Antanas Šurna (g. 1940 m. kovo 27 d. Kaune - m. 2014 m. gegužės 19 d. Vilniuje) - tai vienas ryškiausių Lietuvos aktorių, palikęs gilų ir neištryniamą pėdsaką šalies kultūros istorijoje. Jo talentas, universalumas ir artistiškumas žavėjo žiūrovus tiek scenoje, tiek didžiajame ekrane. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo gyvenimo ir kūrybos kelią, svarbiausius vaidmenis ir aktoriaus palikimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjeros pradžia
Antanas Šurna gimė 1940 m. kovo 27 d. Kaune. Jau nuo jaunų dienų jautė potraukį menams. 1962 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Karjeros pradžioje, 1963-1964 m., vaidino Kauno dramos teatre, o 1964-1965 m. - Šiaulių dramos teatre. Nuo 1965 m. tapo Jaunimo teatro aktoriumi, kur praleido didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo ir tapo vienu iš svarbiausių jo kolektyvo narių. 1992-1997 m. A. Šurna ėjo Jaunimo teatro vadovo pareigas.
Aktoriaus karjera prasidėjo kine 1963 m., kuomet jis debiutavo jauno Rimšos vaidmeniu Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“. Šis debiutas žymėjo jo kelio pradžią į didįjį kiną.
Kūrybinis kelias ir svarbiausi vaidmenys
A. Šurna yra sukūręs daugybę įsimintinų vaidmenų teatre ir kine, demonstruodamas savo aktorinį universalumą ir gebėjimą įkūnyti pačius įvairiausius personažus.
Vaidmenys kine
Aktorius vaidino daugybėje garsių Lietuvos režisierių filmų. Tarp ryškiausių jo darbų kine yra:
- Rimšos (jaunojo) vaidmuo filme „Vienos dienos kronika“ (1963, rež. V. Žalakevičius).
- Vienuolio vaidmuo filme „Vyrų vasara“ (1970, rež. M. Giedrys).
- Giedraičio vaidmuo filme „Žaizdos žemės mūsų“ (1971, rež. M. Giedrys).
- Herkus Mantas filme „Herkus Mantas“ (1972, rež. M. Giedrys). Už šį vaidmenį aktorius buvo apdovanotas LTSR valstybine premija 1973 m.
- Stepono vaidmuo filme „Perskeltas dangus“ (1974, rež. M. Giedrys).
- Liukos tėvo vaidmuo filme „Riešutų duona“ (1977, rež. A. Žebriūnas). Tai buvo pirmoji lietuviška tragikomedija, kurią pamatė net 16,2 mln. žmonių.
- Leono vaidmuo filme „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979, rež. H. Šablevičius).
- Tėvo vaidmuo filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983, rež. A. Puipa).
- Snegirovo vaidmuo filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011, rež. Donatas Ulvydas).
A. Šurna taip pat aktyviai dalyvavo televizijos projektuose, vaidindamas serialuose, tokiuose kaip:
- Antano Šepučio vaidmuo seriale „Giminės“ (1993-1997), „Atžalos“ (1998-2000), „Giminės. Po dvidešimt metų“ (2011, rež. Saulius Vosylius).
- Kordušo vaidmuo filme „Benjaminas Kordušas“ (1986, rež. V. Bačiulis).
- Rotmistro vaidmuo filme „Tėvas“ (1990, rež. V. Bačiulis).
- Krūšnos vaidmuo filme „Valdovas“ (1987, rež. B. Morkevičius).
Vaidmenys teatre
Nors tekstas daugiausia koncentruojasi į kino vaidmenis, svarbu paminėti, kad Antanas Šurna buvo ir nepaprastai talentingas teatro aktorius. Jo darbai Jaunimo teatre paliko gilų įspūdį žiūrovams ir kolegoms. Kai kurie žinomi jo teatro vaidmenys:
- 1966 m. - V. Šekspyras „ROMEO IR DŽULJETA“
- 1967 m. - Ž. Anujaus „ŽANA“ (Vyturys)
- 1967 m. - D. Osborno „ATSIGRĘŽK RŪSTYBĖJE“
- 1968 m. - J. Švarco „DRAKONAS“
- 1968 m. - T. Viljamso „STIKLINIS ŽVĖRYNAS“
- 1971 m. - A. Čechovo „TRYS SESRYS“
- 1974 m. - B. Vasiljevo „O AUŠROS ČIA TYKIOS…“
A. Šurna dirbo su daugybe žymių Lietuvos teatro ir kino režisierių, tarp jų V. Čibiras, D. Tamulevičiūtė, E. Nekrošius, I. Bučienė, I. Jonynas, J. Vaitkus, V. Žalakevičius, A. Žebriūnas, H. Šablevičius, A. Puipa.
Asmeninis gyvenimas ir požiūris į visuomenę
Antano Šurnos asmeninis gyvenimas nebuvo lengvas. Aktorius buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona Idalija Krikščiūnaite susilaukė sūnaus, kuris anksti mirė nuo leukemijos. Vėliau vedė aktorę Ireną Kriauzaitę, su kuria išgyveno ketvirtį amžiaus ir susilaukė sūnaus Sauliaus Pauliaus. Skyrybos buvo skausmingos, aktorių ištiko širdies smūgis. Gydydamasis reabilitacijos centre, jis sutiko savo trečiąją žmoną, gydytoją Birutę, kurią vadino iš dangaus siųstu angelu sargu.
Aktorius giliai išgyveno dėl tautiečių emigracijos masto ir to, kas vyko Lietuvoje. Jis nerimavo dėl jaunimo išvykimo, tautos genetinio fondo nykimo ir nepasitikėjo politiniu Lietuvos gyvenimu, kritikuodamas populizmą ir korupciją. Jo žodžiais, „kol šitie perdylos neišmirs, tarp jų ir aš, niekas nepasikeis“.
A. Šurna taip pat domėjosi dvasiniais dalykais, joga, budizmu, netradiciniais gydymo metodais. Po sūnaus mirties iš naujo atrado tikėjimą, nors vėliau tapo kritiškesnis Bažnyčios hierarchų sprendimams.
Atsiminimai ir palikimas
Antanas Šurna mirė 2014 m. gegužės 19 d. Vilniuje, sulaukęs 74 metų. Jo išėjimas buvo didelė netektis Lietuvos kultūrai. Buvusi žmona Irena Kriauzaitė prisimena jį kaip didį aktorių ir puikų mokytoją, kurio žodžiai buvo talpūs ir vertingi. Kolega Saulius Sipaitis jį apibūdina kaip šviesų žmogų, kurį palygina su jūreiviu, drąsiai plaukiančiu pirmyn.
Apie Antaną Šurną sukurtas dokumentinis filmas „Sinopsis be pabaigos“. Už savo kūrybinius pasiekimus aktorius buvo apdovanotas LSSR valstybine premija (1973 m.) ir Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2000 m.). Jo vaidmenys tebėra gyvi žiūrovų atmintyje ir liudija apie jo neeilinį talentą bei indėlį į Lietuvos meną.
