Emocijos vaidina esminį vaidmenį žmogaus gyvenime, o jų raida prasideda jau vaikystėje. Ikimokyklinis amžius yra ypatingai svarbus laikotarpis vaiko emocinei raidai. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime.
Ikimokyklinis amžius - besiformuojančios asmenybės pamatas, o išgyventos emocijos turi įtakos vaiko ateities gyvenimo kokybei. Vaikų emocinis ugdymas - tai ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų - vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Šios emocijos - nuo tyro, nežaboto džiaugsmo iki retkarčiais kylančio nusivylimo ar liūdesio - labai svarbios kokybiškai patirčiai ir vaiko raidai.
Vaiko emocinės raidos ypatumai ir ugdymo principai
Vaiko vystymuisi būdingi keli pagrindiniai emocinės raidos etapai. Emocinis vaikų vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka. Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais. Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas.
Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą. Patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas. Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.
Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį. Ugdymo(si) principai apima:
- Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
- Žaismės principas.
- Sociokultūrinio kryptingumo principas.
- Integralumo principas.
- Įtraukties principas.
- Kontekstualumo principas.
- Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
- Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
- Reflektyvaus ugdymo(si) principas: mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
- Šeimos ir mokyklos partnerystės principas: mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.
Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas.
Ugdymosi sritys ir vaikų pasiekimai
Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.
Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.
Ugdymosi kontekstų įvairovė
Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.
Emocinio intelekto ir empatijos ugdymas
Gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra sėkmingos vaiko raidos požymis. Nors tradicinio intelekto svarbos niekas neneigia, norint tapti sėkmingu lyderiu, vien aštraus proto ir žinių nepakanka. Kaip ir IQ, taip ir emocinis intelektas (EQ) skiriasi. EQ - tai įgūdis, kurį galima išsiugdyti. Kuo daugiau praktikos, tuo stipresnį EQ išsiugdysite. Reikia mėginti keisti šias savybes. Kiekvieną dieną įtraukite į savo planus kuo daugiau veiksmų, kurie padėtų norimas savybes išsiugdyti.
Žaidimas yra vaikų darbas ir labai geras būdas mokyti vaikus EQ įgūdžių, nes vaikai mėgsta nuolat žaisti. Žaidimo metu galima suteikti vaikui galimybę išmokti ir išbandyti naujų galvojimų, jausenų ir elgsenos būsenų.
Terminą „Emocinis intelektas“ 1990 m. pirmą kartą paminėjo Peter Salovey iš Harvardo universiteto ir Johnas Mayeris iš Niuhemšyro universiteto. Terminas buvo vartojamas emocinėms savybėms įvardinti ar apibūdinti. Peter Salovey ir Johnas Mayeris apibrėžė emocinį intelektą kaip „visuomeninio intelekto porūšį, apimantį gebėjimą tikrinti savo paties ir kitų žmonių jausmus bei emocijas, juos atskirti ir naudoti šią informaciją, nukreipiant savo mintis ir veiksmus“. Nors nelengva išmatuoti daugumą asmenybės bruožų, tokių kaip gerumas, pasitikėjimas savimi ar pagarba kitiems, galime atpažinti juos vaikuose ir sutikti, kad jie yra svarbūs.
Vaiko mokymas būti empatiškiems atpildas yra didžiulis. Pasižymintys ryškiomis empatinėmis savybėmis paprastai būna ne tokie agresyvūs ir yra linkę imtis visuomeniškų veiksmų - padėti ir dalytis. Empatija yra visuomeninių įgūdžių pamatas ir susideda iš 2 dalių: emocinės reakcijos į kitus, kurios atsiranda iki 6 metų amžiaus; pažintinės reakcijos, kai vyresni vaikai gali suvokti kieno nors kito požiūrį.
Empatijos ir emocinio intelekto ugdymas yra labai svarbus vaiko vystymosi aspektas. Rodykite pavyzdį: parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams. Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
5 neįtikėtinai smagūs žaidimai, mokantys savireguliacijos (savikontrolės) | Socialinis ir emocinis mokymasis
Vaikų emocinė raida pagal amžių
Vaiko emocinės raidos spartai turi įtakos ir tai, kokioje aplinkoje vaikas auga. Nuo 3 iki 6 metų vaiko gyvenime įvyksta itin daug pokyčių, susijusių su emocine raida, todėl svarbu suprasti kiekvieno raidos tarpsnio ypatumus. Kiekvieno vaiko emocinė raida yra individuali. Vaiko vystymasis emocinėje srityje stipriai priklauso nuo to, kiek su vaiku yra kalbama apie jo emocijas, kaip skatinamas jo savarankiškumas, kiek jam leidžiama būti iniciatyviam.
3 metų vaikai jau mokosi, kaip būti iniciatyvūs, savarankiški, priimti sprendimus. Šiame amžiaus tarpsnyje jie linkę daug klausinėti, gilinti savo žinias. Gavę neigiamą reakciją, greitai pasijaučia kalti. Dėl šių priežasčių labai svarbu vaikų iniciatyvumą stabdyti tik tada, kai tai yra būtina. Pavyzdžiui, kai vaikas gali sau pakenkti arba bando vadovauti tose srityse, kur sprendimą paprastai priima tėvai.
Maždaug 4 metų amžiaus vaikai pradeda intensyviai klausinėti apie juos supantį pasaulį. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu neslopinti šio vaiko susidomėjimo. Nuolat drausminami vaikai, jausdami per daug kaltės, pradeda slopinti savo domėjimąsi, gali norėti atsiskirti nuo bendraamžių. Todėl šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai svarbu leisti vaikui rinktis ir padėti pasijausti svarbiam. Remiantis Eriko Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis, kaltės jausmas atsiranda tuomet, kai vaiko noras padėti ir būti savarankiškam yra ignoruojamas, nepalaikomas. Pavyzdžiui, kai vaikas rodo norą išsirinkti rūbelius, pats apsirengti, o tėvai skubėdami į darbą neleidžia jam to padaryti, tokiu būdu slopinamas vaiko savarankiškumas. Todėl ypač svarbu, vaikui rodant iniciatyvą, leisti jam tai padaryti ir pagirti už tai, kad stengiasi, motyvuoti.
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks.
Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę.
Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos. Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“. Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.
Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai gali atskirti liūdnus ir linksmus žmones. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas vaikas sužino žodžių reikšmes, išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus.
Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis.
Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių.
Būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas.
Taip, visiškai normalu, kad vaiko nuotaika dažnai keičiasi, o emocinės reakcijos yra intensyvios, ypač ankstyvojoje vaikystėje. Šiuo laikotarpiu gebėjimas reguliuoti emocijas vis dar ugdomas, vaikai mokosi jas suvokti ir išreikšti savo jausmus žodžiais.
Pyktis ir jo valdymas
Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvojoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti.
Pykčio priepuolius gali sukelti įvairūs veiksniai, tiek fiziologiniai pojūčiai (pvz. Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, suaugusiems asmenims svarbu išlikti ramiems. Pasiūlykite vaikui jį apkabinti, skirkite raminančių žodžių, kad vaikas žinotų, kad yra saugus ir mylimas. Vaiką apkabinkite tik jam sutikus. Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus. Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį. Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų. Vaiko mokymas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra esminis jo emocinio vystymosi žingsnis.
Patarimai, Kaip Padėti Vaikui Suvaldyti Pyktį:
- Įvardinkite emocijas: nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius.
- Pasidalinkite savo emocijomis: modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
Specialusis ugdymas ir pagalba
Straipsnyje nagrinėjamas ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sutrikimų korekcijos efektyvumas. Problema aktuali tuo, kad emocinės raidos ypatingumai gana dažnai susiję tiek su auklėjimo šeimoje stiliumi, tiek su kitais 3-5 metų vaikų raidos sutrikimais. Laiku nekoreguojant, emocinės raidos ir elgesio nukrypimai mokykliniame amžiuje tampa asmenybės ir socialinės adaptacijos problemomis.
Vaikams, nelankantiems ikimokyklinio ugdymo įstaigų, ankstyvosios reabilitacijos tarnybos gali suteikti paramą ugdymui šeimoje. Elgesio ir emocinės raidos sutrikimai, kuriems reikalinga profesionali pagalba, yra skirtingo pobūdžio: vaiko jautrumas, nerimas, fobijos, enurezė; komunikacijos problemos, nepaklusnumas, agresija, hiperaktyvumas ir kt. Ankstyvosios reabilitacijos tarnyba teikia kompleksinę paramą vaikui, o elgesio intervencija kuriama su konkrečiais uždaviniais, tikslais ir strategijomis. Tokių vaikų tėvams taip pat labai dažnai reikia pagalbos, todėl programoje numatyti įvairūs būdai padėti šeimai.
Pagrindinės ankstyvosios reabilitacijos tarnybos taikomos poveikio strategijos yra pokalbis, stebėjimas, žaidimų terapija, piešimo terapija, elgesio terapija, šeimos ir vaiko santykių terapija, kurios tikslas - gerinti vaiko savikontrolę, komunikacinius gebėjimus, didinti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, mažinti agresiją, gerinti socialinius įgūdžius ir kt. Tėvai skirtingai vertina vaiko elgesio ir emocines problemas. Kai kurie tėvai gana skeptiškai vertina vaikui duodamus psichologinius uždavinius, manydami, kad vaiko elgesys yra normalus pagal jo amžių. Jie lanko užsiėmimus kartu su vaiku ir juose dalyvauja, tačiau niekada nesikonsultuoja ir ignoruoja duotus uždavinius. Kiti tėvai stengiasi būti aktyvūs, konsultuojasi ir laikosi duotų rekomendacijų, atlieka namų darbus. Trečia tėvų grupė visą atsakomybę palieka specialistams, jie patys yra tik pasyvūs stebėtojai, niekada nesikonsultuoja, ignoruoja rekomendacijas arba jas vykdo labai nereguliariai.
Įrodyta hipotezė, kad efektyvių rezultatų galima pasiekti, jei reabilitacijos procese aktyviai dalyvauja ne tik vaikas, bet ir visa jo šeima. Tėvų konsultavimas, mokymas, kaip bendrauti su vaiku, teigiamai veikia ne tik vaiko elgesį, bet ir keičia tėvų požiūrį į vaiko poreikius, auklėjimo stilių.
Vaiko emocinės raidos puoselėjimas yra labai svarbus sėkmingam vaiko vystymuisi ir gerai savijautai. Suprasdami emocinio vystymosi etapus, atpažindami vaikų patiriamų emocijų įvairovę ir įgyvendindami veiksmingas strategijas pykčio priepuoliams valdyti, tėvai ir globėjai gali sukurti vaikų emociniam intelektui ir atsparumui ugdyti palankią aplinką.
tags: #1 #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #emocijos
