Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes sakome „kairė“ ir „dešinė“? Tai ne tik žodžiai, bet ir būdas suprasti pasaulį aplink mus. Vaikams suprasti šias sąvokas gali būti smagu ir naudinga, ypač kai tai susiejama su žaidimais ir kasdieniais veiksmais.
Dažnai dešinė pusė siejama su gėriu, tvarka ir teisingumu. Ji laikoma „gerąja“ puse. Pavyzdžiui, daugelis žmonių naudoja dešinę ranką rašymui ar valgymui. Tai rodo, kaip svarbi ir patogi mums yra dešinė pusė.
Kita vertus, kairė pusė kartais siejama su nenormalumu, chaosu ar net blogiu. Viduramžiais Europoje kairiarankystė netgi galėjo tapti pretekstu apkaltinti raganystėmis. Iki pat dvidešimto amžiaus vidurio daugelyje šalių vaikai, kurie buvo kairiarankiai, buvo verčiami mokytis rašyti ir dirbti dešine ranka. Kartais jiems netgi būdavo taikomos fizinės bausmės, o kairė ranka supančiojama.
Šiuolaikiniame pasaulyje vis dar matome, kad jis labiau pritaikytas dešiniarankiams. Netgi sveikintis ar valgyti kaire ranka kai kuriose Afrikos ir Azijos kultūrose laikoma nepagarba, nes ji laikoma „nešvaria“.
Tačiau svarbu suprasti, kad nei viena, nei kita pusė nėra „bloga“. Tai tiesiog skirtingi mūsų kūno aspektai. Kaip teigia motina viename iš pasakojimų, „kai gyvenimas ima suktis vien apie kairę, nelauk nieko gero“. Tačiau ar tai reiškia, kad kairė pusė yra bloga? Ne. Tai tiesiog gali reikšti, kad turime atkreipti daugiau dėmesio į ją, jei ji mums kelia sunkumų.
Kartais, kai nutinka nelaimė, kaip kad lūžta kaulas, mes pradedame kitaip žiūrėti į savo kūną. Leonui, kuriam lūžo kairė ranka, ji tapo nevaldoma, tarsi gyventų savo gyvenimą. Jis jautėsi atskirtas nuo savo kūno, susipykęs su juo. Rankos judesiai kartais atrodė nevalingi, tarsi ji būtų kitokia būtybė. Ar tai reiškia, kad kairė ranka tapo jo prieše? Galbūt tai tik ženklas, kad reikia labiau ja rūpintis ir ją suprasti.
Svarbu suprasti, kad kairė ir dešinė yra ne tik kūno dalys, bet ir simboliai. Kai Leonas susidūrė su skausmu ir sunkumais, jis pradėjo ieškoti prasmės. Galbūt jo ranka, kuri jautėsi kitaip, bandė jam ką nors pasakyti? Ar tai buvo ženklas, kad reikia saugotis kažko, ar galbūt tiesiog kūno reakcija į traumą?
Netgi kai Leonui tapo sunku atskirti tikrovę nuo jos iškraipymų, jis bandė suprasti savo rankos judesius. Ar tai buvo „labas“, „kapas“ ar „karas“? Jis galvojo, kad ranka ruošiasi su juo kariauti ir nuvaryti į kapus. Tai parodo, kaip stipriai skausmas ir kančia gali paveikti mūsų mąstymą.
Tačiau net ir didžiausiose kančiose galime atrasti tam tikrą paguodą. Kai Leonas gulėjo ant grindų su šunimi pašonėje, jis prisiminė tą laiką kaip dovanotą pertrauką. Jis suprato, kad gali būti ir blogiau, ir kad reikia džiaugtis tuo, ką turi.
Netgi kai ortopedas pasakė, kad jo ranka turėtų būti lankstesnė, ir kad dėl menko judrumo kaltas tingus ligonis, Leonas stengėsi. Jis darė pratimus, nors ir su dideliu skausmu. Tai rodo jo norą grįžti į normalų gyvenimą.
Galų gale, svarbiausia yra suprasti, kad kairė ir dešinė yra tik dalys mūsų pasaulio ir mūsų pačių. Jos abi yra svarbios. Svarbu jas priimti, suprasti ir kartu judėti pirmyn. Netgi kai nutinka nelaimė, kaip lūžusi ranka, tai gali būti proga suprasti save geriau ir atrasti naujų jėgų.
Vaikams žaidžiant galima naudoti įvairius žaidimus, padedančius suprasti kairę ir dešinę. Pavyzdžiui, žaidimas „Simonas sako“, kur nurodoma, kurią ranką pakelti, arba žaidimai su paveikslėliais, kur reikia parodyti, kur yra kairė, o kur dešinė pusė.
Kairė Dešinė Pirmyn Atgal - Mokomasis filmukas vaikams
Netgi kai Leonui pasirodė, kad kairė pasikėsino iš kelio išvesti dešiniąją, jis suprato, kad reikia viską daryti apgalvotai. Jo ranka, netgi būdama sužeista, vis judėjo, tarsi diriguodama ar rašydama ore. Tai gali reikšti, kad net ir sunkiausiu metu mūsų kūnas vis dar bando bendrauti su mumis.
Taigi, kairė ir dešinė yra ne tik kryptys, bet ir simboliai. Jos padeda mums suprasti pasaulį ir save. Svarbu jas priimti ir kartu su jomis judėti pirmyn, nepamirštant, kad kiekviena patirtis, net ir skausminga, mus moko ir augina.
Kartais net po rimtų traumų, kaip Leonui po lūžio, svarbu nepamiršti, kad gyvenimas tęsiasi. Net ir su skausmu, su apribojimais, reikia ieškoti būdų gyventi pilnavertį gyvenimą. Tai gali reikšti naujų įpročių formavimą, naujų būdų atlikti kasdienius darbus ieškojimą, ir svarbiausia - nepamiršti savęs ir savo emocinės būklės.
