiriami, o įvykio dalyviams suteikiama pagalba.

Anketoje pateikus klausimą apie mokykloms rekomenduotą elektroninio informavimo apie patyčias įrankį ,,Patyčių dėžutė“ paaiškėjo, kad trečdalis apklausoje dalyvavusių mokytojų apie jį nėra nė girdėję. Kyla abejonių, ar visos mokyklos turi ir naudoja šį įrankį.

Beveik visi apklausos dalyviai turėjo komentarų bei pasiūlymų kaip pagerinti emocinę aplinką mokykloje. Šis atviras klausimas atskleidė, kad mokytojams kyla įtampų dėl COVID-19 situacijos: „Daug baimių dėl viruso plitimo. Nesijaučiame gerai dėl pandemijos, mes neapsaugoti!“; „Kiekviena diena - naujas išbandymas… Mokytojo darbas nesaugus, kaip ir gydytojo“.

Mokytojai įžvelgia poreikį „tvarkyti iš esmės visą švietimo sistemą“, teigia, kad „mokytojai pavargę, ypač vyresnio amžiaus. Kas juos pakeis? Jaunimas nesirenka tokio atsakingo ir sunkaus darbo“; „Reikia, kad į mokyklas ateitų jauni pedagogai“; „Nuvargę mokytojai, pavargę vaikai. Per daug emocinės įtampos dėl didelių krūvių ir nuotolinio mokymo“.

Iš komentarų gausos išryškėja kelios emocinės aplinkos gerinimo kryptys: būtinybė stiprinti visų bendruomenės narių (mokytojų, administracijos, mokinių ir jų tėvų) bendravimą ir bendradarbiavimą, būti aktyviems, kalbėtis, gerbti vieni kitus, elgtis etiškai.

Mokytojų nuomone, gerinant emocinę tiek mokytojų, tiek mokinių sveikatą labai pagelbėtų psichologas. Keliose anketose paminėta, kad mokykloje trūksta psichologo, mokytojai pageidauja profesionalių psichologų pagalbos mokyklai, supervizijų, emocinio raštingumo, emocinės sveikatos mokymų.

Apklausos dalyviai pasigenda mokytojų profesinio perdegimo prevencijos, kalba apie darbo sąlygų gerinimą, papildomų darbų krūvio mažinimą.

Projekto „Saugi emocinė aplinka“ darbo grupė tikisi, kad tyrimo išvados padės įvertinti mokinių ir mokytojų emocinio saugumo situaciją Panevėžio miesto mokyklose, įžvelgti tendencijas bei numatyti priemones, kuriant saugią emocinę aplinką mokykloje.

tags: #bloga #savijauta #ikimokyklinis

• Kojinyčių mezgimas
• Kaip atpažinti nėštumą
• Kaip pasirinkti krūtų įklotus
• Vadovas apie globos namų socialinę paramą
• Daugiau apie kūdikius