Antanas Mončys - tylenis. Bet daug pasakantis savo trimis žodžiais. Labai dėmesingas, nuoširdus, šiltas, nepiktas žmogus, - sako pasaulinio garso išeivijos skulptoriaus Antano Mončio (1921-1993), kurio gimimo šimtmetis minimas 2021-ųjų birželio 8-ąją, dukterėčia, A. Mončio namų-muziejaus Palangoje direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.
Žinot, sunku kalbėti apie žmogų, kai jį pažįsti ne iš šalies. Galbūt daug kam atrodo, kad A. Mončiui teko nelaimėlio dalia: neturtingas, paliktas abiejų žmonų, atskirtas nuo Lietuvos. Tačiau jokiu būdu nereikia tuo tikėti. Aš negalėčiau pasakyti, kad Mončys buvo nelaimingas.
Menininko gimtinė ir vaikystės prisiminimai
Daug kam gali kilti klausimas, kodėl menininkas savo darbus norėjo matyti būtent Palangoje, kodėl šiam miestui dovanojo savo keliolikos metų kūrybą: skulptūras, tapybą, koliažus, kaukes, piešinius. Pasak L. B. Turauskaitės, A. Mončio tėvas, kartais važiuodamas į Palangos turgų, pasiimdavo su savimi sūnų, todėl A. Mončio atsiminimuose ryškiai išlikęs Birutės kalno, jūros vaizdas. O vėliau, kai menininkas 1989-aisiais vienintelį kartą lankėsi Lietuvoje, sykį eidamas Palangos S.
Atsimenu, kai dar iki šio muziejaus atsiradimo buvo atvykusi Ugnė Karvelis - Mončio aplinkos žmogus, labai vertinusi jo kūrybą, tai ji tuomet sakė, kad Antanas sugebėjo lietuvišką tautinį meną, ypač susijusį su medžiu, išauginti iki pasaulinio lygmens. Unikalios Mončio sukurtos sunarstytos medinės grandinės, sukurtos iš vieno medžio gabalo. Ir kartu lietuviškos. Kai į muziejų atvažiuoja užsienio turistų, o jie meno srityje yra gerokai pasikaustę, jie iš karto atpažįsta tarptautinio lygmens menininko darbus“, - tvirtina A. Mončio namų-muziejaus vadovė L. B.
Skulptorių Antaną Mončį suformavo ne užsienis, o Lietuvos dirvonai, gamta, aplinka. Kaip menininkas sakydavo pats: Lietuva mane aptašė, o Paryžius nušlifavo. A. Mončio namų-muziejaus direktorės teigimu, ši aplinka Prancūzijoje A. Mončį pakylėjo į gerokai aukštesnį lygį, tačiau kartu jis liko ištikimas lietuviškam braižui. Tai iliustruoja ir „Amerikos balsui“ Antano Talkaus 1955 m. publikacija.
Kūrybinis kelias ir universalumas
„Mončio išskirtinumas yra jo kūrybos universalumas. Ir tas universalumas vis auga. Dabar ypač išaugęs Mončio molinių švilpių universalumas. Ne tik muziejuje, bet ir virtualioje erdvėje iš visų pusių galima apžiūrėti kiekvieną Mončio švilpį, kiekvieną išgirsti. Multiinstrumentalistas, kompozitorius Donatas Bielkauskas taip pat surado Mončio švilpių universalumo gyslą - juos panaudodamas sukūrė muziką, kuri gali skambėti kaip ekspozicijos fonas.
Mončio kūryba yra labai universali. Taip, jis buvo skulptorius, bet kūrė skulptūras panaudodamas įvairią medžiagą, pradedant medžiu, baigiant kaulais, atliekomis, tuo, ką rasdavo gatvėse - įvairius papuošalus, blizgučius. Mončys ypač mėgo kaulą. Kai rasdavo jų ar kas nors jam duodavo, kaulus užkasdavo į žemę, išlaikydavo po keletą metų, kad išsivaikščiotų tai, kas nereikalinga, ir paskui kurdavo įvairius kryželius, kitką. Jo „Maršalas“ taip pat sukurtas panaudojant nemažai kaulo elementų“, - apie įspūdingą, daugiašakę, įvairialypę A. Mončio kūrybą pasakoja L. B.
Kai A. Talkus A. Mončiui uždavė klausimą, ar šis nemanąs, kad svetima aplinka gali neigiamai paveikti lietuvio menininko kūrybą ir jo darbai gali įgyti svetimų bruožų, A. Mončys jam atsakė: „O, ne… Mano asmeninėje kad ir neilgoje patirtyje konstatavau, kad kaip lietuvis skulptorius esu kitoks nei kiti… Priešingai, svetimoje aplinkoje kaip tik aiškiau išryškėja tie bruožai, kurie skiria lietuvių menininką ir jo kūrybą nuo kitų tautybių. Originalumas yra visų pripažįstamas kaip meno kūrinio vertė. Tikras menininkas negali plagijuoti.
A. Mončio Laono Šv. Marcelijaus bažnyčiai sukurtos akmeninės Kryžiaus kelio stotys, ir šiandien puošiančios šventovės sienas, miestiečių puikiai žinomos bei gerbiamos - vienas pirmųjų išeivijos skulptoriaus atliktų užsakymų, padedant garsiam prancūzų dizaineriui, architektui Franciui Turbiliui. Kitas A. Mončio svarbus darbas sakralioje erdvėje - 1956-1959 m. kartu su skulptoriais broliais dvyniais Janu ir Joëliu Marteliais bei tapytoju Marku Šagalu atkurtos Meco Šv. Stepono katedros chimeros. O apskritai tam, kad A. Mončys kūrybiškai galėtų reikštis Prancūzijoje, jam pagelbėjo Freiburgo prancūziškosios dalies generolas gubernatorius Pierre’as Pène’as: prancūziškoji valdžia, A.
Savitarpiu grįsta artimųjų, bičiulių, pažįstamų aplinka buvo labai dėkinga A. Mončio kūrybingumui skleistis. Lietuvišką braižą jam padėjo puoselėti tarpusavyje nuolat bendravę ir vienas kitą palaikę lietuviai menininkai Žibuntas Mikšys, Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius. Reikštis parodose - A.
Tiesa, savo vyrą jį labiau kreipė į komercinį, saloninį meną, tačiau A. Kretingiškis skulptorius palaikė glaudžius santykius ir su kitais užsienyje tuo laikotarpiu gyvenusiais lietuviais, pavyzdžiui, su Viktoru, Mečiu ir Vladu Palubinskais, su kuriais bičiuliavosi nuo Kretingos gimnazijos laikų iki pat gyvenimo pabaigos - jie A.
Dvasiniai ir kūrybiniai ryšiai
Ypatingą kūrybinį ryšį A. Mončys palaikė su vienuoliu pranciškonu, kunigu, poetu, meno puoselėtoju ir kolekcininku Leonardu Kazimieru Andriekumi. Pagal tėvo Leonardo užsakymą 1966 m. iš alebastro A. Mončys sukūrė vieną svarbiausių, kaip pats sakydavo, savo kūrinių - skulptūrą „Šv. Pranciškus“. Yra išlikę jųdviejų susirašinėjimų, diskusijų šia tema.
„Pranciškų Asyžietį Mončys matė savo akimis, tėvas Leonardas - iš savo taško žiūrėdamas. Mončys nelabai sutiko su kunigo nuomone ir siūloma išpildymo idėja. Kad ir kaip būtų keista, bet tėvas Leonardas pasidavė menininkui ir paskui dėl to buvo laimingas, labai vertino šią skulptūrą. Deja, jos likimas baigėsi katastrofiškai - plukdoma ji sudužo. Šiuo metu skulptūra yra Kretingoje, ir gera žinia - kad yra vilties ją restauruoti ir čia eksponuoti, nes Kretinga Mončiui yra artimesnė geografiškai, biografiškai“, - aiškina A. Mončio namų-muziejaus vadovė L. B.
A. Mončys tėvui Leonardui yra rašęs: „Esu labai patenkintas, kad kreipiatės į mane dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros. Nežinau, koks tai sutapimas: šv. Pranciškaus idėjos kaip tik man yra labai artimos ir apie jas esu labai daug mąstęs. Nedaug perdėsiu sakydamas, kad šv. Pranciškaus pasaulėžiūra daug prisidėjo prie formavimosi mano skulptūros, kokia ji dabar yra. […] Nebegaliu šv. Pranciškaus vaizduoti paveiksliniu būdu ar rodyti iškarpas iš jo gyvenimo. Manau, kad šv. Pranciškus sujungia visus elementus į kosmosą, kuriame žmogus yra dulkė, kaip ir vilkas, gėlė ar akmuo… […] Tom padrikom mintim norėčiau išaiškinti, kad ne šv. Pranciškaus, kaipo žmogaus, paveikslas man rūpi, bet jo dvasia ir gilus žvilgsnis į pasaulio sudėtį, ką kaip tik ir statau uždaviniu šiai ir bendrai savo skulptūrai. […] Sieksiu kuo tobulesnio, kiek žmogaus galioms yra įmanoma, šv. Pranciškaus dvasios atvaizdo.
Susirašinėjimai tarp skulptoriaus ir dvasininko truko pusantrų metų. „Ilgai nesutarėme, kaip daryti skulptūrą… Perskaičiau viską apie šv. Pranciškų, ką radau ir ką galėjau. Pasidariau gal didesnis pranciškonas negu jie. Tėvui Leonardui pasakiau, kad šv. Pranciškaus su barzdele, su paukščiuku ant rankos nedarysiu. Tokių jau pridaryta. Jis man atrašo, kad nors kiek būtų vienuolio figūrėlės… Sakau, kad mes garbinam šv. Pranciškų ne dėl jo kūno, bet dėl dvasios: jis išliko savo dvasia, o ne kūnu“, - yra dalijęsis prisiminimais A.
„Skulptūra atrodo labai šauniai. Tai tikrai muziejinis kūrinys, kokio aš taip norėjau. Tos skulptūrinės formos dieviškai grakščios ir kilnios. Jos dvelkia šv. Pranciškaus dvasia Dievui ir kūrinijai. Sveikinu Jus su tokiu pasisekusiu laimėjimu. Taip pat dėkoju už nuoširdų sutikimą atlikti šį darbą. Jis liks ilgiems amžiams kaip drąsaus užsakytojo ir kūrybingo įvykdytojo žygis“, - nusileidęs A. Mončio argumentams ir pagaliau gavęs užbaigtos skulptūros nuotraukas neslėpdamas žavesio rašė L.
Menininko asmenybė ir pomėgiai
Prieš kurdamas skulptūras A. Mončys daug piešdavo, kartais po 100-200 eskizų. Kretingiškiui menininkui buvo įdomu išbandyti ir akvarelę, grafiką, ypač patrauklios jam atrodė abstrakcijos su nuvarvėjimais, aptaškymais. Išsiskiria ir menininko koliažai. Nuolatinėje A. Mončio namų-muziejaus ekspozicijoje yra eksponuojami jo kūrybos pavyzdžiai: skulptūros, koliažai, piešiniai, grafikų darbai.
Portretų A. Mončys netapė, bet muziejuje vienas toks yra išlikęs - 1947 m. pieštas jaunos, gražios moters portretas. Kaip vėliau L. B. Turauskaitė išsiaiškino, tai buvo pirmoji A. Mončio meilė. „Grįžęs 1989-aisiais į Lietuvą Mončys ją buvo susitikęs. Bet nusisukęs man ištarė: na ir pasenusi… - su šypsena prisimena muziejaus direktorė. - Turime ir paties Mončio portretą, nutapytą Freiburge Vytauto Igno. Šiek tiek juokingą, nes jame Mončys labiau į moterį panašus.
A. Mončys yra sukūręs ir scenovaizdžių, pavyzdžiui, Sofoklio „Karaliui Oidipui“, mėgdavo teatrą. Prancūzijoje buvo susitikęs su Juozu Miltiniu (skulptoriaus dienoraštyje yra toks įrašas: „Šiandien susipažinau su maestru Miltiniu, kuris su filmuotojų ekipa grįžo į Paryžių. Jam 85 metai. Pagalvojau, kaip gaila, kad mus fotografuoja ir filmuoja, kai pasidarome griuvėsiai.
„Kai Mončiui atskridus į Lietuvą mudu nuėjome į Nekrošiaus režisuotą spektaklį „Dėdė Vania“, jis buvo sužavėtas. Gal todėl paskui Nekrošius būdamas Palangoje kartais čia užsukdavo ir taip tyliai tyliai pasieniais apeidavo parodą“, - pasakoja L. B.
Anot jos, A. Mončys turėjo labai gerą balsą - dainuodavo bosu, Paryžiuje buvo vadinamas „mūsų Šaliapinu“. „Kartais Mončys pakviestas į svečius ar susibūrimą, būdavo, tris keturias valandas tyli. Ir, kaip pasakodavo amžinatilsį Ričardas Bačkis, erzindavo tuo savo nejaukiu tylėjimu. Bet kai išgėręs porą trejetą taurių vyno pratrūkdavo savo dainavimu, už tylėjimą jam buvo atleidžiama. A. Mončys, jos teigimu, buvo ir nepakartojamas kulinaras, gurmanas. Būdavo, paprašo jam atsiųsti ruginių miltų, kad pabandytų išsivirti žemaičių pusmarškonę košę. Ar gėlių sėklų: rūtų, linų - kad užsiaugintų savo kieme. Mėgo ir grybauti.
„Prancūzijoje grybai skiriasi nuo lietuviško miško grybų, ir kai su juo išėjome grybauti Lietuvoje (tai buvo spalio pabaiga-lapkričio pradžia, dar buvo žaliuokių), Mončys grybų prisikinko pilną maišą, bet kai parodė turinį - valgomų tebuvo kokie du“, - dar vieną linksmą nutikimą prisimena A. Mončio namų-muziejaus Palangoje direktorė L. B.
L. B. Turauskaitė prisimena menininko jai ištartus žodžius, kad geriausiais savo kūriniais A. Mončys laiko savo vaikus: „Vaikus jis nepaprastai mylėjo. Jo svajonė buvo pamatyti Lietuvą - ir jis ją pamatė. Dar vienas Mončio troškimas buvo sutikti savo mamą - ir jis ją sutiko, nors tai buvo ir džiugu, ir kartu liūdna - mamai matyti atvažiuojant vaiką, dingusį iš akių prieš 45 metus… Mončys buvo laimingas žinodamas, kad jo darbai yra Palangoje. Žinodamas, kad tuo pasirūpino sesuo ir Algirdas Julius Greimas. Vaikai tokio sudėtingo darbo nebūtų įstengę padaryti.
Skulptoriaus Antano Mončio gimimo šimtmečio sukaktį menininko namai-muziejus birželio 8-ąją pradeda 11 val. rengiamomis šv. Mišiomis Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Jų metu A. Mončio sukurtų švilpių muziką atliks Donatas Bielkauskas-Donis ir Viktoras Rubežas. Iškart po šv. Mišių, 12 val., bus pristatyta fotografijų paroda „Antano Mončio (1921-1993) Kryžiaus kelio stotys. Laonas“ - pasakojimas apie vieną ankstyviausių ir įspūdingiausių menininko projektų, kurio metu buvo sukurta keturiolika Kryžiaus kelio stočių, kelio madonos ir šv. Juozapo skulptūros Laone esančiai Šv. Marcelio bažnyčiai. 1952 m. buvo parengtas šiai šventovei sukurtų kūrinių ekspozicinis pristatymas, kuris tapo pirmąja asmenine A. Mončio paroda. 13 val. prie A. Mončio namų-muziejaus vyks simbolinis Antano Mončio skvero atvėrimas. Tada Kretingos rajone esančiose Grūšlaukės kapinėse 15 val., įamžinant menininko atminimą ir tęsiant jo bičiulio Juliaus Veblaičio tradiciją pagroti A. Mončio gimimo dieną prie jo kapo, skambės kompozitoriaus D. Bielkausko atliekama A.
