Vilniuje prasidėjo žinomo italų režisieriaus Gabrielės Salvatoreso (Gabriele Salvatores) filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ (Siberian Education) filmavimo darbai.
Filme vaidmenį kuria ir garsus JAV aktorius, režisierius ir prodiuseris Džonas Malkovičius (John Malkovich).
Lietuvoje juosta filmuojama bendradarbiaujant su kompanija „Nordic productions“. Jos prodiuserė Milda Leiputė teigė, kad užsieniečiai susižavėję Vilniumi ir tuo, ką čia rado, - profesionalumą ir geras darbo sąlygas.
Beveik visas „Sibirietiško auklėjimo“ filmavimas vyks Vilniuje.
„Šiuo metu į Vilnių yra atvykusi 50 žmonių komanda, dirbanti prie filmo „Sibirietiškas auklėjimas“. Jie gyvena sostinės viešbučiuose, darbui samdo vietinius darbuotojus“, - sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Kad Vilnius taptų draugišku filmams miestu, Vilniaus savivaldybėje jau pradedami Vilniaus kino biuro steigimo darbai.
Ši įstaiga padės įveikti biurokratines kliūtis užsienio filmavimo komandoms, reklamuos Vilnių ir miesto kino industriją.
Filmo siužetas nukels 1985-1995 metų Padniestrę - nepripažintą respubliką, oficialiai laikomą Moldovos dalimi.
Juostoje bus pasakojama apie Padniestrės nusikaltėlių gyvenimą.
Dž. Malkovičius atliks senelio Kuzios, auginančio anūką Kolymą ir mokančio jį „doro nusikaltėlio“ moralės vaidmenį.
Kolymo vaidmuo filme patikėtas lietuviui Arnui Fedaravičiui.
Taip pat filme pasirodys ir lietuvių aktoriai, praneša Vilniaus savivaldybė.
Filmas pastatytas pagal šiuo metu Italijoje gyvenančio rusų kilmės tatuiruočių meistro Nikolajaus Lilino debiutinę autobiografinę knygą tuo pačiu pavadinimu.
Pats autorius priklausė sibiriečių bendruomenei, nepaklūvusiai nei socialistinei, nei vėliau kapitalistinei sistemai.
Bendruomenė gyveno pagal savo susikurtą režimą ir tradicijas, kurios žlugus Sovietų Sąjungai pradėjo merdėti.
„Sibirietiškas auklėjimas“ pasakoja istoriją apie mažo miestelio nusikaltėlių gaują, kurioje auga du geriausi draugai - Kolimas ir Gagarinas.
Kolimo senelis Kuzia (J. Malkovich) moko savo mažametį anūką išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kur galioja vienintelis - savų - garbės kodeksas.
Gyvendamas izoliuotoje nusikaltėlių bendruomenėje, turi ištverti smūgius, o atėjus tinkamam laikui smogti atgal.
Po daugelio metų, griuvus Sovietų Sąjungai, Kolimas grįžta į namus atkeršyti už vaikystėje priešų jam padarytas skriaudas.
Šių geriausių draugų vaidmenys buvo patikėti dviem pradedantiesiems lietuvių aktoriams.
Kolimą suvaidino šiuo metu Oskaro Koršunovo kurse besimokantis A. Fedaravičius, o Gagariną - Jono Vaitkaus studentas V. Tumalavičius.
G. Salvatores pabrėžė, kad atrankos procesas buvo išties ilgas.
Lietuvių aktoriai buvo atrinkti iš daugiau nei 300 kandidatų.
Anot režisieriaus, jis specialiai pasirinko jaunus aktorius, kad ekrane jie būtų kuo natūralesni, jiems nereikėtų dirbtinai vaidinti personažų.
61 metų italų režisierius, prodiuseris, scenaristas G. Salvatoresas yra sukūręs keturiolika vaidybinių filmų, pelnęs garbingų italų kino apdovanojimų.
57 metų aktorius, prodiuseris Dž. Malkovičius gerai žinomas ir lietuvių kino žiūrovams iš tokių filmų kaip „Būti Stenliu Kubriku“, „Beovulfas“, „Klimtas“, „Perskaityk ir sudegink“, „Žmogus su geležine kauke“, „Damos portretas“, „Pavojingi ryšiai“ ir daugelio kitų.
Dešimtis vaidmenų kine ir teatre sukūręs aktorius yra pelnęs aukščiausių tarptautinių kino apdovanojimų.
„Tai dar vienas spalvingos tarptautinės komandos filmas. Režisierius - italas, aktoriai - amerikiečiai ir lietuviai, filmuota Lietuvoje ir Italijoje, o istorija sukurta pagal rusų rašytojo autobiografinę knygą.
Šis pasakojimas apie draugystę, kerštą ir garbę peržengia valstybių sienas, tampa universalus“, - sakė festivalio direktorė dr.
Filmas buvo pristatytas Italijoje ir Maskvos kino festivalyje.
„Tiesiog jaučiau iš jo sklindančią energiją.
Įdomu pažvelgti į pogrindžio kultūrą, kuri beveik baigia išnykti.
Režisierius - italas, aktoriai - amerikiečiai ir lietuviai, filmuota Lietuvoje ir Italijoje, o istorija sukurta pagal rusų rašytojo autobiografinę knygą.
Šis pasakojimas apie draugystę, kerštą ir garbę peržengia valstybių sienas, tampa universalus.
Filmas sukurtas pagal šiuo metu Italijoje gyvenančio rusų kilmės tatuiruočių meistro Nikolajaus Lilino debiutinę autobiografinę knygą tuo pačiu pavadinimu.
Pats autorius priklausė sibiriečių bendruomenei, nepaklūvusiai nei socialistinei, nei vėliau kapitalistinei sistemai.
Bendruomenė gyveno pagal savo susikurtą režimą ir tradicijas, kurios žlugus Sovietų Sąjungai pradėjo merdėti.
Vienintelis „Sibirietiško auklėjimo“ seansas „Scanoramoje“ vyks šį šeštadienį, lapkričio 16 d.
Vilniaus meras Artūras Zuokas sakė: „Džiaugiuosi, kad į Vilnių sugrįžta tarptautinis kinas, čia vyksta užsienio kompanijų filmavimai.
Filmas anglų kalba, su lietuviškais subtitrais.
Pirmą kartą kino istorijoje lietuvių aktoriai atlieka pagrindinį vaidmenį, o Holivudo žvaigždės, įskaitant garsųjį Johną Malkovichių, lieka antrame plane.
Oskaro laureato kino juostoje, kuri buvo nufilmuota Lietuvoje pagal rašytojo Nicolai Lilin ir lietuviškai išleistą bestselerį „Sibirietiškas auklėjimas“.
Pastarąjį vis dar persekioja mafija, o mes garantuojame: viską, ką žinojote apie nusikaltėlius, nublank prieš šią juostą.
Tarybiniais metais Stalinas iš Sibiro į Padniestrę ištremia mažą maištingą tautelę, kuri vadina save urkais.
Pasirodo, tie urkai yra išties ypatingi, nes laikosi itin griežtų kriminalinio pasaulio nuostatų ir propaguoja robinhudišką gyvenseną, t. y. vagia tik iš režimo ir gina vargšus.
Urkai - itin religingi, o jų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus.
Tremtiniai turi dvasinį ir idėjinį vadą - vietos Doną Korleonę senį Kuzmičių.
Taigi, veiksmo vieta - Dievo pamirštas kaimelis Benderai.
Čia auga du pagrindiniai istorijos personažai - Kolima ir Gagarinas.
Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzia (kaip visada nepakartojamas Johnas Malkovichius).
Nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas.
Tik štai nutinka bėda: berniukas net septyneriems metams atsiduria už grotų.
Išėjęs iš kalėjimo jis tampa visiškai nevaldomu žmogumi...
Tikrasis auklėjimas prasideda paauglystėje, kai į Benderus atvyksta Ksenia (E. Tomlinson), o Kolima (A. Fedaravičius) ją iškart įsimyli, net neįtardamas, jog žavioji būtybė yra sutrikusio mąstymo, arba, kaip paaiškina senelis, „Dievo išrinktoji“.
Sibiro tremtinių klanas ją saugo, nes gerbia moteris.
Priešingai nei kitos grupuotės - gruzinų, Odesos žydų, juodagymių, - kurios eina išvien su teisėsauga.
Kai Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas, Kolima, kaip ir senelis, nuo jo nusigręžia.
Draugystė nutrūksta...
Kuo baigsis ši neįprastai pasakojama istorija, tikrai neišduosime.
Tik paminsime, jog filme, kuris buvo filmuojamas Italijoje ir Lietuvoje, vaidina ir angliškai kalba daug talentingų lietuvių aktorių.
Didžiausią įspūdį palieka debiutuojančio Arno Fedaravičiaus (Kolimos) ir Viliaus Tumalavičiaus (Gagarino) duetas.
Kadaise italų režisierius G. Salvatoresas išgarsėjo puikia juosta „Viduržemio jūra“ (net pelnė „Oskarą“), vėliau visus šokiravo įtaigiu trileriu „Aš nebijau“.
Šį kartą jis nusprendė į ekraną perkelti autobiografinį rusų kilmės italų rašytojo N. Lilino to paties pavadinimo veikalą.
Penktadienį, lapkričio 22 dieną, kino teatruose pradedamas rodyti „Sibirietiškas auklėjimas“ - filmas su Holivudo žvaigždėmis, kuriame pirmą kartą kino istorijoje pagrindiniai vaidmenys atiteko lietuviui Arnui Fedaravičiui ir Viliui Tumalavičiui, o du kartus „Oskarui“ nominuotas aktorius Džonas Malkovičius liko antrame plane.
Be to, didžioji „Sibirietiško auklėjimo“ dalis nufilmuota Lietuvoje, tad žiūrėdami filmą tikrai atpažinsite daugelį sostinės vietų.
Pagal tikrais faktais paremtą bestselerį „Oskaro“ laureato italų režisieriaus Gabriele Salavatores sukurtas filmas pasakoja apie rusų mafiją.
Kalbama, kad itin slaptas bei pikantiškas detales iš mafijos gyvenimo atskleidusios knygos autorių rusų kilmės italų rašytoją Nicolai Lilin ji persekioja iki šiol.
Žiūrėdami „Sibirietišką auklėjimą“ susipažinsite su maža maištinga tauta, vadinančia save vadina urkais.
Tarybiniais metais Stalinas ją iš Sibiro ištremia į Padniestrę.
Urkai laikosi itin griežtų kriminalinio pasaulio nuostatų ir propaguoja robinhudišką gyvenseną - vagia tik iš režimo ir gina vargšus.
Be to, jie itin religingi - urkų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus.
Filmo veiksmas vyksta nuošaliame Benderai kaimelyje, kuriame auga du pagrindiniai istorijos personažai - Kolima (vaidina Arnas Fedaravičius) ir Gagarinas (vaidina Vilius Tumalavičius).
Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzmičius.
Ir nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas.
Tik nutinka bėda: Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas ir jis net septyneriems metams siunčiamas už grotų.
Ir dar viena detalė.
Lietuvoje filmuojant „Sibirietišką auklėjimą“ Holivudo žvaigždė Džonas Malkovičius išmoko palinkėti į sveikatą.
Savo žinias jis kiek vėliau pritaikė veiksmo komedijoje „Rizikinga erzinti diedukus 2“ (angl. „RED 2“).
Kai filmo herojai švęsdami kelia degtinės taureles ir rusiškai sako „Į sveikatą!“, Dž.
„Tai dar vienas spalvingos tarptautinės komandos filmas. Režisierius - italas, aktoriai - amerikiečiai ir lietuviai, filmuota Lietuvoje ir Italijoje, o istorija sukurta pagal rusų rašytojo autobiografinę knygą. Šis pasakojimas apie draugystę, kerštą ir garbę peržengia valstybių sienas, tampa universalus.
„Sibirietiškas auklėjimas“ pasakoja istoriją apie mažo miestelio nusikaltėlių gaują, kurioje auga du geriausi draugai - Kolimas ir Gagarinas.
Kolimo senelis Kuzia (J. Malkovich) moko savo mažametį anūką išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kur galioja vienintelis - savų - garbės kodeksas.
Gyvendamas izoliuotoje nusikaltėlių bendruomenėje, turi ištverti smūgius, o atėjus tinkamam laikui smogti atgal.
Po daugelio metų, griuvus Sovietų Sąjungai, Kolimas grįžta į namus atkeršyti už vaikystėje priešų jam padarytas skriaudas.
Šių geriausių draugų vaidmenys buvo patikėti dviem pradedantiesiems lietuvių aktoriams.
Kolimą suvaidino šiuo metu Oskaro Koršunovo kurse besimokantis A. Fedaravičius, o Gagariną - Jono Vaitkaus studentas V. Tumalavičius.
G. Salvatores pabrėžė, kad atrankos procesas buvo išties ilgas.
Lietuvių aktoriai buvo atrinkti iš daugiau nei 300 kandidatų.
Anot režisieriaus, jis specialiai pasirinko jaunus aktorius, kad ekrane jie būtų kuo natūralesni, jiems nereikėtų dirbtinai vaidinti personažų.
Filmas jau buvo pristatytas Italijoje ir Maskvos kino festivalyje.
„Tiesiog jaučiau iš jo sklindančią energiją.
Įdomu pažvelgti į pogrindžio kultūrą, kuri beveik baigia išnykti.
Filmas sukurtas pagal šiuo metu Italijoje gyvenančio rusų kilmės tatuiruočių meistro Nikolajaus Lilino debiutinę autobiografinę knygą tuo pačiu pavadinimu.
Pats autorius priklausė sibiriečių bendruomenei, nepaklūvusiai nei socialistinei, nei vėliau kapitalistinei sistemai.
Bendruomenė gyveno pagal savo susikurtą režimą ir tradicijas, kurios žlugus Sovietų Sąjungai pradėjo merdėti.
Vienintelis „Sibirietiško auklėjimo“ seansas „Scanoramoje“ vyks šį šeštadienį, lapkričio 16 d.
Juosta negali pasigirti gerai pateikta siužetine linija - viskas vyksta labai chaotiškai ir pagreitintai, o tai sumenkina juostos kokybę.
Praeitis, dabartis ir ateitis parodyta taip neprofesionaliai, jog kai kuriose scenose norisi paklausti - kodėl?
Ir išties, kodėl taip pigiai ir nenatūraliai režisierius perteikė knygoje aprašytus įvykius?
Nejaugi buvo sunku šiek tiek pastudijuoti literatūrinį kūrinį ir pateikti tiek veikėjus, tiek jų likimą žymiai šviesesniame kontekste?
Atsakymo į šį klausimą, matyt, neteks sulaukti.
Peržiūros metu neigiamą poveikį padarė ne tik dialogai ir anglų kalba.
Svarbiausias akcentas buvo pamatyti ir sužinoti tuos tikrus banditų papročius ir pamatyti tą auklėjimą, bet tenka nusivilti ir čia.
Nėra visiškai jokio auklėjimo, vos tik keliose scenos, kuriose minima tam tikra banditų hierarchija ir kodeksas, galima pamatyti tikrovišką vaizdą iš tos uždaros eiliniams žmonėms kastos.
Juokingiausia, jog Davidas Cronenberghas, po ranka neturėdamas tokio literatūrinio darbo kaip N. Lilino knyga, sugebėjo „išspausti“ iš šios tematikos tūkstantį kartų geresnį filmą „Rytietiški pažadai“.
Draugystės aspektas irgi neatskleistas.
Geriau jau antrą, trečia, ketvirtą ar penktą kartą peržiūrėti rusų kultinį serialą „Brigada“, nei gaišti laiką paistalams, rodomiems šiame filme.
Personažai neatskleisti, o tai galiausiai parodo jų trapumą ir filmo menkumą.
Netgi meilės kontekstas nebuvo atskleistas, nors tam potencialas buvo gana nemažas, pamačius pirmą Kolimos ir Ksenijos akių kontaktą.
Deja, filmo kūrėjas nesugebėjo sužaisti ties jausmas, galiausiai tik prajuokino.
Ne paslaptis, jog filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje, tačiau stengiantis perteikti rusišką atmosferą daugelyje filmavimo vietų buvopersistengta.
Rusiški pavadinimai žinomose vietose gal ir suteikia autentiškumo, tačiau viskas atrodo juokinga, kai kai kur matosi lietuviški užrašai.
Žmonių apranga irgi atrodo lyg iš aštunto sovietmečio dešimtmečio.
Negi italas režisierius galvojo, kad 1995 metais žmonės vaikščiojo taip apsirengę?
Dar viena klaida, ir turbūt didžiausias vizualinės pusės minusas - gyvenamieji namai ir aplinka.
Labai įdomu, iš kur tais laikais beveik visuose butuose buvo plastikiniai langai?
Juoko vertas reginys.
Žiaurumo filme netrūksta, tačiau net ir tas žiaurumas nelabai tikroviškai atrodo.
Šioje situacijoje bent buvo pateikta kažkas šviesaus ir būdingo rusų mafijai.
Visame filme - vos tik kelios tokios scenos, tačiau ant jų ir laikosi bendra istorija, kai buvo norima parodyti visą banditų brutalumą, o gavosi menkavertis portretas, kai vaikinai panorėjo žaisti mafiją.
Vizualiai filmas atrodo grėsmingas, šaltas ir nemalonus, o neblogos muzikos ir tikrai kokybiško fono dėka juostai galima skirti keletą balų vien už natūraliai perteiktą atmosferą.
Tai vienintelis filmo koziris, kuris nepriverčia nuobodžiauti.
Bent jau akims buvo padaryta šventė.
Filmo montažas ir operatoriaus darbas labai prasti.
Operatorius dar keliais kameros manevrais sugeba „pagauti“ kažką įdomesnio, tačiau kalbant apie montažą ir jo pasibaisėtiną pusę, prarandama istorijos dalis.
Visiškai prastai suderintos scenos priverčia sukti galvą dėl ekrane rodomų įvykių.
Tai tikra kančia ir pasišaipymas iš žiūrovo.
Atrodo, kad filmas skirtas rodymui paryčiais televizijoje, kai dar visi miega ir mažai kas galėtų jį pamatyti.
Apie aktorių profesionalumą ir atsidavimą savo vaidmenims sunku kalbėti, visiškai jokios vaidybos nebuvo.
Lietuvių aktoriai Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius bandė parodyti kažką drąsesnio, bet man pasirodė kaip dar vieni teatriniai aktoriai, kuriems ne vieta kine.
Prie jų prisidėjo ir britė Eleanor Tomlinson, taip pat nesugebėjusi įkūnyti savo veikėjos.
Kino veteranai, Holivudo senbuviai Johnas Malchovichius ir Peteris Stormare'as pagyvina juostą vien tik savo buvimu, tačiau jie irgi nesistengė.
Jokio noro pasirodyti gerai prieš kameras, jie tiesiog buvo kadruose.
Tačiau bent tiek gerai, buvo galima pasižiūrėti bent kažką pozityvaus įžvelgti.
„Sibirietiškas auklėjimas“ - tai skurdžiai pilkas italo režisieriaus požiūris į vieną didžiausių kriminalinių pasaulio organizacijų.
Mano galva, filme neatskleistas joks auklėjimas, o tik pateikti keli žinomi faktai apie banditų papročius rusų žemėje.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas - 3/10
Techninė juostos pusė - 6/10
Aktorių kolektyvinis darbas - 3/10
Bendras vertinimas: 4/10
Šiais metais „Scanorama“ lepino žiūrovus premjeromis.
Į šio filmo pristatymą daugelis einančiųjų tikriausiai ėjo kaip į „lietuviško filmo“ premjerą.
Apie ką aš?
Apie „Sibirietišką auklėjimą“ (Educazione siberiana, 2013).
Tai Gabriele Salvatores ne pirmas ir ne dešimtas filmas.
Kodėl sakau, kad daugelis ėjo lyg į „lietuvišką filmą“?
Nes filmavimai vyko Lietuvoje.
Laukiant seanso tarp besišnekučiuojančiųjų buvo galima išgirsti vis ataidinčius įvairių lietuvių aktorių vardus.
Tačiau neapsigaukite, Lietuvos vardas neminimas.
Pirmieji „Sibirietiško auklėjimo“ kadrai lyg ir žadėjo, kad istorija bus Holivudinė: ant balto sniego raudonomis raidėmis piešiama trumpa Sovietų Sąjungos istorija.
Garso takelis taipogi lyg holivudinio trilerio.
Filmas pastatytas pagal Nikolajaus Lilino autobiografiją.
Jame pamatysite atokiame Sovietų Sąjungos kampe gyvenančias gaujas.
Viena iš jų - Sibiriečių su seneliu Kuzia (Johnu Malkovichu) priešakyje.
Savo anūkus - Kolimą (Arnas Fedaravičius) ir Gagariną (Vilius Tumalavičius) - jis moko būti tikrais sibiriečiais vyrais arba… vilkais.
Nes, suprask, žmoniškumo pasaulyje nėra tiek daug, kaip atrodo.
Visa istorija rutuliojasi svarbių istorinių pokyčių fone: griūna Berlyno siena, žlunga Sovietų Sąjunga, keičiasi tiek socialinė, tiek kultūrinė šalies sankloda.
Tačiau tai tik žodžiai.
Filme istoriniai pokyčiai yra fono fonas.
Kad būtų autentiškiau, keletą kartų parodomi archyviniai kadrai.
Brolių meilės, draugystės, atjautos, kovos už šeimą, vyriškumo, keršto, išdavystės temos - čia tik keletas jų, kurios yra „Sibirietiškame auklėjime“.
Ne visos jos išplėtojamos iki galo, bet tai nesumenkina filmo kokybės.
Pasakojimas plėtojamas ne chronologiškai, o šokinėjant iš dabarties į ateitį ir atvirkščiai.
Gana įtikinamą gaujos vado, vyriausiojo vilko, vaidmenį atliko Johnas Malkovichius, tačiau kartais šiek tiek persistengdavo.
O lietuviai - Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius - kartais bandydavo nenusileisti profesionaliam aktoriui ir dažnai jiems tai pavykdavo, tačiau retkarčiais šalia jo atrodydavo silpnokai.
Juostoje erzino muilo operas primenantys ilgi, susikaupimo ir mąslumo kupini žvilgsiai į nieką, taip pat perdėtas stengimasis, kuris virsdavo dirbtinumu.
Tačiau, iš tiesų, žemai lenkiu galvą jauniems ir tikrai talentingiems aktoriams.
Juostoje buvo ir daugiau žinomų veidų: Eleanora Tomlinson (Ksenia), Peteris Stormare (Rašalas).
P. Stormare vaidmuo atrodė neišbaigtas, o E.
Einantiems žiūrėti šio filmo bus smagu pamatyti baltą ar rudeniškai oranžinį Vilnių ir įvairias jo transformacijas.
Ir nors kartais aktoriai vaidindavo silpnai, ar scenarijuje žiojėjusios skylės, gąsdindavo, tačiau yra ir daug įdomių režisieriaus sprendimų: tiek vizualinių, tiek pačioje istorijoje.
Galbūt šis filmas žiūrovui iš „ten“, iš kitur, atrodys įdomesnis, geresnis, gyvesnis?
Kadangi, mano nuomone, lietuviui žiūrovui bus sunku atsiriboti nuo artimos ir dar gerai prisimenamos „skaudžios, krauju nudažytos“ istorijos.
Dėl to kai kurie režisieriaus sprendimai gali atrodyti juokingi ar absurdiški, šaržuoti, todėl ne veltui prieš filmo premjerą mums priminė: tai ne dokumentinis filmas.
Taip.
Tai gana holivudiškai pastatytas italų režisieriaus trileris apie valdžią, vyriškumą, brolio meilę ir sibirietiškos gaujos taisykles, kurios, pasirodo, yra už viską svarbesnės.
Kodėl?
tags: #sibirietiskas #auklejimas #aktoriai
