Napoleonas Bonapartas, vėliau žinomas kaip Napoleonas I, gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, Korsikos saloje. Jo gimimo vieta, nors ir tapusi legendine, turėjo didelę įtaką jo ankstyvajam gyvenimui ir pasaulėžiūrai.
Napoleono tėvai buvo Karlas Buonapartė, advokatas, ir Leticija Ramolino. Šeima priklausė smulkiųjų italų bajorų Bonapartų giminei. Tuo metu Korsika, nors ir priklausė Prancūzijai vos metus, išlaikė stiprias italų kultūros ir kalbos tradicijas. Dauguma gyventojų, įskaitant Napoleono šeimą, kalbėjo ne prancūziškai, o vietiniu korsikietišku dialektu, artimu italų kalbai.
Nors Napoleonui gimti sala jau buvo prancūzų valda, jos nepriklausomybės siekiai ir pasipriešinimas prancūzų valdžiai paliko gilų pėdsaką jauno Napoleono sąmonėje. Jis jautėsi svetimas žemyninėje Prancūzijoje, kur atsidūrė būdamas dešimtmetis, kad gautų išsilavinimą.
Mokslai ir ankstyvieji metai Prancūzijoje
Nuo 1779 iki 1784 m. Napoleonas mokėsi Brienne-le-Château karo mokykloje, o vėliau, 1784-1785 m., - prestižinėje Paryžiaus karo mokykloje. Šiuo laikotarpiu jis puikiai įsisavino privalomas disciplinas, daug skaitė ir įgijo visapusišką išsilavinimą. Ypač jį traukė matematika, istorija ir geografija. Tačiau dėl kilmės ir socialinio statuso jis jautėsi vienišas tarp bendramokslių, patyrė patyčias, kurios skatino jo uždarumą ir savarankišką mąstymą.
Nors kalbos jam sekėsi sunkiau, o lotynų ir vokiečių kalbų pamokų jis nemėgo, Napoleonas gilinosi į prancūzų ir graikų literatūrą, domino filosofų darbai. Jis taip pat bandė rašyti pats, sukūrė apsakymų, istorinių ir publicistinių kūrinių, tačiau vėliau ši veikla liko jaunystės užsiėmimu.
1785 m., anksčiau laiko baigęs mokyklą, Napoleonas gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir pradėjo karo tarnybą artilerijos pulke. Gyvendamas skurdžiai, laisvalaikiu jis skaitė karybos, istorijos ir geografijos veikalus, taip ruošdamasis būsimiems iššūkiams.
Prancūzijos revoliucija ir karjeros pradžia
1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija sutapo su Napoleono karinės karjeros pradžia. Jis palankiai sutiko revoliuciją, įstojo į jakobinų klubą, tačiau tuo pat metu aktyviai domėjosi gimtosios Korsikos reikalais, rėmė revoliucinius pertvarkymus saloje. Dėl politinių permainų Korsikoje, Bonapartų šeima 1793 m. buvo priversta persikelti į Tuloną.
Per revoliuciją Napoleonas parodė savo karinius gabumus. 1793 m. gruodį, suplanavęs sėkmingą interventų užimto Tulono šturmą, jis buvo pakeltas brigados generolu. 1795 m. spalio 5 d. jis vadovavo kontrrevoliucinio rojalistų maišto Paryžiuje malšinimui, taip išgelbėdamas Direktorijos režimą ir pačią respubliką.
Šie pasiekimai atvėrė jam kelią į aukštesnes pareigas. Napoleonas buvo pakeltas divizijos generolu ir paskirtas Italijoje veikiančios Prancūzijos kariuomenės vadu. Čia jis demonstravo nepaprastus karvedžio gebėjimus, sutriuškino Austrijos kariuomenę 1796-1797 m. kampanijoje ir sudarė Prancūzijai naudingą Campo Formio taiką.
Kelias į valdžią: Konsulatas ir Imperija
Napoleonas pasirodė ne tik kaip gabus karvedys, bet ir kaip sumanus politikas bei administratorius, greitai pelnydamas populiarumą prancūzų visuomenėje. 1799 m. lapkričio 9-10 d. įvykęs valstybės perversmas (Briumero aštuonioliktoji), kurį jis įvykdė su įtakingų politikų parama, nuvertė silpną Direktorijos valdžią. Tačiau Napoleonas nesidalijo valdžia su kitais, įtvirtindamas savo autokratinį režimą - Konsulatą, tapdamas pirmuoju konsulu.
1800 m. nauja konstitucija suteikė jam labai plačius įgaliojimus. Napoleonas paskelbė revoliuciją baigta, sudarė konkordatą su Romos popiežiumi ir pradėjo vykdyti reformas, siekdamas stabilizuoti šalį po revoliucijos sukrėtimų. Jis sukūrė efektyvią ir centralizuotą administracijos sistemą, likvidavo rojalistų sąmokslus.
1802 m. Napoleonas buvo paskelbtas pirmuoju konsulu iki gyvos galvos, o 1804 m. - Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu I. Šie sprendimai buvo patvirtinti referendumuose, nors jų rezultatai vėliau buvo laikomi suklastotais. Įkurta imperija nebuvo tradicinė monarchija, bet naujoviška diktatūra, kurioje Napoleonas sutelkė visą valdžią.
Napoleono kodeksas ir kariniai užkariavimai
Vienas svarbiausių Napoleono I pasiekimų buvo teisės normų kodifikavimas. 1804 m. buvo parengtas Civilinis kodeksas, vėliau papildytas Baudžiamuoju ir Komerciniu kodeksais, kurie tapo žinomi kaip Napoleono kodeksai. Šie teisynai tapo pavyzdžiu daugelio valstybių teisės sistemų rengėjams, įtvirtindami tokius principus kaip asmens laisvė, lygybė prieš įstatymą, teisė į nuosavybę.
Napoleono ambicijos garantuoti Prancūzijai vyraujantį vaidmenį Europoje susidūrė su kitų didžiųjų valstybių pasipriešinimu ir vedė prie nesibaigiančių karų (Napoleono karai). Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį lemiamų mūšių, užėmė Vieną ir Berlyną, tačiau kova su beveik visomis Europos valstybėmis sekino Prancūzijos jėgas.
1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme, o 1812-1813 m. Lietuva kentėjo nuo prancūzų kariuomenės veiksmų ir dezertyravusių kareivių plėšikavimo. 1813 m. po pralaimėjimo Leipcigo mūšyje, Napoleonas buvo priverstas atsisakyti sosto ir ištremtas į Elbos salą.
Trumpas Napoleono pėstininkų taktikos vadovas
Tremtis ir Napoleono legenda
1815 m. kovą Napoleonas pabėgo iš Elbos salos ir trumpam susigrąžino valdžią Prancūzijoje (Šimtas dienų). Tačiau po pralaimėjimo Vaterlo mūšyje, jis buvo galutinai nugalėtas ir ištremtas į Didžiosios Britanijos valdomą Atlanto vandenyno Šv. Elenos salą. Čia jis gyveno namų arešto sąlygomis iki savo mirties 1821 m. gegužės 5 d.
Tremtyje parašyti jo atsiminimai, žinomi kaip "Atsiminimai iš Šventosios Elenos", turėjo didelės įtakos vadinamajai Napoleono legendai, kuri jį vaizdavo kaip revoliucijos įsikūnijimą ir paprasto žmogaus gynėją.
Nors Napoleono gyvenimas baigėsi tremtyje, jo palikimas - teisės kodeksai, karinės strategijos, administracinės reformos - ilgam pakeitė Europos ir pasaulio istorijos eigą.
