Dirbtinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje taikomos jau 20 metų, per šį laiką gimė keli tūkstančiai vaikų. Tačiau, nepaisant ilgametės praktikos, ši tema vis dar apipinta mitais ir nevisišku visuomenės supratimu. Daugelis šeimų, susidūrusių su nevaisingumo problema, vengia atvirai kalbėti apie savo patirtį, o pagalbinio apvaisinimo procedūras gaubia paslaptis. Šiame straipsnyje gilinsimės į savijautą po dirbtinio apvaisinimo, aptarsime moterų ir porų patiriamus fizinius bei emocinius iššūkius, lūkesčius ir realybę.
Nevaisingumo statistika ir pagalbinio apvaisinimo poreikis
Nors Lietuvoje nėra tikslios statistikos, kiek porų susiduria su nevaisingumo problema, manoma, kad ji panaši į kitų Europos ir pasaulio šalių rodiklius. Maždaug kas penkta pora negali susilaukti vaikų natūraliai, o mokslininkai prognozuoja, kad netrukus nevaisingumas gali grėsti kas trečiai porai. Nevaisingumo priežastys skirstomos: 40% šeimų nevaisingos yra moterys, 40% - vyrai, 10% šeimų nevaisingumo priežastys yra neaiškios, dar 10% šeimų yra nevaisingos dėl abiejų partnerių bėdų.
Pagalbinio apvaisinimo reikia ne visoms nevaisingoms poroms. Manoma, kad maždaug iš vieno milijono gyventojų šios procedūros reikėtų maždaug tūkstančiui per metus. Pagalbinio apvaisinimo reikia, jei moterims sutrikęs kiaušintakių praeinamumas arba vyro spermos kokybė yra labai bloga. Tokios poros sudarytų apie 10-20% visų negalinčių pastoti. Visos kitos gali pastoti natūraliai, tik reikia tam tikro gydymo. Pavyzdžiui, jeigu moteriai sutrikusi ovuliacija arba nustatyti tik nedideli vyro spermos pakitimai, sperma gali būti tiesiogiai patalpinama į gimdą skatinant ovuliaciją. Intrauterininė inseminacija (IUI) - tai metodas, kai vyro sperma sušvirkščiama tiesiai moteriai į gimdą. Dirbtinis apvaisinimas (IVF) taikomas arba rekomenduojamas tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, jeigu nevaisingumo priežastys nėra žinomos, jeigu vyro sperma yra nekokybiška arba kai neįmanoma išgydyti nevaisingumo. Pagalbinis apvaisinimas naudojamas tik esant tikrai sudėtingoms situacijoms.
Dirbtinio apvaisinimo procesas ir tikimybė pastoti
Dirbtinis apvaisinimas, arba pagalbinis apvaisinimas, nedaug skiriasi nuo natūralaus proceso. Vienintelis skirtumas, kad iš moters organizmo specialia adata yra atsargiai surenkamos kiaušialąstės ir dedamos į lėkštelę su specialiu skysčiu. Į tą pačią lėkštelę yra įleidžiama sperma. Tada lėkštutė yra uždengiama ir įdedama į inkubatorių, kuris sukuria sąlygas, labai artimas mamos organizmui. Inkubatoriuje ta lėkštelė laikoma 3-6 paras. Jau antrą parą yra matoma gyvybės užuomazga - tai embrionas, sudarytas iš keturių ląstelių, o trečią parą embrioną sudaro jau 6-8 ląstelės. Dažniausiai antrą arba trečią parą embrionas itin plonu kateteriu yra įdedamas į gimdą. Tai visa pagalba, kurią gydytojai gali suteikti gyvybei užsimegzti.
Nors pats apvaisinimas vyksta ne moters kūne, tačiau vyro ir moters ląstelės turi susijungti pačios: jeigu spermatozoidas neapvaisina ląstelės, medikai niekaip negali jo paveikti. Negali medikai nulemti ir to, koks vaikelis gims, tačiau atliekant dirbtinį apvaisinimą įmanoma išvengti kai kurių apsigimimų. Tarkim, jeigu per mikroskopą matyti, kad į vieną kiaušialąstę įlindo du spermatozoidai, toks embrionas nėra dedamas į gimdą, nes vaikelis būtų apsigimęs. Vadinasi, galima paneigti sklandantį mitą, kad po taikyto dirbtinio apvaisinimo yra daugiau apsigimimų.
Medikė patikino, kad pastojimo tikimybė po dirbtinio apvaisinimo procedūros - 30-40%, priklausomai nuo pacientės amžiaus, nevaisingumo priežasties bei daugelio kitų veiksnių. Natūralioje gamtoje sėkmingi pastojimai sudaro tik 15%. Tarkime, jei turime 100 sveikų porų, kurios norėtų šį mėnesį pastoti, tai pavyktų tik 15, kitą mėnesį - dar maždaug tokiam pačiam skaičiui ir per pusmetį pastotų 90% moterų. 10% iš jų taip ir nepastotų. Taigi dirbtinis apvaisinimas 3-4 kartus viršija natūralų. Mūsų specialistų nuomone, tai geras rezultatas, tačiau pacientų lūkesčiai yra dideli, jie tikisi 100%, todėl, kai iškart nepavyksta, nusivilia.
Ne visoms poroms pavyksta pastoti, net jei ir kelis kartus išbando dirbtinį apvaisinimą. Laimingos tos, kurioms pavyksta iš pirmo karto. Kitoms tenka tą pačią procedūrą kartoti du, tris, keturis ar penkis kartus. Kadangi Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo procedūra nėra finansuojama, po penktos nesėkmingos procedūros poros nebebando laimės.
Fizinė ir emocinė savijauta nėštumo metu
Nėštumas po dirbtinio apvaisinimo yra ypatingas ir labai sudėtingas emociškai. Moterys, kurios ryžtasi šiai procedūrai, labai nori kūdikio ir labai jaudinasi, kad nėštumas nenutrūktų, juolab kad dirbtinis apvaisinimas ir kainuoja labai brangiai. Tai bet kuriuo atveju yra padidintos rizikos nėštumas. Jei natūraliai nepavyko pastoti, jei reikėjo naudoti sudėtingą metodiką, vartoti medikamentus, aišku, kad tai didelės rizikos nėštumas. Kita vertus, moteris turi žinoti, kad šimtaprocentinių garantijų, kad sėkmingai gims kūdikis, nėra. Net geriausiose pasaulio klinikose po dirbtinio apvaisinimo tik maždaug ketvirtadalis moterų išnešioja kūdikį.
Neretai galima girdėti, kad dirbtinio apvaisinimo pagalba pastojusios moterys, nėštumo metu skundžiasi varginančiais pilvo skausmais. Dažnai tai jos sieja su tuo, kad dėl įvairių intervencijų organizmas vėluoja tinkamai pasiruošti nėštumui ir gimda nespėja plėstis taip greitai, kaip vaisius, juolab kad dirbtinio apvaisinimo metu dažnai užsimezga dvynukai. Tačiau medikės teigimu, moteriai pastojus nėštumas turėtų vystytis įprastai ir normaliai, nors šiuo atveju ir taikomos didesnės apsaugos priemonės režimo, sporto, buvimo saulėje atžvilgiu. Tai yra todėl, kad buvo sudėtingesnis pastojimas ir dėmesys nėštumui yra padidintas, nes pora šio nėštumo labai ilgai laukė, per visus tuos metus jaučiasi išvargusi ir labai bijo prarasti kūdikį, nors persileidimo dažnis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų nėra dažnesnis nei įprastai. Didžiausia persileidimo rizika - iki 12-tos savaitės, kaip ir įprastinio nėštumo atveju. Jei per šiuos tris mėnesius nėštumas išsilaiko, labai didelė tikimybė, kad ir toliau vystysis normaliai.
Skausmai pilve, jei nebuvo kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo, neturėtų būti susiję su pagalbiniu apvaisinimu. Žinoma, pirmo nėštumo semestro metu gimdai didėjant, jai keliantis iš mažojo dubens, gali būti skausmai dėl raiščių ištempimo. Tačiau tai jau nepriklauso nuo pastojimo būdo. Jei moteris pilve neturėjusi jokių operacijų, neturėtų būti skausmų. Jei nepastojimo priežastis - kiaušintakių užakimas ar sąaugos, tos sąaugos gali temptis, kai gimda auga, ir skaudėti. Tačiau tai vėlgi nepriklauso nuo pastojimo būdo, o nuo anatomijos.
Jeigu visas nėštumas vystosi normaliai, tokiu būdu apvaisintos moterys paprastai gimdo natūraliai. Taip pat yra mitų, kad vaikai, pradėti tokiu būdu, gali būti nesveiki. Mūsų patirtis rodo atvirkščią rezultatą - šie vaikai ir sveikesni, ir imlesni mokslams, ir įvairioms papildomoms veikloms - jie sportuoja, muzikuoja, gerai mokosi. Kita verta, šiems vaikams, jų lavinimui ir skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi jie buvo labai laukiami.
Poros, pasiryžusios dirbtiniam apvaisinimui, dažnai jaučia fizinį ir emocinį nuovargį. Dar prieš pasiryždami IVF, vaikelio norintys susilaukti partneriai jaučiasi išsekę dėl nuolatinės kovos su nevaisingumu. Daugelis porų pastebi, kad jų gyvenimą ir interesus itin apribojo atliekamos procedūros: daug mėnesių tenka planuoti ciklą, iš naujo po nesėkmės ruoštis naujam ciklui ir vėl bandyti. Gydymas galiausiai užvaldo mintis, ir tai tampa viena pagrindinių pokalbių temų bei didžiausias ateities planas. Prieš pradėdami IVF apgalvokite kelių ateinančių mėnesių planus. Apribokite veiklas ir įsipareigojimus, kurie padidina jūsų emocinį krūvį. Šiuo įtemptu laikotarpiu itin svarbu rasti tinkamiausią būdą pasirūpinti savo fizine ir dvasine sveikata.
Natūralioji atranka ir embrionų likimas
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pagalbinio apvaisinimo sėkmę, yra natūrali atranka. Statistika rodo, kad natūraliai nutrūksta iki 75% visų nėštumų. Tačiau moteris, kuri pastoja natūraliai, nejaučia persileidimų, nes daugelis jų įvyksta pačioje nėštumo pradžioje, kol moteris nė nenutuokia, kad yra pastojusi. Vadinasi, nesivystantys embrionai būtų žuvę, net jeigu būtų užsimezgę natūraliai gimdoje, o ne inkubatoriuje. Per natūraliąją atranką žūva 75% visų užsimezgusių gyvybių, kitaip tariant, lieka tik 25%.
Kadangi dažnai vienos procedūros nepakanka, dalis embrionų (jų lėkštutėje užsimezga daugiau nei vienas) gali būti užšaldomi ateičiai arba jeigu žmonės pageidauja, į gimdą įdedami keli embrionai ir taip padidėja tikimybė pastoti. Vienas, du embrionai yra įdedami į gimdą antrą parą užsimezgus gyvybei, o kiti yra auginami iki šešių parų, kol virs vadinamosiomis blastocistomis. Paprastai iki šešių parų iš 5-6 išgyvena tik vienas embrionas, kuris yra įdedamas į gimdą, kad šeima turėtų 50% didesnę tikimybę išsaugoti nėštumą. Tai vyksta ne dėl dirbtinio apvaisinimo, o dėl natūraliosios atrankos, kuri vyksta ir natūraliai pastojus.
Viešinimo klausimas ir psichologinė pagalba
Daugelis porų, susidūrusių su nevaisingumu, svarsto, ar verta viešinti savo patirtį artimiesiems ir draugams. Viena moteris pasakoja: „Iš pradžių apie vaikus nekalbėjom, buvom ką tik susipažinę, norėjosi “gyventi dėl savęs”, daug keliavom, dirbom. Kai susituokėm prieš dvejus metus, pradėjom galvoti, kad norėtume susilaukti vaiko. Aš pati pagalvojau, kad 30 metų yra labai gražus amžius moteriai tapti mama. Tačiau vaikelis neskubėjo ateiti pas mus. Iš tiesų tai nelabai ir jaudinausi dėl to, nes kaip tik darbe pasiūlė naujas pareigas, pasinėriau į jas, o šeimos planavimą nusprendžiau palikti likimui - bus kaip bus. Bet dar po pusmečio, taigi, buvo praėję pusantrų metų nuo mūsų vestuvių, dingtelėjo mintis, kad reiktų nuodugniai išsitirti, ar esame abu su vyru vaisingi ir kodėl tas planavimas nėra toks greitas. Iš pradžių pas gydytojus ėjau aš viena, tada ir vyras atliko tyrimus. Priežastis paaiškėjo gana greitai ir vaistais ji yra gana gerai pašalinama (taip sako gydytoja). Na, o jeigu nepadės, prireiks intervencinės procedūros. Apie šiuos vizitus pas gydytojus nesakiau niekam - nei mamai, nei draugėms, nei vyro šeimai. Bet dabar galvoju - gal verta? Gal būtų mažiau klausimų “O kada vaikai?”, “Tai kai toks geras darbas, apie vaikus nėra kada galvoti?”. Žodžiu, dabar aktyviai svarstau, viešinti savo istoriją giminėms ir draugams ar ne.”
Psichologės teigimu, pagalbinis apvaisinimas - tai pagalba šeimoms, kurios negali susilaukti vaikų. Po šių procedūrų poros, susilaukusios vaikų, tai prilygina tikram stebuklui, ypač, jeigu vaikelis gimsta po gausybės bandymų ir skaudžių nusivylimų. Sėkmingai pasibaigęs pagalbinis apvaisinimas ne tik išgelbsti poras nuo nevaisingumo, tačiau turi įtakos ir santuokai. Poros, pavargusios nuo nuolatinių bandymų, labai dažnai pradeda dėl to pyktis, nebesutarti ir kaltinti vienas kitą dėl taip susiklosčiusios situacijos, todėl viltis susilaukti kūdikio kartu tampa viltimi vėl patirti šeimyninę laimę.
Jeigu nuspręsite pranešti artimiesiems apie vaikelio sunkų atėjimą į jūsų šeimą ir medicininę pagalbą pastojant - būkite pasiruošę atsakyti į pateiktus artimųjų klausimus. Iš pradžių jų reakcija gali būti visokia, tačiau būkite kantrūs. Žmonėms labai dažnai trūksta informacijos apie tam tikrus dalykus, o ypač tuos, su kuriais jie nėra susidūrę, todėl galite sulaukti negatyvios reakcijos, ir tokia ji gali būti būtent dėl klaidingo įsivaizdavimo. Tiek anksčiau buvusi vartojama „dirbtinio“ apvaisinimo sąvoka, tiek pats procesas daug kam skamba mįslingai, todėl tai patyrę žmonės gali aiškiai ir suprantamai papasakoti, paaiškinti, kodėl pasirinko šį gydymo būdą kaip vienintelę būtinybę, o ne kaip vieną iš galimybių.
Ar papasakoti ateityje vaikui apie tai, kokiais būdais medikai padėjo jam gimti, priklauso nuo tėvų požiūrio ir pačios pasakojimo priežasties. Tai neturėtų būti istorija paaugliui apie „nueitus kryžiaus kelius“ dėl jo atsiradimo ir apie dabartinį jo nedėkingumą. Rekomendacija būtų apie tai kalbėtis jau visiems suaugus, kai nežinomybės, interpretacijos ar dvejonės nebeturi tokios stiprios įtakos žmogaus savęs suvokimui. Bet kokiu atveju žinia, kad dėl naujos gyvybės buvo dėtos ypatingos pastangos, ir supratimas, kaip ji buvo saugoma, kiek žmonių prie to prisidėjo - priverčia susimąstyti.
tags: #savijauta #po #dirbtinio #apvaisinimo
