Žemaičiai (dokumentuose - Samaiten, Samaythen, Samoita, Samogitia, Žmudz’, ir kt.) pirmą kartą paminėti Voluinės kronikoje, aprašant žinomą 1219 m. sutartį, kurioje Žemaitija suvokiama kaip Lietuvos sritis ir išvardijami jos kunigaikščiai.
Istorikų nuomone, XIII-XV a. rašytiniai šaltiniai mini Žemaitiją kaip valstybinį ir administracinį, bet ne etninį vienetą.
Esminį vaidmenį žemaičių savitumui formuotis sukūrė XIII a. viduryje kilęs vidaus karas Lietuvoje, kuriame įtakingiausi žemaičių kunigaikščiai kovėsi prieš Mindaugą. Šie įvykiai tik davė pradžią atskirai žemaičių subtautybei formuotis, tačiau kur kas didesnį vaidmenį čia suvaidino pati žemaičių geopolitinė padėtis. Nuo XIII a. pabaigos atsidūrusi Vokiečių ordino kaimynystėje ir nesulaukdama pakankamo Lietuvos valstybės dėmesio bei palikta viena likimo valiai, Žemaitija pamažu ėmė izoliuotis nuo Lietuvos, čia susidarė savotiška terpė tarp dviejų didvalstybių, kurios kontroliuoti nepajėgė nei Vokiečių ordinas, nei Lietuva. Pasinaudoję tokia situacija, žemaičiai patys perėmė valdžią į savo rankas nuo XIII a. pabaigos iki 1413 m. Žemaitijos krikšto ir jos patekimo į visišką Lietuvos valdžią, su kuria vėliau turėjo skaitytis ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Neatsitiktinai XV a. viduryje Žemaitijos autonomiškumas ima jau atsispindėti ir Lietuvos valdovo titule.
XIII a. visa Žemaitija jau buvo gana gerai centralizuota ir suvienyta. Kraštas skaidėsi į mažesnius teritorinius vienetus - žemes. Lietuvos valstybės kūrimosi metais vyriausiasis žemaičių kunigaikštis, Saulės mūšio laimėtojas Vykintas tapo stipriu Mindaugo varžovu. Jį patį Mindaugas įveikė, tačiau visą Žemaitiją - tik iš dalies. Ilgiems šimtmečiams kraštas liko tradiciškai savarankiškas, savitas. Laimėję Saulės ir Durbės mūšius, kalavijuočių ir kryžiuočių agresiją žemaičiai kiek atitolino, tačiau XIII a. pabaigoje prasidėjo nuolatiniai žemaičių žemių puldinėjimai. Pirmiausia buvo nusiaubtos Karšuva ir Pagraudė. Vėliau kovų arena virto praktiškai visa Žemaitija. Kryžiuočių ordinas siekė ją žūt būt nukariauti ir sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. Ordinas puolė, o Žemaitija, remiama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, pirmiausia Vytenio, Gedimino, Kęstučio, laikėsi.
Liūdniausi laikai Žemaitijai prasidėjo XIV a. pabaigoje, kai didžiųjų kunigaikščių valia ji tapo savotiškų mainų, padėkų už politines paslaugas objektu. Ne kartą ją ordinui „dovanojo“ Jogaila, Vytautas. Žemaičiai su tokiu likimu nesitaikstė, tvarkėsi ir gynėsi patys. Tik 1400-1401 m. ir 1404-1409 m. vokiečiai buvo trumpam Žemaitiją užvaldę. Abu kartus tai baigėsi galingais sukilimais. Po Žalgirio mūšio, 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Pažymėtina, kad ilgus šimtmečius Žemaitijoje buvo tik dvi vyskupijos - Vilniaus ir Žemaitijos. Faktiškai krikšto akcija tęsėsi iki XIX a.: dar vyskupas Motiejus Valančius aprašinėjo, kaip naikino pagonybės liekanas Žemaičiuose. Tais pačiais 1413 m. realiai egzistavusi Žemaitijos autonomija buvo apiforminta juridiškai. Visa Lietuva buvo padalinta į vaivadijas, o Žemaitijoje įkurta seniūnija, kurią vėliau imta vadinti Žemaitijos kunigaikštyste. Vaivadą skirdavo didysis kunigaikštis, o seniūną rinkdavo patys žemaičių bajorai. Tiesa, 1527 m. Žemaitijos seniūno valdžia buvo gerokai apribota. Žemaitijos autonomija ir vietinių bajorų teisės taip pat buvo patvirtintos 1411 ar 1413 m. Jogailos ir Vytauto, 1441 m. Kazimiero, 1492 m.
XII a. nušalinę Žemaičių kunigaikščius, Lietuvos valdovai tuo pačiu įsikišo į socialinę ekonominę krašto raidą. Dėl to ir dėl kitų priežasčių Žemaitijoje susiklostė gana savita visuomeninė sankloda. XIV a. pabaigoje, kai Rytų Lietuvoje gyventojų daugumą jau sudarė bajorai ir jiems priklausantys valstiečiai, Žemaitijoje daugiausia gyveno laisvi valstiečiai - laukininkai. Vytautas Žemaitijos socialinę struktūrą bandė ryžtingai pakeisti. Nežiūrint to, dėl įsisenėjusių tradicijų, valstiečių priešinimosi, baudžiava Žemaitijoje buvo visada lengvesnė nei Aukštaitijoje. Čia vyravo ne lažas, o piniginė renta - činčas, daug valstiečių liko laisvi. Smulkūs Žemaitijos bajorai ne taip atitolo nuo savo tautos, nesulenkėjo. Bene paskutinė ryškesnė žemaitiško savitumo apraiška - XIX a. pradžioje čia kilęs tautinis kultūrinis sąjūdis. Po 1795-ųjų Žemaitiją kaip ir didžiąją Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos, dauguma visuomeninių, ekonominių, politinių krašto savitumų pradėjo nykti. Tiesa, dar 1831 m. sukilimo metu Žemaitijos sukilėliai, jausdami tradicinį bendrumą, buvo sudarę atskirą Žemaitijos centrinę vyriausybę.
Populiarioji Žemaičių vyskupija (Dioecesis Samogitiensis), kuri ilgai Medininkų ir Varnių vardais buvo vadinama, ir etnografiniu atžvilgiu buvo daug lietuviškesnė už kitas dvi vyskupijas (Vilniaus ir Seinų). Iš tiesų ji per pilnus keturis šimtmečius (409 metus) visokeriopu atžvilgiu yra įrėžusi savo originalius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Apie Žemaičius yra reikšmingų dalinių tyrinėjimų, liečiančių ir administraciją, ir socialinius, ir religinius ir kitokius santykius. Gausiai panaudodamas didžiojo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijos archyvą, Lietuvos Metriką, yra prof. Motiejus Liubavskij davęs brangios medžiagos apie tą kraštą, baigdamas savo tyrinėjimus Liublino unija (1569). Žemaičių žemės istorijai gerą įnašą padarė savo disertacija salantiškis prof. Dr. Antanas Salys. Prieš tyrinėdamas Žemaičių tarmes, A. Salys davė kritišką to krašto istoriją, kiek ji jam buvo reikalinga išsiaiškinti, kaip susiklostė nuo XIII a. visa apgyvendinimo eiga tame krašte. Veikale „Mūsų Lietuva“ aukštaitis autorius Bronius Kviklys sėkmingai yra davęs detalų Žemaitijos miestų-miestelių istorinį aprašymą.
Žemaičių kunigaikštystė yra (buvo) tarp 54 ir 57 laipsnių geografinėje šiaurės platumoje ir tarp 18 ir 22 laipsnių rytų ilgumoje. Išorėje ribojosi su Prūsija, toliau išorės siena ėjo Baltijos jūra. Siena su Prūsija, vadinamąja Rytų Prūsija, prasidėjo einant iš pietų į vakarus, netoli Matlaukio Virbalio parapijoje, toje vietoje, kur susieina Žemaičių kunigaikštystės, Trakų vaivadijos ir Prūsijos sienos. Nuo čia Lieponos upeliu, įtekančiu į Širvintą, šios vaga į Šešupę, toliau Šešupės vaga iki tos vietos, kur ji nuteka į Prūsiją. Nuo čia sausuma suko link Nemuno, o perkirtusi Nemuną, tekantį iš Žemaitijos į Prūsiją, siena toliau sausuma šiaurės vakarų kryptimi, nemažai vingiuodama, ėjo iki Baltijos jūros, iki pasienio punkto, esančio tarp Prūsijos Nemirsetos pašto stoties ir Žemaitijos Palangos miesto, netoli kalno, vadinamo Birutės kalnu. Ši Žemaitijos siena su Prūsija buvo daugiau kaip trisdešimt mylių ilgio. Nuo tos pajūrio vietos, kur baigėsi siena su Prūsija, Baltijos jūros krantas šiaurės vakarų kryptimi buvo Žemaitijos siena, kuri čia nuo sienos su Prūsija driekėsi iki žiočių upės, lenkiškai vadinamos Swięta, žemaitiškai Šventoji, o vokiškai Heilige Aa, už kurios, netoliese pajūryje pastatyto pasienio stulpo, baigėsi išorinė siena. Čia prasidėjo Žemaitijos vidinė siena su Kuršu, tada priklausiusiu Lenkijai, ir ėjo nuo jūros kranto, nuo minėto stulpo, pastatyto ties Šventosios žiotimis, toliau šios upės tėkme šiaurės kryptimi iki Žemaitijos Lenkimų miestelio; nuo čia sausuma link Skuodo, paskui Bartuvos upė ir Lūšies upeliu, vėl sausuma staigiais vingiais už Žemaitijos Pikelių miestelio, toliau nuo Griežės iki pat Leckavos Ventos upe, nuo jos Vadaksties upelio tėkme netoli Klykolių bei Vegerių; ir pagaliau vingiuodama čia sausuma, čia upeliais Žemaitijos siena su Kuršu baigėsi netoli Žemaitijos Kalvių pašto stoties, prie Elejos upelio, toje vietoje, kur Upytės apskritis, arba Trakų vaivadija ribojosi su Kuršu ir Žemaitija. Pasibaigus sienai su Kuršu, Žemaitijos riba su Trakų vaivadija, o dabar su Upytės apskritimi, pasuka į dešinę, pietryčių kryptimi, ir Elejos upeliu eina link Pašvitinio miestelio, toliau čia sausuma, čia upelių vagomis, ties Pakruojo miesteliu staiga pasukusi į rytus, nuvingiuoja iki Mūšos upės. Neilgą atkarpą jos prisilaikydama, staiga pasisuka į pietus, praeina netoli Klovainių ir Pušaloto miestelių, toliau tiesia linija eina iki Šekynės upelio įtakos į Lėvenį, iš čia jos tėkme iki Bernatonių kaimo, nuo jo toliau iki Nevėžio netoli Panevėžio. Čia siena, veikiai palikusi Nevėžį ir sausuma nuvingiavusi nuo Palankės iki Kalnaberžės, vėl grįžta prie jo, visą laiką laikydamasi šios upės tėkmės, tik truputį nukrypdama ties Kėdainiais, eina iki jos įtakos į Nemuną ties Raudondvariu ir skiria Žemaitiją nuo Lietuvos. Tokios buvo Žemaičių kunigaikštystės sienos iki 1795 metų, kai per šalies padalijimą iš Žemaitijos buvo atimta ištisa Užnemunės sritis ir prijungta prie Dykros trakto, ją pagal užgaidas atiduodant čia Prūsijai, vėliau Varšuvos kunigaikštystei, pagaliau Lenkijos kongreso karalystei. Taigi Nemunas tapo siena sumažėjusios Žemaičių kunigaikštystės, kurią anuo metu pasiglemžė Rusija. Negana to, pavydėjo mūsų tėvynės priešai nuo amžių prie Palangos ir prie Šventosios upės (Heilige Aa) turimo nedidelio jūros pakrantės ruoželio, kurį per karus su kryžiaus ir kalavijo riteriais, rengusiais žygius į Žemaičių žemę iš dviejų pusių - iš Prūsijos ir iš Kuršo bei Livonijos, tik stebėtinu gyventojų narsumu pavyko išlaikyti. Taigi šitas Baltijos pajūris, išsaugotas žemaičių krauju, vienu plunksnos brūkštelėjimu įsakais paskutinėmis caro Aleksandro valdymo dienomis buvo prijungtas prie Kuršo, o įžengus į sostą Nikolajui, galutiniu įsaku visam laikui prie Kuršo prijungtas su Palangos miestu ir visa parapija, su Darbėnų ir Laukžemės parapijų dalimis.
Žemaitijos nacionalinis parkas, valstybės saugoma teritorija Lietuvos šiaurės vakarų dalyje, Plungės ir Skuodo rajonų savivaldybių teritorijose. Plotas 21 754 hektarai. Saugomas didžiausias Žemaitijoje ežeringas ir miškingas gamtos kompleksas bei kultūros vertybės. Parkas įsteigtas 1991 m. Parkas išsidėstęs 3 upių (Minijos, Bartuvos, Ventos) baseinų takoskyroje. Miškai sudaro didžiąją parko ploto dalį - 54,3 % (11 820 ha). Aukščiausia vieta parke - 191,8 m, žemiausia - 100 m virš jūros lygio. Čia yra 2 rezervatai, 11 gamtinių draustinių, 12 kompleksinių draustinių, 4 kultūriniai draustiniai. Parko teritorija vingiuoja 40 kadastrinių upių ir upelių (jų bendras ilgis - 98,8 km). Kadastrinis ežerų yra 21, jų bendras plotas - 1 497,1 ha. Iš viso parke užregistruota 1031 augalų rūšis, daugiau kaip 500 grybų, 270 kerpių rūšių. Čia užregistruota 50 žinduolių, 208 paukščių, 33 žuvų, 2130 bestuburių rūšių. Į Lietuvos raudonąją knygą yra įrašyta 51 augalų, 30 grybų ir kerpių, 24 bestuburių, 2 žuvų, 3 varliagyvių ir roplių, 56 paukščių ir 8 žinduolių rūšys, randamos ŽNP teritorijoje. Čia yra nustatyti 28 iš 53 Lietuvoje identifikuotų Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų. Siekiant išsaugoti parke gyvenančius retus paukščius, jų apsaugai svarbios teritorijos statusas suteiktas europiniu mastu nykstančioms šioms paukščių rūšims - jerubei, griežlei ir gulbei giesmininkei. Parke yra 26 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, 10 iš jų turi gamtos paminklo statusą.
Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) teritorijoje esantį kalvotą reljefą maždaug prieš 10-12 tūkst. metų suformavo atsitraukdamas ledynas. Reljefui būdingos apvalios keiminės kalvos, moreniniai kalvagūbriai, juosiantys Platelių ežero duburį, galybė gilesnių ir seklesnių ežerų, pelkių, vingiuotų upelių. Geomorfologiniu požiūriu ypač vertingi yra Gardų ozas, Medsėdžių ir Liepijos limnokeimai, Pūčkorių bei Mikytų moreniniai kalvynai. Parke yra 26 natūralios kilmės didesni ir mažesni ežerai. Visų jų bendras plotas - 1484,2 ha. Apie 90 procentų bendro ežerų ploto tenka trims didžiausiems ežerams - Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų (Platelių ežere - 7, Ilgyje - 2, Beržore -1). Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir Parke - Platelių ežeras. Jo plotas -1205 ha, vidutinis gylis -10,5 m., giliausia vieta - 47 m., vidutinis vandens lygis - 146,5 m virš jūros lygio. Kranto linijos ilgis - apie 31 kilometrą. Burgio ir Luokos ežeruose dažnos maurabragių bendrijos. Burgio, Burgalio ir Skyplaičių ežeruose gausu menturdumblių. Visi minėti ežerai pagal ES Buveinių direktyvą gali būti priskirti 3140 buveinių tipui - ežerai su menturdumblių bendrijomis. Vaivadės (Petreikio), Burgio, Endriuškaičių ežerai, ypač jų durpingos įlankos beveik ištisai apaugusios alijošiniais aštriais, plūdėmis. Šie ežerai natūraliai turtingi maisto medžiagomis. Jie priskiriami buveinių tipui 3150 - natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba alijošinių aštrių bendrijomis. Parke yra pelkių supamų ežerėlių, kurie priskiriami buveinių tipui 3160 - natūralūs distrofiniai ežerai. Juose beveik nėra augalų, vanduo dėl durpių ir humusinių rūgščių rudas. Didžiausia Parko upė Babrungas išteka iš Platelių ežero, jos ilgis 47,3 km, 10 km teka p arke. Ilgiausia upė - Uošna, jos ilgis 16,6 km, Parke - 13,3, iš jų 3 km numelioruota. Jos aukštupys yra gerokai aukščiau Burgio ežero. Be minėtų upių, Parke suskaičiuojami 32 upeliai, iš jų 17 teka tik Parko teritorijoje. Šių upelių bendras ilgis - 103,5 km., apie trisdešimties upelių pradžia yra Parke. Didesnė dalis parko upelių ir upių (51%) yra vienaip ar kitaip melioruotos, tiesintos (visas Ventos, Varduvos aukštupys, Šarnelės, Pagardenio upės ir kitos). Parke teka įdomus Blindupis, trys Juodupiai, keli Šaltupiai, Šilinė, Salupis, Sartupis, Margupis, Dvarupis, Dirnupis, Ringupis, Beržuoja, Beržora, Ilgė, Pietvė, Rasodnikas, Lonkupis ir daugybė kitų mažųjų, bevardžių upelių. O kiek čia šaltinių, akių, akivarų - legendomis apipintų, gydomųjų, paslaptingų.
Pelkės - viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai aukštapelkių atspindys - Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius. Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių rūšių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti.
Miškai - viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškai užima beveik 45% Nacionalinio parko teritorijos. Pagal miško grupes jie pasiskirsto taip: I grupės (rezervatiniai) - 9%, II grupės (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) - 31%, III grupės (apsauginių zonų) - 36%, IV grupės (ūkiniai) - 24%. Vyrauja eglynai (47%), yra pušynų (26%), beržynų (13%), baltalksnynų (4,4%), ąžuolynų (4,1%). Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau - kitų rūšių lapuočių medžių. Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančius medžius tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai, tačiau su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypaš ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties, vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, praturtintais humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis nuolat aukštas. Vanduo visuomet labai neturtingas maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, kur ne kur pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkamas aukštapelkėms būdingų augalų kompleksas.
ŽNP nėra salpinių pievų. Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys - juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios - virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus. Norint išsaugoti šienaujamas pievas būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: 6230 - rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse. Parke XXI a. pradžioje buvo užregistruotos 668 savaiminės kilmės, 138 svetimžemės augalų rūšys bei 214 samanų rūšys. Iš čia rastų augalų rūšių 61 yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia auga ir visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis, dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė. Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies, paprastosios tuklės, dėmėtosios, gelsvosios ir baltijinės gegūnių, dvilapio purvuolio, širdinės dviguonės labai gausios populiacijos. Čia aptikta kol kas vienintelė reali mažojo varpenio augimvietė. Parke vykdomi grybų bei kerpių tyrimai. Jau žinoma parko teritorijoje auganti 501 grybų rūšis, iš kurių 22 yra saugomos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Parke atrastos 273 kerpių rūšys, iš kurių 8 saugomos. Parke jau buvo užregistruotos 208 paukščių rūšys, iš jų 56 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, 52 - į Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių sąrašą. Aptikta 50 žinduolių rūšys, kurių 8 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, 16 - į Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių sąrašą. Parko upeliuose ir ežeruose veisiasi 33 kaulinių žuvų rūšys. Iš jų 2 įrašytos į į Lietuvos Raudonąją knygą, 5 - į Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių sąrašą. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai. Daugiausiai sutinkama bestuburių gyvūnų - iš viso 2130 rūšių. Daugiausiai jų priskiriama vabzdžių klasei - 1864 rūšys. Drugių užregistruotos 664 rūšys, vabalų - 627, dvisparnių - 300 rūšių. Plėviasparnių ir apsiuvų būrio vabzdžių išaiškinta po 86 rūšis, žirgelių - 43.
Lankytinos vietos Žemaitijoje - tai gamtos, kultūros ir istorijos objektai vakarų Lietuvoje, kuriuos verta aplankyti keliaujant po regioną. Tarp jų - Platelių ežeras, Šauklių tundra, Barstyčių akmuo, Apuolės piliakalnis ir unikalūs muziejai.
Šauklių tundra - unikalus ledynmečio reliktas, susiformavęs prieš 12-13 tūkstančių metų. Ji plyti tarp Mosėdžio ir Salantų, Skuodo rajone, Žemaitijos kraštovaizdžio draustinyje. Pažintinis takas veda per riedulių laukus, pelkėtą reljefą ir tundrai būdingą augaliją. Šioje teritorijoje gyvena didžiausia Lietuvoje muflonų banda - kalnų avinų rūšis, laikoma aptvare edukaciniais tikslais.
Platelių ežeras - didžiausias ir giliausias Žemaitijoje, plytintis Žemaitijos nacionalinio parko širdyje. Jis garsėja 24 km ilgio dviračių trasa, paplūdimiais ir stovyklavietėmis. Ežero pakrantėse įrengti pažintiniai takai: Liepijų trasa (4 km), Šeirės takas (4,1 km), Giliuko ir Kaštoniuko takas šeimoms su vaikais. Aplink ežerą plyti miškingi masyvai, saugantys retas gyvūnų ir augalų rūšis.
Siberijos apžvalgos bokštas stovi netoli Beržoro ežero, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Bokštas siekia 15 metrų aukštį, o nuo jo viršaus atsiveria panorama į Platelių ir Beržoro ežerus, Siberijos pelkę, aplinkinius miškus ir kaimus. Objektas pritaikytas šeimoms, turi automobilių stovėjimo vietą ir informacinius stendus apie kraštovaizdį.
Barstyčių, arba Puokės akmuo, yra didžiausias Lietuvos riedulys, atvežtas iš Fenoskandijos uolynų. Jis sudarytas iš lauko špato, žėručio ir kvarco, o jo perimetras siekia daugiau kaip 18 metrų. Akmuo stovi šiaurės Žemaitijoje, Puokės kaime, ir įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Aplink akmenį įrengta pažintinė aikštelė, stendai ir poilsio vietos.
Ventės ragas - tai siauras pusiasalis, įsiterpęs į Kuršių marias. Čia veikia viena seniausių Europoje paukščių žiedavimo stočių, įkurta 1929 metais. Kasmet čia sužieduojama tūkstančiai paukščių, ypač rudenį jų migracija pasiekia piką. Ventės rage taip pat stovi XIX a. švyturys, į kurį galima užlipti ir išvysti panoraminį vaizdą į Kuršių marias, Rusnės salą ir aplinkinius laukus.
Apuolė - pirmoji Lietuvos teritorijoje rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė, aprašyta IX a. Rimberto kronikose. Piliakalnis stūkso Skuodo rajone, šalia Luobos upės, ir yra siejamas su kuršių gynybinėmis struktūromis. Nuo 10 metrų aukščio kalvos atsiveria įspūdingi vaizdai į istorinį kraštą.
Kartenos piliakalnis, esantis Minijos upės slėnyje, - valstybės saugomas kultūros paminklas. Nuo jo viršaus atsiveria vaizdas į Kartenos miestelį ir vadinamąją „Žemaitiškąją Šveicariją“. Netoliese - Vyšnių kalnas su senosiomis kapinėmis bei vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinio stiliaus medinė Kartenos bažnyčia.
Orvidų sodyba-muziejus Salantuose - tai menininko Viliaus Orvido suformuota erdvė, kurioje akmuo, medis ir religiniai simboliai susilieja į unikalų dvasinį pasaulį. Tai muziejus po atviru dangumi, kur eksponuojami išskirtiniai akmens darbai, senovinės relikvijos ir legendomis apipintos skulptūros.
Lopaičių pažintinis takas rietavo savivaldybėje veda per senovinę šventvietę su Norų akmeniu, Vaisingumo akmeniu ir Lopaičių šaltiniu, kurio vanduo, kaip teigiama, lygina raukšles. Ši vieta laikoma vienu svarbiausių etnomitologinių centrų Lietuvoje. Ji išsiskiria reliktiniais elementais, mistika ir pagoniškos kultūros ženklais.
Buvusi Plokštinės raketų bazė, esanti netoli Platelių, yra pirma tokio tipo karinė ekspozicija Europoje. Joje lankytojai gali patekti į požeminius šachtinius paleidimo įrenginius, apžiūrėti raketų paleidimo techniką ir sužinoti apie Šaltojo karo laikotarpį Lietuvoje. Tai autentiška patirtis, leidžianti pasinerti į XX a. Šaltojo karo muziejus Žemaitijos nacionaliniame parke įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų su termobranduolinėmis galvutėmis šachtiniame paleidimo komplekse. Čia nuo 1963 iki 1978 metų čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos R-12 (SS-4), apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Raketos buvo nutaikytos į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją ar Turkiją.
Salantuose esanti Orvidų sodyba - tai unikali meninė erdvė po atviru dangumi, sukurta akmentašio Viliaus Orvido. Ši vieta išsiskiria savo mistine atmosfera ir chaotiška, tačiau labai iškalbinga skulptūrų kompozicija, kur susilieja gamta, religija, sovietmečio reliktai ir individuali kūrėjo pasaulėžiūra.
Mosėdyje veikiantis Vaclovo Into akmenų muziejus - tai didžiausia viešai prieinama akmenų kolekcija Lietuvoje. Joje eksponuojami tūkstančiai įvairaus dydžio ir formų riedulių, mineralų, brangakmenių ir pusbrangių akmenų. Muziejus įkurtas gamtininko ir gydytojo V. Into iniciatyva.
Plokštinėje, buvusioje sovietinėje raketų bazėje, įrengtas Šaltojo karo muziejus - vienintelė tokio pobūdžio ekspozicija Baltijos šalyse. Čia lankytojai leidžiasi į 27 metrų gylio šachtą, kurioje kadaise laikytos balistinės raketos.
Klaipėdos Jūrų muziejus, įkurtas Nerijos forte, pristato jūrinės kultūros, biologijos ir istorijos ekspozicijas. Muziejuje lankytojai susipažįsta su laivybos istorija, jūros gyvūnų įvairove bei laivų technologijomis.
Grafų Tiškevičių rūmuose įsikūręs Gintaro muziejus supažindina su Baltijos gintaro istorija, jo kilme, savybėmis ir panaudojimu. Kolekcijoje - daugiau nei 5 tūkst. eksponatų, tarp jų - suakmenėję vabzdžiai, senoviniai papuošalai ir meno kūriniai.
Raseinių istorijos muziejaus teritorijoje veikia virtualios realybės ekspozicija buvusiame kalėjime. Lankytojai su VR akiniais perkelia save į sovietmečio areštinę, klausosi kalinių pokalbių ir mato aplinką taip, kaip ji atrodė prieš 60 metų.
Tarp netradicinių, bet itin įdomių edukacinių vietų išsiskiria Žagarės „Kaliausių fabrikėlis“ su edukacijomis vaikams, Akmenės dinozaurų ekspozicija su Lietuvoje rastomis fosilijomis bei vienintelis šalyje kaimiško tipo Vaistinės muziejus Mažeikių rajone. Pastarajame galima išvysti XIX a. vaistinių receptus, senąją įrangą ir net žmogaus odos diržą - visi eksponatai autentiški, o lankytojai pasineria į XIX a.
Netoli Platelių, Likšų kaime, įkurtas Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas - tai vieta, kur lankytojai gali vaikščioti penkiais skirtingais labirintais: meilės, draugystės, harmonijos, energijos ir savęs pažinimo. Parke esančios formos - mandalos, merkabos, kupolai - sukurtos remiantis sakraline geometrija.
Vienas gražiausių dviračių maršrutų Lietuvoje - 24 km ilgio Platelių takas - driekiasi aplink Platelių ežerą. Jis veda pro miškus, piliakalnius, lankytinas vietas ir nuostabias apžvalgos aikšteles.
Germanto kraštovaizdžio draustinis Telšių rajone kviečia pasivaikščioti miško takais aplink Germanto ežerą, o Liepijų draustinis Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje siūlo 4 km ilgio maršrutą, kuriame galima stebėti saugomas augalų ir gyvūnų rūšis.
Šeirės takas, esantis šalia Platelių ežero, tęsiasi 4,1 km ir veda per įvairius gamtinius biotopus - miškingas vietoves, ežero pakrantes ir pelkynus. Pakeliui įrengtos informacinės stotelės, pasakojančios apie vietinę florą, fauną, ledynmečio palikimą.
Plungės dvaro teritorijoje stovi Mykolo Oginskio rūmai, dar vadinami Žemaitijos Versaliu. Šis XIX a. architektūros paveldas - vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Rūmus supa didžiulis mišraus stiliaus parkas, o viduje įsikūręs Žemaičių dailės muziejus.
Kretingos dvaro kompleksas išsiskiria žiemos sodu - oranžerija su kriokliu, palmėmis, tropiniais augalais ir egzotiška atmosfera. Įkurtas grafų Tiškevičių rūmuose, šis dvaras taip pat talpina Kretingos muziejų, kuriame pasakojama apie Žemaitijos kultūrą, tradicijas ir dvaro gyvenimą.
Kartenos miestelyje stovi unikali, bebokštė medinė bažnyčia, pastatyta neobarokiniu stiliumi - vienintelė tokia Žemaitijoje. Bažnyčia garsėja savo architektūriniu savitumu ir autentiškumu, o viduje saugomi vertingi sakralinio meno kūriniai.
Žemaitijos nacionalinis parkas - tai vieta, kur gamta tampa atvira klasė. Vaikams čia siūlomos interaktyvios edukacinės programos apie ežerų ekosistemas, miško gyvūnus ir baltų kultūrą. Likšų kaime įkurtas energetinių labirintų parkas siūlo penkis skirtingus labirintus, sukurtus remiantis geometrinėmis figūromis. Vaikai gali smagiai tyrinėti, lavinti orientavimosi įgūdžius ir kartu pajusti sąsają su gamta.
Didžiausias riedulys Lietuvoje - Barstyčių akmuo - palieka įspūdį visiems.
Klaipėdos Jūrų muziejuje vaikai gali susipažinti su jūros gyvūnais, žvilgtelėti į laivybos istoriją ir dalyvauti edukacijose su interaktyviais eksponatais.
Šis interaktyvus pažintinis takas Platelių dvaro parke sukurtas specialiai vaikams. Personažai Giliukas ir Kaštoniukas kviečia į nuotykį miške - pasakoja apie gamtą, gyvūnus, augalus ir kviečia spręsti užduotis žaidimo forma.
Lopaičių pažintinis takas rietavo savivaldybėje - viena mistiškiausių vietų Žemaitijoje. Čia lankytojai apeina pagonišką šventvietę, atsigrožia į Rytus tekančiu Jaunystės šaltiniu ir paliečia akmenis su žmogaus veido bruožais, tarp jų - garsųjį Vaisingumo akmenį.
Šilalės rajone, Indijos kaime, stūkso senovės žemaičių piliakalnis, dar vadinamas Pūtvės pilimi. Jo istorija siekia I-II tūkstantmečio sandūrą, kai čia stovėjo kuršių gyvenvietė, sudeginta kryžiuočių.
Telšių rajono Degaičių parke eksponuojamas oficialiai sunkiausias dviratis pasaulyje, įrašytas į Gineso rekordų knygą. Jis sveria apie 1,5 tonos ir vis dar gali būti mindomas.
Platelių apylinkėse įkurtas Litvakų atminties sodas - tai Lietuvos kontūro formos erdvė, apsodinta 25 metalinėmis obelimis su daugiau nei 120 metalinių obuolių. Kiekvienas obuolys simbolizuoja kadaise Lietuvoje gyvenusią žydų šeimą.
Portal lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net išmokti žemaitiškai rokoutis. Žemaitija - vienas išskirtiniausių Lietuvos etnografinių regionų. Tačiau ar žinojote, kad meškomis garsėjančioje Žemaitijos sostinėje Telšiuose kadaise virė štetlo gyvenimas, o į žydų aukštąją mokyklą ješivą atvykdavo studentai iš viso pasaulio? Neaplenk ir Kelmės - miestelio, kuris virsta į galeriją po atviru dangumi. Patirti Žemaitijos gamtą galima žvalgantis nuo apžvalgos bokšto virš dviejų upių santankos ar net geležinkelio tilto! Gastroturistai nenusivils šiame regione radę ne tik tradicinį kastinį ar cibulynę, bet ir visoje šalyje garsius vegetariškus cepelinus ar juodą sūrį! Šeimos su mažaisiais keliautojais tikrai turėtų stabtelti gamtos parke, skirtame mažiesiems maugliams, arba paukščių ūkyje. Nakvynę pasirinkti galima tiek aristokratiškame viešbutyje, tiek palapinėje su patogumais. O kiek dar kvapą gniaužiančių stotelių galima čia aptikti keliaujant! Susiplanuok nuotykių kupiną pažintį su kitokia Žemaitija!
Dariaus ir Girėno g. II-VII 12:00-19:00 val. Mituvos g. Piliakalnio g.
Žemaitijos nacionalinis parkas yra Natura 2000 tinklo dalis. Archeologinis kompleksas - 11 piliakalnių: Gegrėnų, Grigaičių, Jazdauskiškių, Medsėdžių, Mikytų, Pūčkorių piliakalniai (2), Šarnelės (Švedkalnis), Žemaičių Kalvarijos piliakalnis ir kapinynas (Šv. Jono), Užpelkių, Žernių, alkakalniai (Gilaičių, Gudalių, Mikytų, Paparčių, Vilkų, Visvainių), Platelių dvarvietė, Pilies salos piliavietė. Daugiau kaip 30 archeologijos paminklų. Veikia Šaltojo karo (Plokščiuose), Žemaitės memorialinis (Bukantėje), V. Mačernio (Žemaičių Kalvarijoje), Reginos ir Justino Jonušų (tautodailės ir etnografijos, Godeliuose) muziejai, Litvakų atminimo sodas (Medsėdžiuose). Siberijos apžvalgos bokštas (aukštis 15 m) ant Cidabro (Būgno) kalno (aukštis 165,7 m), Barstytalių apžvalgos bokštelis (Barstytalių pelkėje), Platelių ežero apžvalgos aikštelė.
Žemaičių subetnosas arba subtautybės vardu yra vadinama tokia etninė žmonių grupė, kuri turėjo galimybes sukurti atskirą tautybę, tačiau net ir jos nesukūrusi išlaikė tam tikrus specifinius bruožus, kurie skiria ją nuo pagrindinės tautos šakos. Žemaičiai nebuvo niekados sukūrę savo valstybės. Net ir visiškai su Lietuva susijungusi Žemaitija iki pat 1918 metų išlaikė savo savitumus, visų pirma, visuomenės struktūroje bei ūkyje. Šių skirtumų nepanaikino ir nebuvo pajėgūs panaikinti Lietuvos valdovai, nepaisant tam tikrų jų pastangų. Tačiau šių procesų mums nereikėtų ir pervertinti. Žemaičių subtautybės formavimas per visą istorinį laikotarpį nebandė paneigti savo ryšių su lietuvių tauta. Čia mes nerandame tokių svarbių tautos vystymosi kelią žyminčių istorinių paminklų, kaip kilmės teorija. Žemaitijoje, kaip ir Lietuvoje, mes matome esant tą pačią dinastinę savimonę, t. y. deklaravimą ištikimybės Lietuvą valdžiusiai didžiojo kunigaikščio šeimai bei atskirų kunigaikščių, ypač Vytauto kulto egzistavimą.
tags: #xix #a #gime #zemaitijoje
