Seimo narė Agnė Bilotaitė - ryški ir daugialypė asmenybė, sėkmingai derinančią politinę karjerą, aktyvų laisvalaikį ir šeimos gyvenimą. Nors visuomenei ji labiau pažįstama kaip politikė, Agnė atskleidžia ir kitas savo gyvenimo puses: aistrą automobilių sportui, meilę šeimai ir iššūkius, su kuriais susiduria augindama du sūnus.
Agnė Bilotaitė: Motinystės džiaugsmai ir iššūkiai
„Pradžioje kilo klausimas, o kaip aš tą meilę dabar padalinsiu? Atrodo, vienas vaikelis, jam visa meilė yra skiriama, bet, kai gimsta antras vaikas, supranti, kad tos meilės atsiranda dvigubai daugiau“, - taip antrojo sūnaus Beno gimimą prisimena Seimo narė Agnė Bilotaitė. Šiuo metu Agnės jaunėliui - tik 4 mėnesiai, bet politikė jau grįžo į darbus, dalyvauja Seimo plenariniuose bei komitetų posėdžiuose. Kol Agnė darbe, sūnumi rūpinasi Seimo narės mylimasis verslininkas Gintas Petrus. Tiesa, greitu metu Agnė su sūneliais Jonu ir Benu kuriam laikui liks viena. Jos mylimasis Gintas ruošiasi didžiuliam gyvenimo iššūkiui - dalyvaus Dakaro ralyje. „Dabar vienai šiame etape, kai vaikai yra tokie maži, nėra lengva. Bet aš išleidžiu ir sakau: tau yra svarbu, važiuok“, - sako ji. Vaikams paaugus ir pati Agnė ruošiasi dalyvauti sunkiausiose pasaulio lenktynėse, šturmano vietoje, šalia savo vyro. Lenktynių patirties Agnė jau turi. Prieš keletą metų su Gintu laimėjo „Africa Eco Race“ lenktynes.
Agnė patikina į Seimą ėjusi tikrai ne dėl gero atlyginimo - jos 16 metų vyresnį mylimąjį Gintą galima rasti kasmet skelbiamame žurnalo „Top“ turtingiausių lietuvių sąraše. 2019-aisiais jis buvo 263 vietoje, o turtas įvertintas 16 milijonų eurų. Jis yra bendrovės „Neptūno vandenys steigėjas“. Prieš ketverius metus verslą pardavęs vyras dabar gali skirti itin daug laiko šeimai. „Manau, jeigu aš norėčiau nedirbti ir būti tik mama, žinoma, galėčiau rinktis. Bet aš niekada negalvojau ir nesvarsčiau, ar aš norėčiau būti vien tik mama“, - sako Agnė. Parlamentarė patikina, kad jai tikrai nereikėjo dėti daug pastangų bandant vyrą įkalbėti išeiti tėvystės atostogų: „Jis turėjo tokias galimybes, ir mes net nediskutavome. Jis labai myli vaikus ir yra labai geras tėvas. Tikrai galiu pasakyti, kad man dėl to auginti vaikus yra tikrai lengva, man labai padeda. Ir net diskusijų nėra, kieno čia pareiga kažką daryti. Tiesiog dalinamės per pusę. Žinoma, vyras negali pamaitinti kūdikio, bet visa kita tikrai gali padaryti.“
„Didžiausia atsakomybė yra užauginti gerą žmogų. Man tai naujas iššūkis. Sakoma, lietuviai vyrai dažnai nori nuolankių, šeimyniškų moterų, kurioms ne karjera yra svarbiausia. Tačiau Seimo narė Agnė Bilotaitė džiaugiasi, kad jos vyras, lenktynininkas Gintas Petrus niekada neprašė rinktis tarp politikės karjeros. Agnė labai džiaugiasi, kad mylimasis leido jai grįžti į darbą Seime, ir pats išėjo tėvystės atostogų - tiek prieš dvejus metus gimus pirmajam sūnui Jonui, tiek prieš pusmetį porai susilaukus antrojo berniuko Beno.
Motinystė - dar vienas naujas etapas jūsų gyvenime. Karjeros moterims dažnai nelengva jai ryžtis, nes kūdikis neatpažįstamai pakeičia įprastą rutiną. Ar sūnus Jonas - reikliausias jūsų sutiktas „direktorius“? Jis mamą įdarbina ir naktinėje pamainoje. Žinoma, kad dabar ir nuo sūnaus priklauso mano dienotvarkė. Mums vis dar tęsiasi dantų dygimo etapas, kai sūnus naktimis nemiega. Po naktinės darbo pamainos einu į dieninę pamainą. Pati stebiuosi, iš kur turiu tiek jėgų. Man miegas visada buvo labai svarbus. Nesuprantu, iš kur tas moters gebėjimas po bemiegės nakties dirbti. Tai, matyt, duota iš aukščiau. Pradėjome Joną leisti į darželį. Nerimavau, kad jis dar per mažas, bet dabar manau, jog tai - geras sprendimas. Matau, kaip jis džiaugiasi bendravimu su vaikais. Abejoju, ar būtų geriau, jei turėtume auklę. Į darbą Seime grįžau, kai Jonui buvo keturi mėnesiai, tad Gintas išėjo tėvystės atostogų. Padėjo ir Ginto mama. Kol buvo mažesnis, grįždavau Jono pamaitinti. Dabar to nebereikia. Grįžusi po darbų stengiuosi laiką su Jonu leisti kokybiškai: džiaugtis vaiku ir išties su juo būti, o ne lįsti į kompiuterį ar socialinius tinklus. Jonas į mano gyvenimą atnešė daug laimės ir šilumos, nors tas gyvenimas ir pasikeitė. Anksčiau galėjau gyventi sau, sugalvojusi kur nors išskristi ar grįžti pirmą valandą nakties. Dabar privalau planuoti. Kiekviena mama nori būti pati geriausia ir vaikui atiduoti visą meilę - būti drauge, bendrauti, mokyti. Neapsakomas džiaugsmas apima, kai vaikas ištaria pirmąjį žodį, kai išmoksta ko nors nauja, kai pradeda dainuoti daineles. Auklėdama vadovaujuosi intuicija. Man labai svarbus ryšys su sūnumi. Noriu, kad jis jaustųsi saugus. Jonas vis dar miega su mumis. Net juokinga, nes man būtinai reikėjo vaikiškos lovytės. Vis kartodavau: „Kur ta lovytė? Sūnus tuoj gims, o lovytės dar neturime.“ Jonas gimė, o tos lovytės dar nė karto nereikėjo. Bet po truputį pratinsime sūnų miegoti atskirai.
Prieš beveik dešimt metų, kai Agnė buvo išrinkta į Seimą, ji tuomet tapo jauniausia parlamentare. 25-erių aukšta blondinė iš Klaipėdos kaip medus traukė kolegų dėmesį - jos išvaizda ir žiniasklaidoje buvo nuolat aptarinėjama. Dabar galime tik pajuokauti, kad Agnė nepateisino tipinio blondinės įvaizdžio. Agnė neslepia esanti tvirto charakterio. Jai daryti karjerą kur kas įdomiau nei tvarkyti namus ir laukti vyro su karšta vakariene, o dakaro smėlis ir dulkės jai kur kas smagesnis nuotykis, nei raudonas kilimas ir žvaigždžių vakarėliai. Žinoma moteris du kartus vyko su Gintu į Dakarą. Ir neabejoja, kad vaikams paaugus, sės į šturmano kėdę vėl. Taip pat Agnė norėtų, kad mes skatintume mergaites siekti realizuoti save, ir pamiršti tą stereotipą, kad moteriai užtenka būti gražiai ir ištekėti už turtingo vyro, kad jos gyvenimas būtų sėkmingas.
„Man skaudu dėl Viktorijos - pati to nepatyriau ir dėl nėštumo pastabų nesulaukiau. Manau, kad visuomenė besilaukiančiai moteriai jaučia pagarbią baimę, nes tai yra paslaptis ir stebuklas. Diskriminaciją pajutau, kai gimė Jonas. Pavyzdžiui, buvo klausimų, ar dabar atsisakysiu Seimo nario mandato. Mano kolegų vyrų, kuriems gimė vaikai, niekas to neklausia. Kai kuriems jų per kadenciją gimsta ir du vaikai. Toks klausimas moteriai yra užgaulus, nes jis reiškia, kad dirbti gali tik tada, kai vaikas paaugs, o dabar turi sėdėti namuose.“
Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ - tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę - interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis. Nuo vaikystės ji svajojo pakeisti pasaulį, todėl, pasitaikius progai, nėrė į politiką. Pasaulį keisti pasirodė milžiniškas darbas, o vienam, be komandos, - ir per sudėtingas. Tačiau A.Bilotaitė nenuleido rankų net tada, kai, atrodė, sprendimo rasti nepavyks. Paauglystėje ji vaikščiojo podiumu ir dalyvavo grožio konkurse. Tai - irgi vertinga patirtis, kukliai merginai įkvėpusi drąsos. Jau būdama subrendusi ji atrado naują pomėgį - lenktynes Afrikos smėlynuose. „Africa Eco Race“ pirtyje nenualpo, o tapo mėgstamiausia gyvenimo draugo Ginto Petraus šturmane.
Aistringas automobilių sportas ir šeimyninės vertybės
„Sportas man iki šiol svarbus, tik dabar daugiau sportuoju su Jonu. Pavyzdžiui, daug vaikštinėjame. Aistrą automobilių sportui man įkvėpė Gintas. Čia panašiai kaip su politika: pabandai ir užsikreti tuo virusu. Du kartus važiavau „Africa Eco Race“ lenktynėse. Pernai laukiausi Jono, šiemet jis - dar labai mažas, tad irgi praleisiu, bet vėliau, matyt, vėl būsiu Ginto šturmanė. Lenktynės Afrikoje - ne gulėjimas ant šezlongo. Tai alinantis darbas, kai dvi savaites karštyje kasdien važiuoji bekele mašinoje be kondicionieriaus, su šalmu ant galvos ir suspaustas sėdynėje. Tokiame karštyje nelengva skaityti kelio knygą, susikoncentruoti ir išlaikyti dėmesį. Kai važiavau pirmą kartą, labai jaudinausi, o prieš startą jausdavau begalinį stresą. Bet būdavo neapsakomai gera vakare pasiekti finišą ir palįsti po lauko dušu. Iškart po vakarienės krisdavau miegoti, negirdėdama automobilių variklių gausmo stovykloje. Geriausias jausmas, kai pavyksta įveikti visus etapus ir automobilis nesubyra. Su Gintu baigėme abejas lenktynes, kuriose dalyvavau.“
„Bekelės lenktynės - geriausias testas porai save patikrinti. Žmonės net per atostogas susipyksta, nes vienas ne ten parodė, kitas ne ten pasuko. Bet esame gana ramūs, ne degtukai, tad mums nereikia vienam kito gesinti. Gintas apskritai geras strategas. Mūsų automobilis nebuvo toks greitas kaip kitų komandų, bet važiuojant protingai, įvertinus savo galimybes, ir su tokiu galima daug nuveikti. Kai kurie lenktynininkai pradžioje lekia ir, pasitaiko, sulaužo automobilį. O Gintas - profesionalas. Afrikoje jis važiuoja nuo 2002 metų. Itin gerai vairuoja smėlyje. Būdama jo šturmanė supratau, kad mes atlaikome stresinėse situacijose. Jei kalbame apie automobilio gedimus, Gintas - labai neblogas mechanikas. O aš galiu nebent padangų slėgį keisti - tai svarbu, kad galėtum važiuoti smėlyje. Ten padangas tenka nuleisti. Gintas yra važiavęs ir su vyrais, bet sako, kad moterys metodiškesnės. Tas metodiškumas, anot jo, kompensuoja tai, ko moterys negali padaryti. Stereotipas, kad moterys yra isterikės. Svarbiausia - išlikti ramiai. O kasti smėlį moka visi.“
Agnės ir Ginto pora turi ir kitų labai svarbių šeimyninių planų - jei vis dar nesusituokę. Anksčiau A. Bilotaitė ne kartą yra minėjusi, kad jos šeimoje vyrauja darnus pareigų pasiskirstymas. Seimo narės teigimu, vaikų priežiūra dalintis kartu yra labai svarbu ir būtina. „Didžiausia atsakomybė yra užauginti gerą žmogų. Man tai naujas iššūkis.“
„Man iš tiesų patinka tai, ką darau, - turėjau net darboholikės bruožų. Kartais taip užsisukdavau, kad atsirasdavo lėtinio nuovargio požymių. Bet sukūrus šeimą pasitvirtino teiginys, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji, nes išmoksti racionaliau planuoti laiką. Dabar kartais nudirbu daugiau nei anksčiau. Šeima - geriausia, kas man galėjo nutikti. Profesinė sėkmė suteikia džiaugsmo, bet ne pilnatvės. Vaiko gimimas yra tikroji gyvenimo prasmė. Gyvenimas - į stiklainį sudėti akmenukai, tarp kurių yra tarpelių. O šeima - tas cementas, kuris juos sulipdo.“
„Susipažinę dalykiškai apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis - neturėjau jokių šalutinių minčių. Gintas man paskambino ir pakvietė į kitą „Kino pavasario“ filmą. Kas vakarą ėjome žiūrėti skirtingų filmų ir taip susidraugavome. Nebuvo nei gėlių, nei kokių nors išskirtinių pasimatymų. Gintas kitokio kirpimo ir nepaiso klišių - tiesiog užsimezgė draugystė. Jei matai, kad įdomu bendrauti, kad yra bendrų temų, žmogus darosi svarbus ir su juo gera, viskas natūraliai susiklosto. Man sunku pradėti santykius, nelengva žmones įsileisti į savo erdvę, nes esu viešas asmuo, tad atsargiai žiūrėdavau į dėmesį rodančius vyrus. Gintas - toks pat, bet chemija yra arba ne.“
„Šie santykiai mano gyvenimui suteikė naujų spalvų ir pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus. Gintas turi vidinės ramybės, propaguoja sveiką gyvenseną. Kai susipažinome, nuo politinės veiklos buvau emociškai sudirgusi, nes daug kariavau ir atidaviau daug energijos. Vis bėgau lyg voverė rate. Gintas mane sustabdė: parodė, kad gyvenime - ne vien darbas, priminė, kad reikia pagalvoti ir apie savo vidų, ir apie kūną.“
„Kaip ir pas visus, pasitaiko, kad nuomonės išsiskiria, nes jos negali visada sutapti. Bet kalbamės ir diskutuojame. Nekeliame balso, pas mus nebūna nekalbadienių. Gintas yra geras žmogus ir labai gražiai elgiasi su visais - ne tik namuose. Jam nebūdinga kelti balsą, nepagarbiai elgtis. Su kokiu žmogumi esi, toks ir pats tampi. Santykiuose svarbiausia - pagarba. Tai - raktas į santykių harmoniją.“
„Kai susipažinome, Gintas jau buvo laisvas. Man tai labai svarbu. Gerbiu ankstesnius jo santykius ir mano santykiai su Ginto vaikais yra geri. Žinoma, kad bendraujame. Žmogų priimi su visu jo gyvenimu. Nebuvau ankstesnių Ginto santykių iširimo priežastis, tad neturiu dėl ko teisintis. Tik nuo tuščio lapo galima pradėti rašyti savo knygą.“
„Įsigijome sužadėtuvių žiedus ir abu juos nešiojame. Abu nusprendėme, kad kuriame rimtus santykius, kad laikome save šeima. Žiedai - pirmasis etapas. O dėl suknelės... Gal ji bus ne balta, gal kitokios spalvos, bet manau, kad einame santuokos link.“

Asmeninis augimas ir visuomeninė veikla
„Tai buvo avantiūra. Niekada nemaniau, kad esu kuo nors ypatinga, tad tikėjausi, kad ten įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Kai pradėjau politinę veiklą, niekam nesigyriau šiuo laimėjimu. Net per pirmąją rinkimų kampaniją į Seimą nesinaudojau tuo kaip reklamos triuku, nes man atrodė, kad tai - nesvarbu. Bet kai išrinko į Seimą, kažkas apie tai sužinojo, pasakė kitiems ir tada turėjau visiems paaiškinti. Konkursas išties pridėjo pasitikėjimo, susipažinau su grožio ir stiliaus sritimis. Buvau liekna ir aukšta - 180 cm ūgio, tad nuo šešiolikos šiek tiek dirbau modeliu - tai buvo mano laisvalaikis, be to, truputį užsidirbdavau. Bet man visada svarbiausia buvo gerai mokytis. Būdama modelis labai aiškiai supratau, kad ši sritis - ne man. Negaliu būti tik kūnas ar pakabas drabužiams, nes ten niekam neįdomus tavo vidus ir tavo nuomonė. Kas yra grožis? Tai - labai subjektyvu. Komisija įvertins tavo šypseną? Skamba keistai. Grožis nuvysta. Ar komisija vertina ir vidinį grožį? Sako, kad ir jį. Bet nemanau, kad įmanoma tai išmatuoti uždavus keletą klausimų ir išgirdus formaliai paruoštą prisistatymą. Tai - labai paviršutiniška. Džiaugiuosi, kad tai išbandžiau. Nuotraukas galėsiu parodyti sūnui, jo žmonai, vaikams. Štai, žiūrėkite, kokia buvau! Bijojau, bet lipau ant scenos, įveikiau savo baimes.“
„Manau, jeigu aš norėčiau nedirbti ir būti tik mama, žinoma, galėčiau rinktis. Bet aš niekada negalvojau ir nesvarsčiau, ar aš norėčiau būti vien tik mama“, - sako Agnė. Parlamentarė patikina, kad jai tikrai nereikėjo dėti daug pastangų bandant vyrą įkalbėti išeiti tėvystės atostogų: „Jis turėjo tokias galimybes, ir mes net nediskutavome. Jis labai myli vaikus ir yra labai geras tėvas. Tikrai galiu pasakyti, kad man dėl to auginti vaikus yra tikrai lengva, man labai padeda. Ir net diskusijų nėra, kieno čia pareiga kažką daryti. Tiesiog dalinamės per pusę. Žinoma, vyras negali pamaitinti kūdikio, bet visa kita tikrai gali padaryti.“
„Žinoma, kad gaminame. Ypač gimus vaikui. Kai esi vienas, ne tiek ir svarbu, ką valgai. Tai - vienas svarbiausių dienos etapų. Sekmadienį kepame blynus ir drauge vakarieniaujame. Mėgstu pasikviesti svečių. Gera drauge gaminti ir dalytis maistu.“
„Skaitome pasakėles su dainelėmis. Labai svarbu vaikams skaityti ir tikiuosi, jog tai ateityje lems, kad sūnus pats norės skaityti.“
„Ne, nemoku. Turiu kitą pomėgį, kuris visą laiką buvo mano svajonė, - tapybą. Visada norėjau tapyti, daug apie tai kalbėjau, bet vis nerasdavau laiko. Gintas buvo tas žmogus, kuris pasakė: „Nustok kalbėti ir pradėk daryti.“ Lankiau dailininkės Rūtos Katiliūtės studiją ir mokiausi įvairios technikos. Tapydama atsipalaiduoju, nors dar esu sau kritiška. Jau nutapiau per dešimt paveikslų. Daugumą išdovanojau.“
Šuo - pagalba gyti Kad Beno reabilitacija nebūtų tokia ilga, A. Bilotaitė kartu su vyru gerai viską apgalvojo ir nusprendė, kad šeimai reikia šuniuko. „Benas turėjo žaislinį šuniuką, kurį visur su savimi nešiodavosi. Tai ir buvo paskatinimas šeimai - supratome, kad jam reikia tikro draugo. Įsigyti Bobą buvo geriausias sprendimas, nes jis tapo geriausiu vaikų draugu“, - pasakojo pašnekovė. Agnė teigia, kad prieš įsigyjant šuniuką tėvai pirmiausia turi sau atsakyti į klausimą: ar jiems tikrai reikalingas gyvūnas? „Pavyzdžiui, prieš 3-4 metus vargu, ar būčiau galėjusi turėti tokį aktyvų gyvūną namuose. Tuomet mano darbotvarkė buvo labai įtempta, ir manau, kad būtų buvęs nusikaltimas palikti gyvūną vieną visą dieną ir juo tinkamai nepasirūpinti“, - tvirtino A. Bilotaitė. Radusi Džeko Raselo terjerų veislyną, Agnė su šeima šuniukų laukė beveik pusmetį. Vos tik gimė mažyliai, visa šeima nuskubėjo išsirinkti „tą vienintelį“. Vardas Bobas atsirado atsitiktinai, kai vienas iš sūnų pasakė: „Ne, čia yra Bobas.“ Bobas A. Bilotaitės namuose greitai pradėjo įvedinėti savo tvarką ir net auklėti šeimos narius. „Reikia nusiteikti, kad baldai, kilimai, sienos bus apkramtyti. Reikia slėpti visus daiktus, kad nebūtų išmėtyti. Bet, aišku, labai gerai, kad jis moko tvarkos“, - šypsosi pašnekovė. A. Bilotaitė taip pat pabrėžia, kad visa informacija apie tai, kaip pasiruošti naujo šeimos nario atėjimui, turėtų būti suteikiama veislyne. „Veislyno darbuotojai suteikė labai daug informacijos apie maistą ir priežiūrą. Visada atrašydavo ar paskambindavo, jei iškildavo sveikatos klausimų ar kildavo neaiškumų“, - dalijasi Agnė. Pašnekovė pabrėžia, kad svarbiausia - duoti tinkamą maistą ir jokiu būdu nešerti šuniuko maistu nuo stalo. Neseniai į šeimą atėjusiu šuniuku džiaugiasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. „Tai - pilnavertis mūsų šeimos narys, kuris suteikia labai daug džiaugsmo. Rūpintis juo - tikras pozityvas“, - sako politikė.
„Batutai yra tapę neatsiejama mūsų vaikų gimtadienių ir laisvalaikio dalimi. O nutiko taip: dvi operacijos, dvi paros reanimacijoje, lūžusi ranka, pažeista arterija... Mes gavome skaudžią pamoką - daugiau niekada jokių batutų. Taip, teko girdėti apie traumas, kurias vaikai patiria taip pramogaudami. Bet juk visada galvoji, kad tavo vaikams taip nenutiks... Ji pažymėjo, kad šeimoje svarstė, ar verta dalintis šia skaudžia patirtimi viešai. „Galiausiai nusprendėm, kad verta, jei tai padės apsaugoti nors vieną vaiką“, - akcentavo A. „Po operacijos Benukas man uždavė klausimą, ar žinau, kas yra geriausia dovana. Ir pats atsakė, kad tai - gyvenimas!“ Vos keli šuoliai - tiek užtenka atsidurti greitosios pagalbos automobilyje. Po nesėkmingo šuolio į Santaros klinikas aplankyti sūnaus Beno skubėjo ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė ir kartu pramogavęs brolis Jonas. Politikė pasakojo, kad per savo vaiko gimtadienį išpildė norą, šventėje atsirado batutas, atnešęs džiaugsmo ne tik mažajam, bet ir jo draugams. „Turėjome tokį džiaugsmą vaikams, kuris pasibaigė tikrai labai skaudžiai“, - pasakojo A. Bilotaitė. Ministrės sūnui lūžo kaulas, jis pažeidė arteriją, prireikė nedelsiant atstatyti kraujotaką. „Todėl teko ir reanimacijoje pabūti, ir ištverti porą operacijų. Tokiam mažyliui, kuriam keturi metai, tai yra didžiulis iššūkis“, - kalbėjo A. Bilotaitė. Ji pasakojo, kad, renkantis populiarią pramogą, žvelgė į tokį batutą, kuris galėtų tikti vaikams. „Niekada nepagalvojame, kad tavo vaiką ištiks tokia nelaimė, ir niekada nepagalvojame apie pripučiamus batutus, galvojame, kad kitokie batutai yra pavojingesni“, - sakė A. Bilotaitė. Tačiau medikai pastebi, kad pripučiami, žaismingi, animacinius personažus primenantys batutai nėra tokie saugūs, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Labai daug matome traumų būtent ant šitų batutų. Karštomis dienomis matėme net įvairiausių nudegimų, kur vaikai, pašokinėję ant batuto, atkeliavo nudegę dėl karštos gumos. Saugių batutų nėra, rekomenduojame nešokinėti ant jų“, - sakė vaikų chirurgas Benediktas Jonuška. Skaičiai gąsdina vis labiau Traumų skaičiai medikus kasmet gąsdina vis labiau. Vien į Santaros klinikas atšuoliuoja nuo batuto po dešimtį vaikų kasdien, ir ne po vieną. Šventės pratęsiamos reanimacijoje, o ne kartu su draugais ir šeimos nariais. Vaikų chirurgas atviras: siūlytų batutus Lietuvoje iš viso uždrausti. Susižalojus žaidžiant krepšinį, operacijos prireikia kas keliasdešimtam lietuviui, o šokinėjantiems ant batuto ant operacinio stalo tenka prigulti kas ketvirtam. „Daugiau negu pusė pacientų yra mažiausi vaikai, šokinėję ant batuto. Jeigu tarkime šokinėjo du vaikai, tai mažesniam vaikui rizika yra keturiolika kartų didesnė susižeisti negu daugiau sveriančiam“, - sakė B. Jonuška. Vaikams pažeidžiamos nugaros smegenys, stuburas. Kai kurie jų nebegalės vaikščioti. Dalis tėvų sumoka ir didžiausią kainą vaiko gyvybe. Apšilimas negelbsti Visgi verslininkai aiškina, kad esą norint išvengti traumų ant batuto reikia apšilti. „Apšilimas nelabai gelbėja. Principas yra toks: kai ant batuto šokinėja daugiau negu vienas vaikas, labai netolygiai pasiskirsto jėgos. Vienas vaikas leidžiasi, kitas kyla, ir ta jėga gali smogti daug didesnė negu yra vaiko svoris“, - sakė B. Januška. O, jeigu vis dėlto šuoliuoti norisi, medikai rekomenduoja, įrengiant batutą, pasirūpinti apsauginiu tinklu, leisti šuoliuoti tik vienam vaikui, nepamiršti patraukti šalia esančių daiktų.

Agnė Bilotaitė (g. 1982 m. sausio 29 d.) 2000 m. baigė Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnaziją. 2006 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo politikos mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Studijų metais praktiką atliko Užsienio reikalų ministerijos Vidurio ir Pietryčių Europos skyriuje. 2004 m. per mainų programą buvo išvykusi studijuoti į Vokietiją, Miuncheno Bundesvero akademiją. 2012 m. 2003 m. su šeima įsteigė įmonę, užsiimančią krovinių vežimu vidaus keliais, įmonės administratorė. Nuo 2006 m. aktyviai dalyvauja Socialinių problemų sprendimo asociacijos veikloje, viena iš šios organizacijos įkūrėjų. Nuo 2007 m. Nuo 2007 m. Nuo 2008 m. Nuo 2020 m. Nuo 2006 m. partijos Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai narė. 2006 m. Tėvynės sąjungos Vakarų regiono vadybininkė. 2011-2012 m. - partijos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkė, nuo 2011 m. Turi du sūnus - Joną (g. 2017 m.) ir Beną (g. 2019 m. sausio 29 d.).


