Įspūdinga vaikų ir jaunimo globos valdybos istorija Lietuvoje: nuo tarpukario iki modernių reformų

Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų ir jaunimo globos valdybos istorija Lietuvoje. Tik nuolatinis darbas archyvuose gali istorijai duoti naujų dalykų, todėl ši medžiaga, be abejo, nėra originali (medžiaga jau buvo surinkta anksčiau), negali būti tobulas.

Pedagogikos istorija ir jos reikšmė

Pedagogikos istorija turi mokslo žymes ir bando mums atskleisti vidinį jo kitimą ir išsivystymą amžiams slenkant. Pedagogikos istorija renkasi tiktai pedagoginę gyvenimo sritį, tačiau kitos sritys pedagoginiam išsivystymui turi tiktai netiesioginės reikšmės. Ji nagrinėja tiktai tuos faktus, kurie tiesioginiu būdu susisiekia su ugdymu. Pedagogikos istorija pavaizduoja ugdomąsias praktikas ir pačius ugdytojus bei pedagogus. Pedagogikos istorija perteikia kitam amžiui kultūrą ir apsprendžia jo priemones bei tikslus.

Kultūros ir pasaulėžiūros sritys specialiai yra idėjų sritys, nes idėjos yra realizuojamos ir pasaulėžiūroje jos pasidaro gyvenimo normomis. Istorijai yra svarbus pasaulėžiūrinis pasikeitimas. Kiekvienas laikotarpis turi savą pedagogiką, ir kiekviena pedagogika turi savą pasaulėžiūrą. Kintant pasaulėžiūrai, kinta ir jo ugdymas.

Pedagogikos istorijos objektas ir uždaviniai

Pedagogikos istorijos objektas - pedagoginių idėjų atsiradimas, jų išsivystymas ir kitimas, pagrindinis veiksnys, kuris ugdymą apsprendžia. Pedagogikos istorijos uždavinys - dinaminis ugdymo aprašymas laiko eigoje. Ji bando atgaivinti praeitį, nes tik per šitą atgaivinimą įvyksta istorinis pažinimas.

Pagrindiniai aspektai

Tyrinėjant pedagogikos istoriją, esmingai yra susijęs su kultūriniu gyvenimu ir su pasaulėžiūra. Pedagoginiai pagrindai, kaip kultūrinio ir pasaulėžiūrinio gyvenimo išraiška, sudarys kiekvieno skyriaus bendriausią planą.

Svarbūs yra patys pedagogai veikėjai: teoretikai ir praktikai. Taip pat reikia stengiamasi iškelti ir aprašyti pedagogų gyvenimą, jų veikimą, jų pažiūras ir teorijas. Didelės reikšmės turi pedagoginės asmenybės, tačiau biografija šiuo metu yra išsivysčiusi gana gerai. Ugdymo visumos istoriją aprašomas jų praktinis veikimas, kultūrinį jo charakterį, o praktikos turi didelės reikšmės ugdymo išsivystymui.

Pirmykštės kultūros ugdymas

Reikšmė yra suvokta tik labai neseniai, nes reikia praeiti pro pirmykščių tautų ugdymą. Viskas, kas primityvu, buvo laikoma netobula. Pirmykštis ugdymas yra savaiminga asimiliacija. Jokio įvedimo į gyvenimo formas ir jokio teorinės rūšies mokymo nėra. Pirmykščių žmonių vaikai išmoksta visko, ko moka ir suaugusieji.

Pirmykštis ugdymas yra praktiškumo linkme, nes primityvios pedagogikos principas yra išauklėti jaunimą gyvenimui, įvedant jį į gyvenimo darbo reikalavimus. Vaikai stebi suaugusius ir paskui juos pamėgdžioja. Būtent veiksmų kartojimu jie įgyja puikaus įgudimo.

Socialinė politika Lietuvoje: tarpukario patirtis ir iššūkiai

Lietuvoje nuoseklesnė socialinė politika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą valstybę. Galime fiksuoti bent porą generalizuotų gerovės valstybės atsiradimo istorinių scenarijų. Pirmuoju atveju dažniausiai konstatuojama, kad šis reiškinys prasidėjęs antrosios industrinės revoliucijos metu, XIX a. pabaigoje, su Vokietijos imperijos socialinėmis reformomis ir vis labiau plitęs pasaulyje (pirmiausiai Europoje), ypač po Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau šis minimalus socialinės pagalbos įsipareigojimų paketas buvo vis labiau plečiamas, unifikuojamas ir demokratizuojamas. Antruoju atveju fiksuojama, kad gerovės valstybė galutinai išsirutuliojo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai griuvėsiuose paskendusi Europa ėmėsi plačių ir įvairių socialinių reformų.

Po Antrojo pasaulinio karo suklestėjusios gerovės valstybės nenukrito iš dangaus - jų atsiradimui daug įtakos turėjo ikikarinės reformos. Tad, ieškodami gerovės valstybės šaknų Lietuvoje, pirmiausia turėtume atsigręžti į tarpukarį ir pamėginti išsiaiškinti, kaip 1918-1940 m. Tačiau problema yra ne modelis, o ištakos, nuo kurių atsispiriama.

Klemensas Graužinis ir jo veikla

Klemensas Graužinis (1880-1939) buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. Baigęs mokslus grįžo į tėvų dvarą Marciniškiuose (Martyniškiuose). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsitraukė į lietuviškų organizacijų veiklą, skatino lietuvybę gimtosiose apylinkėse, giedojo lietuvių inteligentų suburtame Giedraičių bažnyčios chore.

1917 m. buvo išrinktas į Giedraičiuose įsteigtos Lietuvių vaikų globos draugijos valdybą pirmininko pavaduotoju. Finansiškai rėmė Molėtų lietuvių švietimo draugijos „Mūsų Dirva“ knygyną. 1932-1939 m. buvo renkamas į Kurklių valsčiaus tarybą, ėjo šio valsčiaus atstovo pareigas Ukmergės apskrities taryboje. 1936 m. rugsėjo 1 d. - 1939 m. rugpjūčio 7 d. - Lietuvos Respublikos IV Seimo (1936-1940) narys.

Lietuvos moterų taryba ir jos indėlis

Lietuvõs móterų tarýba, Lietuvos moterų visuomeninė organizacija, vienijusi ir atstovavusi 17 smulkesnių draugijų. 1928 09 Lietuvos moterų organizacijų atstovės buvo pakviestos Kaune susitikti su Tarptautinės moterų tarybos (angl. International Council of Women; įkurta 1888) generaline sekretore Luise van Eeghen. Ji ragino Lietuvos moteris kurti organizaciją ir su ja įstoti į Tarptautinę moterų tarybą.

Steigiamajame susirinkime 1928 12 09 dalyvavo 20 organizacijų atstovės, Lietuvos moterų tarybą nutarė sudaryti 17 organizacijų: Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjunga, Karininkų šeimų moterų draugija, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvių moterų globos draugija, Gailestingųjų seserų sąjunga, Kalinių globos draugija, Lietuvos abolicionisčių draugija, Mergaičių bičiulių draugija, Moterų sąjunga tautiniam laivynui remti, draugija Žiburėlis, draugija Lietuvos vaikas, Lietuvai pagražinti draugija, Klaipėdos moterų labdaros draugija Globa, Raudonojo Kryžiaus Jaunuomenės kuopelė, studenčių korporacija Filiae Lithuaniae (Lietuvos dukterys), studentės skautės ir šaulių moterų būrio Kauno skyrius.

Lietuvių katalikių moterų draugija, didžiausia tuometinė moterų organizacija, į Lietuvos moterų tarybą nestojo, nes jau priklausė skėtinei organizacijai - Lietuvių katalikių moterų vyriausiajam sekretoriatui. Į Tarybą t. p. neįėjo Lietuvos moterų sąjunga. Lietuvos moterų tarybai galėjo priklausyti ir mišrios organizacijos, jei jų valdybose buvo nors viena moteris.

Lietuvos moterų taryba siekė visas moterų organizacijas suvienyti sėkmingam kultūros darbui ir palaikyti ryšius su Tarptautine moterų taryba (tarptautinis bendradarbiavimas su užsienio moterų organizacijomis buvo vienas tarybos prioritetų). 1929 Lietuvos moterų taryba įstojo į Tarptautinę moterų tarybą.

1933 03 26 Lietuvos moterų tarybos iniciatyva Kaune oficialiai atidarytas klubas Moterų seklyčia. Klubas turėjo periodinės spaudos bibliotekėlę, veikė lietuviškų produktų kavinė ir audimo kursai, turėję propaguoti lietuvišką meną ir pramonę. Dėl lėšų trūkumo greitai teko klubą uždaryti (vėl atsidarė 1937). 1937 Taryba organizavo antrąjį lietuvių moterų suvažiavimą. Nuo 1937 03 leido mėnesinį žurnalą Moteris ir pasaulis.

Lietuvos moterų tarybai pavyko pasiekti, kad būtų moterų policininkių, kurios rūpintųsi moterų apsauga - 1938 vidaus reikalų ministras S. Leonas paskyrė dvi policininkes, kurios turėjo surinkti gatvėse elgetaujančius, vagiliaujančius vaikus ir globoti jaunas mergaites. Svarbiausias Lietuvos moterų tarybos darbas buvo aktyviai ginti ištekėjusių moterų teisę į apmokamą darbą.

Lietuvos moterų tarybos pirmininkės
Pirmininkė	Valdymo metai
O. Mašiotienė	1929-1934
V. Matulaitytė-Lozoraitienė	1934-1939
P. Pikčilingienė	1939-1940

Demokratija ir kultūra

Demokratijos vykdymas kultūros ir religijos srityse valstybėje yra pats svarbiausias. Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti. Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Tačiau sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Šalia šeimos ugdymas paprastai vyksta mokykloje. Mokyklos ugdymas yra, kitoks ir negali būti, pasaulėžiūrinis.

Socialinė demokratija

Socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas pasiskirstyti per visą tautą.

Vaikų globos pertvarka Lietuvoje: dabartinės tendencijos ir ateities vizija

Meras A. Vrubliauskas diskusijos dalyviams palinkėjo ryžtingų ir operatyvių sprendimų. „Mūsų tautai atėjo laikas apsispręsti, kuria kryptimi einame. Manau, kad neturėtų likti tokių valdiškų vaikų globos namų, kokie yra dabar“, - sakė meras A. Vrubliauskas. „Jau dabar turime spręsti, ką daryti su vaikais, kurie jau šiandien paimami iš šeimų. Kur juos nukreipti?

Meras pasidžiaugė Alytaus rajone Rumbonyse gyvenančiomis vienuolėmis, kurios išaugino 28 vaikus. „Tai yra gražus pavyzdys, kaip didelė širdis, altruizmas, atsidavimas gali dovanoti meilę vaikui“, - sakė A. Vrubliauskas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė pristatė institucinės globos pertvarkos reformą, kurios esmė sukurti kompleksiškai teikiamų paslaugų (švietimo, socialinės, sveikatos priežiūros, integracijos ir pan.) sistemą. „Kiekvienas regionas turi pasiruošti kompleksiškai planą, kaip bus pereinama prie globos bendruomenėje. Daug dėmesio bus skiriama prevencijai“, - sakė ministerijos atstovė.

Panašią pertvarką siūlo ir nevyriausybinės organizacijos. Vaiko interesų atstovavimo patarėja Virginija Pleckevičienė pasidalino SOS vaikų kaimo gerąja patirtimi. Organizacija šioje srityje dirba jau 20 metų. Pertvarkant didelius vaikų globos namus, kiekvienoje savivaldybėje V. Pleckevičienė siūlo įkurti paramos centrą, kuris koordinuotų ir administruotų paslaugų teikimą, t.y. centre dirbtų profesionalūs globėjai, pas kuriuos laikinai gyventų paimti iš šeimų vaikai, su vaikų šeimomis dirbtų žmonės, atliekantys prevencinį, kad vaikus būtų galima sugrąžinti į šeimą arba nereiktų iš jos paimti. „Veiktų bendruomeniniai globos namai, kuriuose nuolat gyvenų vaikai, laukiantys įvaikinimo ar globos. Pagalba būtų teikiama jaunuoliams, sulaukus pilnametystės - palydimoji globa, t.y. jie gyventų savarankiškai, bet prižiūrimi atninkamo darbuotojo“, - sakė V. Pleckevičienė.

Apie reformą Alytaus rajone kalbėjo meras A. Vrubliauskas: „galėtų atsirasti iki 20 profesionalių globėjų, kurie priglaustų iki 50 vaikų. Apie 40 procentų tokių vaikų galėtų grįžti į šeimą“. Taip pat rajone galėtų veikti 2-3 bendruomeniniai vaikų globos namai, mobili specialistų grupė, kurią sudarytų seniūnijų socialiniai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir įvairių sričių specialistai.

Diskusijoje kalbėję pranešėjai pažymėjo, kad darbas šioje srityje turi būti nuoseklus, nefragmentiškas, apimantis visą procesą nuo prevencijos iki palydimosios globos. Mero A. Vrubliausko diskusijų metu išsakyta mintis, kad problemas reikia spręsti šiandien, ne tik diskutuoti irgi sulaukė palaikymo. Meras domėjosi, kaip organizacijos dirba su tomis šeimomis, kurios gyvena kaime ir visai neturi socialinių įgūdžių, t.y. nežino nei kada sėti, nei ravėti.

Organizacijos Gelbėkit vaikus vadovė Rasa Dičpetrienė, kalbėdama apie efektyvias alternatyvas institucinei vaikų globai pažymėjo, kad labai svarbus žmogiškumas, teigiamas požiūris, kuriuo rajono savivaldybės vadovai pasižymi. „Džiugu, kad Alytaus rajono savivaldybėje sulaukiame palaikymo ir pritarimo“, - sakė R. Dičpetrienė. Alytaus rajono savivaldybė jau 7 metus gražiai bendradarbiauja su organizacija Gelbėkit vaikus, su kuria įvykdytas projektas - suburta specialistų komanda, kuri socialinės rizikos šeimoms spręsti jų problemas padėta vietoje.

Prieš keturis metus mero A. Vrubliausko iniciatyva Alytaus rajono savivaldybėje pradėta įgyvendinti „Priklausomybių mažinimo programa“. Programos privalumus ir iššūkius pristatė jos koordinatė Alytaus rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorė Dalia Kitavičienė. Ji pažymėjo, kad programa sėkminga. Per metus joje dalyvauja 50-60 žmonių. „Padėti žmogui, priklausomam nuo alkoholio tai bendras visų darbas: gydytojų, psichiatrų, socialinių darbuotojų, bendruomenės. Svarbus palaikymas, paskatinimas ir pačio norinčiojo gydytis motyvacija“, - sakė D. Kitavičienė.

„Nuolatinės lankymasis pagalbos reikiančioms šeimos, praktiškas veikimas kartu, visuomenės požiūrio keitimas“, - duos rezultatų įsitikinęs rajono meras A. Vrubliauskas. „Toms šeimoms reikia jautrumo, patarimo, paprasto bendravimo ir didelės kantrybės su jomis dirbant. Kas padės jiems, jeigu ne mes?