Pirmojoje straipsnių serijoje aptarėme tėvystės stilių, tinkamiausią vaikui nuo gimimo iki maždaug 3,5-4 metų amžiaus. Šiame straipsnyje apžvelgsime sekantį amžiaus tarpsnį - nuo maždaug 4 iki 8 metų imtinai. Tai, kas tiko su dvimečiu ar trimečiu, čia jau nebetinka. Tėvai iš griežtų ir mylinčių valdovų turi transformuotis į trenerius, mokančius vaiką reikiamų įgūdžių, tame tarpe ir demokratijos principų. Kur su kiekvienu laisvės vienetu ateina ir atsakomybės vienetas.
Šiame amžiaus tarpsnyje mokome vaikus savarankiškumo, pabaigti pradėtą darbą, atsakomybės ir saviroganizacijos. Šis amžiaus tarpsnis labai svarbus mokymuisi, teisingų įpročių formavimui. Iš esmės, tai, ką sudėsime šiame laikotarpyje, iš to vaikas „išplauks“ per paauglystę. Kaip jau minėjau, šiame amžiaus tarpsnyje esame treneriai. Padedame struktūruoti užduotį, palaikome kiekviename etape, padedame vaikui patirti kuo daugiau sėkmės. Esame kantrūs ir padrąsinantys. Labai svarbu, kad čia vaikas išmoktų dirbti, prisiimti atsakomybę, mokytųsi savarankiškumo, problemų sprendimo ir socialinių įgūdžių.
Svarbiausi tėvystės principai nuo 4 iki 8 metų
Mano rekomendacijos tėvystės stiliui šiam vaiko amžiui:
Taisyklių diferenciacija
Iki 4 metų taisykles ir pasekmes mes nuleidžiame „iš viršaus į apačią“ geriau žinodami, kas teisinga vaikui, o kas - ne. Nuo maždaug 3,5-4 metų į tam tikrų taisyklių kūrimą įtraukiame ir vaiką. Taisykles diferencijuojame. Klausimuose, kurie liečia vaiko fizinį, emocinį saugumą, sveikatą, taisykles nustatome vienašališkai. Pavyzdžiui, negali būti nė kalbos, kad ikimokyklinukas per gatvę eitų nesusikibęs su jumis rankomis ar važiuotų dviračiu be šalmo.
Vaiko įtraukimas į susitarimus ir sprendimus
Vaiką įtraukiame į tuos susitarimus, kur vaikas gali turėti balsą: ką gaminsime vakarienei, kokie bus mūsų šeštadienio planai (pvz., ar eisime pasivaikščioti į vieną parką, ar į kitą). Tariantis dėl taisyklių, klausiame vaiko, kokias jis siūlytų pasekmes? Dažnai tokio amžiaus vaikai siūlo gana žiauriai, tad pasekmes adaptuojame žmogiškai.
Demokratinio šeimos valdymo modelio propagavimas
Nuo kokių 5 metų pradedame praktikuoti „Šeimos tarybą“. Tiems klausimams, kur vaikas gali turėti lygiavertį balsą. Kartą per savaitę ar kas kelias susėskite pasikalbėti, kas šeimoje vyksta gerai, ko trūksta. „Šeimos taryboje“ vaikas gali kelti savo klausimus bendram svarstymui. Čia svarbios taisyklės: kalba tas, kuris turi „lazdelę“ ar kamuoliuką; kalbančiasis turi teisę pasisakyti be pertraukimo ar kritikos. Baigęs sako „baigiau“ ir lazdelę perduoda kitam šeimos nariui, kuris, nekritikuodamas prieš tai buvusiojo, išsako savo mintis bei pasiūlymus nagrinėjamu klausimu. Vaikui galima padėti perfrazuojant jo mintis, pasitikslinant ar teisingai supratote, užduodant patikslinančius klausimus, pavyzdžiui, „pateik bent vieną priežastį, kodėl ši idėja yra gera mūsų šeimai?“; kiekvienas narys turi po vieną vienodo svorio balsą. Po pasisakymų apibendrinami pasiūlymai, vyksta balsavimas, priimamas daugiausia balsų surinkęs pasiūlymas. Vaikus ši patirtis labai augina, užpildo jų priklausymo šeimai jausmą, jie jaučiasi esantys lygiaverčiai šeimos nariai. Be to, tokiu būdu mes mokome vaikus būti proaktyviais, girdėti kitą, formuluoti ir argumentuoti savo mintis, demokratiniu būdu spręsti problemas. Uždengiami du baziniai vaiko poreikiai - būti ryšyje ir galėti.
Pareigos ir atsakomybės formavimas
Pirmas klausimas, kurį atsineščiau į šeimos tarybą - tai šeimos narių pareigos. Nuo 4-5 metų jau laikas vaikui turėti bent vieną atsakomybę. Ne pasikloti savo lovą ar susitvarkyti savo žaislus, o turėti pareigą šeimos labui. Padarykite įvadą, kad kol vaikas buvo mažas, jūs juo rūpinotės ir jam padėjote, o dabar jis jau pakankamai didelis ir gali pats prisidėti prie šeimos gerovės. Pristatykite, kas už ką atsakingas šeimoje ir pasiūlykite vaikui 3 alternatyvas atsakomybių, tegu išsirenka vieną. Darbus pasirinkimui rinkčiau iš tokių, kuriuos reikia atlikti reguliariai (kasdien ar bent kas kelias dienas) ir kur jo nepadarymas bus ryškus bei matomas/jaučiamas. Pavyzdžiui, indų iškrovimas iš indaplovės, stalo padengimas prieš valgį ar nudengimas po valgio, skalbinių išskirstymas į kiekvieno šeimos nario krepšius.
Saviorganizacijos įgūdžių (laiko planavimo) mokymas
Praktikuokitės sudarinėdami planus. Pavyzdžiui, ką veiksime šeštadienį? Aptarkite visus norus ir poreikius. Nusimatykite, kiek kiekvienai iš veiklų reikės laiko. Būtinai nusimatykite smagias ir apdovanojančias veiklas (pavyzdžiui, nueiti suvalgyti ledų). Nusipieškite planą. Tada galite praktikuotis sudarant rytinio susiruošimo į darželį ar mokyklą planus. Labai sveika turėti dienos po darželio ar mokyklos dienotvarkę, susidaryti ją kartu su vaiku. Leisti vaikui nuspręsti, ką po ko jis nori daryti (pvz., pirma namų darbai ar žaidimas/poilsis?). Vaikai, kurie turi dienotvarkes, patiria daug mažiau nerimo, jaučiasi saugesni (nes yra daugiau aiškumo) ir turintys daugiau savikontrolės.
Užduoties atlikimo iki galo ir struktūravimo įgūdžių mokymas
Struktūravimo įgūdžius labai gerai ugdo savo kambario tvarkymasis. Kartu su vaiku nusimatykite logišką daiktų tvarką kambaryje (kokie daiktai kokiose dėžėse bus laikomi), tada pabūkite šalia, pastruktūruodami vaiką. Pavyzdžiui, „ pradėkime nuo minkštų žaislų sutvarkymo. Atsinešk jų dėžę“. Pagirkite po kiekvieno etapo, išvardinkite, kas dar liko (tai duoda orientaciją). Būkite šalia, jei reikia - kartu prisijunkite prie tvarkymosi. Taip vaikas išmoks didelę užduotį (kambario susitvarkymą) struktūruoti į sudėtines dalis (minkštų žaislų, medžiagos skaičių, kaladėlių, figūrėlių tvarkymas ir t.t.) ir po kažkurio laiko jau galės tai daryti savarankiškai. Dar vėliau šiuos įgūdžius sėkmingai pritaikys mokyklinėse užduotyse ir projektinėse veiklose. Kai vaikas mato didelės apimties darbus, dažniausiai jis išsigąsta, nes netiki, kad įmanoma jį atlikti. Aktyvuojasi vengimo strategija. Struktūravimas moko, kad „didelį dramblį galima suvalgyti mažais kąsniukais“, o užduotį - išsidėliojant etapais ir žingsnis po žingsnio įveikiant kiekvieną iš jų. Puiku, jei iki mokyklos vaikas bus prikaupęs sėkmingų patirčių kaip dalimis galima įveikti didelius darbus.
Trijų žingsnių taisyklė
Ją vis dar dar išlaikyčiau. Ji labai gerai gydo nuo „negirdėjimo“ ir leidžia mums išlaikyti savo autoritetą. Tuo pačiu reikalauja nuoseklumo ir sistemingumo - susitarimų bei iš anksto aptartų pasekmių, kurias galima būtų taikyti trečiame - veiksmo - žingsnyje. O tai yra autoritetingos ir demokratinės tėvystės pagrindas.
Ryšio su vaiku palaikymas per bendro laiko ritualus
Kai vaikas iškeliauja į darželį, mokyklą, automatiškai praleidžiame daug mažiau laiko su vaiku. Bendro laiko ritualo turėjimas tenkina patį svarbiausią bazinį vaiko poreikį - būti ryšyje, priklausyti šeimai. Tai geriausia prevencija bet kokiam vaiko dėmesio siekimui netinkamu būdu. Į dienotvarkę įtraukite 20-30 minučių per dieną ritualą, kuris būtų jūsų išskirtinis laikas su vaiku. Susikurkite savo tradicijas, nusimatykite veiklas, kurios jums teiks malonumą. Ar tai būtų arbatos gėrimas ir paplepėjimas, ar vakarinis pasivaikščiojimas, ar stalo žaidimų laikas. Vaikui svarbiausia ne ką veiksite, o daryti tai kartu. Jūsų pasitenkinimas iš veiklos vaiko bus suprastas, kad jums gera leisti laiką su juo.
Nepastiprinkite vaiko netinkamų dėmesio pritraukimo strategijų
Ar tai būtų per įkyrų dėmesio siekimą, ar per negirdėjimą (iš jūsų pusės - kartojimą dalykų po 10 kartų). Netgi tas žavingas penkiamečių „o kodėl?“ labai dažnai užsifiksuoja kaip strategija, garantuojanti tėvų dėmesį. Tėvai gali būti labai užsiėmę ir nekreipti dėmesio į vaiką, bet jei vaikas paklaus kažko iš pažintinių dalykų (pvz., „kur dingsta saulė naktį?“), tėvai dažniausiai viską meta ir labai išsamiai atsako vaikui. Nes kalba eina apie vaiko ugdymą, edukaciją ir čia šventas dalykas. O vaikui šiame amžiuje ne tiek svarbu, ką veikti, svarbiausia - kartu su tėvais. Ir jūsų dėmesiui patraukti vaikas naudos visas strategijas. Tad stenkitės pajusti, koks tikrasis vaiko poreikis slypi po „kodėl?“ klausimais. Neužfiksuokite tokiu būdu dėmesio siekimo ne visai tinkamu būdu. Prevencija tam - jūsų bendro laiko su vaiku kasdienis ritualas.
Emocinio intelekto ir socialinių kompetencijų ugdymas
Šiame amžiuje galima ir reikia mokytis empatijos. Ne tik atspindėti vaiko emocijas, bet ir padėti suprasti, kaip jaučiasi kitas. Kognityvinės schemos vis dar ribotos (kalbu apie ikimokyklinuką), tačiau „įsėdus“ į kito batus, vaikas jau gali geriau suprasti kito žmogaus jausmus. Bet tik per asmeninį patyrimą. Geriausiai vaikai mokosi per vaidmenų žaidimus. Kai, pavyzdžiui, auklėtoja jums papasakos, kad jūsų vaikas skriaudė kitą vaiką ar į provokaciją atsakė veiksmu, vietoje „moralo“ rinkitės dramatizaciją. Pasitelkę į pagalbą lėlytes ar žvėrių figūrėles sužaiskite adaptuotą scenarijų, panašų į vaiko patyrimą. Klauskite vaiko: „Kaip manai, kaip šioje situacijoje turėjo pasijausti zuikutis?“; „Ką tu patartum zuikučiui daryti, jei jį meškiukas erzino?“. Kiek pakeiskite scenarijų, kad vaikas iki galo nesuprastų, kad čia apie jį.
Apibendrinant, šiame amžiaus tarpsnyje mes skatiname vaikų savarankiškumą, įsitraukimą į problemų sprendimą, iniciatyvos parodymą, praktikuojame demokratiją ir mokome svarbių įgūdžių (socialinių, darbinių). Ir kuriame ryšį su vaiku. Bet to - nė iš vietos. Sėkmės, jums viskas pavyks!
Auklėjimo stilių įvairovė ir jų poveikis vaikui
Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius ar nenorimus vaikus palikdavo kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje, kaip tik jos šlovės zenite, gyvavo paprotys palikti nepageidaujamus kūdikius gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė. Pasaulio Išganytojas priminė, kad vaikai irgi turi teises, kai jis surinkęs apie save vaikų būrį įspėjo apaštalus šiais žodžiais: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 10). Nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad paremtų įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises. Bažnyčios nuomonė visada buvo ta, kad tėvai autoritetą vaikams įgyja ne iš valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę, kuri savo egzistenciją tiesiogiai gauna iš žmonių, arba, kitaip tariant, iš šeimų ir pavienių asmenų, ir tik galiausiai - iš Dievo. Aš tai paminėjau, nes kalbėdami apie vaikus liečiančius įstatymus, turėsime omeny tik tuos įstatymus, kurie neprieštarauja tėvų autoritetui. Jokia žmonių valdžia ir joks įstatymų leidėjas negali panaikinti, nusavinti ar pakeisti tėvų autoriteto savo vaikams bei viso to, kas būdinga šioms pareigoms.
Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad taptų daktaru, žmogus turi praleisti kartais net iki 14 metų atkakliai studijuodamas ir praktikuodamasis. Advokatui tai užtruks panašiai tiek. Ligoninės slaugei prireiks trijų metų studijų po koledžo baigimo, vadybininkui gal užteks dviejų metų. Tačiau pažvelkime į du jaunus žmones, besiruošiančius susituokti: jie susitinka šokiuose, padraugauja kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienut vienutėlės knygos apie santuoką, skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas sakramento metu arba kad užteks vien paprasto instinkto.
Autoritarinis auklėjimo stilius
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Autoritetingas auklėjimo stilius
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Viską leidžiantis ir neįsitraukiantis auklėjimo stilius
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
Tėvai „sraigtasparniai“
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini. Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Vaikų raidos etapai ir gebėjimų ugdymas
3 metai - didysis lūžis
Vaikai iki 3 m. dažniausiai vieni su kitais nežaidžia, neturi bendros veiklos. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems yra tarsi žaislai. 1,5-2 m. vaikai prisibijo vieni kitų ir apskritai nepažįstamų žmonių. O štai apie trečiuosius gyvenimo metus vaikai pradeda vieni su kitais žaisti, ieškoti draugų. Jie „atranda“ grupinius žaidimus, kurie kelia daug džiaugsmo. Tad nuo trejų metų amžiaus yra geras metas vaiką leisti į darželį. Nelankantį darželio nuveskite pas pažįstamus, į smėlio dėžę, kad galėtų pabūti su bendraamžiais. Svarbu, kad mažylis pajaustų, ką reiškia dalytis žaislais, palaukti savo eilės. Jeigu matote, kad vaikas neduoda niekam pažaisti su savo žaisliuku, paskatinkite tai daryti, namuose su juo keiskitės daiktais. Šių įgūdžių reikia, kad vaikas išmoktų bendrauti su bendraamžiais, palauktų, patylėtų, kol kiti ką nors sako.
„Pats!“ - savarankiškumo troškimas
Kai kurie vaikai nuo 2 m., kiti - nuo trejų labai nori būti savarankiški ir jų žodyne atsiranda žodis „ pats“. Dažnai tėvai neįsiklauso į vaiko norą būti savarankiškam ir jį užgožia, taip atima galimybę įgauti naujų įgūdžių. Šiuo metu vaikas gali keliolika kartų per dieną persirengti. Nereikia stebėtis, kad auga puošeiva, nes visi mes naujų dalykų mokomės juos kartodami, todėl ir vaikas tol rengiasi, kol pavyksta savarankiškai apsirengti ir nusirengti. Jeigu nenorite, kad vaikas vilktųsi išeiginiais drabužiais, sukelkite juos į viršutines lentynas, o apatinėse palikite kasdienių, kad galėtų lavinti įgūdžius. Šiuo metu mažylis mokosi savarankiškai plautis rankas, tad nenustebkite, jeigu dažnai aptiksite vonioje sukiojantį čiaupą ir prisileidusį pilnas rankoves vandens. Vaikui, kuris bando pats plautis rankytes, tik šiek tiek padėkite, paaiškinkite, kaip veikia čiaupas, bet nedarykite šio darbo už jį. Taip pat tai metas, kai vaikas su didžiuliu entuziazmu pirmyn atgal trauko užtrauktuką ir bando įstatyti jį į vietą, kai bando pats apsiauti batukus, užsisegti sagutes. Kol kas ši veikla nepavyksta, tad galite jam padėti.
Žaidimai ir vaizduotė
Svarbiausia trimečio veikla yra žaidimai. Žaisdamas jis mokosi, lavina atmintį, vaizduotę, smulkiąją ir bendrąją motoriką, kalbos įgūdžius. Žaidimai vysto intelektą ir asmenybę, todėl vaikas žaidžia daug. Trimetis „atranda“ vaidmeninius žaidimus: maitina lėlės, žaidžia šeimą. Todėl tikslinga nupirkti žaislinę virtuvytę, įrankių dėžę, kad galėtų vaizduoti dirbančius suaugusiuosius. Šiame amžiuje ima vystytis atsakomybės jausmas - vaikai rūpinaisi lėlėmis, meškučiais, juos migdo, užkloja, pamaitina. Nederėtų pagal lytį skirstyti vaiko žaislų, nes tie, kurie atrodo mergaitiški, iš tiesų tinka bei yra įdomūs ir berniukams. Jiems taip pat smagu užmigdyti lėlę, pasupti ją ar pavalgydinti. Žaisdami šeimą, berniukai mokosi ateityje būti rūpestingi tėčiai. Trimečiai labai mėgsta mėgdžioti suaugusiuosius, todėl mergaitės pasidažo lūpas mamos lūpų dažais arba su jos aukštakulniais vaikštinėja po namus. Berniukai kartoja tėčio veiksmus. Dažniausia tėvų klaida yra ta, kad jie nuperka vaikams žaislų, bet kartu nežaidžia. Tėvų užduotis - pamokyti vaidmeninių žaidimų, padėti sugalvoti siužetą, nes vaikas vienas pats kol kas nesugeba susigalvoti vis naujų žaidimų.
Spalvos, dydis ir simboliai
Trečiųjų metų pabaigoje vaikai jau pradeda skirti spalvas, daiktų dydį. Į trečiųjų metų pabaigą su vaikais galima pažaisti stalo žaidimus, tokius, kurių kauliukas yra su spalvomis, o lenta - su spalvotais langeliais. Šiuo metu labiau domina spalvoti paveikslėliai, knygutės, spalvinimo knygelės nei konstrukciniai žaidimai. Ketverių metų pradžioje vaikas pradeda vartoti simbolius. Mergaitė gali susigalvoti, kad baltas popieriaus lapelis yra lėlės maistas, o berniukas, suvėręs figūrėles ant virvės, kad tai yra važiuojantis traukinys. Ir patys vaikai jau kuria žaidimo situacijas.
Smulkiosios motorikos ir kūrybinių įgūdžių lavinimas (4-5 m.)
Keturmetis toliau lavina rengimosi įgūdžius. Ketverių-penkerių metų vaikas jau gali pats apsirengti ir nusirengti megztinį, nusiplauti rankas, šukuotis, valytis dantukus, mokosi segti diržą, varstyti raištelius (dar nesiriša, tik varsto į skylutes). Kad visa tai pavyktų, turi būti gerai išlavėjusi smulkioji motorika (ši turėtų būti išlavinta iki 4 m. amžiaus, jeigu vaikas turėjo galimybę žaisti su žaisliukais, kuriuos reikia įstatyti į skylutę, suverti, įkišti). Dažnai keturmetis nori išmokti užsisegti sagą, bet iš pradžių jam reikalinga tėvų pagalba. Jeigu matote, kad vaikui nesiseka ši veikla, skirkite daugiau dėmesio jo smulkiajai motorikai: dėliokite smulkių detalių mozaikas, į skylutę kiškite degtukus, varstykite raištelius ir t. t. Susivarstyti batų raištelius sugeba maždaug 5,5 m. vaikas, o užsirišti juos gali apie septintuosius gyvenimo metus.
Ketverių-penkerių metų vaikas pradeda daug piešti. Jam patinka derinti spalvas. Puikiai tinka lavinamosios knygelės, kuriose yra tik kontūrai, ir mažyliui reikia išpiešti jų vidų. Tinka visi darbeliai, kai reikia lipdyti, verti karoliukus. Keturmetis jau sugeba nupiešti sudėtingesnes geometrines figūras: kvadratą, trikampį. Šiek tiek vėliau jau pradeda piešti namą, automobilį, medį. Kad lavintųsi visi vaikui reikalingi įgūdžiai, reikalingos žirklės. Iš pradžių mažylis kirps juosteles, vėliau išmoks iškirpti skritulį arba kvadratą. Rekomenduojama tokia veikla, kad mažylis galėtų iškirpti ir priklijuoti iškirptą formą. Tinka visi smulkūs rankdarbiai. Jeigu vaikas turės tokius įgūdžius, mokykloje atliekant įvairius darbelius nepavargs pirštukai. Nemokantis kirpti labai negerai jaučiasi mokykloje, ypač jei kiti vaikai karpo ir klijuoja, o jam tai nepavyksta.
Raidės ir skaičiai (4-5 m.)
Keturmetis pradeda domėtis raidėmis ir skaičiais (yra vaikų, kurie susidomi ir anksčiau). Kai kurie ketverių-penkerių metų vaikai sugeba nupiešti raides, moka abėcėlę. Vaiko, kuris nesidomi raidėmis ir skaičiais, nereikia versti mokytis, tačiau galima skaičius įtraukti į žaidimus ir pasakyti, tarkim, „Tavo trys lėlytės yra gražios”, einant per miestą nusistebėti, kaip gražiai raidė A atrodo iškaboje.
6-7 metų vaiko gebėjimai
Šio amžiaus vaikai jau turi turėti visus šiuos įgūdžius: mokėti kirpti, klijuoti, segti sagas, varstyti raištelius, lankstyti iš popieriaus. Turi būti savarankiški, mokėti apsirengti, pavalgyti.
Patarimai tėvams
Kad vaikas gerai išlavintų ranką, rinkitės pieštukus - ne flomasterius, kuriais piešiant nereikia padėti pastangų. Nupirkite įvairių priemonių, kad vaikas pajaustų, kiek spausti pieštuką, kreidelę, vaškines kreidutes. Kad suprastų, kaip atrodo nubrėžta stora ir plona linija. Vaiko įgūdžiams lavinti tinka plastilinas. Jį galima padalyti į smulkius rutuliukus. Vaikas juos spaudžia ir išpiešia kontūrų vidų. Ne visas plastilinas gerai piešia, paprastai tinkamiausias pigiausias. Tai vienas puikiausių būdų piršteliams lavinti. Nupirkite įvairaus popieriaus - storo, plono, didelį ir mažą lapą, kad vaikas galėtų planuoti darbus ir suprasti, ant kokio geriau piešti, o ant kokio lipdyti. Galite parduotuvėje nupirkti rinkinį tortams gaminti, kad būtų volas tešlai volioti ir įrankis kremui spausti. Šie įrankiai irgi lavina pirštelius. Arba kartu su vaiku gaminkite virtuvėje. Nepamirškite, kad ir berniukams labai patinka ši veikla. Ir, svarbiausia, žaiskite kartu su savo vaiku.
Jeigu kūdikystės metais mes padrąsindavome vaikus ir mokėme juos su pagarba, tai augdami vaikai norės mokytis vis daugiau ir daugiau. Jie uždavinės vis daugiau klausimų, išsivystys tikrai didelį žodyną. Tačiau nors vaikai sukaupia savo smegenyse vis daugiau informacijos, jie vis dar bando suvokti, kaip veikia skirtingi dalykai.
Smalsumas ir mokymosi motyvacija
Tai nepaprastai jaudinantis amžiaus tarpsnis. Vaikai nori žinoti viską! Kai šio amžiaus vaikai mato ką nors naujo, jie nori sužinoti, kaip tai vadinasi, kam to reikia, kaip tai veikia, kodėl tai juda taip, kaip juda... Jie užduoda daug daug klausimų! Kartais tėvai pavargsta nuo bandymų atsakyti į visus vaikų klausimus. O kartais jie paprasčiausiai patys nežino atsakymų! Tačiau ikimokyklinukai uždavinėdami visus savo klausimus paprasčiausiai rodo, kad jie nori mokytis ir suprasti. Jų smegenys yra atviros informacijai ir struktūrai. Šioje stadijoje tėvai gali padėti labai stiprų pagrindą savo vaikų mokymo(si) motyvacijai pagarbiai atsakydami į jų klausimus. Jeigu mes gerbiame vaikų smalsumą, jie patirs mokymo(si) džiaugsmą. Jeigu nežinome, kaip atsakyti į klausimą, galime parodyti, kaip ieškome papildomos informacijos, ir paskatinti pačius vaikus ieškoti atsakymų. Jeigu vaikas domisi pavojingais dalykais. Kartais vaikai nori daugiau sužinoti apie pavojingus dalykus, pavyzdžiui, kaip uždegti žvakę, kas nutiks, jeigu jie nušoks iš aukšto medžio, kas nutiks, jeigu jie numes Jūsų mėgstamiausią indą ir pan. Neleiskite vaikams daryti pavojingų dalykų, tačiau nurodykite draudimų priežastis. Jeigu vaikas vis kartoja „Kodėl“. Klausdami „kodėl“ vaikai nemeta Jums iššūkio. Jie iš tikrųjų nori žinoti atsakymą. Kodėl paukščiai skraido? Kodėl žuvys plaukia?
Vaizduotė ir kūrybiškumas
Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai pradeda fantazuoti ir įsivaizduoti. Tai - magiškas laikas vaikams. Jie įsivaizduoja begalę dalykų, kuriais galėtų tapti, pavyzdžiui, gyvūnais, kūdikiais, suaugusiaisiais ir pan. Kai vaikai įsivaizduoja, jų fantazijos jiems atrodo labai realios. Kartais jie netgi gali visiškai užsimiršti savo žaidimuose. Vaikai neeikvoja savo laiko, kai žaidžia. Žaidimas yra vaiko darbas. Žaisdami vaikai išmoksta labai daug svarbių ir vertingų dalykų. Jie įsivaizduoja save kitų žmonių vietoje ir mato situacijas per jų prizmę, tokiu būdu vaikai vysto savo užuojautą ir gebėjimą įsijausti į kito asmens jausmus. Jie sprendžia problemas, atranda naujus dalykus, eksperimentuoja ir suvokia, kaip veikia skirtingi dalykai, vysto savo smegenis ir loginį mąstymą. Vaikams būtina žaisti. Tai esminis jų sveikos raidos elementas. Vystantis vaikų vaizduotei, jie tampa vis kūrybiškesni sprendžiant problemas. Kai vaikai išardo daiktus ir vėl juos sudeda, suvokia, kad gali išspręsti įvairius klausimus. Kai piešia ir dainuoja, įgyja vis daugiau pasitikėjimo, kad gali išreikšti save mene.
Baimės ir privatumo poreikis
Kai vaikai pradeda suvokti savo augimą ir jų vaizduotė vis didėja, jie staiga gali pradėti bijoti tų dalykų, kurie visiškai nejaudino, kai jie buvo mažesni. Kartais tai labai neramina tėvus. Tačiau baimės yra ženklas, kad vystosi vaikų supratimas. Kuo daugiau vaikai supranta apie pavojų, tuo labiau jie bijo susižeisti ar kitaip nukentėti. Kadangi vaikų vaizduotė vis auga ir jie dar neskiria realybės nuo fantazijų, jie gali pradėti bijoti monstrų arba vaiduoklių, kaukių, iliustracijų knygose ar grėsmingai atrodančių daiktų. Šio amžiaus vaikai taip pat gali priešintis, kad juos imtų ant rankų Jūsų draugai arba artimieji. Gali būti, kad ims priešintis net tie vaikai, kuriems tai anksčiau patiko. Jei taip nutinka, nereikia galvoti, kad vaikai yra nemandagūs ar arogantiški. Paprasčiausiai jie pradeda siekti savo kūno kontrolės. Jie nori patys nuspręsti, kas juos gali liesti. Tai labai svarbus vystymosi aspektas.
Pagarba ir tarpusavio santykiai
Mes mokome vaikus gerbti kitų žmonių jausmus, gerbdami pačių vaikų jausmus. Kai vaikai tiki, kad tėvai gerbs jų jausmus, jie jaučiasi saugūs ir vis labiau pasitiki savimi. Mažo vaiko saugumas ir pasitikimas yra pagrindas visam jo tolimesniam mokymui(si).
Daugelis šiuolaikinių darbuotojų atrankos specialistų emocinį intelektą (EQ) laiko vienų iš svarbiausių įgūdžių nulemiančių sėkmingą žmogaus karjerą. Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės dažnam tėvui kelia daugybę klausimų. Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. „Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo.
Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi. Z. Andrijauskienė atkreipia suagusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. „Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas.
Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. „Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. „Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. „Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.
tags: #4 #metu #vaiko #auklejimas
