Vaiko raida yra nuolat besikeičiantis procesas, apimantis visus jo gyvenimo etapus nuo gimimo iki pilnametystės. Šis lėtas virsmas kelia daug klausimų tėvams: ar mano vaiko raida yra tinkama? Ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnyje? Vaiko augimo etapuose svarbu atsižvelgti į daugybę aspektų, padedančių geriau suprasti savo vaiką ir jo gebėjimus. Tarp svarbiausių raidos sričių yra stambioji ir smulkioji motorika, kalba, socialinė branda ir suvokimas.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, tad labai svarbu individualiai pažvelgti į kiekvieno vaiko sukauptą patirtį ir nelyginti jo su kitais. Vaiko raidos etapai yra nuolat ugdomi jam augant.
Regos ir klausos vystymasis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais
Vos tik gimusį kūdikį pasaulis pasitinka spalvų, garsų, skonių ir judesių įvairove - jis ją jaučia, tačiau kiekvienu iš šių jutimų jam dar reikės išmokti naudotis pačiam. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai dar neskiria spalvų, o neryškus apšvietimas jiems dažniausiai netrukdo miegoti. Tiesa, jiems gali kilti sunkumų fokusuojant žvilgsnį ir suvokiant erdvę. Geriausiai naujagimiai įžiūri arti esančių žmonių veidus, nutolusius iki 15-20 cm.
Viso to yra išmokstama, todėl labai svarbu padėti mažyliui ir teisingai stimuliuoti jo regą. Pirmąjį mėnesį nereikia jokių žaislų, svarbiausias objektas yra žmogaus veidas: kuo dažniau iš arti žiūrėkite į naujagimį, šypsokitės jam ir kalbinkite. Vėliau rodykite skirtingų spalvų ir formų objektus, kuo dažniau duokite vaiko akims juos sekti į skirtingas puses. Dar vyresnių mažylių jau galima prašyti knygutėse parodyti pažįstamus objektus, rasti skirtumus tarp dviejų panašių, kartu piešti kontrastingomis spalvomis.
Kai kuriuos garsus naujagimis net gali atsiminti, pavyzdžiui, nėštumo metu dažnai girdėtų dainų melodijas. Būtent dėl to jiems toks jaukus yra mamos balsas, juk jį būna pažinęs geriausiai. Jei naujagimis neramus, mamos gali pabandyti su juo kalbėtis prislopinusios balsą, tai turėtų sukurti raminantį įsčių prisiminimą. Tačiau aštresnė klausa ir jau susiformavęs fizinis gebėjimas išgirsti, pasak specialistų, nereiškia garsų supratimo.
Tėvai ir globėjai turėtų padėti kūdikiui lengviau atskirti prasmingus žodžius. Klausos lavinimui naudingas dažnas kalbėjimasis su vaiku, dainavimas jam ar kartu su juo, garsus skleidžiantys žaislai. Klausą taip pat ugdo gamtos ar klasikinės muzikos garsai.
Sensomotorinis ir pažintinis vystymasis
Iki vienerių metų vaikas žaidžia sensomotorinį žaidimą. Naudodamasis juslėmis jis kaupia patirtį apie jį supantį pasaulį. Jeigu vaikas vangiai domisi žaislais, turi per mažą patirtį tarp įvairių aplinkų, žmonių, žaidimų, tikėtina, kad tai turės neigiamos įtakos mokymosi gebėjimams ateityje. Patirčių stoka gali apsunkinti ir adaptaciją naujoje vietoje ar draugijoje - vaikams vėliau gali būti sunku greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie kintančios ar nepažįstamos aplinkos.
Viso to, kas mums atrodo suprantama, kūdikis turi mokytis. Smegenims iš pradžių reikia patyrimo, tuomet jo pakartojimų ir tik tada jos užfiksuoja informaciją, kurią gali vėliau panaudoti. Tai reiškia, kad tik po daugelio bandymų mažyliui įsitvirtins suvokimas, kad žaisliukas yra minkštas, o kilimas - šiurkštus, kad vanduo gali būti ir karštas, ir šaltas, o citrina - visada rūgšti.
Norint lavinti minėtus įgūdžius, tėvams siūloma stengtis į kiekvieną veiklą ar daiktą žvelgti kaip žvelgia kūdikis - kaip į savaime nesuprantamą. Leiskite jam liesti kuo įvairesnių tekstūrų bei temperatūrų paviršius, duokite pauostyti skirtingų prieskonių, pradėjus primaitinimą - pažindinkite su skonių ir tekstūrų įvairove. Žaisdami, vartykite kūdikį, siūbuokite, darykite masažus ir mankštas - juk jam reikia pažinti ne tik išorinį pasaulį, bet ir savo kūną, judesius.
7-12 mėnesių amžiaus kūdikis pradeda pastebėti įvykių eigą ir ritmą, supranta, kad veiksmas turi rezultatą. Paleistas žaisliukas krenta ir sukelia garsą! Tėvams reikėtų tapti akylais, jautriais, visada šalia esančiais stebėtojais. Tačiau vaikams reikia laisvės mokytis nukristi, kad galėtų atsistoti, daug kartų ištaškyti košę, kad suprastų, kaip pakreipti šaukštą, kad pagaliau ją pasemtų.
Skatinkite vaiką tyrinėti, mokykite įvairių žaidimų net su tais pačiais objektais. Artėjant pirmajam gimtadieniui, pasiekiamas dar vienas svarbus kūdikio raidos žingsnis - kalba.
Kalbos raida: nuo pirmųjų garsų iki sakinių
Apie pirmuosius metus vaikų smegenys moka jau tiek daug: atpažįsta objektus, geba į juos parodyti, ne tik skiria garsus, žodžius, bet ir supranta jų reikšmę. Taigi, metų pabaigoje ateina laikas bandyti juos pakartoti patiems.
Kūdikis kaupia savo žodyną jau nuo pirmųjų mėnesių. Tačiau tam, kad prabiltų - jam reikia daug stimulų ir atsako į jo pastangas. Tai reiškia, kad tėvai ar globėjai turėtų sureaguoti į pirmuosius jo gugavimus, nerišlius pirmuosius skiemenis ir garsus, taip pat kuo daugiau su juo kalbėtis, dainuoti ir skaityti.
Iš tiesų vaiko kalbos raida - svarbus aspektas, į kurį nereikėtų numoti ranka. Tėvai vaiko kalbos raidą turėtų stebėti nuo pat mažų dienų. Tiesa, daug kas priklauso nuo tam tikrų aplinkybių. Pavyzdžiui, berniukų kalbos raida yra du-tris kartus lėtesnė negu mergaičių, be to, daug priklauso nuo to, ar vaikas auga vienakalbėje šeimoje, ar ne.
Kalbos raidos etapai pagal amžių:
- Vienerių metų: Sulig pirmuoju gimtadieniu vaikas turėtų mokėti ištarti bent vieną žodį. Kai kurie pasako ir du-tris.
- 18 mėnesių: Pusantrų metų vaiko žodynas plečiasi pakankamai greitai. Tokio amžiaus mažyliai turėtų pasakyti apie 20 žodžių. Jie gali būti tariami netaisyklingai, bet pasakomi sąmoningai.
- Dvejų metų: Tokio amžiaus vaikai turėtų mokėti sudėlioti sakinį iš dviejų žodžių, pavyzdžiui, „didelis kamuolys“, „mama ateik“, „geltona saulė“. Tam vaikas turi turėti pakankamą žodžių bagažą, kuriame būtų apie 50 žodžių. Kai kurie specialistai šį skaičių padidina iki 100.
- Trejų metų: Trejų metų vaikas savo žodyne turėtų turėti apie tūkstantį žodžių. Tokio amžiaus vaikai turėtų mokėti sudėlioti sakinį iš 5-7 žodžių. Maža to, trejų metų vaiko kalba turėtų būti suprantama ne tik šeimos nariams, bet ir kitiems žmonėms.
Šeimose, kur kalbama dvejomis ar daugiau kalbų, kiekviena kalba pasakytas tas pats žodis skaičiuojamas kaip atskiras žodis.
Socialinė ir emocinė raida
Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių, tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką. Šie pasiekimai yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas.
Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu. Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens.
Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse: užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą; tinkamą smegenų vystymąsi; sukuria „saugios salos“ jausmą, leidžiantį drąsiau tyrinėti pasaulį; užtikrina emocinę raidą, kur „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“; kuria pamatus socialinei raidai, nes saugus prieraišumas yra pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams.
Prieraišus elgesys, kuris aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų, skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:
- Nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams.
- Atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje.
- Stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus.
Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi. Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.
Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai.
Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Peržengus tinkamo elgesio ribas ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save. Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.
Pirmieji gyvenimo metai: svarbiausi pasiekimai
Pirmieji vaiko gyvenimo metai ypatingai svarbūs kalbos vystymuisi, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, nori atkreipti į save dėmesį.
Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje vaikas jau viskuo domėsis ir tikriausiai be perstojo tauškės. Sulig pirmuoju gimtadieniu vaikas turėtų mokėti ištarti bent vieną žodį.
Pirmieji vaiko žingsniai yra svarbus jo raidos etapas. Iš pradžių jis svyruos, neryžtingai bandys statyti visą pėdą. Turės praeiti šiek tiek laiko, kol žengs tvirčiau, lygiau. Vaikas, išmokęs vaikščioti savarankiškai, pamažu įgus pradėti eiti ir sustoti, o netrukus ir pritūps pamatęs kokią įdomybę ant grindų. Į pediatrą kreiptis, jeigu 14 mėnesių vaikas neina laikydamasis už daiktų ir nė nebando stotis.
12 mėnesių vaikas nesugeba pats apsirengti, tačiau jau gali nusivilkti kai kuriuos drabužius, tarkim, nusimauti kojines. Šio amžiaus mažyliai supranta gerokai daugiau, negu gali išreikšti, ir atsako guguodami, o šis gugavimas atitinka visus įprastos kalbos klausimus, liepimus, intonacijas ir ritmą. Dabar mažylis tikriausiai jau mokės parodyti kūno dalis.
Visi vaikai vienaip ar kitaip gestikuliuoja: ką nors rodo ar ploja, tačiau dabar mažylis, jeigu jį mokėte tam tikrų gestų, juos tikriausiai atliks savarankiškai.
Vaikas pasiekė tokį etapą, kai ne tik mokosi vaikščioti ir kalbėti, bet kartu keičiasi jo požiūris į pasaulį ir atsakas į jį. Iki šio amžiaus mažylis dar labai nedaug galėdavo paveikti aplinką, jam trūko suvokimo ir įgūdžių, todėl beveik viską turėdavote už jį daryti jūs. Dabar jis jau kur kas ryžtingesnis ir bando būti savarankiškas. Jūsų sūnus ar dukra veikiausiai išgyvens šiam amžiui būdingą nuotaikų kaitą.
Sunkumų iš dalies kyla todėl, kad vaiko suvokimas ir troškimas ką nors padaryti tam tikru metu smarkiai viršija galimybes ir jis iš karto nusivilia. Svarbu suteikti vaikui galimybę pačiam perprasti tam tikrus dalykus, užuot visuomet kišusis ir bandžius padėti. Bus atvejų, kai mažylis pravirks susidūręs su kokia nors kliūtimi, todėl turėsite įsikišti, tačiau tai būna pagalba tik tuo konkrečiu atveju, kad jis galėtų toliau daryti ką sumanęs.
Pirmaisiais metais kūdikis paprastai save supranta kaip motinos dalį. Šis suvokimas pamažu pradeda keistis maždaug septintą mėnesį, kai sustiprėja nerimas išsiskiriant. Kai tik šis suvokimas pradeda reikštis, t. y. 12, 14 mėnesiais ar net vėliau, vaikui reikia išsiaiškinti, ką sugeba ir kaip jo veiksmai veikia jus. Taigi jis sieks patikrinti, kiek tėvai jam leidžia. Tai nereiškia, kad jūsų atžala išdykusi, tiesiog ji mokosi suprasti priežastis ir padarinius, veiksmus ir reakcijas. Vaikas paprasčiausiai bando.
Šiuo amžiaus tarpsniu vaiko atmintis dar nėra itin gera, todėl negali prisiminti, ko nenorite, kad jis darytų, ir dėl savo įgimto smalsumo nuolat patenka į bėdą. Pykčio protrūkiai bus retesni, jeigu suprasite, kad vis dar labai lengva nukreipti šio amžiaus vaiko dėmesį. Ir nebarkite vaiko, kai iškrato rankinę, o duokite jam pažaisti kitą arba paprašykite padėti, pvz., išimti skalbinius iš skalbyklės, ir pagirkite už tai.
Vaikas jau pradeda suprasti, kas yra nuosavybė. Nors dar maždaug prieš mėnesį jis džiugiai dalydavosi žaislais, maistu ir net jumis, dabar tai daro nebe taip noriai. Vaikas, jau pradedantis suvokti save kaip atskirą savarankišką asmenį, labai prisiriša prie turimų žaislų kaip savo nuosavybės. Prireiks dar vieno raidos žingsnio, kad mažylis suprastų, jog kitiems duoti pažaisti savo žaislais saugu. Lankykitės vaikų ir tėvų grupėse, kuriose būtų įvairaus amžiaus mažylių ir skirtingų žaislų.
