Pastebėję kūdikio motorikos sutrikimus, tėvai dažniausiai skuba kreiptis į specialistus, tačiau apie vėluojančią vaiko kalbą dažnai manoma, kad vaikas „išaugs“. Nors vėluojanti kalbos raida gali būti vaiko raidos sutrikimų požymis. Vaiko raidos procesas sudėtingas tuo, kad visos raidos sritys tarpusavyje susijusios ir daro poveikį viena kitai.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės V.Tumėnienės vardo vaikų ankstyvosios raidos centro vaikų neurologė Liuda Istigečeva sako, kad kalbos raida - vienas iš rodiklių, vertinant vaiko raidą. Diagnozuojant vaiko raidos sutrikimus, vertinama įvairių požymių visuma, vienas iš svarbių rodiklių - vaiko kalbos raida.
„Išskiriame ikikalbinį periodą iki 1 metų. Iki atsirandant pirmiems žodeliams, klausomės kūdikiškos kalbos, klausiu mamyčių, ar jos supranta savo kūdikį, ką jis signalizuoja, kaip intonuoja. Stengiamės nepraleisti klausos sutrikimų, stebime, kaip reaguoja į garsinius rodiklius.
Kada reikėtų sunerimti dėl vaiko kalbos raidos?
Jeigu 10-12 mėnesį kūdikis visai netaria skiemenų, reikėtų sunerimti. Jeigu kelis mėnesius vėluoja čiauškėjimas, didelė tikimybė, kad vėluos kalbinė raida. Metinukai jau taria keletą tikslingų žodelių - mama, tete, ate, niam. Tai - tikslingi ir sąmoningi žodeliai, garsažodžiai, pavyzdžiui, pamačius šuniuką - au, katę - miau. Jeigu apie pirmąjį gimtadienį nėra visai skiemenų, tik balsiniai, neaiškūs garsai, tada tikrai reikia sunerimti.
Pasak vaikų neurologės L.Istigečevos, labai svarbu vertinti ne tik kalbos išraišką, bet ir supratimą: „Svarbu, kad suvokimas būtų geras, nes išraiška gali ir vėliau atsirasti. Būna, kad dvejų metų vaikelis vos vieną kitą žodelį pasako - mama, tete, ate, taria kokius nors garsus. Bet svarbu, kaip jis supranta.“
LSMU Kauno ligoninės V.Tumėnienės vardo vaikų ankstyvosios raidos centro logopedė Edita Beniušytė taip pat akcentuoja, kad kalbinei raidai labai svarbus kalbos suvokimas. Todėl nuo pat gimimo svarbu kalbėtis su kūdikiais, net jei ir jie „nieko nesupranta“. „Pirmiausia turi būti kalbos suvokimas, jeigu vaikas nesuvokia pačios kalbos, jis ir nepradės kalbėti. Kūdikiai turi girdėti, atkreipti dėmesį, kas jiems sakoma, suprasti ir tik tada atsiranda sąmoninga kalba.
Dažniausiai logopedė pradeda dirbti su dvejų metų vaikais. Būna atvejų, kai tėvai į specialistus kreipiasi dėl vaiko judesių, bet specialistai pamato, kad vėluoja ir kalba.
Vėluojančios kalbos priežastys
Pasak vaikų neurologės, vėluojanti kalbos raida gali būti atskiras kalbos raidos sutrikimas, gali būti dėl pažintinių funkcijų raidos sutrikimo (protinio atsilikimo), kalba gali vėluoti dėl klausos sutrikimų, burnos motorikos problemų. Vėluojanti kalba gali būti autizmo spektro sutrikimų požymis.
Vaiko kalbos trūkumų priežastys skirstomos į dvi grupes: anatomines (paveldimumas, sudėtingas nėštumas) ir socialines. Jei mažojo kalba sutriko dėl anatominių priežasčių, būtina specialistų pagalba.
Fizinės Priežastys: Kai kurie vaikai gali turėti fizinį negalavimą, kuris trukdo normaliam kalbos vystymuisi, pvz., klausos problemos ar liežuvio sutrikimai. Vystymosi Uždelsimai: Kai kurie vaikai tiesiog vystosi lėčiau nei kiti, ir jiems reikia papildomo laiko, kad įgytų kalbos įgūdžius. Kalbos Sutrikimai: Kai kurie vaikai gali turėti kalbos sutrikimus, pvz., disleksiją, kadangi jų smegenys negali tinkamai tvarkyti kalbos signalų. Socialiniai Ar Psichologiniai Veiksniai: Tam tikros socialinės ar psichologinės aplinkybės, pvz., stresas arba traumos, gali turėti įtakos vaiko gebėjimui kalbėti.
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas.
Vaikas girdi, kaip kalba mama ir tėtis. Jis stengiasi tarti tuos garsus, žodžius. Iš pradžių gali sektis sunkiai. Pavyzdžiui, raidės susikeičia vietomis („dabar” virsta „badar”), „r” garsas tariamas kaip „l” („trys” virsta „tlys”) ar pan. Klausant pasakos ar kito teksto vaikas išmoksta mintinai kiekvieną žodį, tačiau tik gerokai vėliau paaiškėja, kad tarkim žodžių atskyrimas buvo ne visai taisyklingas. Pavyzdžiui, „malonės pilnoji” virsta „malonė spilnoji”.
Kalbos raidos etapai
Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija.
Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita, todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai)
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kai sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3-5 metų amžiaus. Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai.
Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių.
Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją.
Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.
Ką daryti, jei viskas vyksta ne pagal planą?
Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso.
Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui.
Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę bei socialinę vaiko gerovę, nes kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis. Kadangi sakytinė kalba - bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis.
Atvirkščiai - jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai - svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.
Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus bei poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius. Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus. Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau.
Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?
Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių. Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai - vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais.
Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje.
Tėvų vaidmuo
Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas.
Siekiant lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.
Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.
Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti - iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų.
Trūksta kokybiško bendravimo
Vaiko raida priklauso nuo daugybės - genetinių, fiziologinių, aplinkos - veiksnių. Vaiko raidos specialistai taip pat sutinka, kad didelę įtaką vaiko raidai turi bendravimas su tėvais. „Kai pas mane atveda 2,5-3 metų amžiaus nekalbantį vaiką, dažniausia to priežastis - bendravimo stoka arba neteisingas bendravimas su vaiku iki metų“, - sako logopedė Diana Anušauskė-Švederauskienė.
Pagrindine to priežastimi pašnekovė įvardina jaunų šeimų nepasiruošimą tėvystei ir naujiems iššūkiams: „Bemiegės naktys, nuovargis, pašliję santykiai, pogimdyminė depresija… Naujai „iškepta“ mama neturi nei jėgų, nei noro užsiimti su vaiku. Jai svarbu, kad vaikas būtų švarus, sausas, pavalgęs ir apkrautas žaislais. O vaikui svarbu kontaktas, šypsena, pakutenimai, pakalbinimai ir įvairūs sensoriniai stimulai.“
Jei su vaiku pradedama bendrauti tik nuo metų, vaikas pradeda kalbėti 2,5-3 metų. „Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos tik trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro ir tenka labiau pasistengti, kad vaikas kalbėtų“, - pastebi D.Anušauskė-Švederauskienė.
Bendravimą keičia ekranai
Anot logopedės, pastaruoju metu daugėja nekalbančių 3-4 metų amžiaus vaikų, nors pagal raidą tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti sakiniais. Klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi, kad ekranai smarkiai sutrikdo ne tik vaikų kalbos, bet ir socialinę, emocinę raidą. „Dažnai po mokomaisiais animaciniais filmukais ar kompiuteriniais žaidimais klijuojama edukacinė etiketė, tačiau nėra jokių svarių duomenų, kad tokie mokymo būdai yra efektyvesni už paprastą kontaktą. Atvirkščiai, skatina vaiką kalbėti minimaliai.“
Atsiveria auklėjimo spragos
D. Anušauskė-Švederauskienė pastebi, kad didelis tėvų užimtumas, spartus gyvenimo tempas lemia vaikų nerangumą, o tai stabdo ir kalbos raidą. Dirbdama logopedinį darbą, ji sako pastebinti nemažai tėvų daromų auklėjimo ir bendravimo klaidų. Viena jų - tėvai nusileidžia vaikams. Kai kurie vaikai užsiėmimų metu vaikšto po kabinetą, viską krausto, daro, ką nori, o sudrausminti pyksta. Šiems, pašnekovės teigimu, tėvai laiku nenubrėžė ribų. Specialistas taip pat pastebi, kad šiandien vaikai nemokomi baigti pradėtų darbų. Jei tėvai linkę viską daryti už vaiką, „hipergloboti“, užsiėmime jis jaučiasi nesaugus, nenoriai mokosi, nenori atlikti užduočių, laukia, kol jas atliks kas nors kitas. „Tai - emociškai nestabilūs, nesavarankiški vaikai, kurie kalbos ugdymo rezultatų pasiekia daug lėčiau“, - teigia logopedė.
Patarimai tėvams, kaip reikėtų kalbėti su savo vaikais
Kad vaikas pradėtų kalbėti, pirmaisiais gyvenimo metais reikia tobulinti sensorines, motorines, pažintines funkcijas: Pirmiausiai (iki 8 mėn.) vaikas kitų žmonių kalboje pradeda skirti intonaciją, todėl reikia kalbėti išraiškingai, vartoti daug jaustukų, ištiktukų (ai, nu-nu, kū-kū, fui). Bendraujant vaikas turi matyti jūsų veidą, kad galėtų kopijuoti artikuliaciją (tarimo judesius). Kalbėkite lėtai, dažniau naudodami dviejų žodžių frazes arba tik daiktų ir veiksmų pavadinimus. Kalbėkite su vaiku tik apie tai, ką šiuo metu su juo veikiate, arba apie tai, kas jį supa, ką nesunku jam parodyti. Vienerių metų vaikas turi suprasti aplinkinių kalbą, t.y. turi būti sukaupęs pakankamą vidinį žodyną ir žinoti, kaip pavadinti daiktą / dalyką primityviai, pavyzdžiui, garsažodžiu: ate, bum, ojoj, au, kaka ir pan. Kai vaikas taria 6-8 garsažodžius, po truputį pereikite prie lengvos skiemeninės struktūros žodžių, susidedančių iš dviejų atvirų skiemenų: lova, koja, bėga, sėdi, imu.
Pastaba: vaiką mokyti kalbėti reikia emocingai žaidžiant, negalima vaiko prašyti pakartoti. Kai vaikas bus pasiruošęs, jis tai pasakys spontaniškai.
Kalbos sutrikimų priežastys
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų.
Kada kreiptis į specialistą?
Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju.
Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikas nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).
Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali.
Patarimai tėvams, kaip lavinti vaiko kalbą namuose
Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti...
Vaikas jau supranta ir gali atsakyti į klausimus „kas?“ „kur?“, „kam?“, „ką?“. 3-4 metų mažyliai jau geba rūšiuoti daiktus į kategorijas: gyvūnai, augalai, žmonės, maistas. Jie atpažįsta bent vieną spalvą, moka suskaičiuoti iki 3-5, gali parodyti didesnį (ilgesnį, trumpesnį ir kt.) daiktą iš dviejų. Gali įvykdyti sudėtingesnes užduotis, pavyzdžiui, atnešti daiktą iš kito kambario (t.y. Dauguma tokio amžiaus vaikų kalba 4 žodžių ir ilgesniais sakiniais, ištaria beveik visus garsus, tačiau kai kurie vaikai garsus l, r, š, dž, č gali išmokti tarti taisyklingai ir vėliau (iki 6-7-ių metų). Tokio amžiaus vaikas su nepažįstamais jau turėtų susikalbėti ir be „vertėjo“, nes žodžius jau turėtų tarti aiškiai, nekartoti skiemenų. Tokio amžiaus vaikas jau gali papasakoti ne tik apie dabarties (esamojo laiko) įvykius, bet ir apie tai, ką veikė anksčiau (darželyje, svečiuose). Kalbėkite su vaiku vis ilgesniais sakiniais, skaitykite ilgesnes, sudėtingesnes pasakėles. Greičiausiai vaikas turės savo pamėgtą pasaką ar eilėraštį, kurių norės klausytis vėl ir vėl. Tai nėra blogai. Gali būti, kad labiausiai patinkančius epizodus jis bus išmokęs atmintinai, tad leiskite vaikui įsijungti ir pasekti mėgstamiausią pasakėlės dalį, kartu padeklamuokite eilėraštuką. Niekuomet neignoruokite vaiko klausimų, kurių šiuo amžiaus tarpsniu bus labai daug. „Kodėl?“ taps mėgstamiausiu jų, tad apsišarvuokite kantrybe ir būkite išradingi! Stenkitės visuomet įdėmiai išklausyti vaiko: taip parodysite, kad tai, ką jis sako, yra jums svarbu. Tai padės ne tik kurti glaudesnį ryšį, tačiau ir leis jam įsisąmoninti, kad visuomet gali į jus kreiptis ir kad visuomet bus išklausytas.
