Vaikystė, kaip ir žiema, greitai praeina. Leiskime vaikams dūkti ir patys prisidėkime prie šėlionių! Taigi, ką daryti, kad žiemą nebūtų nuobodu ir būtų, ką prisiminti? Vaikas privalo: sužinoti, kas bus, jei liežuviu prisilies prie geležinių sūpuoklių. Greičiausiai tai neatmuš jo noro viską patyrinėti liežuviu ir paragauti. Neatmetama galimybė, jog vaikas tai pakartos dar 2-3 kartus, kad įtvirtintų žinias apie vandenį ir šaltį. Taip, taip, 4 kartą!
Besmegenio lipdymas ir mėtymasis sniego gniūžtėmis - tai tik dalis iš privalomosios slaptosios vaikų žiemos žaidynių (ne olimpinių) programos. Susikauti su kiemo vaikais sniego gniūžtėmis. Net jei pataikys į kaktą (jis ar jam), vis tiek pasaulis nesugrius. Sniego karas - pats nekalčiausias žiemos žaidimas. Padaryti su visa šeima sniego angelus. Įtraukti kuo daugiau žmonių, kad šie atsigulę ant sniego mojuotų rankomis ir kojomis. O kur dar pastangos gražiai atsistoti ir nesugadinti kūrinio...
Sugadinti nepriekaištingą kombinezonų gamintojų reputaciją ir grįžti namo su didžiule skyle kombinezono sėdynėje. Pamesti 3 poras pirštinių, 2 šalikus, nutraukti kepurės raštelius. Išvilioti visą šeimą į lauką lipdyti besmegenio. Po 10-ties minučių atsisakyti idėjos nulipdyti visą besmegenių šeimyną.
Prognozuojamu plikledžiu džiaugtis taip, lyg rytoj būtų paskelbę šokoladinių saldainių lietų. Kai mama vis prašys tėčio nupiešti ir išnešti eglutę, palaikyti vyriškąją šeimos pusę šūkiu: „Niekada ir nė už ką!“
Sučiulpti porą varveklių. Gal netgi susirgti angina, tačiau padaryti išvadą: varveklius, kaip ir šokoladą, geriau krimsti vienumoje, kai niekas nemato. Iškaulyti iš tėvų paskutinės mados rogutes, tačiau visai netikėtai atrasti, kad skrieti nuo kalno ant kartono lakšto ar celofano gabalo yra nepalyginamai geriau ir smagiau. Bet užtat koks malonumas dovanoti! Tempti rogutes per asfaltą ir nekreipti dėmesio, kaip džeržgia ne tik geležis, bet ir tėvų dantys.
Papuošti langą spalvotomis karpytomis snaigėmis. Kad jos džiugintų ilgiau, priklijuoti superklijais. Ant autobuso apšalusio lango palikti pėdutę, padarytą iš rankų antspaudo. Laižyti lango stiklą ir svajingai žvelgti į sūpuokles, pasižadant pasiduoti pagundai pakartoti liežuvio ir geležies eksperimentą.
Prisižiūrėjus televizoriaus, ruoštis šokėjo ant ledo karjerai. Pačiūžas išbandyti čia pat, ant namų parketo. Suplanuotų tėvų atostogų į šiltus kraštus išvakarėse staiga susirgti ir leisti jiems suprasti, kad šiemet palmių nebus, tik baltas (pilkas) lietuviškas sniegas.
Vilnonį megztinį vilktis taip nenoriai, lyg jis būtų išteptas mėšlu. Išmokti išraiškingai atsisakyti ir atmesti dvigubas kelnes, kumštines pirštines ir visokius golfus. Kaip galima normaliai judėti, kai atrodai lyg sniego žmogus!
Pasnigo? Besmegenio lipdymas ir mėtymasis sniego gniūžtėmis - tai tik dalis iš privalomosios slaptosios vaikų žiemos žaidynių (ne olimpinių) programos. Jaunos mamos, perskaičiusios šį sąrašą, galbūt susiims už galvos ir dejuos, kad tai nesąmonė, iškrypimas ir vaiko nepriežiūra, akiplėšiškumas. Tačiau bent kiek įžūlesni ir savarankiškesni vaikai yra praėję šiuos žiemos universitetus, sustiprinę savo imunitetą sukrimstų varveklių skaičiumi bei nulaižytų nuo pirštinių snieguolių kiekiu.
Vaikų piešiniai - tai ne tik kūrybinis procesas, bet ir svarbus būdas pažinti vaiko vidinį pasaulį, jo emocijas, baimes ir džiaugsmus. Piešimas lavina vaiko fantaziją, vaizduotę, smulkiąją motoriką, akių-rankos koordinaciją, savęs suvokimą ir kontrolę, dėmesio sutelkimą, kalbos raidą.
Pedagogė R. Juknevičienė pabrėžia, kad piešimo mokoma sistemingai ir nuosekliai, nuo paprasto prie sudėtingo, atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnį ir jo mąstymo ypatumus. Nuo ikimokyklinio amžiaus reikėtų skirti dėmesį piešimo pagrindų mokymui, o vėliau, mokiniui bręstant, pereiti prie sudėtingesnių formų ir technikų.
Vaikų piešinių interpretacija gali suteikti daug informacijos apie jų vidinę būseną. Popieriaus lapo dydis, linijų pobūdis, spalvų pasirinkimas, figūrų dydis ir jų išsidėstymas piešinyje - visa tai gali atskleisti vaiko savijautą, jo santykius su šeimos nariais, baimes ar pasitikėjimą savimi.
Pavyzdžiui, tamsios spalvos piešinyje gali reikšti nerimą ar baimę, o ryškios ir džiaugsmingos - laimę ir pasitikėjimą. Figūrų dydis šeimos piešinyje atspindi vaiko suvokiamą svarbą kiekvienam šeimos nariui. Jei vaikas piešia save didesnį už kitus, tai gali reikšti, kad jis laiko save svarbiausiu šeimos nariu.
Vaiko piešinių analizė - tai ne tik specialistų, bet ir tėvų galimybė geriau pažinti savo atžalas. Svarbu ne vertinti piešinį, o stengtis suprasti, ką vaikas norėjo juo pasakyti. Pokalbis apie piešinį, klausimai apie veikėjus, jų jausmus ir veiksmus padeda vaikui išreikšti save ir leidžia tėvams geriau suprasti jo vidinį pasaulį.
Karantino metu piešimas tampa puikia papildoma veikla namuose. Jis ne tik padeda vaikams lavinti kūrybiškumą, bet ir gali būti puikus nusiraminimo būdas, padedantis išreikšti susikaupusias emocijas. Net ir neturint ypatingų gabumų, svarbu skatinti vaikus piešti, nes tai yra viena iš ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų.
DNGB „Rytas - Šalna“ bendrija suorganizavo piešinių konkursą tema „Kaip aš praleidau žiemos atostogas“, kurio metu vaikai galėjo ne tik parodyti savo meninius gebėjimus, bet ir išspręsti žiemos tematikos mįsles. Šis konkursas parodė, kad vaikai yra gabūs, talentingi ir sumanūs.
Vaikų piešinių tema gali būti labai įvairi. Jie piešia tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Tai gali būti mėgstami knygų ar filmų herojai, gyvūnai, gamtos vaizdai, šeimos nariai. Kiekvienas piešinys yra unikalus ir atspindi vaiko individualumą.
Piešimas pirštais, piešimas ant sienų, akmenų, piešimas su antspaudais - tai tik keletas idėjų, kaip paversti piešimą dar smagesniu užsiėmimu. Svarbu, kad piešimas teiktų vaikui džiaugsmą ir padėtų jam atsiskleisti.
Menas, kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Dailės terapija padeda vaikams išreikšti save, geriau suvokti savo jausmus ir patirtis, o tėvams - geriau pažinti savo vaikus.
Prisiminkime, kad vaiko piešinys - tai ne tik estetinis kūrinys, bet ir jo minčių, jausmų, svajonių atspindys. Todėl svarbu ne tik žavėtis piešiniu, bet ir stengtis suprasti jo prasmę, kalbėtis su vaiku apie jo kūrybą. Tai padės ugdyti vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir leis jam jaustis suprastu.
Dizaino studijos "Kukutis" vaikų darbų paroda "Žiemos pasaka" 2020
Vaikų piešinių analizė gali būti sudėtingas procesas, tačiau susipažinti su pagrindiniais principais ir pabandyti pažvelgti giliau gali kiekvienas. Svarbu nepamiršti, kad piešinys - tai tik vienas iš informacijos šaltinių, ir bet kokios išvados turėtų būti daromos atsargiai, atsižvelgiant į kontekstą ir kitus vaiko elgesio aspektus.
