Gintaras Mikalauskas - žinomas aktorius, renginių vedėjas ir visuomenės veikėjas, kurio gyvenimo kelias nebuvo lengvas, tačiau kupinas įsimintinų akimirkų ir svarbių pamokų. Jo istorija - tai pasakojimas apie šeimą, meilę, iššūkius ir nepaprastą atsparumą.
Ankstyvoji vaikystė ir šeima
Gintaras Mikalauskas gimė 1958 metais. Jo mama, Irena, buvo 18-metė antro kurso technikumo studentė, o tėvas, Vytautas, - to paties technikumo direktorius. Gintaro šeima buvo meniška: močiutė Zofija Petkūnienė - žinoma pedagogė, ugdžiusi talentingus pianistus, teta Romualda Mikalauskaitė - aktorė, dėdė Vitalijus Zabarauskas - režisieriaus Miltinio artimas bendradarbis. Tėvas Vytautas buvo pianistas, pedagogas ir kompozitorius, o motina Irena - fortepijono dėstytoja. Gintaras turi jaunesnę seserį Dainą, kuri yra pianistė ir pedagogė.
Gintaras prisimena griežtą mamos auklėjimą ir tėvo auklėjimą žodžiu, kurio bijodavo. Jis pasakojo, kaip stengėsi apsaugoti savo seserį, netgi siūlydamasis būti nubaustas vietoj jos. „Sesę visko mokiau, visur tampiau. Žaisdavome, ji buvo mano draugė“, - prisimena aktorius.
Aplink Gintarą visada virė meninis gyvenimas: namuose skambėdavo muzika, rinkdavosi Panevėžio teatro aktoriai. Būdamas mažas, jis turėjo prastą chalatą, kurį mama liepdavo nešioti, bet jis prisikišdavo kardų ir pistoletų, pasidarydavo apsiaustą ir žaisdavo.
Gimęs muzikų šeimoje, Gintaras kartu su pagrindiniais mokslais lankė ir muzikos mokyklą, kur jo mokytoja buvo mama. Jis su pagarba kreipdavosi į ją „Tamsta mokytoja“ ir prisimena, kaip ji žinodavo, kuriuos kūrinius jis nėra pakankamai išmokęs.
Gintaras Mikalauskas su buvusia žmona jaunėlės dukros susilaukė būdamas 31-erių, kai gimė Augusta. „Auginome ją kartu su buvusia žmona, tačiau gyvenimas visiškai pasikeitė, kai 1996 metais sudalyvavome loterijoje laimėti žaliąją kortą“, - prisiminė vyras.
„Žalioji korta“ ir šeimos išsiskyrimas
1996 metais Gintaras Mikalauskas ir jo tuometinė žmona dalyvavo loterijoje „Žalioji korta“, kurios pagrindinis prizas - kelionė į JAV. „Juk tais laikais Jungtinės Amerikos Valstijos itin viliojo europiečius“, - prisiminė aktorius. Laimėjo jo buvusi žmona. „Aš nenorėjau, kad ji ten važiuotų, tačiau ji norėjo kitaip. Žinote, nenorėjau būti tuo, kuriam kada nors po dvidešimties metų bus pasakyta, kad per mane gyvenimas nesusiklostė ar nepasisekė“, - atviravo G. Mikalauskas.
Tačiau kitaip buvo su dukra, kuriai tuo metu nebuvo nė penkerių metų. „Vaiko aš paprasčiausiai neleidau vežtis. Būtų buvusi kažkokia nesąmonė leisti ją išsivežti nežinia kur“, - teigė Gintaras.
Ilgainiui atstumas išskyrė šeimą. Oficialios skyrybos įvyko po kelerių metų. Buvusi žmona liko gyventi JAV, o Gintaras su dukra Augusta kūrė gyvenimą Lietuvoje. „Savo vaiką auginau kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį“, - į prisiminimus nugrimzdo G. Mikalauskas.
Vaikystė be mamos ir tėvo rūpestis
Savo vaikystę be mamos prisiminė ir šiuo metu Amerikoje gyvenanti 24-erių G. Mikalausko dukra Augusta Mikalauskaitė. „Morališkai buvo sunku, jog mamos nėra šalia. Buvo sudėtinga su tuo susitaikyti ir tai paaiškinti kitiems. Tačiau buvau apsupta mylinčių žmonių, kurie manimi rūpinosi, palaikė ir suprato. Supratau, jog tėvams yra sunku, nuoširdžiai norėjau jiems padėti“, - tikino mergina.
Gintaras stengėsi apsaugoti dukrą nuo negatyvios informacijos. „Negaliu pasakyti, kad Augusta visiškai suprato susiklosčiusią situaciją dėl mamos. Aš niekada neeskaliavau to, kad mama yra išvažiavusi. Po kiekvieno duoto interviu spaudai aš prašydavau leisti perskaityti tekstus, kad neliktų kažkokių nemalonių detalių, kurios galėtų neigiamai paveikti dukrą. Juk ji mokėjo skaityti, ir bet kokia informacija galėjo turėti įtakos jos augimui, nuotaikai, sveikatai“, - sakė jis.
Aktorius papasakojo ir apie ligas, kurios dažnai lydėjo jo dukrą. „Vaikas buvo visiškai praradęs imunitetą, dažnai sirgo. Kad sustiprintume Augustos imuninę sistemą ir ją užgrūdintume, vaikščiojome į baseiną, aplankėme daugybę gražių Lietuvos vietų. Dažnai aiškindavau, kad esame tokia šeima - mano močiutė, aš ir ji, tačiau ji vis tiek išgyveno. Nuoširdžiai stengiausi daryti viską, kad tik jai netrūktų mamos“, - teigė vyras.
Vyras iki šiol dėkingas savo šviesios atminties močiutei, kuri padėjo auginti mergaitę. „Ji buvo pedagogė, garsi muzikos mokytoja. Gana anksti išmokė mano dukrą skaityti, rašyti. Ji puikiai mokėjo elgtis su vaiku. Ramia širdimi jas palikdavau, kai reikėdavo dirbti, tačiau grįžęs visada prižiūrėdavau, jomis rūpindavausi“, - sakė vyras.
Gintaras prisimena, kad kol dukra augo, jis nematė nieko, išskyrus darbą ir namus. „Dvidešimt dvejus metus nevartoju alkoholio, todėl vaikas nežinojo, ką reiškia išgėręs tėvas. Vaikas niekada nebuvo paliktas vienas ar be dėmesio. Juk be manęs ji turėjo ir močiutes, ir krikšto tėvus.“
Nauja šeima ir dukrų auginimas
Su dabartine žmona Jūrate Gintaras susipažino, kai Augustai buvo devyneri. „Kelerius metus susitikinėjome, viską darėme labai švelniai, kad streso nepatirtų nei mano dukra, nei jos mergaitė. Po kelerių metų apsigyvenome visi kartu. Tarp mergaičių - vos dešimties mėnesių skirtumas, todėl jos greitai rado bendrą kalbą“, - sakė aktorius.
Vyras teigė, kad atsiradus Jūratei, gyvenimas tapo dar šviesesnis. „Mes visi kartu važinėdavome į Klaipėdą, prie jūros, prie Ventės rago. Auginome abi dukras negalvodami, kuri yra sava ar svetima. Juk vaikas nekaltas, kad šeima iširo. Mano žmona puikiai sugebėjo paaiškinti visus mergaitiškus dalykėlius, kurie joms rūpėjo“, - pasakojo vyras.
Jis teigė, kad jam visada buvo svarbu išauginti dorą ir pavyzdingą žmogų. „Aiškinau dukrai, kas yra narkotikai, kaip dera elgtis su berniukais, kaip išlaikyti savo vertę. Dabar jau galiu nusispjauti per kairį petį ir pasakyti, kad mūsų dukros daug pasiekė. Jūratės dukra dirba Londone vienoje garsiausių nekilnojamojo turto įmonėje. Mano Augustai jau 24, ji gyvena JAV, ten Ilinojaus universitete įgijo biologijos bakalauro diplomą, o šiuo metu ruošiasi stojamiesiems į medicinos mokyklą“, - džiaugsmo neslėpė G. Mikalauskas.
Paklaustas, gal dukrų pasiekimams įtakos padarė ir vyriškas auklėjimas, pašnekovas susimąstė. „Nežinau... Galbūt ir taip. Mes neleidome sau sėdėti, dejuoti ar verkti. Stengiausi padaryti viską, kad vaikas būtų vaikiškas, tačiau tuo pačiu niekada nekalbėjau su Augusta mažybiniais žodeliais. Draugai stebėdavosi, kad su ja kalbu tarsi su suaugusiu žmogumi. Aš iki šiol prisimenu mamos dienos šventę, kai dukra mokykloje piešdavo atvirukus ir man juos dovanodavo. Tokie dalykai labai virpino širdį, tačiau stengiausi niekada to neparodyti“, - atviravo aktorius.
Mamos dieną prisiminė ir Augusta. Ji teigė, jog tai buvo bene liūdniausia diena metuose, kai ypač trūkdavo mamos. „Pradinėje mokykloje visi deklamuodavo eilėraščius apie mamą, piešdavo piešinius savo mamoms. Aš irgi piešiau. Tik tėčiui“, - juokėsi mergina ir teigė, kad tokios akimirkos itin suartindavo.
Augusta atviravo, kad vaikystėje išties buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad tėvai išsiskyrę. „Dažnai lygindavau save su kitais vaikais, kurie augdavo „normaliose“ šeimose. Tačiau jei tėvai būtų gyvenę kartu tik dėl manęs, jausčiausi dėl to atsakinga ir būčiau kaltinusi save.“
G. Mikalauskas atviras - vaikui visą dėmesį skirdavo ir tada, kai reikėdavo kartu ruošti pamokas, pusryčiauti, ir tada, kai vaikas sirgdavo. „Būdavo naktų, kai dukrai temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių. Tada susimąstydavau, kad turbūt darau kažką ne taip, jeigu vaikas serga. Gerai pamenu, kaip saugojau savo dukrą ir iki trečios klasės vos kelis sustojimus į mokyklą ją veždavau automobiliu. Trečioje klasėje išleisdavau vieną, tačiau liepdavau būtinai man paskambinti ir pranešti, ar viskas gerai“, - šypsojosi vyras.
Jis prisiminė ir pirmąją Augustos kelionę pas mamą į JAV. „Kai jai suėjo 14 metų, aš ją pirmą kartą išleidau vasaros atostogų. Tada buvusios žmonos prašiau sudėlioti dienotvarkę ir pasakyti, ką ketina veikti, kuo užimti mano dukrą, kad jai nereikėtų vienai sėdėti ir laukti jos visą dieną iki kol baigsis darbo diena“, - savo rūpestį prisiminė vyras.
Vasarą baigusi Ilinojaus universitetą Augusta sakė, kad kelionių pas mamą arba mamos atvykimų į Lietuvą ji visada laukdavo. „Visada stengdavausi atsigriebti už viską, ko negalėjome padaryti kartu, ir labai vertindavau laiką, praleistą kartu“, - teigė ji.
Dabar vyras įsitikinęs, kad jei būtų galima atsukti laiką atgal, jis visiškai nieko nekeistų. „Aš nelikau vienas. Likau su savo dukra. Kai dabar pagalvoju, net neaišku, kaip viskas būtų buvę, jei visi būtume likę čia - gal būtume stumdęsi Lietuvėlėje ir jaustumėmės labai nelaimingi? Dėl sprendimo išvykti į JAV ir palikti Lietuvą aš niekada nepykau ant žmonos. Aš tiesiog išsioperavau tą jausmą. O kai pats nuvykau į Čikagą pas dukrą irgi supratau, kad tas kraštas tikrai ne man ir kad aš visiškai nieko nepraradau ten neišvažiavęs 1996-aisiais“, - šypsojosi vyras.
Karjera ir asmeninis gyvenimas
Gintaras Mikalauskas studijavo Lietuvos konservatorijoje, aktorinio meistriškumo katedroje. „Pasakiau: jeigu ne aktorinis, važiuoju į Rygą ir stoju į karininkų mokyklą. Mama susiėmė už galvos ir sakė: daryk, ką nori“, - prisimena jis.
Baigęs konservatoriją, G. Mikalauskas negavo paskyrimo į išsvajotąjį teatrą. Karininko mokykloje jis buvo praradęs balsą, o grįžęs iš kariuomenės dirbo „Lėlės“ teatre. Vėliau, 1987-aisiais, grįžo į Vilnių, į Akademinį dramos teatrą, kur iš pradžių dirbo rekvizito skyriuje, vėliau - režisieriaus asistentu, o po kurio laiko atsirado ir aktoriaus etatas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir kuriantis pirmosioms privačioms televizijoms G. Mikalauskas paliko teatro sceną. „Davė tokią algą, nežinau, ar Lietuvos televizijoje diktoriai gaudavo tokią. Tada viskas prasidėjo, viskas užvirė ir buvo dar baisiau. Pinigų buvo, draugų buvo. Darėme „Kolumbo klubą“ su Vytaru Radzevičiumi, vesdavau renginius.
G. Mikalauskas neslėpė problemų su alkoholiu, kurios prasidėjo dar besimokant specialybės. „Buvo problemų jau besimokant, didelių problemų. Visi matė, kaip slystu. Kai ateini į teatrą, ten yra grupės. Visi traukia pas save: einam, susimetam, padarom. Kurse irgi buvo grupelė, su kuria atšvęsdavome.“
Aktorius prisimena, kaip 1994 metų kovo 31-ąją, savo gimtadienį, suprato, kad privalo keisti gyvenimą. „Kitą dieną buvo nustatyta: alkoholyje kraujo nerasta. Supratau, kad neišgyvensiu. Jei šiandien išeisiu, tikrai gausiu galą. Patekau į geras rankas, žmonės parodė kelią, ilgai su jais bendravau. Kiekvieną rytą ėjau į psichologinius užsiėmimus, kad būtų padas. Pajutau paskutinį šansą - man buvo duotas paskutinis šansas. Paprastai su tokiu kiekiu alkoholio neprabunda. Degtinė buvo kaip vanduo. Buvau viską praradęs. Nuo 1994 metų viskas prasidėjo“, - atmena G.
„Man daug kas paskui iš prodiuserių pasakojo - buvo pastatę, kada pradėsiu gerti. O man buvo tokia atgaiva, nes buvo didžiulė atsakomybė. Mano močiutė, ponia Petkūnienė, liko gyventi vienam kambary, mano dukrytė - kitam kambary, o aš - svetainėje. Buvo didžiulė atsakomybė. Žegnojausi, sakiau, kad niekada gyvenime nieko nekursiu. Užauginsiu vaiką, o tada jau koks skirtumas“, - sako G.
Neilgai trukus pokštininkas gyvenimas patikrino jo nuostatų tvirtumą. Viename farmacijos įmonės renginyje jis paprašė pagalbon asistentės, padėsiančios dalyti prizus. „Atėjo fantastiškos šypsenos. Man taip įstrigo ta šypsena - daugiau nieko nemačiau.“ Tuomet Gintaras ir Jūratė vėl susitiko Klaipėdoje. „Tėvas klausė: kada vesi? Niekada, baigėsi mano istorijos. Tikrai buvau padėjęs kryžių, o sausio 28 dieną buvo lygiai 20 metų, kai mes kartu“, - pasakoja G.
Tai - ilgiausiai trunkantys ir harmoningi santykiai vyro gyvenime, pagaliau atnešę sielos ramybę. „Kitiems mažiau pykčio linki ir aktorius G. Mikalauskas: „Noriu visų paprašyti - nereikia tiek pykčio. Pyktis niekur nenuveda. Reikia daugiau pagarbos vienas kitam. Labai daug kas vyksta iš pavydo - nesveikas jausmas. Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Žinau, labai sudėtinga, labai sunku, bet pagarba ir mažiau pykčio - tada viskas bus gerai.“
Gintaras Mikalauskas yra įmonės Gintaro Mikalausko IĮ vadovas. Įmonės registracijos adresas: Respublikos g. 40-50, Kėdainiai. Įmonės kodas 300078767. Bendrovės veiklos sritys yra statyba.
tags: #gintaras #mikalauskas #gimimo #data
