Vaikui augant, tėvai vis labiau nori, kad jis būtų ne tik sveikas ar valgus, bet ir geras. Šis buvimas geru paprastai apima mokėjimą palaukti, susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio ir gebėjimą įvairius dalykus daryti pačiam, t. y. pamažu tapti savarankiškam.
Pastarųjų trijų komponentų bendras vardiklis yra savireguliacija, pasak V. Legkausko, dar apibrėžiama kaip „žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus“. Kitaip tariant, savireguliacija suprantama kaip tarpusavyje susiję individo gebėjimai ir procesai, leidžiantys valdyti bei moduliuoti dėmesį, elgesį ir emocijas, prisitaikant prie vidinių ir išorinių reikalavimų.
Savireguliacijos gebėjimus formuoja vaiko prigimtis ir patirtis, jie atsiranda bei stabilizuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Savireguliacijos gebėjimų raidą lemia individualių vaiko bruožų ir tėvų bei supančios aplinkos sąveika.
Pagal C. B. Kopp, pateikusią savireguliacijos raidos modelį, valingos ir sąmoningos kontrolės gebėjimai išryškėja sulaukus maždaug 36 mėnesių, mat iki tol naujagimių ir kūdikių atsakus veikia išoriniai įvykiai, pvz., tėvų elgesys arba įgimti biologiniai mechanizmai, pvz., refleksai. Dėl to svarbu suprasti, kad trejų-ketverių metų vaikui dar gali būti sunku elgtis pagal tam tikras taisykles, derinti savo elgesį prie kitų, susilaikyti.
Visgi šių gebėjimų vystymui labai svarbų vaidmenį atlieka vaizduotės arba vaidmenų ir kiti grupės žaidimai, kuriuose mažieji turi galimybę reguliuoti kitą drauge žaidžiantį vaiką (-us), nuolat jam primindami, ką šis daro ne taip. Tokiu būdu žaidžiantys vaikai dar nereguliuoja savo elgesio, bet puikiai reguliuoja ir kontroliuoja vienas kitą bei mokosi tai taikyti sau, susiduria su vaidmens taisyklėmis, kurių nesilaikydami iš žaidimo iškrenta.
Neretai išlieka opus klausimas, kaip žaidimo metu stebimą savireguliaciją padėti vaikui perkelti į realias gyvenimo situacijas? Suaugusiesiems rekomenduojama įtraukti vaiką į gyvenimiškų taisyklių kūrimą, ugdyti atsakomybės jausmą (pavyzdžiui, rūpinimąsi augintiniu, kasdienę buitį). Išsyk svarbu suteikti erdvės vaiko kūrybiškumui, sprendimų priėmimui.
Teigiama, kad gebėjimas reguliuoti savo elgesį bei veikti pagal socialinius standartus parodo ankstyvosios raidos ir socializacijos kokybę, todėl tai yra tarp esminių raidos bei socializacijos uždavinių pirmaisiais gyvenimo metais.
Išskiriama, kad gebėjimu nutolinti pasitenkinimą bei palaikyti pusiausvyrą yra apibūdinami ir savidrausmės komponentai, kitaip įvardijami kaip tinkamo gyvenimo pamatas.
Bene geriausiai žinomas ir klasikiniu vadinamas būdas savikontrolei įvertinti - Stanfordo zefyro (arba malonumo atidėjimo) eksperimentas, kurio metu ikimokyklinio amžiaus vaikai turėjo galimybę rinktis tarp vieno zefyro dabar arba dviejų vėliau. Eksperimento vykdytojas pasakydavo vaikui, kad šis gali gauti vieną zefyrą dabar arba palaukti, kol jis grįš, tuomet jis gautų ir galėtų suvalgyti du zefyrus.
Pasilikę vieni kai kurie vaikai suvalgydavo zefyrą nedelsdami, kiti retkarčiais lyžteldavo arba kąsdavo po mažytį kąsnelį, treti išlaukdavo visą numatytą laiką (15 min.), net jeigu laukiant keisdavosi elgesys: žvilgsis perkeliamas į kitus objektus, uostomi zefyrai, trepsima kojomis, linguojama susiėmus už galvos ar puolama į ašaras. Tie, kurie galėjo išlaukti ir atidėti malonumą, pademonstravo savikontrolės įgūdžius, esminius suaugusių žmonių veikloje.
Visgi pastebima, kad kai kuriems šio gebėjimo stinga, ir tokie vaikai dažnai įvardijami kaip problemiški: mokykloje gauna prastus pažymius, praleidinėja pamokas, yra impulsyvūs ir tas impulsyvumas paveikia jų socialinį gyvenimą. O geresni savireguliacijos gebėjimai teigiamai veikia vaikų adaptaciją mokykloje.
Vaikui impulsyvaus ar nepageidaujamo elgesio akistatoje tėvams itin svarbu įgalinti savo pačių savireguliacijos gebėjimus - stengtis išlikti ramiems. Neretai vaikai lyg veidrodis atspindi tėvų emocijas, patiriamą stresą. Išlaikydami savikontrolę, galime mažuosius geriau suprasti ir atjausti.
Vaikams toli gražu ne visada pavyksta atlaikyti kylančias intensyvias emocijas - gali pasireikšti impulsyvumas, susierzinimas, agresija. Jei tokio elgesio pasekmė yra savireguliacijos gebėjimų stoka, bausmės neišmokys vaikų išlikti ramių, įveikti sunkumų ar prisitaikyti skirtingose situacijose. Priešingai, tokia aplinkinių elgesio forma gali sukelti vaikui dar didesnę frustraciją, gėdos, kaltės jausmus, nesėkmės baimę - tokiu būdu nepageidaujamas vaiko elgesys bus tik pastiprinamas.
Padėkite vaikui suprasti, ko jis gali tikėtis tam tikrose situacijose ir ko tikimasi iš jo (laikantis rutinos, kasdienių taisyklių). Aiškumas ir nuspėjamumas yra reikšmingi mažinant stresą.
Be to, pastebėta, kad žaidybinių situacijų metu vaikams gerokai lengviau sekasi išlaukti ar laikytis taisyklių, kai to reikalauja vaidmuo (pavyzdžiui, vaikas atlieka sargybinio ar apsauginio rolę), arba, kitaip tariant, yra aiškus ir suprantamas tikslas.
Kalbėkite su vaiku apie jausmus: padėkite juos atpažinti, įsivardyti, įvertinti emocijų intensyvumą (pavyzdžiui, skalėje nuo 1 iki 5).
Kas iš tiesų formuoja baimę, kas pelnosi iš „šešėlio“ ir ar Baltijos valstybės-tik šachmatų figūros?
Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį.
Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.
Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka.
Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti.
Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus.
Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste.
Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.
Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis.
Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų.
Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis.
Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime.
Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
Kalba įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius.
Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.
