1961 m. spalio 30 d. virš Novaja Zemlia salyno Arktyje Sovietų Sąjunga susprogdino galingiausią kada nors žmogaus sukurtą įtaisą - „Caro bombą“. Jos blyksnis buvo matomas už daugiau nei tūkstančio kilometrų, o smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę. Norint suvokti šių bandymų mastą, pakanka vieno mato: viena megatona reiškia milijoną tonų trotilo ekvivalento. Toliau apžvelgiami penki didžiausi sprogimai istorijoje, kurie buvo kelis šimtus ar net tūkstančius kartų galingesni už Hirošimos bombą. Ši apžvalga - tai žvilgsnis į mokslo pasiekimų ir etinių ribų sankirtą.
„Bomba Caras“, oficialiai AN602, tapo ne tik galingiausiu sprogimu, bet ir technologinių bei politinių ambicijų simboliu. 1961 m. vasarą Nikita Chruščiovas pareikalavo demonstratyvios galios demonstracijos. Siekdami sumažinti radioaktyvią taršą ir suteikti bombonešiui galimybę pasitraukti, inžinieriai trečiosios pakopos uraninį apvalkalą pakeitė švinu - galia sumažinta iki maždaug 50 megatonų. 1961 m. spalio 30 d. modifikuotas Tu-95V skraidintuvas, lydimas Tu-16, numetė įtaisą iš 10,5 km aukščio, naudotas didžiulis parašiutas detonacijai pristabdyti. Ugnies rutulys išsiplėtė iki maždaug 8 km, grybo debesis pakilo iki 64 km, blyksnis buvo matomas už daugiau nei 1000 km. Smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę; net Norvegijoje ir Suomijoje drebėjo langai. Bandymas buvo demonstracinis - tokiai bombai nebuvo vietos realioje doktrinoje - ir prisidėjo prie mokslininkų pastangų riboti bandymus, kurios kulminavo 1963 m.
„Caro bomba“ buvo net 50 megatonų galios monstras, tačiau ji buvo tokia didelė, kad niekada taip ir netapo realiu ginklu, tinkamu praktiniam naudojimui kare. Vienas iš šio bandymo „didvyrių“ buvo Sovietinių karinių oro pajėgų pilotas majoras Andrejus Durnovcevas, vadovavęs bombonešio „Tu-95“ įgulai. Būtent tokiu bombonešiu į sprogdinimo vietą ir buvo gabenamas „Caras“, kurio sprogstamoji galia net 300 kartų viršijo Hirošimoje susprogdintos bombos galią. Vienas iš ginklo tyrime dalyvavusių fizikų, Andrejus Sacharovas, ją vadino tiesiog „Didele bomba“. Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas vadino ją „Kuzmos motina“, pagal seną rusišką frazeologizmą, reiškiantį grasinimą skaudžiai ir neužmirštamai pamokyti. Tuo tarpu kitoje Atlanto (arba Ramiojo) vandenyno pusėje bomba taip pat turėjo savo pravardžių. Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) sprogdinimą pavadino visai neįspūdingu „Joe 111“ pavadinimu, nors vėliau išpopuliarėjo įspūdingesnis visuomenėje prigijęs bombos pavadinimas buvo „Tsar Bomba“ arba „Visų bombų karalius“.
1961 metų spalio 30 dieną majoras A. Durnovcevas su įgula pakilo iš oro uosto Kolos pusiasalyje ir nukreipė savo lėktuvą į atominių bandymų poligoną už poliarinio rato, ties Naujosios žemės archipelagui priklausančiu Sausos nosies kyšuliu. Bandymo projekto mokslininkai bombonešį ir jį lydėjusį „Tu-16“ nudažė baltai, tikėdamiesi, kad tai lėktuvus bent kiek apsaugos nuo bombos šiluminio impulso keliamos žalos. Kritimui sulėtinti prie bombos buvo pritvirtintas parašiutas, turėjęs leisti lėktuvams nuo sprogimo epicentro nutolti maždaug 50 km atstumu. Tad teoriškai mjr. A. Durnovcevas su įgula turėjo šansą išnešti daugiau ar mažiau sveiką kailį. Kai lėktuvai pasiekė tikslą numatytame 10 300 metrų aukštyje, majoras davė įsakymą išmesti bombą. Parašiutas išsiskleidė ir bomba pradėjo 3 minučių trukmės paskutinę kelionę iki detonacijos aukščio (buvo numatyta ją susprogdinti 4 km aukštyje). Majoras A. Durnovcevas visus lėktuvo variklius paleido maksimalia galia.
Liudininkai sakė, kad žybsnį tarp debesų matė daugiau nei 1000 km atstumu nuo sprogimo vietos. Grybo formos debesis į atmosferą kilo iki 70 kilometrų aukščio - iš esmės iki žemesniųjų kosmoso pakraščių. Sprogimo grybo viršūnėje debesis išsipūtė iki 100 km skersmens. Šiluminis impulsas nudegino abiejų lėktuvų baltus dažus. Tiesa, sovietų mokslininkai apribojo savo apetitą - pradiniai jų ketinimai buvo dar ambicingesni. Iš pradžių bombos kūrėjai norėjo, kad ji būtų 100 megatonų galingumo. Susirūpinimas dėl viršutinių atmosferos sluoksnių radioaktyvios taršos paskatino sovietinius mokslininkus panaudoti švininius kaiščius, kurie perpus sumažino bombos sprogstamąją galią.
Bomba buvo milžiniška ne tik savo sprogimo galia, bet ir fiziniu dydžiu iki sprogimo. Jos ilgis - 8 metrai, skersmuo - 2,1 metro, svoris - 27 000 kilogramų. Ji buvo tokia didžiulė, kad netgi modifikavus bombonešį „Tu-95“, ji netilpo į bombų skyrių. Tiesą sakant, būtent fizinis bombos dydis ir tai, kad ji netilpo į sovietinio bombonešio vidų, ir tapo priežastimi, dėl kurios ji negalėjo tapti praktiniam naudojimui tinkamu ginklu. Bet CŽA aiškinosi, ar tik Sovietų Sąjungos inžinieriai nebuvo sugalvoję panašių kovinių galvučių įtaisyti ant supergalingų tarpkontinentinių balistinių raketų, kurios galėtų pasiekti Amerikos miestus.
Viena iš priežasčių buvo tikslumas (arba jo trūkumas). Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje - septinto dešimtmečio pradžioje JAV dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas - tokias, kaip „Thor“ - Jungtinėje Karalystėje bei Turkijoje, o „Honest John“ bei „Matador“ raketas - Vakarų Vokietijoje. Trumpesnis skrydžio nuotolis reiškė, kad raketos turėjo didesnę tikimybę tiksliai nugabenti savo mirtį nešantį krovinį iki taikinio. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos atominiams ginklams reikėjo įveikti didesnį atstumą iki JAV ir dėl to buvo didesnė tikimybė, kad jos nepataikys tiksliai į taikinį. Tačiau jei sprogimo galia yra 100 megatonų... to tikslumo per daug ir nereikėtų. Įsivaizduokite, ką galėtų padaryti 100 megatonų bomba, net jeigu nuo savo konkretaus taikinio nukristų 50 kilometrų atstumu. Giedrą dieną sprogimas, įvykęs 4 km aukštyje virš Žemės, sukurtų daugiau nei 3 km skersmens ugnies rutulį, kuris būtų karštesnis už Saulės paviršių - plieno ir stiklo dangoraižiai artimiausio pažeidimo zonoje tiesiog taptų pelenais. 8 kilometrų spinduliu nuo sprogimo vietos bet kokia gyvybė, nežuvusi nuo tiesioginės smūgio ir karščio bangos, patirtų mirtiną 500 rem radiacijos dozę. 30 km nuo sprogimo vietos sugriūtų absoliučiai visi pastatai - net sutvirtintos plieno ir betono konstrukcijos. Iki 80 km nuo sprogimo vietos visi žmonės, patekę į tiesioginio blyksnio matomumo zoną, patirtų trečio laipsnio nudegimus. Trumpai tariant, net jeigu bomba pataikytų maždaug į Elektrėnus, aukų ir sugriovimų būtų ir Kaune, ir Vilniuje.
1963 metais N. Chruščiovas tvirtino, kad Sovietų Sąjunga turi 100 megatonų bombą, kurią dislokavo Rytų Vokietijoje. Tiesa, istorikai iki šiol nesutaria, ar komunistų partijos ir tuo pačiu visos Sąjungos lyderis sakė tiesą, ar blefavo.
Dalyvavimas bombos kūrime ir bandymuose visiškai pakeitė A. Sacharovo gyvenimą - jis pasitraukė iš bet kokių ginklų kūrimo ir tapo aršiu Sovietų Sąjungos pastangų sukurti antibalistinių raketų gynybos sistemą kritiku bei Sovietų Sąjungos žmonių teisių gynėju, dėl ko tapo persekiojamu politiniu disidentu, kuriam 1975 metais buvo paskirta Nobelio taikos premija.
Nuo „Ivy Mike“, išgarinusio salą Ramiajame vandenyne, iki „Caro bombos“, kurios smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę, šie sprogimai primena, kaip arti žmonija buvo priėjusi prie ribos, už kurios prasideda negrįžtami padariniai. Po 1961-1962 m. kulminacijos politiniai sprendimai nusvėrė technologinę ambiciją: 1963 m. sutartis uždarė milžiniškų atmosferinių bandymų erą.
Didžiausi sprogimai istorijoje
1. „Caro bomba“ (Tsar Bomba)
1961 m. spalio 30 d. virš Novaja Zemlia salyno Arktyje Sovietų Sąjunga susprogdino galingiausią kada nors žmogaus sukurtą įtaisą - „Caro bombą“. Jos galia siekė apie 50 megatonų (apie 3 800 kartų daugiau nei Hirošimos bomba). Sprogimo blyksnį buvo galima matyti už daugiau nei tūkstančio kilometrų, o smūginė banga tris kartus apkeliavo Žemę. Grybo formos debesis pakilo iki 64 kilometrų aukščio.
2. Sovietų Sąjungos testai Nr. 173 ir Nr. 174
1962 m. Sovietų Sąjunga Novaja Zemlia salyne atliko kelis itin galingus bandymus. Testai Nr. 173 ir Nr. 174 siekė apie 19 megatonų. Šie bandymai, nors ir neprilygo „Caro bombai“, vis tiek buvo tarp galingiausių kada nors įvykusių sprogimų.
3. „Ivy Mike“
1952 m. lapkričio 1 d. Ramiajame vandenyne, Enivetoko (Enewetak) atole, JAV atliko pirmąjį pasaulyje vandenilinės (termobranduolinės) bombos bandymą „Ivy Mike“. Sprogimo galia siekė 10,4 megatonos (apie 700 kartų daugiau už Hirošimą). Elugelabo sala, ant kurios stovėjo įrenginys, faktiškai išnyko: jos vietoje liko beveik 2 km skersmens ir apie 50 m gylio krateris.
4. „Castle Bravo“
1954 m. kovo 1 d. „Castle Bravo“ - pirmasis JAV sauso kuro vandenilinis įtaisas - Bikinio atole viršijo lūkesčius daugiau nei dvigubai. Jo galia siekė apie 15 megatonų (beveik dukart daugiau nei teoriškai apskaičiuota). Šis sprogimas buvo galingiausias kada nors Amerikos susprogdintas užtaisas. Ugnies kamuolys išsiplėtė kelių kilometrų spinduliu, grybo debesis pakilo iki maždaug 40 km, o radioaktyvios nuosėdos nuslinko ant gyvenamų salų.
5. „Castle Yankee“
1954 m. JAV tęsė „Castle“ bandymų seriją. „Castle Yankee“ (Bikinio atolas, gegužės 5 d.) naudojo sauso kuro dizainą su ličio deuteridu. Didelė sprogimo dalis kilo ne tik iš sintezės, bet ir iš išorinio urano apvalkalo skilimo. Tokia schema padidino galią, bet pavertė sprogimą „nešvariu“ - į atmosferą pateko daug radioaktyvių dalelių.
Kitos didžiulės sprogimo jėgos
Tamboros kalnas
1815 m. Indonezijoje esantis Tamboros kalnas sprogo maždaug 1000 megatonų trotilo jėga - tai buvo didžiausias ugnikalnio išsiveržimas istorijoje. Sprogimo metu išsiveržė apie 140 mlrd. tonų magmos ir ne tik pražudė daugiau kaip 71 000 žmonių Sumbavos saloje ir netoliese esančioje Lomboko saloje, bet ir dėl išsiskyrusių pelenų atsirado pasaulinės klimato anomalijos. 1816 m. tapo žinomi kaip metai be vasaros.
K-T išnykimo smūgis
Dinozaurų amžius baigėsi maždaug prieš 65 mln. metų. Manoma, kad dinozaurų išnykimo paskutinis lašas buvo kosminis susidūrimas su maždaug 10 km pločio asteroidu. Šio susidūrimo metu sprogimas buvo maždaug 1000 kartų didesnis nei visas pasaulio branduolinis arsenalas. Susidūrimas padengė pasaulį dulkėmis, sukėlė pasaulines gaisrų audras ir tūkstančių metrų aukščio cunamius. Nuo šio sprogimo liko didžiulis maždaug 180 km pločio krateris Čiksulubo vietovėje Meksikos pakrantėje.
„Shoemaker-Levy 9“ kometa
Ne visi mums žinomi sprogimai įvyko Žemėje. Štai 1994 m. „Shoemaker-Levy 9“ kometa įspūdingai susidūrė su Jupiteriu. Milžiniškos planetos gravitacinė trauka suplėšė kometą į iki 3 km pločio fragmentus, kurie skriejo 60 km per sekundę greičiu ir sukėlė 21 matomą smūgį. Didžiausias susidūrimas sprogo 6000 gigatonų trotilo jėga, sukėlė ugnies kamuolį, kuris pakilo apie 3 000 km virš debesų viršūnių, taip pat milžinišką tamsią dėmę, kurios skersmuo siekė daugiau kaip 12 000 km.
Šešėlius metanti supernova
Supernovos - tai sprogstančios žvaigždės, kurios dažnai trumpam užtemdo ištisas galaktikas. Ryškiausia istorijoje užfiksuota supernova buvo pastebėta 1006 m. pavasarį Lupus žvaigždyne. Nepaprastas aukso spalvos sprogimas, dabar žinomas kaip SN 1006, įvyko maždaug už 7100 šviesmečių, gana artimoje galaktikos dalyje, ir buvo pakankamai ryškus, kad galėtų mesti šešėlius ir būti matomas naktį, o dienomis išliko matomas ištisus mėnesius.
Didžiausias sprogimas po Didžiojo sprogimo
Gama spindulių žybsniai (GRB) yra galingiausi Visatoje žinomi sprogimai. 2022 m. spalio 9 d. astronomai pastebėjo ryškiausią kada nors užfiksuotą GRB, paleistą kosmose, kai maždaug už 2,4 mlrd. šviesmečių nuo Žemės esanti masyvi žvaigždė suiro ir „pagimdė“ juodąją skylę. Mokslininkai jį pavadino didžiausiu sprogimu Visatoje nuo Didžiojo sprogimo laikų.
Vitaly I. Khalturin, Tatyana G. Rautian, Paul G. Richards and William S. Leith (2005). A Review of Nuclear Testing by the Soviet Union at Novaya Zemlya, 1955-1990. ↑ Адамский, В. Б. 50-мегатонный взрыв над Новой Землёй / В. Б. Адамский, Ю. Н. Смирнов // Вопросы истории естествознания и техники : журн.. - 1995. ↑ „30 October 1961 - The Tsar Bomba“. CTBTO Preparatory Commission.
tags: #tai #buvo #geriausias #sprengimas #globa
