Nors gimdymas - tai labai svarbus ir dažnai jaudinantis įvykis, kartais nutinka ir kuriozinių situacijų, kurios vėliau tampa linksmais prisiminimais. Šioje straipsnių serijoje dalijamės juokingomis istorijomis, kurias patyrė ar girdėjo mūsų skaitytojai, susijusiomis su nėštumu ir gimdymu.
Netikėti posakiai ir situacijos
Kartais juokas gali užklupti visai netikėtai. Štai keletas pavyzdžių:
- Chaimai! Aš vakar taip prisijuokiau! Ėjau pro tavo namus, o tu buvai užmiršęs užtraukti užuolaidas, ir aš mačiau, kaip tu nuogas vaikeisi savo žmoną. Jūs abu buvote nuogi, ji bėgo nuo tavęs... - Tai žinok, kad ten ne aš bėgiojau!
- Grįžta vyras iš komandiruotės anksčiau laiko. Skambina į duris. Durys užsidarė. Vyras stovėjo, stovėjo ir nusprendė pareikšti savo teises. - Tai ateik rytoj!
- Mažo miestelio gimdymo namuose traktorininko žmona pagimdė negriuką. Gydytojai sunerimo: ištaškys traktorininkas gimdymo namus su visais pamatais. - Eik pas kūdikio tėvą ir pasakyk, kad motinos organizme susikeitė genai vietomis, įvyko mutacija, todėl gimė negras.
- Moteriškė atlekia pas gydytoją, su ašarom akyse prašo padaryti jai abortą: vyras buvo išvažiavęs, grįš, užmuš… Gydytojas žiūri:- Taigi madam, jau per vėlu kažką daryti, jums gimdyti metas! Vai, vai, moteriškė verkia, ašaroja… Gydytojui pagailo bobelės, ir jis sako:- Galima taip padaryti. Už poros dienų darau operaciją vienam klierikui, tai pasakysim, kad vaikelis buvo rastas jo pilve… Atseit, stebuklas, ar kaip ten… Kaip tarė, taip padarė. Atneša klierikėliui po operacijos vaikutį. Klierikas apakęs:- Kaip tai? Tai juk neįmanoma!!! Ką darys vargšas, pasiėmė vaiką su savim, augina. Visiems sako, kad našlaitį priglaudė. Praėjo 18 metų, klierikėlis jau klebonas… Pasikvietė kartą tą vaiką ir sako:- Tu jau didelis, pats metas atskleisti tau tavo gimimo paslaptį…- Paslaptį? - nustemba vaikinas. - Tai nejaugi… Spėju, kad jūs esate mano tėvas…- Ne, sūnau… Aš tavo mama…- Kąąą????- Taip, štai dokumentai iš ligoninės, kad tu buvai rastas mano pilve.
- Kareivis prašosi išleidžiamas atostogų:- Tamsta leitenante! Žmonai gimdyti laikas! Leitenantas išleidžia jį savaitei. Kai kareivis grįžta, klausia:- Na, tai kas gimė? Berniukas ar mergaitė?- Nežinau tamsta!
- Važiuoja keliu du gėjai. Vienas užsimanė didelio reikalo ir sako kitam:- Klausyk, Petrai, paleisk mane prie šio krūmo, aš tuoj grįšiu. Po kelių minučių šis grįžta spiegdamas iš laimės:- Greitai, greitai varom prie to krūmo.- Kas buvo?- Gimė, gimė.- Kas gimė?- Kaip kas, durniau, vaikas.
- Blondinė pagimdė vaikelį. Gimdymas buvo sunkus, su narkoze. Kai jaunoji mama atsipeikėjo seselė jai tarė:- Jūs pagimdėte mergaitę. Ji juodaodė, tiesa, jos plaukai raudoni.
- Gimimo namuose vienu metu pagimdė lietuvė, estė ir negrė. Atsitiko taip, kad dėl kažkokių priežasčių med. sesutės sumaišė vaikus ir nebežinojo, kur kieno. Ateina visi 3 tėvai ir jiems liepiama atsirinkti kur kieno.
- Mus jau išrašinėja iš ligoninės, daktarė pildo dokumentus ir uždavinėja įvairius klausimus. Vienas iš jų..... "Kas prižiūrės vaiką?". Ilga pauzė ir aš siaip ne taip išmekenau "- Kaip tai kas, aš su vyru...".
Šios istorijos parodo, kad net ir rimtose situacijose gali atsirasti vietos juokui ir netikėtoms įžvalgoms.
Patirtys iš gimdymo palatos
Nėštumas ir gimdymas - tai patirtis, kurią moterys dažnai prisimena su įvairiomis emocijomis. Kai kurios istorijos gimsta iš pačių gimdymo proceso, kitos - iš aplinkinių reakcijų.
Viena skaitytoja pasidalino savo patirtimi planinio cezario metu:
man dare planini cezari tai isvakarese nuo18h neleido nieko valgyt.taip tycia nakti toooks alkis uzpuole..
Kita moteris prisimena savo gimdymą:
Dar atsimenu atva-iavau gimdyt 12 val. nakties tai viena jau priešgidyvinėje palatoje gulėjo, gal už kelių valandų ji klausia pas akušerę, kada ji maždaug gimdys, ta sako iki 9 val. ryto tur4tum pagimdyti, o a6 tokia ramiake galvoju, kad as trigubai greiciau tureciau pagimdyt, bet galvoju paklausiu del idomumo, o ji man sako, o tu tai isvis dar net nesvajok, be 11 val. ryto tikrai nieko nebus, tada pamaniau, kad nebeisgyvensiu , sakau jai jus tokiais bajeriais nejuokaukit, tia ji pažiūrėjo į mane kaip i kvailiuke ir isejo.
Dar viena istorija apie stumdymą:
Mano gimdymo metu nieko labai juokingo neatsitiko, tik stumiant klausiau ar galiu rekti, tai akusere sako, kai negali prakakot, ka darai? stumi ar reki?
Kai kurios situacijos gimdymo namuose gali sukelti ir nuostabą, ir šypseną:
Visoms moterims po paminkla uz tokia istverme!!! Ir nebezinau ar cia ramiau, ar dar baisiau pasidaro jusu istorijas pasiskaitinejus...
Nėštumo ir gimdymo planavimas
Nėštumo planavimas ir laukimas gali būti kupini įvairių nuotykių. Kartais planai gali pakrypti netikėta linkme, kaip nutiko vienai skaitytojai:
Galvoju, kad pradėsiu nuo pat pradžių. Kai man buvo 17 metų, aš sutikau 16 metų vaikiną. Mes labai greitai "prilipome" vienas prie kito ir pradėjome susitikinėti bene kasdien. Po trejų metų pradėjome kalbėti apie vestuves, bet žinojome, kad neturime tam nei pinigų, nei sąlygų kartu gyventi. Abu buvome studentai. Tąkart susitaikėme, kad dar mažiausiai tris metus teks palaukti, bet po pusmečio pasijutau nėščia. Tada su tėvų pagalba iškėlėme taip svajotas vestuves, susilaukėme dukrytės ir, regis, laimingai, ramiai bei pilnumoje gyvenome. Visada kalbėdavome, kad norėtume dviejų vaikiukų, bet niekada neapsitarėme, kada jau norėsime antrojo. Vyras vis juokais užsimindavo, kad visai smagu būtų vienas po kito vaikeliai, bet aš dar studijavau, todėl įkyriai tos minties man nepiršo. Aš vis dažniau pagaudavau save begalvojančią apie antrą atžalą ir vieną vakarą nusprendžiau vyrui apie tai užsiminti, lyg tarp kitko. Mano didžiulei nuostabai jis pasakė, kad jau kuris laikas apie tai rimtai mąsto, bet nieko man nesakė, nes žinojo, kad ketinau pirmiausiai pasibaigti mokslus. Tą vakarą nusprendėme, jog būtų patogiau gimdyti vasarą (pirmą dukrą gimdžiau vėlyvą rudenį), išsilaikysiu egzaminus ir galėsiu gimdyti. Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavome, kad pats laikas kviesti gandrus. Gandrų sulaukėme po kelių savaičių, tik tuomet to dar nežinojau. Nėštumas nebuvo lengvas, nes nuolat gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjau šešis kartus. Net namo išrašydavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistukai, o jų gėriau tikrai daug. Palaipsniui pripratau prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabundu naktį nuo labai didelių skausmų. Suvokiu, kad tai sąrėmiai ir skaičiuoju kokias tris valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas dvi, tris minutes - skambinu mamai ir sakau, kad greičiausiai tuoj atvyksime ir atvešime dukrytę, nes važiuosiu į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat kokius du, tris mėnesius. Vieną rytą eilinį kartą atsikėliau su sąrėmiais. Paskaičiavau - kas 12 min. nekreipiu dėmesio Tą dieną ketinome važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į aerouostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o aš pasipuošti save ir dukrytę bei važiuoti pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Taigi nieko neįtardami nuvažiavome į Vilnių. Kelionėje sau tyliai žymėjausi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs - kas 12-10 minučių, bet aš vis tiek nekreipiau dėmesio, nes man tai buvo įprasta. Kai jau važiavome į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Tada grįžę dar užsukome į turgelį gėlių mano mamai ir važiavome namo. 5 val. Vakare buvome išsimaudę, išsipuošę su dukryte (beje, dukrytei 2,5 metukų). Atsisveikinome su tėveliu, nes jis už pusvalandžio turėjo išeiti į darbelį ir nuvažiavome pas mano mamą švęsti. Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes kankino sąrėmių skausmai kas 7 minutes. Pirmas dalykas, aš kantri skausmui, antras - per tiek laiko, per kelis mėnesius, aš pripratau prie to skausmo ir nors jis mane ir labai vargino, bet priėmiau tai kaip natūralų dalyką, nes žinojau, kad kitaip nebus. Pas mamą gimtadienyje pakankamai linksmai bendravau su baliauninkais ir niekam nieko nesakiau apie savo skausmus, nes netikėjau, kad jau gimdysiu, galvojau eilinį kartą tai “ložnaja trivoga” Nenorėjau gadinti šventinės nuotaikos mamai ir jos svečiams. Vienu metu suvokiau, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegaliu ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeičia kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad skaudena nugarą ir šiek tiek spazmuoja gimda. 9.30 atsisveikinau su visais svečiais, tėvais ir neva nuvažiavau namo ilsėtis. Grįžau namo, vyras jau buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio, eilinį kartą Supermamos forume pasiguodiau liepinukėms, kad gimdau Aišku jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratusios prie mano sąrėmiavimų. Dukrytė kaip tyčia pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti. Kol sėdėjau prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas keturias, penkias minutes, bet dukrytė tiek išsišėlo, kad nusprendžiau nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti. Kai atsistojau pajutau, kad jau viskas - gaktos srityje viską beprotiškai veržia. Atsisveikinau su forumietėm liepinukėm, pasakiau, kad vežu dukrytę pas mamą ir važiuoju į KMUK. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviestų taksą ir važiuotų iš darbo tiesiai į Kauno klinikas, nes gimdau ir pagimdysiu tikrai greitai Buvo šeštadienio naktis ir dar “Kauno dienos”, todėl pabijojau, kad nespės atvažiuoti, nes ilgai lauks takso. Buvo 10.30 vakaro. Susidėjau gimdymo kraitelį iki galo ir paskambinau mamai, įspėjau, kad atvežu dukrytę ir važiuoju į ligoninę, nes eilinį kartą sąrėmiauju. Atžala kaip tyčia ožiuojasi ir aiškina, kad jai netinka kedukai prie suknytės Jūs net neįsivaizduojat, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, sąrėmiaujant kas tris minutes. Šiaip ne taip apsirengėme, pasiėmiau savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjome į lauką link automobilio, nes jaučiau, kad viskas vyksta kosminiu greičiu ir aš greičiau nuvažiuosiu į klinikas nei kad mane nuveš greitoji. Taigi dar pabandžiau įkelti dukrytę į auto-kėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjau ir padėjau tiesiog ant galinės sėdynės. Kad Jūs žinotumėte, kiek moralų išklausiau važiuodama Kai ji anksčiau nenorėdavo segtis auto-kėdelėje, mes su vyru jai primindavome tą reklamą apie mergytę, kuri nesėdi auto-kėdėje ir atsitinka avarija. Dukrytė visą kelią iki mano mamos man kartojo, kad aš labai negera, jog jos neprisegiau ir kad jai bus “popa” kaip tai mergytei reklamoje… Sąrėmiai buvo kas dvi minutes, todėl jiems užėjus, sustodavau, įsijungadau avarnius žibintus ir prakentėdavau Būčiau važiavusi, bet kažkodėl “nujungdavo” kojas ir negalėjau spausti pedalo. Kol nuvažiavau iki mamos, sustojau keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų. Kai jau buvau šalia, paskambinau tėčiui ir paprašiau, jog nusileistu liftu ir paimtų dukrytę iš mašinos, nes man labai skauda ir aš jos nebegaliu atvesti. Dukrytę palikau 23.10 ir pajudėjau link klinikų. Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavau pati, atsakysiu: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė 24 val., kada galės sudainuoti “ilgiausių metų” Taigi kol nuvažiavau iki KMUK, sustojau dar keturis kartus. Važiuojant skauda, bet ir ima juokas. Viršijau greitį ir vis galvojau, kas būtų, jeigu sustabdytų policija, kažin ar patikėtų gimdymo versija. Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas dvi, viena minutės. Privažiuoju prie klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis. Prakenčiu ir matau, kad sargas įtartinai į mane žiūri ir laukia, kol ateisiu iki jo ir pasakysiu, ko atvykau - tik tada jis man atidarys vartus. Na, ką gi… Skauda be proto, bet kitos išeities neturiu.. Jau 23.30. Šiap ne taip “prišliaužiu” iki sargo. Jis klausia, ko atvykau. Sakau: “Gimdyti”. Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu man sąrėmis ir tikriausiai mano veido mimika pasikeičia Aš atsiremiu į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai iškenčiu. Sargas dar paklausia mano automobilio numerio. Pasakau tik raides, nes per skausmus nesugebu prisiminti skaičių Vyrukas dar spėja apgailestauti, kad man skauda, bet tas jau buvo nebeįdomu, aš nuėjau link automobilio. Pagaliau atsidaro vartai. Nuvažiuoju prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakenčiu dar kelis sąrėmius, pasiimu savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę ir nueinu prie durų. Ateina budinti ir klausia, ko aš noriu. Pasakau, kad gimdau. Tai ji pasirodo nė negalvoja manęs įleisti, sako, kad aš ne čia atvažiavau, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Ką darysi, man jau taip skauda ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad aš klusniai paimu savo rankinę nuo žemės ir važiuoju iš kitos pastato pusės - ten priimamasis. Kai pamatau tą privažiavimą toks nervas suima. Aiškiai suvokiu, kad tai per siauras keliukas, kad galėčiau ten palikti automobilį. Privažiuoju. Sąrėmis. Atsidarau duris. Ateina budinti. Aš jau pranešu, kad tuoj gimdysiu, bet palieku savo rankinę, einu pastatysiu automobilį tolėliau ir grįžtu gimdyti. Budinti tikriausiai pamanė, kad aš išprotėjau Taigi palieku rankinę, nuvažiuoju į aikštelę ir grįžtu į priimamąjį. Visą tą laiką sąrėmiai kartojasi kas minutę. Kai užeinu į priimamąjį, budinti bando pildyti dokumentus, o aš jai aiškinu, kad jau gimdau. Kai užeina sąrėmis, arba įsiremiu į sieną, arba tiesiog prakenčiu ant kėdės. Budinti paprašo mano dokumentų, nes neva negali nieko su manimi daryti. Negali priimti be jų… Aš jai dar bandau aiškinti, kad tuoj stumsiu, bet matau, kad tai ilgai užtruks, tai greitai išlekiu iš priimamojo, nueinu iki automobilio per sąrėmius prasėdžiu ant žolės ir grįžtu. Atvažiuoja vyras į priimamąjį. Ateina akušerė ir matydama mane, neleidžia baigti pildyti dokumentų, paduoda drabužius persirengti, nuveda į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius man masažuoja nugarą. Gimdykloje atsiguliau į gimdymo lovą, tuo metu buvo apie 23.50. Vyras nuolat buvo šalia ir per sąrėmius spausdavau jo rankas, stangintis jau norėjau seniai, bet gydytoja neleido. Praktiškai vos spėjo užsidėti pirštines ir aš pasakiau, kad jau nebegaliu laikyti vaikelio, nes jaučiu, kaip jis pats eina gimdymo takais. Tada užgimsta mūsų sūnelis. 00.16 Štai koks jis 33 sav.
Kartais juokingi nutikimai nutinka ir pačiose gimdymo namuose, pavyzdžiui, dėl painiavos ar netikėtų situacijų.
Vaiko vardų paieškos ir kasdienybės iššūkiai
Tėvams tenka susidurti su daugybe iššūkių, auginant vaikus. Vieni jų - tai vaiko vardo pasirinkimas ir kasdienės situacijos, kurios gali tapti juokingomis.
Kai kurie vaikai, atrodo, sunkiai supranta, kas jiems sakoma:
- Zuikuti, Katinėli, Aukseli, Pupuli...Kaip sužinoti savo vardą?
Kiti vaikai turi savitas nuomones ir norus:
- Naujos sauskelnės mane storina.
- Kokia poza miegoti, kad namiškiai nefotografuotų?
- Katę maitina skaniau. Bandau atimti jos maistą, bet nuolat pagauna ir skanų maistą slepia.
- Sesuo nuolat man kažką vapa ir rodo visokias grimasas.
- Vykdau apklausą. Kas ragavo kambarinių augalų?
- Neleidžia žaisti su katės smėliuku.
- Man - morkų piurė, sau - šokoladą.
- Neleidžia draskyti tapetų, nors katė tai daro nuolat.
- Bando maitinti trintais žiediniais kopūstais!
- Kodėl drėgnų servetėlių užtenka tik pusei kambario?
- Aš jau prisivalgiau.
- Tėtės plikė niekaip neišnyksta.
- Rekomenduokite gerą logopedą.
- Nuolat bučiuoja padus ir minkštą vietą.
- Kasdien maudo.
- Mane fotografuoja nuogą ir nuotraukas platina internete.
Tokios kasdienybės detalės, nors ir gali atrodyti smulkios, dažnai tampa šypseną keliančiais prisiminimais.
