Situacijos, kuomet vaikas nenori rengtis, šukuotis, valgyti prie stalo, eiti miegoti, ar supyksta, nes reikia dalintis žaislais, puikiai pažįstamos daugeliui tėvų. Atvejų, kai reikia tartis su vaikais ar juos drausminti, išties yra labai daug.
„Tam, kad vaikas klausytų, ką jūs sakote, prieš brėžiant ribas reikia padėti vaikui nusiraminti, atspindint vaiko jausmus, rodant supratimą verbaliniu ir neverbaliniu būdu“, - pataria psichologė Agnė Gurkšnė.
Agnės teigimu, tuo metu reikėtų kalbėti tvirtu, bet ne piktu balsu. Pritūpti, kad akys būtų vaiko akių lygyje. Jei pastebima, kad vaikas klauso, tada galima brėžti ribas ar vaiką mokinti, tačiau kalbėti kuo mažiau.
„Pavyzdžiui, vaikas supyksta ir jums trenkia, kai prašo kartu pažaisti, tačiau jūs sakote, kad šiuo metu negalite. Tokiu atveju, galima sakyti: „Matau, kad tu pyksti. Palaukti kartais būna labai sunku. Kai muši, skauda. Prašau elgtis švelniai su manimi“, - sako psichologė. Tačiau, pastebėjus, kad vaikas neklauso, pokalbį geriau perkelti vėlesniam laikui, kai jis bus ramus.
A. Gurkšnės teigimu, galima rasti daug aktualios literatūros, kurioje siūlomi ir praktiniai ribų formavimo būdai. Pavyzdžiui, žymūs psichologai Daniel J. Siegel ir Tina Payne Bryson knygoje „Auklėjimas be dramų” (2015) akcentuoja, jog brėžiant ribas gali būti naudinga:
- Neiginį paversti teiginiu su sąlyga. „Taip, galėsi pažiūrėti dar vieną filmuką, tačiau rytoj.“
- Jei vaikas tam pajėgus, į auklėjimo procesą įtraukti ir jį. „Kaip tu manai, kaip sesė jaučiasi, kai tu nesidalini savo žaislais?“
- Aptarti įvykį, nepamokslauti.
- Kūrybiškai ieškoti išeities. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori eiti iš parko namo, galime pradėti eiti labai dideliais žingsniais ar pasišokinėdami, einant slėptis už medžių žaidžiant slėpynių.
Taip pat svarbu sukurti namuose ramybės zoną su žaislais, knygomis ar mylimiausiais pliušiniais gyvunėliais, kur vaikas eina nusiraminti. Tai vieta, kur vaikas galėtų neutralizuoti emocinę perkrovą. Būtinai leiskite vaikui prisidėti kuriant šią erdvę.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas elgiasi nepriimtinai ir norite jį drausminti, iškelkite sau tris klausimus: Ko vaikui trūksta, kad jis taip elgiasi, ką aš darau ne taip? Kaip noriu, kad vaikas elgtųsi ir, ar tie lūkesčiai realūs? Kaip galiu pašalinti tikrąsias elgesio priežastis, ramiai išmokyti vaiką tinkamo elgesio būdų ar ką galiu padaryti, kad mano prašymas būtų išpildytas?“ - pataria A. Gurkšnė.
Pagal D. J. Siegel ir T. P. Bryson, kartais vaikai nenori, o kartais negali kitaip elgtis. Gebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis gali kisti nuo aplinkybių ir konkrečios situacijos. Jei vaikas naktį neišsimiegojo ir ryte yra dirglus, atsisako rengtis ir praustis, jis kitaip elgtis negali. Tokiose situacijose reikėtų vaiką suprasti ir užjausti. Stengtis ryto procesą paversti žaidimu, kiek tai įmanoma.
Analizuodama psichologų įžvalgas, A. Gurkšnė pastebi bendrą psichologų nuostatą, kad esant netinkamoms aplinkybėms, vaiko drausminimą geriau nukelti vėlesniam laikui. Tokia pozicija dalinasi ir Jūratė Bortkevičienė savo knygoje „Atsakinga tėvystė“ (2017). Jos teigimu, vaiko drausminimą derėtų nukelti vėlesniam laikui jei vaikas blogai jaučiasi ar serga, jei vaiko pastangos yra nuoširdžios, bet jam prastai sekasi, kai tėveliai yra blogos nuotaikos.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas pasielgia netinkamai, o jūs jautriai ir supratingai sureaguojate, bet nubrėžiate ribas, jūsų vaiko smegenys lavėja, yra kuriami nauji elgesio scenarijai. Taip, kaip vaikai ne per dieną išmoksta skaityti, taip ir naujiems elgesio scenarijams atsirasti prireikia laiko ir daug kantrybės”, - pastebi A. Gurkšnė.
Net tada, kai į pykčio priepolius, nepasitenkinimą ir neklausymą reaguojame ramiai, racionaliai, gali būti, kad vaikas savo elgesio nepakeis. Tačiau net tokiose, iš pirmo žvilgsnio beviltiškose situacijose, vaiko atmintyje išlieka tėvų reakcija. Taip vaikas per pavyzdį mokosi valdyti savo emocijas.
Kaip ugdyti vaiko savarankiškumą ir atsakomybę?
Vaikų įtraukimas į bendrą veiklą - receptas, užtikrinantis santarvę ir tvarką namuose. Kasdieniai namų ruošos darbai, kuriuos tėvai ir vaikai atlieka kartu, padeda kurti ir išlaikyti stiprius tarpusavio santykius. Namų ruošos darbai niekuomet nesibaigia, ypač kai namie yra vaikų. Dažnai ta netvarka atsiranda dar ir iš mūsų mažylių pabandymų susitvarkyti, kai jie iniciatyviai imasi veiksmų kopijuodami tėvus.
Daugelis tėvų vietoj to, kad pasakytų „Mielasis, dabar surink visus žaislus į žaislų dėžę” viską surenka patys. Paprasčiausiai mus aplanko mintis „Bus greičiau viską padaryti pačiam”. Ir tai tiesa. Mes tikrai gebame greičiau tvarkytis, tačiau su tokiu požiūriu galime sau padaryti meškos paslaugą, net atsižvelgus į tai, kad matydamas tėvus nuolat besitvarkančius, vaikas turėtų suprasti, jog tvarka yra būtina.
Kad vaikas suprastų, jog reikia kažko imtis tvarkantis, svarbu jam duoti nurodymus ar paprašyti pagalbos.
Kaip skatinti vaiko savarankiškumą tvarkantis?
- Įtraukite vaiką į darbus: Skatinkite kuo dažniau vaiką įsitraukti į daugumą darbų, kuriuos atliekate. Tai bendradarbiavimo ugdymas.
- Pasitikėkite vaiku: Suteikite jam darbą ar atsakomybę. „Tu gali vienas pats iškrauti indus iš indaplovės”.
- Leiskite pasirinkti: Įtraukdami į darbus, leiskite vaikui pasirinkti: pasirinkimas gali būti iš kelių darbų, ar tiesiog iš kelių priemonių, reikalingų darbui atlikti. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimo savimi jausmą.
- Parodykite pavyzdį ir paaiškinkite: Parodykite vaikui pavyzdį. Paaiškinkite, kaip atlikti veiksmus.
- Padrąsinkite: Padrąsinkite už veiklumą. „Tau puikiai sekasi tvarkytis”. Padrąsinkite ypač tada, kai kas nors nesiseka „Visai nedaug beliko”.
- Būkite kantrūs ir venkite skubėti: Kantriai stebėkite, neskubėkite įsikišti, pamatę klaidas ar vaiko patiriamus sunkumus, venkite viską padaryti už vaiką. Priimkite klaidas. Kritiką pakeiskite pamokymu ir pagalba.
- Parodykite, kad vaiko pagalba svarbi ir naudinga.
- Pagirkite konkrečiai: Pasakykite, kad džiaugiatės vaiko elgesiu „Man patinka, kaip tu susitvarkei savo kambarį”. Įvardinkite konkrečiai už ką giriate.
- Apdovanokite: Apdovanokite vaiką jam svarbiais dalykais už atliktus darbus. Žadėdami apdovanojimus, aptarkite sąlygas su žodeliu „kai”. „Kai susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”.
- Būkite žaismingi: Įtraukite vaikus į darbus žaismingai. Suorganizuokite varžybas „Kas greičiau nuneš šiukšles į šiukšlių dėžę?”.
- Nustatykite tvarkos taisykles: Taisyklės turi būti aiškios, būtina aptarti: Kas? Kur? Kaip? Kada? Paskirstykite vaikams atsakomybes, priskirdami jiems nuolatinius darbus pagal jų galimybes.
- Darbų loterija: Tai žaismingas būdas pasiskirstyti darbais, kurio metu reikia traukti surašytus lapeliuose darbus iš „darbų indo”.
- Parodykite supratimą: Atspindėkite vaiko jausmus. „Suprantu, kad dabar tau nėra nuotaikos valyti grindų, nors ir tavo eilė.”
- Parodykite nesitvarkymo pasekmes: Natūralias ir logines. „Sunku rasti raudonąją mašinėlę, kai nesudedi žaislų į jiems skirtą dėžę”, „Tavo meškiukas sulijo, nes palikai lauke”.
Vaiko tvarkymosi įgūdžių ugdymas yra tėvų ir vaikų bendravimo dalis. Netvarka turėtų būti suvokiama kaip galimybė dar vienai vertingai pamokai - tai bendravimo situacija, kuomet galime sustiprinti tarpusavio ryšį, užuot konfliktavę. Tereikia mažumėlę pasistengti.
Kaip tinkamai giriamas vaikas?
Tėvai dažnai mano, kad pagyrimas sustiprins vaiko savivertę, tačiau tai gali paveikti ir visai kitaip. „Kažin ar mažų vaikų savivertę sustiprins perdėtos liaupsės. Veikiau atvirkščiai - jam kils abejonių. Vaikai suvokia, kas yra perdėta ir dauguma jų nevertins suaugusiojo, kuris nuolat giria, žodžių. Šis asmuo jam atrodys tiesiog nepatikimas ir negalintis jo palaikyti“, - aiškina profesorė Lilian Katz.
„Prisižiūrėję apie savivertę kalbančių guru mes tikime, kad galime padėti vaikui savivertę ant lėkštutės - per savo žodžius ir ypač pagyrimus. Ir mes galvojame, kad būsime geri tėvai, jei vis stiprinsime vaiko savivertę. Tačiau pasaulis taip neveikia“, - jai pritaria Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Carol Dweck.
Vadinti šauniausiais, geriausiais, nuostabiausiais ir panašiais aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais yra rizikinga. Nors tėvai mano, kad girdami jie stiprina vaiko savivertę, jie kaip tik ją sumenkina. Jau ir mokslininkų tyrimai rodo, kad perdėtos pagyros iš tiesų žeidžia vaikus - jie tampa mažiau pasitikintys savimi ir nenori išmėginti naujų dalykų. Dar blogiau, kad tai atžalas gali paversti nuolatiniais pagyrimų kaulytojais.
Ne geresnis už kitus, bet unikalus - tą išgirsti vaikai nori labiau už viską pasaulyje. Argi malonu būti lyginamai su kitais, net jei mama ir tėtis iškelia virš visų? Kas iš to, jei išgirsi: „Esi pats geriausias žaidėjas ir jiems pasisekė, kad tave turi“? Juk tokie palyginimai visada duoda suprasti, kad esi vertinamas pagal tai, kaip sekasi aplinkiniams, o ne esi priimtas tiesiog savaime. O jei tuo patikėsi, imsi žiūrėti į kitus ne kaip į draugus, bet kaip į konkurentus.
Kaip pabrėžti vaiko unikalumą?
- Atidžiai stebėkite, ką daro vaikas ir įvardinkite konkrečius faktus, kas jį skiria nuo kitų: „Aš matau tokį laimingą veidą tavo piešinyje“ arba „Aš matau, kad rašydamas naudoji labai daug būdvardžių“.
- Vėl ir vėl patikinkite, kad vaikui nereikia galvoti taip, kaip galvojate jūs: „Tai mano pats mėgstamiausias filmas, tačiau viskas gerai, jei tau jis nepatinka. Mes galime turėti skirtingas nuomones“.
- Pabrėžkite, kad kitoniškumas vaiką paverčia unikaliu: „Ta žalia suknelė labai dera su tavo oranžiniais plaukais“.
- Kalbėkite taip, kad vaikui būtų visiškai aišku, kad mylite tokį, koks jis yra: „Tu esi toks vienintelis visame pasaulyje ir man taip pasisekė, kad tave turiu“.
„Mes turime atpažinti vaiko pastangas peržengti savo ribas ir sunkų darbą siekiant tikslo. Prisiminkite, kad svarbus yra procesas, o ne galutinis produktas“, - tvirtina psichologas, mokslininkas ir knygos „Tėvystė be baimės“ dr. Paul J. Donahue.
„Tu praleidai labai daug laiko piešdamas ir tam reikėjo labai daug kantrybės“. Taip ir vaikus mokysite pastebėti savo pastangas ir jas tinkamai įvertinti.
Atpažinkite vaiko pastangas
- Susiekite tobulėjimą su pastangomis: „Tavo metimai tapo daug geresni šiais metais. Akivaizdu, kad praktika davė rezultatą“.
- Atpažinkite pastangas net tada, kai jos nesėkmingos: „Aš laiminga, kad pamėginai, nors šįkart ir nepavyko“.
- Kalbėkite apie kelionę: „Anksčiau tu taip nemėgai rašyti... Prisimeni, kaip tau dėl to net skaudėdavo galvą, o štai dabar jauti tokį įkvėpimą kurdamas eilėraščius“.
- Pastebėkite, kiek laiko vaikas skyrė užduočiai: „Tu visą valandą sėdėjai ir piešei, oho“, „Šiam moksliniam projektui įgyvendinti tu skyrei ištisas dienas. Ir šis sunkus darbas yra tikrasis įvertinimas, gavai prizą ar ne“.
- Dar labai svarbu, kad skatintumėte juos tada, kai jie dirba, o ne tada, kai kūrinys jau pabaigtas. Puiku pagirti vaiką už jo susikaupimą: „O, kaip tu susikaupęs ir įsitraukęs į žaidimą“.
Jums taip pat reikia laiko ir pastangų, kad įprastumėte taip su vaikais kalbėtis. Tačiau tai atsipirks - tie, kurie giria vaikų įsitraukimą ir pastangas, o ne patį rezultatą, padeda vaikams ne tik sėkmingiau kurti, bet ir pasitikėti savimi.
Tėvų ir vaikų santykiai: vaikų poreikiai ir norai
Psichologė E. Ramanauskaitė, knygos „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ autorė, dalijasi savo filosofija - trijų poreikių teorija. Pasak specialistės, svarbiausia - labai aiškiai atskirti vaikų norus ir poreikius. Vaikų norai (pavyzdžiui, žaidimai ar saldainiai) dažnai tik maskuoja gilesnes problemas.
„Tėvai dažnai nori suprasti, kaip konkrečiai elgtis. Kartais jie netgi klausia, o kaip konkrečiai apkabinti vaiką? Būtent dėl to rašiau knygą, kurioje būtų praktinių patarimų. Noriu, kad suaugusieji rastų atsakymą, kaip konkrečiai vaikui suteikti saugumo ir laisvės jausmą bei stiprinti jo savigarbą“, - sako psichologė.
Vis dažniau tenka spręsti su dėmesio koncentracija, savitvarda, elgesio kontrole ar bendravimu susijusias problemas. Šiandien vis dažniau šios problemos kyla ne tik dėl sunkių gyvenimo patirčių ar išgyvenimų, bet ir dėl to, kad vaikai nesveikai maitinasi, per daug naudojasi įvairiais ekranais, per mažai juda ir yra apsupti gausybės žaislų ir pramogų.
Tenkindami vaikų norus tėvai dažnai apsigauna, nes trumpalaikiai norai ir nudžiugimai maskuoja rimtas problemas, tarkim, didžiulį stresą, nepasitikėjimą savimi ir pan. Skanus maistas ar kasdienės pramogos tik nustumia problemą tolyn, bet ateity ji gali išsprogti kur kas skausmingiau - vaikas gali nusivilti savimi ar net prarasti gyvenimo prasmę.
Svarbiausias kiekvieno žmogaus, ne tik vaiko, giluminis tikslas - patenkinti savo poreikius. Per dvidešimt darbo metų E. Ramanauskaitė išsigrynino savitą bendravimo su vaikais ir jų ugdymo filosofiją - trijų poreikių teoriją. Esminiai vaikų poreikiai - saugumas, laisvė ir savigarba.
Tėvai dažnai nori suprasti, kaip konkrečiai elgtis: kaip rodyti vaikui dėmesį, suteikti jam saugumo jausmą ar net išreikšti meilę. Kartais jie netgi klausia, o kaip konkrečiai apkabinti vaiką? Būtent dėl to rašė knygą, kurioje būtų ir praktinių patarimų. Nori, kad tėvai rastų atsakymą, kaip konkrečiai vaikui suteikti saugumo ir laisvės jausmą bei stiprinti jo savigarbą.
Kaip padėti vaikui atpažinti nuovargį ir jį pašalinti?
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardyti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“
Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti.
Kaip atitraukti vaikus nuo ekranų?
Šiandien vaikai daug laiko praleidžia prie ekranų, tad dažnai tėvai susiduria su iššūkiais, kaip vaikus atitraukti nuo jų. Kartais tenka griebtis ir drastiškų priemonių - riboti laiką ar drausti, o tai tikrai nepagerina santykių. Kaip išlaikyti šaltą protą?
Pirmiausia, turėtume ramiau priimti audringas vaikų emocijas ir neteisti savęs, kai vaikas kaltina, kad jam nieko neleidžiate, suabejoja tėvų meile arba kitaip bado į skaudžias tėvų žaizdas. Dažnai tėvai, gelbėdami vaikus iš nemalonių emocijų ar net patys gelbėdamiesi iš jų, pasiduoda ir nuolaidžiauja.
Tad pirmas žingsnis poreikių kalboje - tinkamai reaguoti į vaiko emocijas ir sutaikyti juos su tuo, kas neišvengiama. Vaikams derėtų argumentuoti, kodėl svarbu laikytis ribų ar susitarimo. Jeigu negalime argumentuotai paaiškinti svarbių dalykų, gal išties ir patys aklai laikomės kažkokių taisyklių, nesuprantame, kam to reikia.
Tarkim, „programuokite“ sveikesnį vaikų požiūrį į gyvenimą ir paaiškinkite, kad žaisdami aktyvesnius žaidimus, o ne leisdami laiką ekranuose, jie bus žvalesni, kūrybiškesni, jausis geriau, atsiras naujų pomėgių.
Siūlau išbandyti vieną pagarbų telefono paėmimo būdą. Pasibaigus ekranams skirtam laikui, galite atkišti vaikui dėžutę, tarsi tokį seifą, į kurį vaikas pats turi įdėti telefoną. Nors ir niurzgėdamas, jis turės atlikti savarankišką veiksmą. Taip tėvai gerbia vaiko laisvę.
Išdrįskite kreiptis pagalbos į profesionalus. Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams, jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą.
