Šokiruojanti tiesa apie kompiuterinių žaidimų poveikį vaikams: ar tai naudinga ar žalinga?

Kompiuteriniai žaidimai jau seniai tapo populiaria laisvalaikio praleidimo forma tiek vaikams, tiek suaugusiems. D. Britanijoje maždaug trys ketvirtadaliai gyventojų iki 18 metų amžiaus žaidžia kompiuterinius žaidimus bent kartą per dieną. Tačiau šis reiškinys kelia susirūpinimą tėvams ir specialistams dėl galimo neigiamo poveikio vaikų elgesiui ir psichologinei raidai. Šiame straipsnyje apžvelgiama esama tyrimų medžiaga, siekiant išsiaiškinti ryšį tarp kompiuterinių žaidimų ir vaikų elgesio problemų, taip pat aptariami galimi teigiami ir neigiami aspektai.

Kompiuterinių žaidimų paplitimas ir statistika

Pagal 2010-2011 metų JAV statistikos duomenis, vidutinis kompiuterinių žaidimų žaidėjo amžius yra 34 metai. Didžiausią žaidėjų dalį sudaro 18-49 metų asmenys, o vidutinė žaidėjo patirtis siekia 12 metų. Vakarų Europoje ir JAV mergaitės kompiuterinius žaidimus žaidžia vidutiniškai po 5-6 valandas per savaitę, o berniukai tam skiria du kartus daugiau laiko - po 13 valandų per savaitę. Net 2-5 metų vaikai kasdien žaisdami paprastus ar vidutinio sudėtingumo žaidimus praleidžia apie 28 minutes.

Lietuvoje taip pat pastebimas didelis susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais. Daugiau nei pusė 18-25 metų jaunuolių savo laisvalaikį paįvairina kompiuteriniais žaidimais. Penktadalį žaidėjų sudaro suaugusieji nuo 36 iki 64 metų. Net 7 proc. žaidėjų yra vyresnio amžiaus žmonės (nuo 64 metų), kurie domisi naujomis technologijomis.

„Spinter“ atliktos „Taškius“ inicijuotos apklausos „Ką laisvalaikiu labiausiai mėgsta veikti pradinukai?“ duomenys rodo, kad 47,5 proc. suaugusiųjų mano, jog vaikams labiausiai patinka žaisti žaidimus telefone, kompiuteryje ar planšetėje; 3,1 proc. - skaityti knygas; 22,8 proc. - bendrauti su draugais; 12,5 proc. - bendrauti su tėvais ir šeima; 11,7 proc. - žaisti kieme.

Mokslo ir menų mokyklos „Taškiaus“ pagrindinio ugdymo vadovė L. Sergejevienė skatina tėvus stebėti vaikus ir atkreipti dėmesį į ženklus, rodančius, jog atžala per daug laiko skiria kompiuteriniams žaidimams. Vaikui pradeda nekontroliuoti situacijos: viršija žaidimams skiriamą laiką, žaidžia intensyviau reikšdamas stiprias emocijas, žaidžia dažniau nei buvo sutarta, bando žaisti pasislėpęs, t.y. žaidimas tampa svarbiausia gyvenimo dalimi. Vaikas po žaidimo būna prastos nuotaikos, apatiškas, niekas jo nedomina. Jis apie nieką realybėje nesvajoja, o gyvena tik kompiuterinių fantazijų šalyje. Vaikas jaučiasi išsekęs, pavargęs, mieguistas. Vaikas geba puikiai orientuotis virtualioje erdvėje, tačiau atsidūręs tikrovėje neretai sutrinka. Vaikas tapo paviršutiniškas, išsiblaškęs, nervingas. Jam sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį. Vaikas tapo uždaresnis, atsiskyręs, sunkiai bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Atsiranda primityvus polinkis į smurtą, agresiją. Vaikas nesuvokia tokio elgesio padarinių.

Lina Sergejevienė nesistebi, kad vaikai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau ji atkreipia dėmesį ir į kitą medalio pusę - vaikai laiką leidžia prie ekranų, nes tiesiog nemoka kitaip leisti laisvalaikio. Jei tėvai nežino, ką veikti kartu su vaikais, nemoka su jais būti ir tiesiog įduoda į rankas telefonus, planšetes, kompiuterius, tai aišku, kad vaikai su jais ir žaidž. Juk nieko kito su šia įranga jie veikti nemoka. Lyginant su vyresniąja karta, vaikai technologijų nebijo, bet jei suaugusieji nemoko, kaip naudotis kompiuteriu, vaikai geba tik žaisti.

„Vaikai labiau mėgsta bendrauti nei žaisti kompiuterinius žaidimus. O tie, kurie bendravimo stokoja tikrovėje, jo fantazuodami ieško virtualiame pasaulyje. Beje, geriausi žaidimai vaikams yra tie, kuriuose jie kartu su kitais kažką veikia. Tai lyg sintetinis bendravimo pakaitalas“, - paaiškina L. Sergejevienė.

Teigiamas kompiuterinių žaidimų poveikis

Viskonsino psichologė C. Shawn Green teigia, kad vaizdo žaidimai keičia mūsų smegenis, panašiai kaip mokymasis skaityti, groti pianinu ar mokytis kitos kalbos. Sutelkto dėmesio bei žaidžiant išsiskiriančių mediatorių derinys stiprina nervų sistemoje vykstančius procesus, ryšius tarp neuronų.

Daugelyje vaizdo žaidimų tam, kad juos laimėtum, reikia intensyviai mąstyti, ieškoti logiškų sprendimų, greitai reaguoti į susidariusią situaciją. Žaidžiant kompiuterinius žaidimus su vadinamosiomis konsolėmis, gerėja motorika, koordinacija, lavėja smegenų geba apdoroti informaciją iš skirtingų šaltinių, tobulėja žmogaus pastabumas detalėms.

Šiuolaikiniame pasaulyje aktualu tai, kad žaidžiant lavinami planavimo, išteklių valdymo įgūdžiai. Strateginiai žaidimai išmoko taktikos, lankstumo, gebėjimo efektyviai reaguoti į greitai besikeičiančią situaciją. Realistiški veiksmo žaidimai išmoko analizuoti, įvertinti situaciją, greitai priimti sprendimą. Ročesterio universiteto (Niujorkas) bendruomenė iškėlė prielaidą, kad stresinės situacijos ir įvykiai veiksmo žaidimuose (pavyzdžiui, mūšiai, priešo atakos) išmoko žmogų kovoti su nenumatytomis stresinėmis situacijomis ir realiame gyvenime. Tame pačiame universitete nustatyta, kad žmonės, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus, gali priimti sprendimus 25 proc. greičiau tuo pat metu neprarasdami kruopštumo ir atidumo.

Žaidžiant lavėja skaitymo ir net matematiniai įgūdžiai. Žaidėjai priversti kruopščiai sekti instrukcijas, išskirti ir apdoroti jiems reikalingą informaciją iš žaidimo teksto. Matematiniai įgūdžiai svarbūs norint laimėti žaidimus, kurių eiga priklauso ir nuo išteklių valdymo, taip pat galvosūkių pobūdžio žaidimuose. Socialiniai žaidėjo įgūdžiai, jei jis žaidimui neskiria kone viso laisvo laiko, taip pat neturėtų nukentėti. Priešingai, šiuo metu rinkoje apstu žaidimų, sujungiančių žaidėjus iš viso pasaulio. Jie priversti bendrauti ir bendradarbiauti, kooperuotis tarpusavyje, ieškoti sprendimų. Galime teigti, jog tokiu būdu keliamas ir tolerancijos vienas kitam lygis. Bendradarbiavimo ir komandinės dvasios savybės vėliau panaudojamos ir realiame gyvenime.

Vaizdo žaidimai gali padėti mokytis strateginio mąstymo, kūrybingumo, bendradarbiavimo bei inovatyvaus mąstymo. Studija teigia, jog įgūdžiai, išmokti jauno amžiaus žaidžiant žaidimus, išlieka su mumis iki pat gyvenimo pabaigos. Žaidžia, nes nežino ką veikti.

Priešingai nei manyta iki šiol, vaizdo žaidimai neretai padeda šalinti stresą, nuovargį, numalšina pyktį, įtampos sukeltą spaudimą galvoje. Viskas tik todėl, kad susitelkus į tikslą, vykdant užduotis, trumpam pamirštamas aplinkinis pasaulis, rūpesčiai mokykloje, darbe, atsipalaiduoja nervų sistema. Tai aktualu tiems žmonėms, kurie neigiamų emocijų negali arba nemėgsta išlieti sportuodami.

Vaizdo žaidimai padeda kompleksuotiems, savimi nepasitikintiems žmonėms pelnyti daugiau pasitikėjimo. Įveikiant užduotis, įgyjant daugiau įgūdžių, kopiant į aukštesnius žaidimo lygmenis, kyla savivertė. Ne taip jautriai reaguojama į nesėkmes tiek virtualiame, tiek realiame gyvenime.

Kuriami ne tik su kovomis, ginklais susiję, bet ir pažangūs edukaciniai žaidimai. Pastarieji gali išmokyti vaikus sveikos mitybos, padeda senjorams išlaikyti emocinį stabilumą ir gerinti smegenų funkcijas, supažindina žmogų su klimato kaitos ar oro užterštumo problemomis ir t.t. Bostono vaikų ligoninėje taikoma vaizdo žaidimų terapija, kurios metu pykčio problemų turintys vaikai mokomi suvaldyti savo emocijas.

Tarptautinis tyrimas meta iššūkį plačiai paplitusiam įsitikinimui apie neigiamą kompiuterinių žaidimų poveikį. Mokslininkų komanda iš Nyderlandų, Vokietijos ir Švedijos nustatė, kad vaikai, kurie žaidė kompiuterinius žaidimus ilgiau nei vidutiniškai, per dvejus metus pasižymėjo šiek tiek spartesniu intelekto augimu. Priešingai, televizijos žiūrėjimas ar socialinių tinklų naudojimas neturėjo nei teigiamo, nei neigiamo poveikio jų kognityviniams gebėjimams.

Mokslininkai išanalizavo 9855 JAV vaikų (9-10 metų amžiaus) ekranų naudojimo įpročius. Vidutiniškai jie kasdien 2,5 valandos žiūrėjo vaizdo įrašus, 1 valandą žaidė kompiuterinius žaidimus ir apie pusvalandį bendravo internetu. Po dvejų metų paaiškėjo, kad tie, kurie žaidė žaidimus daugiau nei vidutiniškai, pademonstravo intelekto koeficientą (IQ) taško didesnį augimą - 2,5 IQ - nei bendra vaikų grupė. Šis padidėjimas atsispindėjo skaitymo supratimo, erdvinio mąstymo, atminties, lankstumo ir savikontrolės užduotyse.

Vienas iš tyrimo autorių, Karolinskos instituto (Švedija) neuromokslininkas Torkelis Klingbergas pažymi, kad ekranų laikas apskritai netrukdo vaikų kognityviniam vystymuisi, o kompiuteriniai žaidimai gali netgi paskatinti intelekto augimą. Dvejus metus trukęs tyrimas sustiprina idėją, kad intelektas nėra nekintamas ir gali būti lavinamas, taip pat ir per žaidimus.

L. Sergejevienė atkreipia dėmesį, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti ne tik žala, bet ir nauda. Pastebėta, kad kai kuriuos vaikus kompiuteriniai žaidimai veikia teigiamai, suteikia pasitikėjimo savimi, jie greičiau orientuojasi situacijoje ar erdvėje, mokosi logiškai mąstyti, geba planuoti, greičiau pateikia skirtingus problemos sprendimo būdus, yra savarankiškesni, lengviau bendrauja su bendraamžiais, labiau kontroliuoja savo emocijas, mėgsta lyderiauti, įgyja geresnes anglų kalbos žinias.

Psichologė sako, kad kompiuteriniai žaidimai ne visada žalingi, o kai kurie iš jų gali turėti ir naudos - „Yra nemažai tyrimų, kurie teigia, kad saikingas žaidimas kompiuteriu yra naudingas - gerėja rankų judesių koordinacija, erdvinis suvokimas, orientacija, greitėja reakcija, skatinamas kūrybinis mąstymas.“

Neigiamas kompiuterinių žaidimų poveikis

Kompiuteriniai žaidimai turi ir neigiamą pusę, ypač tuomet, kai užmirštamas saikas. Įrodyti vien žaidimų įtaką padidėjusiam paauglio agresyvumui ganėtinai sunku, nes kompiuterinius žaidimus žaidžia daugybė paauglių, lygiai taip pat, kaip ir daugybė paauglių žiūri televiziją, klausosi trankios muzikos ir daro daugybę kitų kasdieninių dalykų. Socialinė izoliacija įmanoma, jei žaidėjas skiria didžiąją dalį savo laisvo laiko žaidimams ir pamiršta visus kitus egzistuojančius laiko leidimo būdus, tarp jų ir buvimą su draugais. Priklausomybė nuo žaidimų blogina ir mokslo rezultatus. Valandų valandas žaidžiantys vaikai gauna mažesnius pažymius, dažniau konfliktuoja su mokytojais ir kitais vaikais.

Nukentės ir vaiko, paauglio ar suaugusiojo žaidėjo sveikatos būklė. Užkandžiai prie kompiuterio ar greitas maistas pertraukėlių tarp žaidimų metu yra pirmas žingsnis į nutukimą, kaip ir fizinio krūvio stoka. Judėjimo stoka sukelia ir raumenų silpnumą, judėjimo organų ligas. Žaidimams aukojamos miego valandos perauga į nuovargį, mažina emocinį stabilumą. Skundžiamasi dėmesio, koncentracijos stoka, atminties problemomis, pykčio protrūkiais.

L. Sergejevienė akcentuoja, kad kuo vaikai mažesni, tuo labiau kompiuteriniai žaidimai kenkia jų smegenų raidai. Manoma, jog ilgalaikis elektroninių priemonių naudojimas vaikystėje gali būti susijęs su vaikų psichikos sutrikimais. Taigi ikimokyklinio amžiaus vaikams kompiuteriniai žaidimai nerekomenduojami, o pradinukams reiktų kruopščiai parinkti kompiuterinius žaidimus ir griežtai riboti jų žaidimo laiką.

„Atrodytų, kad kompiuteriniai žaidimai padeda vaikams gerinti emocinę savijautą, nes jie tarsi sudaro galimybę rasti tokį pasaulį, kuriame vaikai gali išlieti savo nepasitenkinimą tikrove, pyktį, nusivylimą, neišsipildžiusias svajones. Vaikas jaučiasi visagaliu valdovu, o daromos klaidos nesukelia praradimo jausmo, nes jis žino, kad tai tik žaidimas, ir viską galima pradėti iš naujo, paspaudus stebuklingą kompiuterio mygtuką. Tai žalingai veikia vaiko psichoemocinę būseną bei realaus pasaulio savivoką“, - pabrėžia pagrindinio ugdymo vadovė.

Gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis įspėja, kad šiandienos vaikai ir paaugliai yra gimę skaitmeninių prietaisų apsuptyje, todėl juos kompiuteriniai žaidimai gali pažeisti labiausiai. Tyrimai rodo, kad skaitmeninė priklausomybė gali turėti didelį poveikį besivystančioms smegenims, ypač prefrontalinei smegenų žievei, kuri atsakinga už gebėjimą kontroliuoti impulsus, siekti ilgalaikių tikslų. Vaikams iki dvejų metų išvis nereikėtų patikėti ekranų, nebent tai būtų pokalbiai su artimaisiais. Pokyčiai smegenyse gali turėti įtakos kognityvinei funkcijai, dėmesio ir kalbos apdorojimui, kalbos raidai, dėmesio ir aktyvumo sutrikimui. Vėliau tai gali turėti poveikį ir akademiniams rezultatams.

Anot jo, signalai, kurie galėtų įspėti apie pradėjusią formuotis priklausomybę nuo skaitmeninių prietaisų, yra susijaudinimas, dirglumas, irzlumas, kai negali pasinaudoti skaitmeniniais įrenginiais, sunku ištverti nuobodulį, taip pat susidomėjimo kita veikla, kuri anksčiau teikė džiaugsmą, praradimas. Dar vienas simptomas - apgaudinėjimas ir melas. Radikalesni požymiai, kai priklausomybė jau pažengusi, - asmens higienos nepaisymas: vaikai gali rečiau valytis dantis, praustis, vengti persirengti.

LMU Neuromokslų instituto klinikinis psichologas, skaitmeninės etikos centro ekspertas dr. Julius Burkauskas teigia, kad probleminis interneto naudojimas yra rimta psichinės sveikatos problema pasaulyje, o pasekmės jaučiamos ne tik paties PIN patiriančio asmens gyvenimui, bet ir jo šeimai bei aplinkiniams. Probleminis naudojimas yra tada, kai veikla internete, dažniausiai socialinių tinklų tikrinimas, naršymas, žaidimai, lošimas, apsipirkimas, pasireiškia kaip nevaldomas įprotis, trikdantis svarbias asmens gyvenimo sritis: sveikatą, santykius, mokslus, darbą.

Nemažai tėvų yra šventai įsitikinę, kad kompiuteriniai žaidimai jų vaikams kenkia, ir dėl to sunku ginčytis, jei vaikai priešais ekraną praleidžia valandų valandas. Vis tik laikas nuo laiko pasirodo tyrimų, kurie kalba apie įvairius kompiuterinių žaidimų privalumus. D. Britanijoje maždaug trys ketvirtadaliai gyventojų iki 18 metų amžiaus žaidžia kompiuterinius žaidimus bent kartą per dieną. Sprendžiant iš tyrimo rezultatų, didžiausią naudą gauna tie, kurie prie žaidimų praleidžia nemažiau vienos valandos. Neigiamas žaidimų poveikis buvo aptiktas pas tuos, kurie prie žaidimų per dieną praleidžia daugiau 3 valandų. Tokių vaikų yra maždaug 10-15%, jų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių gyvenimiškų aplinkybių yra žemesnis. Mokslininkai pažymi, kad tyrimu labiau siekta atsakyti į socialinius ir psichinius aspektus.

Smurtiniai kompiuteriniai žaidimai ne visada byloja apie vaiko agresiją. Dažnai manoma, kad smurtiniai žaidimai turi didesnę žalą vaikų elgesiui ir vystymuisi, tačiau tai - ne visada tiesa. „Yra teorijų, kurios teigia, kad agresyvaus kompiuterinių žaidimų tipo pasirinkimas nebūtinai reiškia, kad tas žmogus linkęs į agresiją prieš kitus. Tai gali būti tam tikras atsipalaidavimo būdas, kai tokiu saugiu būdu išliejama vidinė įtampa, stresas ar nerimas. Vieni žmonės atsipalaiduoja skaitydami, kiti sportuodami, o yra ir tokių, kurie po 2 val. virtualaus įsitraukimo, jaučiasi pailsėję ir paleidę įtampą“, - paaiškino Š. Vienė, pridurdama, kad į kai kuriuos ženklus reikėtų reaguoti nedelsiant. „Jei tėvai pastebi, kad vaikas, žaisdamas konkrečius žaidimus, tampa agresyvesnis, reikėtų iš kart reaguoti. Šalia to dažnai vyrauja ir kitos problemos - vienatvė, nepritapimo jausmas, patyčios, skatinančios pasinerti į virtualią realybę“, - priduria ji.

Psichologė sako, kad norint įvertinti, ar žaidimas žalingas, reikia patyrinėti smulkesnes detales, žaidimo personažų tikslus. Jei tai tiesiog beprasmės kautynės, išryškinančios bereikšmį smurtą ir agresiją prieš niekuo dėta personažą, žaidimas gali turėti žalingą poveikį, tačiau ir tai nereiškia, kad vaikas pradės smurtauti. „Ne visada vaikas pats taps agresyvus ir smurtaus prieš kitus. Žala gali pasireikšti tiesiog išaugusia tolerancija smurtiniam elgesiui“, - sako Š. Vienė.

Rekomendacijos tėvams

Svarbiausia - būkite mylintys, dėmesingi tėvai, pažinkite savo vaiką. Parinkite jam tinkamiausią žaidimą pagal amžių, būdo bruožus, interesus. Nuolat priminkite ir skatinkite vaiką užsiimti ir kita veikla - knygomis, sportu, menu, žaidimais lauke su kitais vaikais. Prieš įsigydami žaidimą, perskaitykite jo aprašymą, atkreipkite dėmesį į amžiaus grupę, kuriai jis rekomenduojamas, patys išbandykite. Įvertinkite žaidimo turinį, pasikalbėkite su draugais apie žaidimus, kuriuos žaidžia jų vaikai. Pažaiskite išrinktus žaidimus su vaiku kartu.

Ribokite vaizdo žaidimų laiką, aptarkite galimus kompiuterinių žaidimų pavojus su vaiku, aiškiai išdėstykite argumentus, kodėl nenorite, kad vienas ar kitas žaidimas būtų žaidžiamas jūsų šeimoje. Stebėkite, ar nesikeičia vaiko elgesys, ar nenukenčia mokslo rezultatai.

Psichologė Eglė Gudelienė pataria galvoti ne apie ribojimus, o apie alternatyvas. Siekiant pusiausvyros tarp skaitmeninio ir realaus pasaulių, tėvams svarbu užtikrinti komunikaciją su vaiku jam išėjus iš virtualios aplinkos - išeiti kartu pasivaikščioti, pasikalbėti, žaisti stalo žaidimus, pasirūpinti kasdieniniais poreikiais, aplankyti artimus žmones, kai tai bus galima. Šeimoje svarbu būti drauge, ieškoti bendrų pomėgių ir pagarbiai domėtis vienas kito pasauliu.

Psichologė Šarlota Vienė sako, kad svarbu pastebėti, kaip problema atsirado ir kas skatina ją didėti, o vėliau galima ir pasikalbėti su vaiku bei pasidalinti mintimis. Negalima vaiko moralizuoti ar visiškai uždrausti laiką prie kompiuterio - pradėkite nuo paprasto pokalbio, paklauskite, kokia jo nuomonė, kas jį domina, kokius žaidimus žaidžia. Atsižvelgiant į vaiko amžių, padėkite jam susidaryti dienotvarkę, kuriame kartu suplanuotumėte, kiek laiko vaikas žaidžia, o kiek mokosi. Vis dėlto, jei problema nemažėja ar tik didėja, psichologė siūlo pasitarti su kitais tėvais, o, jei jaučiate poreikį, ir su specialistais.

Klausimas turėtų būti ne kaip kontroliuoti, o kaip sukurti su vaiku ar paaugliu tokį ryšį, kad jis pasitikėtų suaugusiais ir pasipasakotų jiems apie tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje bei nebijotų pasakyti, jei vyksta kažkas keisto. Kai tokį ryšį pavyksta sukurti, kontrolė nebetenka prasmės, nes patys vaikai dalinasi, ką žaidė, su kuo bendravo.

E. Gudelienės teigimu, tėvams visiškai kontroliuoti, ką ir kaip žaidžia vaikai internete, nelabai ir įmanoma. Tėvams aktualiau spėti paskui vaikus, nes jie tikrai geba žaidimų rasti greičiau nei tėvai. Jei tėvai domisi ir žino kokybiškų edukacinių žaidimų, gali juos pasiūlyti vaikui, bet labiau linkėtina tiesiog pasižiūrėti, kokius žaidimus vaikas atsisiuntė ir tą turinį filtruoti.

Psichologė taip pat rekomenduoja pažaisti drauge su vaiku jo mėgstamą kompiuterinį žaidimą ar bent smalsiai pabūti šalia, kol vaikas jį žaidžia. Tai padės suprasti žaidimo kontekstą, ar jis nėra kažkuo jam žalingas, o taip pat ir geriau pažinti vaiką - ar jam įdomūs strateginiai, ar vaidmenų, ar reakcijos žaidimai.

Kada susirūpinti? Visiškai atsisakyti laisvalaikio prie ekranų dabartiniame pasaulyje greičiausiai nepavyks, tad kaip suprasti, kada reikia susirūpinti? „Tikrai reikėtų susirūpinti, jei pastebite, kad jūsų vaiko ar paauglio laikas prie kompiuterinių žaidimų kenkia įprastai kasdienybei - sutrinka miego ritmas, atsiranda nuovargis, irzlumas, atsisakoma anksčiau mėgstamų laisvalaikio leidimo būdų, hobių, prastėja mokymosi rezultatai, mažėja gyvų socialinių kontaktų“, - sako psichologė. Svarbiausi, pasak jos, du aspektai - kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, ir ką veikia. „Verta sunerimti, kai žaidimai užima daugiau nei puse viso laiko praleidžiamo prie technologijų. Ypač, jei šalia to pastebite, kad mažėja kitų interesų ir laisvalaikio leidimo būdų. Pagal rekomendacijas per dieną ne darbo ir ne mokymosi tikslais prie ekranų reikėtų praleisti iki 2 valandų. Jei virtualiame pasaulyje vaikui darosi įdomiau nei realiame, reikia ieškoti priežasčių“, - sako Š. Vienė.

Kaip susidraugauti su kompiuteriniais žaidimais? Š. Vienė sako, kad svarbu pastebėti, kaip problema atsirado ir kas skatina ją didėti, o vėliau galima ir pasikalbėti su vaiku bei pasidalinti mintimis. Psichologė pastebi, kad negalima vaiko moralizuoti ar visiškai uždrausti laiką prie kompiuterio - pradėkite nuo paprasto pokalbio, paklauskite, kokia jo nuomonė, kas jį domina, kokius žaidimus žaidžia. „Moralizavimas tikrai nepadės, greičiau pablogins situaciją. Kompiuterinių žaidimų tema namuose ims kelti įtampą tiek tėvams, tiek vaikui. Atsiras daugiau konfliktų, o problema liks. Sprendžiant problemą svarbu išlaikyti gerą tarpusavio santykį. Nerekomenduojama ir drausti laiką prie kompiuterio. Tai sukelia vaiko pyktį ir pasipriešinimą“, - patarė specialistė. Š. Vienė taip pat pataria, atsižvelgiant į vaiko amžių, padėti jam susidaryti dienotvarkę, kuriame kartu suplanuotumėte, kiek laiko vaikas žaidžia, o kiek mokosi. „Svarbiausias tėvų darbas įtraukti vaiką ar paauglį į kitokią, kuo įvairesnę veiklą, bandyti jį sudominti bendrais užsiėmimais. Skatinti malonumą ir poilsį atrasti ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje“, - priduria ji. Vis dėlto, jei problema nemažėja ar tik didėja, psichologė siūlo pasitarti su kitais tėvais, o, jei jaučiate poreikį, ir su specialistais. „Naudinga pasikonsultuoti su specialistais, nes dažnai tėvai sprendžiant problemą susiduria su bejėgiškumo ir nevilties jausmais.“

Skaičiuojama, kad mokyklinio amžiaus vaikas prie išmaniųjų įrenginių turėtų praleisti ne daugiau nei 1-2 val. per dieną. Pradinių klasių moksleiviai laisvalaikiui prie kompiuterių kasdien galėtų skirti apie 1 val., o vyresni mokiniai - iki 2 val. Svarbu atsiminti, kad kompiuteriniai žaidimai įskaičiuojami į bendrą kasdienį ekranų laiką.

„Kalbant apie vaikus ir kompiuterinius žaidimus, itin svarbus suaugusiojo vaidmuo, kuris stebi ir kontroliuoja šį procesą. Vaikams reikėtų pasiūlyti socialinius, nesmurtinius ir edukuojančius žaidimus. Svarbu pabrėžti, kad žaidimams skiriamas laikas būtų adekvatus ir neišstumtų realaus pasaulio potyrių iš vaiko gyvenimo“, - kalba L. Sergejevienė.

Apie tai, kaip saugiai žaisti kompiuterinius žaidimus, bus galima sužinoti ir Saugesnio interneto savaitės renginiuose. E. Gudelienė akcentuoja ir saugumo temų svarbą visuose amžiaus tarpsniuose. Gerinti šią situaciją siekiama ir organizuojant Saugesnio interneto dieną - 150 pasaulio šalių apimančią iniciatyvą. Iniciatyvos tikslas - atkreipti dėmesį į aktualius skaitmeninius iššūkius, skatinti saugesnį visų žmonių, ypač vaikų ir jaunuolių, naudojimąsi internetu ir skaitmeninėmis technologijomis.